18 gegužės 2026
Apie šią laidą
Apie šią laidą
Gydytoja psichiatrė Ieva Šveikauskienė griauna mitus apie depresiją ir antidepresantus: depresija dažnai slepiasi po sėkmingu gyvenimu — kuo aukštesnis žmogaus intelektas, tuo sunkiau ją pastebėti, o priklausomybę kelia ne antidepresantai, bet ilgai vartojami raminamieji. Antroje pokalbio dalyje — valgymo sutrikimai: kodėl persivalgymas dažnesnis nei anoreksija ir bulimija kartu sudėjus, ir kodėl anoreksija, kaip kontrolės liga, turi didžiausią mirtingumą iš visų psichikos ligų.
Pagrindinės temos
Transkriptas
Kuo aukštesnis [muzika] žmogaus intelektas, tuo labiau mes depresijos nepamatysim. Sportuoja, turi šeimas, bet serga depresija. Oi, daug. Jisai geba to neparodyti. Kiek tu kiaurai matai? Gali matyti gėdą aiškiai. Antidepresantai svorio auginti negalima. Kiek žmonių tavo patirtyje verčiau gyvent su depresija, negu gers vaistus? Sirgti yra baisiau. Pats persivalgymas nėra liga, bet persivalgyimo būdu ateina liga. 12 kartų didesnis mirtingumas jaunose merginose dėl anoreksijos. Anoreksija [muzika] yra labai apie kontrolę. Labai, labai. Arba mes kažkaip tai tvarkomės, arba tu mirsias.
Negąsdina mirtis. [muzika] Bičiuliai, jeigu turite žmonių savo aplinkoje, kuriems ši tema yra aktuali arba gali būti įdomi, pasidalinkite su jais šiuo video ir spauskite mygtuką prenumeruoti. Tai padėsite mums augti ir kurti šį prasmingą, nuostabų turinį. O dabar laikas mūsų rėmėjams, kurių dėka ši laida pasiekė jus. Ar tu pažįsti jausmą, kai kūnas būna nu lyg kažko prikaupęs? Ir labai sunku, nors realiai nesuvalgei nieko kosminio. Ir dažnai tai būna visiškai ne riebalai, o tiesiog skysčių susilaikymas ir pilvo putimas.
Ypač po sūraus maisto mažiau judėjimo ir labai prasto miego. Tuomet į rutiną žmonės dažnai įtraukia Superfoods S Detoks maisto papildą, kuris per šešias dienas padeda organizmui atsikratyti perteklinių skysčių ir palengvinti apsunkimo jausmą. Ir čia jokia ne dieta ir joks nešokas organizmui. Tiesiog švelni augalūs energija, kuri gali padėti jaustis lengviau. Ir geros naujienos. manovaistinė.lt LT su kodu tap geresniu gausite net 40% nuolaidą S detox ir visai Superfoods linijai. Žinai, man [sušnarpščia] anksčiau būdavo a gydytojas psichiatras, tai toksai visiškai jūs, [juokas] visiškai jūs ir toksai toks, kuris turbūt žmogų mato iš pirmų sekundžių Mhm.
problemas, kas, kaip, kodėl. Taip, taip, taip. Ir atrodo prie psichiatro turėtum elgtis kažkaip kitaip. Mhm. [juokas] Ir daug kam taip atrodo, žinok. Daug kam taip atrodo, kad mes kiaurai matom ten kažką. Tai kiek kiek tu kiaurai matai, nu, matai kai kuriuos dalykus, nu matai, matai įtampą, matai nerimą, giėdos jausmas labai matosi. Gali matyti gėdą aiškiai įeina į kabinetą ir nu matai atskiria ar jaudulys, ar gėda. Labai skirtingai. Gėda kitaip atrodo. Gieda yra toks specifinis, žinai, dalykas.
Tai išeina taip, kad tu kaip psichiatrė, tai įsivaizduokim, a, jeigu aš ten, tarkim, mityboje pažiūriu į maistą ir iš karto įsivaizduoju, kiek maždaug kalorijų ir taip toliau, ko pats žmogus nemato, tai tu taip pat žmogų iš karto skaitai, tau net nereikia įdėti pastangų, ane, nebūtinai, bet va taip, žinai, va pašneki kokį 10 minučių ir prasidiferencijuoja truputėlį. Ne visada, bet kartais labai aiškiai matosi. Ar tau nuo to lengviau ar sunkiau? Profesiškai lengviau. O gyvenime kaip žmogui su draugais, su naujais pažįstamais, galbūt su naujais draugais, su kuriais kažkaip tai iš nu atsirado tas toksai klik, žinai, kai kai tu biškį išjungi, bet ta stebėtojo funkcija pas mane yra nuo vaikystės.
Aš ją turiu, aš, žinai, nesaugioj atmosferoj augau, tai aš greitai, žinai, pratestuoju, pauostau dar ką. [juokas] Budrumas visą laiką. Jo, jo, jo. Čia, žinai, nebūtinai kas virsta tavo profesija, iš gero atėjo. Tai aš visada, žinai, stebiu, vertinu, bet aš tiktai vieną, ką moku, aš nu mokausi. Aš labai stengiuos nenuvertint a ne ne žinai, nu jau dabar yra išmokta, kad, nu, visi dalykai turi istoriją. Šiaip pas mus kažkaip tai šiaip pas žmones yra tas išankstinis nusistatymas kažkoks ir mes dar net iki galo nepažįstam žmogaus, bet jau iš kažkokių tai perskaitytų antraščių, gandų, pokalbių tarp draugų jau padarome kažkokią tai išvadą.
Bet aš žinai ką esu įsidėjus tavo, žinai, neperžiūrėtų laidų apie kūno kalbą. Mhm. žinai, nu vat man irgi taip labai įdomiai. Jie ten taip viską žino, taip viską mato. Nu ir ir ką toks jausmas, žinai, man kai tie kūno kalbos skaitytojai, kad jie lyg prieš tave kažką tai naudoja. Nu, toks yra, žinai, man kažkaip pas mus visai neseniai buvo Laura Šukienė, kaip tik vat turės išeit laida ir jinai sakė, kad visų pirmiausia reikia mokytis savo kūno kalbą, ką tu transliuoji, taip, ką tu transliuoji, o ne tai, kad skaityti kitus, nes sakot, nepamirškit, kad jūs tai gal ir skaitot kitus, bet kaip jūs pats elgiatės, jūs tai nesuprantat ir sako kiti, jūs irgi skaitot.
Tai pirma išmokti reikia pačiam savo kūno kalb, patogiai, žinai, jaustis pačiam su savim. Nu ir tada, nu ką, nu taip, nu jaudinos, nu ok, nu užsidariau, atsidariau, ten dar kažkas, nu ir ką, žinai, va t aš žinai, tu dabar pasakyk, kad tu a turėjai tą budrumą iš pat vaikystės, nes aplinka privertė ir dėl to turbūt ir patraukei į psichiatriją, ane? Tai kiek pas mane čia laidose būna specialistų, gydytojų, aš pastebėjau tendenciją, kad žmonės tampa tam tikros srities profesionalais iš savo praeities.
trauminių patirčių. Taip. Tai žinai, aš jau net per savo terapiją sakiau, nu po velniau, sakau, kada baigsis tas toksai, žinai, aplinkos analizavimas, nu pavargsti. Tai man, žinai, terapeutas sako: "Nu, Ieva, bet tu ne viskas, kas iš trauminės patirties, žinai, būtinai blogai." Po to tiksliai galvoj, nu tai reikia tada to validavimo, žinai, va, sako, tu tapai gera psichiatre, žinai, ten tas tą veikia, tas tą veikia, žinai, o tu išugdi, žinai, va taip. Nu tai va čia gydytojai, žinok, dažnai yra labai traumiški.
M čia žin, kad tos traumos nėra būtinai blogos, nebūtinai, nebūtinai blogai pavirst, žinai. Aišku, yra tokių dalykų, kurie palaužia žmones, bet jeigu tu nesulūžai, tai tu laisvai gali turėt įgūdžius. Tai labas, Ieva. Malonu tave matyt ne pirmą kartą. Sveika sugrįžus. Labas, Artur. Malonu sugrįžti. Ačiū. Ir šiandien mes, na, paliesime su šypsena ir juoku pradėjome, bet iš tikrųjų tema jinai nėra tokia jau šypsena kelianti ir žinai, kalbėsim apie depresiją, antidepresantus ir dar ir pakalbėsime apie kitą pusę, kas priveda prie depresijos, tai žmogaus kūno suvokimas, tai viršsvoris ir anoreksija.
Bet aš noriu pradėt šiaip nuo depresijos, nes depresija visiem asocijuojasi su žmogumi, kuris sėdi namie, verkia, užsidaręs ir nenori gyventi. Nenori gyventi, tamsios juodos spalvos. A dar kokį gotą įsivaizduoja, žinai. Mhm. A, bet kiek procentų žmonių, kurie eina į darbą, sportuoja, turi šeimas, lyg ir gyvena labai fainą gyvenimą, bent jau tai rodo socialiniuose tinkluose, bet iš tiesų serga depresija. Mm. Labai didelis procentas, žymiai žymiai didesnis procentas negu tie, va, kaip tu sakai, kur jau nieko nenori, nieko nebegali.
Depresija išvis yra labai labai sudėtinga liga ir aš, pavyzdžiui, savo konsultacijose aš esu linkusi šito termino nenaudoti. Pirmiausia tai aš stengiuosi išgirsti žmogų, kas tau yra, kas tau atsitiko, kokia tavo istorija yra. O atliepiant į tavo klausimo dalį, žinai, koks procentas žmonių yra pakankamai funkcionalūs sirgdami depresiją. Tai yra labai didelis ir kuo aukštesnis žmogaus intelektas išsilavinimas tuo labiau mes depresijos nepamatysim. Aha. Jis kažkaip tai moka paslėpt, ane? Nes ne todėl, kad paslėpti. Jis adaptyvus. Jis gal net specialiai neslepia, bet jisai geba to neparodyti.
Jis adaptyvus. Jis gal net specialiai neslepia, bet jisai geba to neparodyti. Vesti paskaitas, dirbti gydytoju, auginti šeimą. Jisai moka, bet tai nereiškia, kad jam yra gerai.
Vesti paskaitas, dirbti gydytoju, auginti šeimą. Jisai moka, bet tai nereiškia, kad jam yra gerai. Gerai, bet šitoj vietoj, jeigu, tarkim, žmogus viskas jam puikiai sekasi, viską daro ir tą moka, ne tai, kad moka, bet tiesiog užsimaskuoja tas visa kita, tai gal ir viskas gerai, nereikia nieko keisti. Ar jeigu jisai, pavyzdžiui, sužinotų, pasitikrintų ir suprastų, kad jam yra kažkokia lėtinė depresija ir padarius kažkokius pokyčius, jo gyvenimas dar geresnis pasidarytų, ko jisai net nėra jautęs niekada. Žinai, ta racionali dalis dažnai suskamba ir konsultacijose.
Nu taigi aš viską turiu, nu ko man čia turi būti blogai? Tikrai ir dažnai žmonės net dėl to nesikreipia, nes racionaliai paaiškina, aš turiu darbą, aš turiu vaikus, aš turiu žmoną, nu tai kas čia man, žinai, ten žmonės Sibirą išgyveno, o aš čia dabar čia čia ne ta kryptis, čia yra, žinai, tos tokios validacijos nedavimas. Tai nereiškia, kad tau nėra. Jau geriau sąžiningai prieikim prie savęs ir paklauskim, tai kas man yra? Vat jeigu man leistų skūstis, kuom aš skūsčiaus ir kokie skundai parodytų, kad tai yra ne kažkas kito, o polinkis į depresiją arba jau depresiją, arba lėtinė depresija?
Nu, jeigu taip, žinai, klasikiniais dalykais, tai turi būti liūdna nuotaika, liūdna, prislėgta, depresiška, turi būti laiko terminas. Ne tai, kad tai yra viena, dvi dienos ar ten kelios valandos. atsitinka. Taip, taip. Turi būti ilgiau negu dvi trys savaitės. Liūdna, prislėpta nuotaika. Turi žmogus tapti sulėtėjęs. Tas vadinamas psichomotorinis sulėtėjimas. Sunku keltis, sunku mąstyti, sunku dirbti, sunku išsireikšti. Taip, žinai, viskas lygtai su rankiniu stabdžiu ir turi būti prarasti interesai. Tai čia tokia klasikinė depresinė triada, ane, nuotaika, lietumas, interesai.
triada gali būti, gali nebūti, gali būti keli komponentai plius galybė papildomų simptomų. Tai vat, jeigu diagnozę mes dėliojam, tai mes turim turėti vieną arba du nusiskundimus iš triedus ir dar keletą iš tų papildomų, kur papildomi, jau jie apima labai plačiai. Ir apetito pasikeitimas, ir miego pasikeitimas. tos pačios suicidinės mintys, kur dažnai žmonės sako: "Bet aš nenoriu žudytis, tai man turbūt nėra depresijos." Visiškai nebūtinai. Suicidiškumas yra papildomas simptomas. Jisai gali būti, jo, gali nebūti. M ten vėl gebėjimas susikaupti, atlikti įprastus darbus.
Em, džiaugsmo praradimas, vertės praradimas, kaltės jausmas. Ką tik tu prisimeni, buvo meilės, ne meilės, o šito laimės indekso matavimas čia kažkoks ir ten kažkoks tyrimas buvo atliktas. Aš čia per televizorių rodė visur, kad tiktai 60 60 kažkiek procentų žmonių nejaučia to kasdienės laimės, jausmo. Mhm. Tai a atrodytų, kad tai, ką tu pasakojai, tai dabar čia, nu, aš taip klausau, tai čia čia turbūt kiekvienas išgyvena ir ir dvi savaites, tai ta prasme turbūt klauso, čia trumpa, tai paėmus taip trumpai, ta prasme, aš net noriu klausytojų paprašyti, parašykit komentaruose, jeigu jūs panašius dalykus jaučiate, kiek laiko tuoj trunka, nes atrodytų dvi savaitės, tai čia įprasta tiek laiko jaustis prastai taip.
O jeigu mes pridėtumėm didesnius įvykius, ane, kaip netekti, ligą, gal vaiko ligą, finansinius sunkumus, skyrybas, tai tos dvi savaitės truputį ir praeina, ane? Aš manau, kad žinok, mes visumoj tai turbūt kiekvienas esam prasirgę depresija. Aš aš aš jeigu taip sąžiningai nuo savęs turbūt, kad nėra žmogaus, kuris per gyvenimą neprasirgtų vienu dviem epizodais depresijos. Tiktai tiek, kiek tu adaptyvus, žinai, tu gali prasirgti ir prasirgti. nebūtinai ten geidmas, žinai, kažkoks tai sudėtingas tiesiog kaip būsena, bet aš manau, kad mes visi tą esam patyrę.
Galima prasirgti to nežinant ir visiškai pasveikti ir toliau tęsti gyvenimą, ar visgi a be įsikišimo psichologų, psichoterapeutų, psichiatro su vaistų gydymu. Am tikėtina tai sunkiai praeina. Labai dažnai žmonės praserga ir ateina, tarkim, į antrą, į trečią epizodą tiktai pas gydytoją ir sako: "Tai man tai jau kartojasi, va, prieš 10 metų jau tai buvo arba po gimdinės depresijos labai dažnai moterys pasakoja, kad aš prasirgau, bet aš nesikreipiau, nes aš bijojau, kad man neleis vaiko maitinti, aš nenorėjau vaistų, aš nesupratau."
Tai tikrai tikrai galima ir dažnai žmonės praserga nesikreipia, bet tai nereiškia, kad tas epizodas neįvyko. OK. Ir jisai gali pasikartoti, jeigu jisai nėra didai. Mes taip ir diagnozuojam. Atvyksta žmogus pirmą kartą, o mes diagnozuojam pasikartojantį epizodą, nes iš to, ką žmogus pasakoja, jis jau būna prasirgęs keletą kartų. A tai dabar a mes su tavim noriu pakalbėti apie antidepresantus. Ir dėl to, kad tu esi gydytoja psichiatrė, tai aš kaip suprantu, tik tu turi teisę išrašinėti, nu, tavo specialybės gydytojai turi teisę išrašinėti vaistus ir jūs tik dirbat su pacientais, kuriems yra skiriami vaistai.
Psichoterapeutai ir psichologai to negali daryti. Teisingai? Psichoterapeutai ir atsiprašau, [atsikrenkščia] psichoterapeutai ir psichologai negali išrašyti vaistų, bet visi kiti gydytojai gali. Mhm. Ir še gydytojas grieuras gali arba jie gali inicijuoti gydymą ir nukreipti pas psichiatrą arba gavę psichiatro rekomendacijas gali tęsti gydymą. Tai nėra taip, kad čia taip jau izoliuotai tik psichiatrai. OK, tai pakalbėkime šiek tiek apie tai, nes labai daugelis žmonių bijo antidepresantų, yra visokių mitų. Ir man įdomu, kiek žmonių tavo patirtyje a verčiau gyvent su depresija, negu gers vaistus?
Oi, daug. Jau kai ateina pas mane, tai mes tiesiog kalbam apie tai, kad žmogus bijo, bijo vaistų. Aš tada klausiu: "Ko jūs bijot? Papasakokit man, ko jūs bijot." Ir ten žmonės pasakoja įvairiausius ir teisingus, ir klaidingus įsitikinimus apie vaistus. Aš manau, kad tu dar manęs klausi, tai galėsim išsismulkinti, bet aš tada dažnai sakau: "Žinot ką, jūs jau čia esat, ane? Mes dabar kalbam apie tai, kas jum yra atsitikę. Ir aš įvardinu, ane, kad va šita būsena yra nesveikata, šitas nusiskundimas yra nusiskundimas, o ne normalus jausmas, ane?
Pavyzdžiui, kalbant apie kaltės jausmą, depresija labai labai išryškina kaltę. žmogus visur jaučiasi kaltas, ane? Tai aš galvoju, kad kartais yra labai svarbu, kad daktaras paryškintų, kad tai yra simptomas. Tai nesi tu kaltas iš tikrųjų, tai yra simptomas, ane? Ir kai mes pasiryškinam, aš sakau, pasižiūrėkit dabar pabandykim išsirinkti, ko jūs labiau bijot, ar sirgti, ar sveikti, ane? Ir nu nu taip bijo žmonės psichotropinių vaistų, bet aš galvoju, kad sirgti yra baisiau. O kai tu sakei, a tai iš karto ir pakalbėkim, kokie tie yra pagrindiniai mitai, kurie, a, nėra teisybė dėl tų pačių vaistų ir kokios yra rizikos, kurios iš tiesų egzistuoja ir kur žmonės yra teisūs dėl ko jie a prisibijo vaistų.
Aš sakau, pasižiūrėkit dabar pabandykim išsirinkti, ko jūs labiau bijot, ar sirgti, ar sveikti, ane? Ir nu nu taip bijo žmonės psichotropinių vaistų, bet aš galvoju, kad sirgti yra baisiau.
Labai stiprus įsitikinimas, kad nuo psichotropinių vaistų tapsiu priklausomas. Aha. Tik teisybė. Aha. Pas teisybę. Tikrai ane? Taip. Bet tikrai ne nuo visų vaistų grupių. yra tam tikros vaistų grupės, tai yra raminamieji, migdomieji, ane? Tai yra ta vaistų grupė, kuri skirta trumpalaikiam vartojim. Galim mes medžiagom nieko čia blogo. Ne, ne, bromazepamas dezepamas lorazepamas. Čia tie, kurie kur galūnamas, aš kaip žmones mokinu, visada yra rizika, kad nereikia jų vartoti ilgai. Kas yra ilgai? Ilgai vėlgi, ane, kartais žmonės bijo net vienos tabletės išgerti, tai irgi taip nereikia, nes netapsi priklausomas.
Či ne tai, kad narkotikas, žinai, pavartoji ir jau tau iš karto rizika, kad kitąkart norėsi. Va, teisingai tu sakai. Man atrodo, mes labai asociaciją dedam prie narkotikų. Taip. M ypač dabar, kai išryškino šitos vaistų grupės, kad tai narkotiniai vaistai išrašomi tik e sveikatos, ane, tik elektroniniais receptais, tai taip, jie yra narkotinių vaistų grupėje, bet jie nėra narkotikai tiesiogine prasme, kaip kad yra narkotikai, ane, medžiagos psichoaktyvios. Tai tai va tai yra vaistų grupė skirta turi savo indikacijas nerimo, panikos atakom, trumpalaikiam miego sutrikimui.
Kas yra trumpalaikis? Saugus vaisto vartojimas yra iki keturių savaičių. Iki keturių savaičių, reiškia, iki keturių savaičių yra saugu. Ir ypač jeigu tai yra gydymas, nemonoterapija, kad nėra tik raminamasis. Jeigu yra paskirtas ir antidepresantas, ir raminamasis, yra gydymo schema, kurioje yra raminamasis paskiriamas, po to palaipsniškai mažinamas, antidepresantas įvedamas, sulaukiama jo efekto. Čia yra saugus, normalus gydymas, ane? Vėlgi, kai yra stiprios panikos atakos, aš kartais žmonėm ir sakau, jūs neuždelskit vaisto vartojimo. Ta sutaupyta dozė nieko neišsprendžia. Jūs užvedat tuos stiprius kūno mechanizmus, tada kviečiat greitąją, važiuojat į priėmimą ir sumą su marom gaunat leidžiamo dezipamo į uodegą, kur dozė dar dides kur dozė žymiai žymiai didesnė negu jūsų kišenėje turimas bromazepamas ten tabletė laiku išgerta dozė jinai apsaugo ir nuo priepuolio, ir nuo dozės.
tuo pačiu. Aš iš karto noriu tada paklausti, kas kiek laiko tos indikacijos atsiskleidžia ir kaip greit turi būti keičiami vaistai, jeigu netinka žodis yra, ane? Aš visą laiką, ypač labai bijantiem žmonėm, pasakau, kad viską, kas gali nutikti. Jeigu vaistas per stiprus, va taip, jeigu nepakankamas, tai va taip. Ir aš sakau, jūs sakykit savo nusiskundimus, ane, kabinėkimės prie vaisto, o aš jau diferencijuosiu, kas čia yra. Tai aš labai mėgstu pirmą kart paskyrus pasiskirti vaistą naujai paskyrus, kad sekanti konsultacija nebūtų labai toli po trijų, keturių, penkių savaičių, tai čia yra greitai, ane?
O jeigu po to jau mes esam tokiam visai stabiliam gydyme, kas du tris mėnesius yra visai protinga pradiskutuoti apie vaistą. Kodėl taip? M tas intervalas, ane, vienas dalykas, nesveikstama labai greitai, nes kitam atrodo trys mėnesiai, tai čia labai ilgai. Šiaip atrodo, kad išgersi vieną tabletę, turi iš karto jausti poveikio. A [juokas] kartais būna, kartais būna, ypač raminamieji sako: "O, Jėzau, kaip fainai. Aš nesupratau, kad aš tiek daug nerimo jaučiu iki kol aš neišgėriau tos vienos tabletės.
Nes kartais tikrai būna žmonės labai ilgai gyvena nerimo būsenoj ir netgi niekada savęs neprisimena be nerimo iki kol mes nepradedam gydytis. Tikrai tikrai. Ir aš turiu tą tokią darbinę frazę, kad sakau gydysimės iki niekados savijautos ir jeigu žmogus veiksta eigoje gali pasidaryti vaistas per stiprus. ane? Iš pradžių gerai, gerai, gerai, mes gydėmės tik nerimo, o po to sako: "Aš nebežinau, aš nerimo nejaučiu, bet aš nieko nejaučiu." Valio. reiškias galim gydymą atidarinėt, nuiminėti vaistus, ane? Tai vienas dalykas, kažk jau jisai per stiprus, per daug svar, jis nebeturi ką veikti, taip, ane?
Tai vienas momentas gali būt pasveikimo momentas, kitas momentas iš to paties gali būti, kad tai yra šalutinis vaisto reiškinys, ane? Ir emocinis toks vystosi blankumas, bukumas, monotoniškumas. Visi psichiatrai žino antidepresantų klases, kurie linkę taip padaryti, ane? Vieniem padaro, kitiem ne. Čia yra šalutinis reiškinys. Jeigu mes girdim šitą dalyką vien dėl to, kad man per mažai emocijų galima keisti vaistą. Sklandomi tai, kad žmonės juos renkasi tada, kai sportas yra rimta gyvenimo dalis. Ir šitas mitas yra teisingas.
Swedish supplements maisto papildus aš sieju su tuo, kai nori tikrai žinoti, kad treniruotė bus sėkmingesnė nei vakar. Ir, pavyzdžiui, [muzika] jų prorvorkautas The Butcher, vienas žinomiausių stipresnių prevorkautų Skandinavijoje. [muzika] Būkite atsargūs. Yra ir Way Lifestyle baltymai. tiems, kas nori tiesiog gero baltymų produkto be papildomo šlamšto. Atsistatymui po sporto daug kas renkasi Zama+, BCA Engine ir EAA engine. O jėgos tikslams Swedish Supplements turi krepjų ir kreatiną, plačiai pripažintą kreatino formą, kurią renkasi daug patyrusių sportuojančių. Ir jeigu jūs norite pajausti, kas čia per rimti reikaliukai, visą Swedish Supplements liniją rasite misbiceps.lt [muzika] nuoroda aprašyme.
Tu daug kartų paminėjai žodį nerimas. Ar galim mes dekonstruoti, kas tas nerimas? Nes [juokas] visi skirtingai supranta to žodžio reikšmę. Ką turi žmogus jausti, kad tai būtų nerimas? Kur tie jausmai yra? Skrandyje, krūtinėj? A kas tai yra? Nu, žinai, tas nerimas, tai čia mūsų toks psichiatrų darbinis žodis. O o iš tikrųjų nu reikalinga kažkaip įvardinti. Tai mes taip kažkaip, bet žmonės įvardina visaip. ir įtampa, sako, ir priepuoliai, ir m sunkumas, maudimas, spaudimas. Labai daug yra kūno kalbos, kalbant apie įtampą, ane?
Kartais žmogus neįvardina, kad jis jaučia įtampą ir nerimą, bet jo visas kūnas apie tai sako. Skausmai, tirpimai, virškinimo sistema sutrikusi. Labai daug žmonių yra negalinčių valgyti, kai jaučia nerimą arba persivalgančių tam, kad nusiramintų. Tai gali būti visai ne nerimas, tai gali būti baimė, tai gali būti jaudulys, tai gali būti nerimavimas, tai gali būti siaubas. Mhm. Tai gali būti panika. Labai čia spektras labai didelis. tiesiog tas jausmas, jisai nuo pat ryto jau atsikėlus būna, ar labai skirtingai, labai taip gali būna, kad žmogus atsikelia puikia nuotaika ir vidury dienos kala ir čia jau galima sakyt depresija.
Ar turi būti ne ne čia žinok vat va ta ta ta ta labai labai plati paletė [atsikrenkščia] įtampos jautimo. Tai gali būti ir situacinis dalykas, kad ane vat šiandien aš pas tave važiavau, nu po velnių, ane, kaip sunku Vilniuje vairuoti. Tai aš nuo ryto jaučiu nerimą. Nuo ryto mano prieš išvažiuojant jau prieš išvažiuojant ir pakvėpuoti, ir pasėdėti, ir pastovėti ir aš nu nieko aš negaliu padaryti. Yra va tas kūno įtampa ir aš su ja ir atvažiavau ir sakiau: "Duokit man truputėlį laiko, ane?"
Nerimas įtampa baimė bet tada nepasitikėjimas. Čia visas spektras ne tokioj pačioj paprastoj situacijoj, bet čia yra situacinis toksai, nes tai gali būt prieš kelionę, prieš egzaminą, mano vat prieš laidos filmavimą, bet tai nenusako, kad aš turiu problemą, tai tikėtina ir tiesiog prie tos situacijos. Bet čia gali ir prijungti, žinai, jeigu taip žiūrėsi dar giliau, tai gali būt ir su pasitikėjimu susiję dalykai, ane? Aš gal nerimauju dėl vairavimo, iš tikrųjų, žinai, tenai visai kita istorija yra manyje, ane, jeigu aš taip truputį, ane, pavyzdžiui, mano tėtis labai labai ilgai netikėjo, kad aš galiu vairuoti.
[juokas] Ir kai aš jau visai buvau neblogai išmokus, jisai sakė: "Ne, ne, vaikelis, žinai, čia tas, kas gimė šliaužiot, neskraidys." Ir ir gal šiandien ryte ten aš net ir nesusimąsčiau vėl, žinai, iššoko šita jo mažos, mažos mergaitės, paauglies mergaitės, suaugusios moters, žinai, kažkoks neatitikimas tėčiai, ane? Čia, žinai, gali būti tų istorijų, kur gal kiekvieną dieną ir neverta jas nagrinėti, bet vat įtampa, nerimas, kažkokie tokie dalykai, tai yra išraiška, kad man kažkas ne visai OK, ane? Nerimas jisai yra dažnai apie būseną, kai man yra too much būsena, kai man per daug.
Nerimas jisai yra dažnai apie būseną, kai man yra too much būsena, kai man per daug.
Mhm. Ane ir ir žmonės sako: "Nu tai, kad čia, žinai, visi eina į darbą dar tvarkoj, bet tau per daug." ko per daug? Galim išsiskleist, pasižiūrėti, ane? Nes nerimas nėra blogas jausmas, jisai signalizuoja, yra nepatenkinti tavo poreikiai. Reik suprasti, kokie. Taip, tau yra būsena per daug. tu išgyveni pertekliaus būseną kažko, atsakomybių tempo greičio nežinau dar kažko ir tavo baziniai poreikiai yra nepatenkinti. Bet žinai, šiam pasauly šiandien, ypač kai tu gyveni kokiam didmiesty, a kai visi skuba, lekia, lipa karjeros laiptais, a tiktai žiūri, tobulėja, visi ten butus geresnius perka, mašinas geresnes, keliauja, Instagramai, Facebookai, tau atrodo, kad tu vis nespėji.
Tas žinai fomo. A ir kaip tada be nerimo, ane? Taip. Ir kaip čia be to nerimo, nes jeigu tu sustosi, tai tu pristabdai savo progresą ir tada, žinai, tas toksai a tai bet tai tai aš turiu kažką, tai tai duokit man daugiau vaistų, kad aš šito nejaučiau, kad aš galėčiau daryti dar daugiau. Va va va. Čia jau prasideda, žinai, psichiatrija psichoterapija. Duokit, Ieva gydytoją, man vaistų. [juokas] Aš noriu 10 podkastų filmuot. Taip, aš turiu, aš privalau.
Tai va, čia iš tikrųjų būna pakankamai sudėtingos konsultacijos su žmonėmis, kurie jau yra ten ant perdegimo slenksčio ir ir nemiega, nevalgo ir dar ko sustoti negali. Tai tada aš labai didelį konsultacijos gabaliuką paskiriu apie tam, kaip jūs sustosit. Jeigu aš paskirsiu vaistus ir jum taps ramiau, kad tai nevirstų. O nerimo nebejaučiu, galiu varau toliau, ane? Tai tada viskas, meškos paslauga. Var aš kaip tik norėjau tavęs paklausti, a ar įmanomas išgydymas tiktai vaistų pagalba be jokių kitų a gyvenimo pokyčių?
Ar jie yra privalomi? Tai aišku, kad privalomi. Tai jeigu yra tam tikras priežastingumas, dėl ko tau taip atsitiko, tai nieko nieko nepadarius. Bet kartais nebūtinai reikia įsivaizduoti, kad čia kas žin, ką reikia padaryt. Kartais tiesiog reikia, nu, taip dorai susimąstyt, o kurioj vietoj aš čia perdegiau, o kaip čia, kokiais mechanizmais. Tai kartais tiesiog vat žinai tokio sustojimo, persiorientavimo, gero poilsio, gerų atostogų, gal pokyčio, darbo vietos, draugų, pomėgių, o kartais tai yra ilgas ir pakankamai sudėtingas psichoterapinis kelias.
labai individualu, žinai, kam ko užtenka ir kaip kas skaito tas psichiatrines žinutes. O kas dar galėtų sugadinti patį gydymą? Na, tarkim, žmogus aškiai vadovaujasi planu, daro pokyčius, nu, tarkim, ten gal per daug sportuoja, gal per daug dirba, gal tris darbus turi, nu, galų gale iš vieno išėjo, a, pasiėmė atostogų, gal, nu, kažkokius pokyčius daro, kuriuos tu kaip gydytoj rekomenduoji ir jisai tiki, viską daro, bet vis tiek, na, vat paslysta. ir kokios tos yra priežastys. Aš aš tiesiog kai ruošiausi, aš galvojau, kas tai galėtų būti, nes man iš karto tokia asociacija alkoholis, gal koks ten dar kažkas tai, bet realiai žmogus, kuriose vietose paslysta ir sugadina savo gydymą, nors atrodytų viską darė gerai.
Nu tai vienas tas, žinai, ne nenuimtais darbiniais kiekiais ir krūviais, kai aš paskiriu gydymą, žmogui atslūgsta ir jisai imasi dar vieno naujo projekto, nemoka pasakyt ne. Taip, žinai, nes, nu, jau galiu dabar jau miegu čia, žinai, vat kažką turiu migdomųjų, nerimo nejaučiu, žinai, tai galiu. Tai va tie tokie dar paimti, žinai, atsakomybių gabaliukai, m, iš vienų toksinių santykių pereina į kitus. net nepailsėję, turbūt net nepailsėja, net nesusivokia, kodėl ten viskas įvyko vienoj šeimoj, ane? Aišku, visų psichoaktyvių medžiagų vartojimas aišku, kad sugadina gydymą, ane?
Ir aš labai dažnai sakau, kai kaip yra su tuo vartojimu, ar yra čia problema, ar nėra, nes jeigu yra, tai mano gydymas, vienas dalykas eis pro šoną, kitas dalykas, aš malšinsiu nerimą, ant viršaus narkotikai, nu viskas, nebe Žinom, ką veikia kairė ir dešinė ane? M ten dieną prisivartojau, naktį paėmiau migdomųjų, išsimiegojau, taip tyčia viskas gerai. Nu va tas toks užspalvinimas žinai su psichotropiniais kaip su kokiais analgetikais, žinai, čia dažnai taip nutinka. O man iš karto dabar apie narkotikus toks įdomus kilo klausimas.
Ar galima teigti, kad žmonės, kurie linkę vartoti arba neatšauna mintis pavartoti, jie jau turi kažkokių tai depresinių požymių, kad jie bando kažką tai paslėpti, pabėgti ir taip toliau, kad narkotikas tai yra būtent pabėgimas, bet tai nėra tiesiog fun dalykas. Tikrai taip. Tai tikrai tikrai nei vienas žmogus, nu kaip nei vienas istorijų yra begalės, bet diduma niekas nepradeda vartoti iš geros savijautos. Nei vienas ramus, visavertiškoj šeimoj gyvenantis vaikas, besiskleidžiantis, jisai jam neateina tokia mintis. dažniausiai yra kažkur disfunkcija šeimoje, manyje, savivertėje yra kažkoks per intensyvus jausmas arba teigiamų jausmų nepakankamas kiekis.
Ką aš pasižadinu su narkotikais? Aš pasikviečiu, pasikviečiu atsipalaidavimą, pasikviečiu juokavimą, linksminimąsi, dar kažką. Nu, man šiaip nesigauna. Aišku, didelė dalis yra, žinai, paaugliško eksperimentavimo, kur ten, nu, arba tu ne prie chebros, arba vartoji vėl, ane, ką reiškia ne prie chebros? Reiškias, aš bijau nepritapti, aš bijau būti atstumtas, ane? Tai irgi yra tam tikra amplitudė jausmų, ane? Yra aš taip stipri taip, taip. vėl apie savivertę, vėl apie pritapimą apie dar ane krūvą krūvą psichologijos skaiti, kad priklausomybių psichiatrija tai yra nu kaip nei viena kita psichiatrijos dalis psichoterapiška.
Ten gyvena visa psichoterapija, visi įmanomi pažeistumai yra pas žmones, kurie yra patys priklausomi, bet ten negali pradėti tiesiog nuo psichoterapijos. Tu turi sustabdyti medžiagos vartojimą, nu, nes nepadės niekas, nepadės. Mes nepasiekiam. OK. Žmogus yra nepasiekiamas. Aš turiu klausimą nuo a mūsų žiūrovės, kuri gauna dovanų Neorozan maisto papildus. Jeigu jūs irgi norite gauti dovanų uždavę klausimą, tai eikite į mano profilį, nuorodą rasite apačioje. A ir Indrė Sinkevičiūtė a klausia, kodėl paskiriant antidepresantus nedaromi jokie tyrimai, kad ir, tarkim, mikroelementų ir vitaminų.
Kaip žinia, serotoninas gaminasi žarnyne. Kodėl pacientai nėra kreipiami tikrintis žarnyno problemų? Pirmiausia negaliu taip pasakyti, kad nėra nukreipiami. Tarkim, rekomendacija atlikti išsamo fizinės būsenos įvertinimą yra. Ir kuo toliau, tuo mes labiau mėgstam taip daryti, kad žmonės įsivertintų ir skydliaukės veiklą, kas labai labai svarbu nerimo, depresijų buvimui, nebuvimui ir gydymui. E, neretai ir pas neurologą, ir kompiuterinę, ir magnetinę organinę patologiją reikia atmesti. Labai neretai žmonės ateina pas mus jau atlikę krūvą tyrimų, ane, ir sako: "Aš taip ir ypatingai žarnynus.
Žarnynas visumoj yra antros mūsų smegenys, bet lygiai taip pat jisai yra labai paveikus psichikai, ane? Jeigu psichika serga, mes žarnyno niekaip nepagyiddysim. Lygiai atvirkščiai, jeigu žarnynas serga, labai didelė rizika, kad psichika irgi sutriks. Jeigu yra ir psichikos sutrikimas, ir žarnyno ten gastritai, dar kažkokie ten nevirškinimai, fermentų sutrikimai, reikia gydyti abu. Atėjom pas gastroenterologą atliktas ane endoskopinis tyrimas, tenai opa ir gydom opą. Bet opos, tai aš nežinau, turbūt 90% jos yra stresinės kilmės ir tikrai tikrai ne visada gastroenterologas parekomenduos ir ne visada pats žmogus supras ir ne visada gastroenterologui parekomendavus taip jau imsi ir ateisi pas psichą.
Žarnynas visumoj yra antros mūsų smegenys, bet lygiai taip pat jisai yra labai paveikus psichikai, ane? Jeigu psichika serga, mes žarnyno niekaip nepagydysim. Lygiai atvirkščiai, jeigu žarnynas serga, labai didelė rizika, kad psichika irgi sutriks.
Šip labai geras žinok su ta stresine būsena, kad aš nežinau, ar yra žmonės patyrę, bet kai atrodo gi viskas gerai. Bet jeigu, tarkim, a, turiu savo aplinkoj žmonių, kurie prieš skrydį, jeigu žino, kad skris, į tualetą nueina keturis kartus, net viduriuot pradeda, nors prieš, nors jeigu prieš tai dieną, viskas buvo gerai, idealu, bet prieš skrydįp taip vidurius paleidžia tiesiog taip. O jeigu dar ant viršaus panikos ataką uždėtumėm, ane, tai va čia tas, tai čia jau nebe, čia jau akivaizdu, nebe skrandžio problema.
visiškai tai lygiai taip pat žarnynas reaguoja į stresą viduriavimais, ane? Tai va taip, kai yra labai aišku, čia skrydis, čia bijau, čia pilvo reakcija, viskas yra aišku, bet kartais nėra taip labai aiškiai susiję ir ypač kai užsiveda visi žarnyno reakcijos, kartais jau to stresoriaus gal ir nėra, bet žarnyno reakcija yra. Ir va čia vat susipainiojama, ane, kad einama einama pas gastroenterologus iki kol ten kažkaip vos neatsitiktinai atsiradau pas psichiatrą ir žiūrėk antidepresantų fone žarnynas pasveiko. Tai čia iš tikrųjų atsakant vat į jūsų klausimą žiūrovės turėtų būti ištirta fizinė būsena ir mikroelementai, ir hormonai, ir žarnynas, bet jeigu yra sutrikimai, gydoma idealu kartu.
A dar žinai, yra tokia kategorija. Dabar jau a šiais laikais a na visi naudojamės socialiniais tinklais. A kiek tavo patirty yra pacientų, kurie ateina ir sako: "Gydytoja, žiūrėkit, čia tie vaistai, ką jūs čia sakot, ne, bet aš Tiktoke mačiau va tie vaistai [juokas] yra žiauriai gerai. Išrašykit man juos." Žinai, gal Tiktokas tai dar mat jį galai, bet mane su chat GPT patikrina. A, [juokas] ok, tave supratau. Bet tai patikrina online, žinai, konsultacijos metu. [juokas] Ai, tu konsultuoj.
J, aš sakau, žinai, čia aš sakau, čia žmonės į telefoną veda ir klausia, žinai, taip, tai čia tikrai stipru būna, bet nematau aš tame nieko blogo. Ta prasme čia GPT, tai iš viso tai yra galinga dubazė. Tiktai nebūtinai viską taip pažodžiui, ane, ypač ten, kur yra psichiatriniai, psichoterapiniai dalykai, tai jie yra labai labai individualūs ir čia čia GPTčia truputėlį mūsų nepasiveja. Mhm. Nu jisai vis tiek nežino individualiai problemos arba situacijos tiesiog, ane, ten yra tiek mūsų visų istorijos skirtingos, kad kad ten jau su visa duonbazene apibendrinsi.
Tai va, bet apie vaistus aš tai labai mėgstu, kai žmonės pasidomi ir aš sakau: "Klauskit visų nepatogių klausimų, sakykit visas savo turimas baimes, diskutuojam. Gal tau teko pačiam patirti, kai išeini į lauką, šalta, sninga, bandai užvesti mašiną, o jis skamba kaip pjūglis ir tu galvoji, na, įdomu, ar šiandien man pavyks pasiekti darbą?" Tai va čia ateina į pagalbą Ksado Red Boost alyva. Sado tai ukrainiečių įmonė, daranti ne [muzika] tik įprastą alyvą, o alyvą su revitalizantu. Kas man patinka, ji realiai mažina variklio nusidevėjimą ir net padeda atkurti paviršius, kai jis jau yra m pavargęs.
Be to, red boost atlaiko viską: kamšsčiai, karštis, start stop režimas, be jokių problemų, o šalto ryto užvedimas tampa nebe loterija, o normalus gyvenimas be jokio streso. Jeigu nori sužinoti, kuri alyva tinka būtent tavo automobiliui, nuorodą rasi po video aprašyme. O mes grįžtam atgal į pokalbį. Kalbė apie antidepresantus. A mes šiek tiek pradžioje užsiminėm apie mitus ir čia yra dvi pusės. Vieni sako, kad tai yra šiek tiek mitas. Kiti, kurie turbūt nuo to yra nukentėję, jie nu niekaip kitaip neįsivaizduoja, bet jie iš karto kaltina tiktai vaistus.
Tai yra antidepresantai ir viršsvoris. Mhm. Tai yra kūno kompozicija. Mhm. Kokia yra iš tikrųjų sąsaja, kiek kiek tas prieugis svorio yra realus? M nes yra tokių istorijų, kur moteris tenai būdama labai liekna 50 kg svėrė ir pradėjus vartot antidepresantus. Po poros mėnesių jau 80 kg, žinai, ir kaltina tik vaistus. Bet ar tikrai tai yra vaistai? Pats vaistas, jisai augino svorį. Nu kokia čia situacija su tuo svoriu? Antidepresantai ir svoris yra didelė tema. Ir šitoj vietoj ir mitas, ir ne mitas.
Antidepresantai, kaip ir visi vaistai, gali turėti šalutinius reiškinius ir vienas iš jų svorio augimas yra rimtas šalutinis reiškinys. Ir šitoj vietoj nereikia kalbėti, kad antidepresantai negali priauginti svorio. Netiesa. yra tikrai antidepresantų klasės, kuriems labai būdinga, labai dažnas šalutinis reiškinys apetito didėjimas ir svorio augimas. Yra kategorija žmonių, kuriems labai užaktyvinamas apetitas ir jie labai nori daug valgyti ir priauga svorio. Kiti sako: "Aš valgau įprastai, bet svoris tiesiog auga." Mm. Sulėtina medžiagų apykaitą, ane? Taip. Sulėtina ir kaupia skysčius tiesiog.
Insta, jaučia per žiedus, per rankas, per sąnarius, sako, aš pučiuosi. Dabar žiūrėkit, kaip turėtų vykti. Nu, aš negaliu čia taip už visus gydytojus pasisakyt, bet aš kaip manau, ane, mes diskutuojam, jeigu tai yra pirmas paskyrimas ane kalbam, ane, gali būti, negali būti šalutiniai reiškiniai, kaip kaip aš mėgstu konsultacijoj sakyti, jeigu pradėjus vartoti vaistus, jūs pastebit, kad keičiasi svoris, keičiasi apetitas, keičiasi potraukis tam tikrom medžiagom valgyti, kaip taisyklė, Jeigu yra šalutiniai reiškiniai, labai norisi angliavandenių ir tų nesveikiausių tikrai ne grčiukų košė sausainė.
[juokas] Taip, taip. Šokoladai, vakarinis valgymas labai būdingas, ane? Jeigu jau tada a programėlė Voltas Boltas jau tenai taip nesustoja vežti maisto. Tai aš sakyčiau, kad taip iki pradedant gydymą būtų labai sveika pasisverti. Gydymo eigoje irgi pasisverti. Jeigu per pirmą gydymo mėnesį yra pli 1 2 kg, stebim toliau, bet jeigu toliau + 1 2, viskas stop. Vaistas turėtų būti nutrauktas dėl šalutinio reiškinio į svorį. Ar ar įmanoma situacija, kad visgi tu pasakytum žiūrėkit a reiktų, kad turim užsimerkti, jog auga svoris, bet šioj vietoj gydymas depresijos yra svarbesnis.
Aš taip sau neleidžiu sakyti beveik niekada. Yra išskirtinai mažas kiekis mano pacientų, kur mes, e, akivaizdžiai matom, kad vaistas kelia apetitą ir svorį, bet mes jau išbandėm daug daug pasirinkimų ir tik šitas vienas ir tai yra jau tada diskusija su endokrinologais. Galėsiu pasakyti, kaip kaip būtų idealu, kad dirbtumėm komandoj. Antidepresantų prasme aš aš esu girdėjus labai ne vieną žmogų, kai gydytojai praignoruoja svorio augimą, tai šitoj vietoj tai yra sveikatos gadinimas. Negalima auginti svorio vaistais. Tikrai yra alternatyvų.
Aš aš esu girdėjus labai ne vieną žmogų, kai gydytojai praignoruoja svorio augimą, tai šitoj vietoj tai yra sveikatos gadinimas. Negalima auginti svorio vaistais.
tikrai galima rinktis, galima mažinti, nutraukti, keisti. Dažniausiai ta depresinė būsena jinai jau būna praeinanti. Mūsų gydymai yra ilgi nuo pusės metų iki dviejų metų, bet tai nereiškia, kad žmogui vienodai sunku yra, ane? Gal mes galim ne antidepresantą paskirti, gal kažką galim paskirti miegu ir žmogus miegos ir ta depresija jinai kažkaip tai tirps koreguojant kitą simptomatiką. Antidepresantai svorio auginti negalima. Ar gali būt atvirtinas variantas, kad antidepresantai mažintų svorį? Gali, gali, gali. Taip, sėkmingai, sėkmingai gali būti irgi šalutinis reiškinys.
Geras, nes mes girdim tiktai apie auginimą. Taip, taip. Tai apie augimą, ane, dabar užsidėkim paskutinius akcentus, kad antidepresantai gali turėti šalutinį reiškinį į svorį, bet tai tikrai turėtų būti atreaguota, koreguota ir žmogus nepaliktas priaugti 20 kg. Aš sakyčiau, 2 3 kg gali būti fiziologinis svyravimas, kai mes gydomės nerimo ir depresijos sutrikimus. tiesiog rimsta fiziologija ir viskas truputėlį vyksta ramiau, lėčiau, bet ne daugiau kilogramų, ane? E taip, tai gydymas turi būti koreguojamas kitas dabar, ane, į kitą pusę.
Ar gali būti, kad, e, krenta svoris? Gali, bet čia turbūt nieks nesiskundžia įvairiai. Žmonės, kuriems sunku priaugti svorį, jie taupo kiekvieną kilogramą. Mhm. Žmonės, kurie į stresą reaguoja anorektiškai, ane, jiem ne todėl, kad jie turi tikslą numesti svorį, jiems skrandis užsirakina nuo streso ir sako: "Aš negaliu valgyti, mane taip pykina, kad aš galiu apsivemti, jeigu aš suvalgysiu." Ir jie nevalgo, jiems blokuotas skrandis yra. Tai mes kaip tik tuos jau skrandžius savo vaistais stengiamės atidarinėti, kad jau ten skaičiuojam kiekvieną tą kilogramą ir rankom plojam, ane?
Yra kategorija, kurie kaip ir turi kaip šalutinį reiškinį, bet visai džiaugiasi, ane? Ypač jeigu turim truputėlį resurso, kur ten tą svorį nusimesti ir tai nėra pavojinga. Ir yra, kuriem sukelia nemalonų pojūtį skrandyje, virškinime, pykinimas, blogumas, ten tam tikrų medžiagų netoleravimas maisto, ane, ten susiję su vaistų vartojimu. Tai tas toks labai nemalonus būna tada svorio kritimas, į kurį irgi reikia atsižvelgti ir vaistą tada reikia keisti. Šiaip iš tikrųjų, kai tu sakai, kad su antidepresantais priauga 2 tr kilogramai ir tai yra normalu, tai tokiam žmogui tiesiog padidinus aktyvumą arba pradėjus daugiau sportuoti, tą susitvarkyt labai paprasta.
Taip. Ir čia tokia fiziologija, žinai, čia jau nesikabinėkim šitoj vietoj. Taip. Tai čia išeina taip, kad mūsų noras valgyti a yra lemiamas kažkokių tai vaikystės tų traumų ir slopinimo, kažko tai slopinimo, nes šiaip viena iš priežasčių, nes šiaip žmogus turbūt a pavalgęs maisto, jisai pajaučia sotumą ir jisai turėtų užsiimti savo reikalais ir negalvotų apie užkandžiavimą ir panašų dalyką a ištisą dieną. Čia būtų tokios kaip ir trauminės kilmės, ane, valgymai, nešnekant apie tai, kad nutūimas turi krūvą genų.
nutūimo liga turi krauvą genų, kurie koduoja mūsų potraukį maistui, alkio centrus, viską, ane? Tai čia vėl, ane, o gali būt žmogus turi krūvą genetikos ir traumines patirtis ir būdą nusiraminti maistu. Nu, ir kaip tada? O tai išeina taip, kad persivalgymas tai galėtų būt jau liga, nes aš a žinai skaitinėjausi ir susiradau tokią statistiką, kad persivalgyimo sutrikimas pasireiškia maždaug kas 30 moteriai. Tai dažniau nei anoreksiją ir bulimija kartu sudėjus, bet apie tai nelabai pačios moterys kalba, nes persivalgyimo neskaito liga.
O tai išeina taip, kad persivalgymas tai galėtų būt jau liga, nes aš a žinai skaitinėjausi ir susiradau tokią statistiką, kad persivalgyimo sutrikimas pasireiškia maždaug kas 30 moteriai. Tai dažniau nei anoreksiją ir bulimija kartu sudėjus.
Mhm. Nu, daugiau gal mes įvardinam nutūimas yra, ane, jau kai rezultatas yra. Taip. Taip. Kol kol persivalgome ir dar auginame, tai neskaitom, kad kažk yra problema. Taip. Tai pats persivalgymas nėra liga, bet persalgymo būdu ateina liga. Taip. A žinai, dar galėtume tada ir vat nuo vaikų a atsiremti, nes turiu tokią statistiką, kad 81% 10 metų vaikų 10 metų vaikų m tai realiai, nu keturi iš penkių mažamečių vaikų bijo būti stori ir dėl to nuolat galvoja. Tai yra ir socialinių tinklų įtaka, ir turbūt klasės įtaka jau dabar, žinai, vaikai bręsta anksčiau, mato daugiau.
Ir čia mes turime mūsų laidos partnerio Volfo Engelmano nealkoholinio klausimą, kuris skamba taip: koks yra ankstyviausias ženklas, kurį šeima praleidžia, kai persalgymas dar nėra sutrikimas, bet jau yra signalas? Tai būtent apie tuos vaikus ir tą tą jauną amžių iš to tokio, ane, klinikinio matymo per mamas, ane, ką jos daugiau pasakoja, kad tiesiog vaikas, jis yra nuolat alkanas. jisai nuolat siekia užkandžiauti. Yra racione daug angliavandenių, nesveikųjų angliavandenių. Vaikas nuo mažų dienų yra didesnio svorio negu jo amžiaus grupė, ane?
Reikėtų atkreipti dėmesį, tai laisvai gali būti genetika, laisvai gali būti emocija. Bet vėlgi dabar iš karto turiu du tokius a pasipriešinimus tavo teiginiui. Genetika, jeigu abu tėvai liekni, o vaikas stambesnis, nu nėra čia jau genetika. Būtinai galim turėt recesyvinius genus. Tėvuose neišsireiškia, vaikuose išsireiškia. Gerai, gali būti. Gerai. A tada kitas klausimas. A dažnai aš girdėjau vaikystėj. Mhm. Tai nieko tokio, dabar burbuliukas, nes ir aš toksai buvau. Taigi išauks. M. Mhm. Mhm. Tai aš norėjau sakyti, kad tai yra, žinai, daug kur kultūra, ane, vis tą vaiką pamaitinti jį, pamaloninti, raminti maistu.
Suvalgyk už mamą, už močiutę, už visą už mamą, už močiutę, už viską, ane? Ir čia yra labai didelė ir kultūros dalis, ane, nuolat, nes, nu, mes gi vaikus išmokinam, kaip reikia valgyti, ane, mes lygiai taip pat juos išmokinam persivalgyti, lygiai taip pat neišmokinam, kada gana, kur čia ta porcija baigėsi. lygiai maisto produktus, taigi ne vaikas atranda, mes juos paduodam pirkdami, ane? Tai čia čia labai daug yra tėvų atsakomybės. Jeigu vaikas turi polinkį kaupti svorį, tai čia kaip ir su visom kitom ligom reikėtų kuo anksčiau pamatyti.
Tai išeina taip dabar, a, jeigu vaikas yra mokinamas valgyti ne itin sveikus produktus jo sveikatai. Mhm. A jeigu jisai mokinamas persivalgyti [sušnarpščia] ir staiga vat štai jam 10 metų šiek tiek burbuliukas Mhm. ane turi to viršsvorio, lyginant su kitais klasės draugais ir čia atsiranda Instagramai, taip toliau. Jisai bijo būti stambus, storas ir tada prasideda jau kažkokie depresiniai požymiai. Jis pradeda badaut, savivertės dalykai. Taip. Taip. Čia yra anoreksijos pradeda gyventi, bulimijos pradeda gyventi. Iš tikrųjų anoreksija ir bulimija tai yra labai ankstyva liga.
Dažniausiai 10-1 metų jau mergaitės, berniukai linkę turėti ką papasakot, kokiu būdu jie pradėjo. Nes jeigu aš dirbu su suaugusiais, tai jų istorijos visada yra apie vaikystę. Nuo pat vaikystės jau Taip taip taip. Pirmos dietos kažkokios. Taip, taip. Arba pirmi sugalvojimai. kokiu būdu aš paribosiu arba pirmi pažiūrėjimai, ką čia ta mano draugė daro. Sako, toks jausmas, kad aš užsikrečiau nuo tos draugės. Iš pradžių stebėjausi, stebėjausi, o po to užsikrečiau. Tai va, tai neužsikrečiama šitais dalykais, bet bet tai gali būt toks išmoktas elgesys.
Ir jeigu kalbėt, ane, apie valgymo sutrikimus, tiek persivalgymas, tiek bandymas riboti nevalgyti, tai yra ankstyvųjų traumų išraiška, ane? Ypač žmonės ne valgytojai yra labai dažnai turintys pažeistumus nuo gimimo iki metukų. O kokie čia yra pažįstumai, kad žmonės vat man įdomu, nes žinai, vieni, pavyzdžiui, streso būsenoj atvirkščiai nevalgo, kiti streso būsenoj persivalgo. Mhm. Aš girdėjau, tu galėsi paneigti arba gal ir patvirtinsi. Aš girdėjau, kad tai yra iš auklėjimo, kad kai vaikas a patiria kažką tai, kažkokią traumą vaikystėje ir jisai pradeda verkti, tėvai slopina tą jo traumą maistu.
Mhm. m tip: "Oi, neverk, neverk, imk saldainį." Ir kai jaučia skausmą, vėliau vyresnis žmogus, jisai sau slopina maistu, nes jį taip išmokino tėvai nuo pat mažumės. Mhm. A kiti, kur tėvai į tai nekreipdavo dėmesio ir maistu neslopindavo, jie atvirkščiai po to a nevalgo, nes taip supranta kančią. Mhm. Ar tiesos yra šituose žodžiuose? Gyvenime taip paprastai neįvyksta, žinai. Jeigu taip paprastai, tai būtų lengva, žinai, atsekti. Bet tarkim, ane, nuo gimimo iki 12 mėnesių, gal vaikas gimė neišnešiotas, buvo inkubatoriuje, buvo negavęs mamos tiesioginio kontakto, maitinimo, arba mama buvo išskirtinai nerimastinga arba serganti depresija ir vaikas su maistu, su pienu gavo daug streso, depresija yra dažys nesikreipia, ane, ir pačios augina sirgdamos ir ir bijodamos ir ne nesuprasdamos, ane?
Ir vaikas, jisai ką pirmą gauna savo patirtyje, tai labai nerimastingą nesaugią disocijuotą savęs nejaučiančią mamą. Tai jisai su maistu iš karto gauna žinutę, kad čia kažkas labai nesaugu su maistu ateina, kažkas labai negerai, gal reiktų vengti, gal reiktų, žinai, tai net iki tiek tai gali būti subtilu, ane, kad tai yra per va tą tokį kūdikišką dalyką, kur tu ten jokiom psichoterapijom nepasieksi šito momento, ane, tu tiesiog turi pasikliauti istoriją, kad tai buvo, taip galėjo atsitikti. O gerai, iš tokių akivaizdžių dalykų, kokią įtaką, pavyzdžiui, tėvai turi ar patys vaikystės įvykiai, kurie nulemia, kad vienas a linkęs streso metu persivalgyti, kitas atvirkščiai nevalgyti?
Kokie tai būtų faktoriai? E, alkoholį vartojantys tėvai labai neretai taip atsitinka, kad jų vaikai maistu sprendžia problemas, ane? Tėvai buvo geriantys, o vaikai persivalgantys arba nevalgantys. Tai čia toks jau rutinis, taip, alkoholizmas. Va tas toksai per burną sprendimas. Arba patys alkoholį atrandai irgi kas tai lyg ne su maistu, bet su tuo tokiu dėjimu į burną. M m ten, tarkim, tėvai, kurie turi labai eksplozyvias emocijas, daug pykčio, daug riksmo, dar ką, tai vaikas, jisai linkęs atsitraukti ir tada jau valgyt, valgyt, valgyt.
ten ten jo nusiraminimas, jo pasaulis, ane? Tai kai yra labai konfliktiškos šeimos, tai irgi maistu. Aš šiaip dažnai girdėjęs esu, yra tokia laida Amerikoj, a, 600 svarų, man atrodo, taip vadinasi TLC a kanalas ir tenai tie jau labai itin nutukę žmonės, kur ten realiai net neatsikelia iš lovos, bet jie vis tiek negali sustot valgyt. M, tai jų kuomet klausia, ką tu atrandi per maistą, tai sako saugumą. Saugumą. Kai valgau, sako, aš taip gerai jaučiuosi, atrodo, išsisprendžia visos gyvenimo problemos.
Tai jų kuomet klausia, ką tu atrandi per maistą, tai sako saugumą. Saugumą. Kai valgau, sako, aš taip gerai jaučiuosi, atrodo, išsisprendžia visos gyvenimo problemos.
Mhm. Čia kaip ir, žinai, toks kaip priklausomybės mechanizmas netgi galima sakyt kai kuriem žmonėm. Taip, kol kramtau, tol ramus. Čia toks kontrolės dalykas kažkoks. Labai daug čia yra apie kontrolę. Čia yra labai daug apie kontrolę. Kokius pirmus, žinai, a vat visą laiką norisi. Aš dažnai būna, kai žiūriu, aš galvoju, rodo nuotraukas prieš. lieknas vaikinas, nu, turbūt už mane lieknesnis ir po to rodo 10 metų po 320 kg. Mhm. A taigi tam kelyje buvo 70, 90, 100.
Kodėl tie žmonės nesugeba sustoti matydami save augant svoriui? A kas kas taip verčia juos toliau valgyti ir nepriverčia sustoti? Mhm. Turbūt, kad krūva priežasčių. Viena iš jų, kad nutūimas yra labai sudėtinga liga, kai užsiveda nutūno mechanizmas, tai yra ir smegenų, ir kūno liga. Ant tiek eina disbalansas hormoninis ir viena kitą palaikančios grandinės, kad tai yra stipriau negu aš galiu. Tas alkis yra stipresnis negu aš galiu. Tiek daug insulino, kortizolio, visko, žinai. Visi mūsų neuromediatoriai ten sutrikę.
Tai visų pirma, kodėl šitie žmonės nesustoja kažkur pakeliui? Todėl, kad jie sunkiai serga. Tai yra sunkiai gydoma liga, ane? Pagalba čia yra teikiama visokia nuo endokrininių vaistų, psichiatrinių iki skrandžio mažinimo operacijų, ane? Tai nutūimo gydymas yra sudėtingas. Ir trečias tas psichologinis, kuris būna labai labai stiprus, tai yra turbūt labiausiai besislepiantis dėl įvairių psichologinių dalykų žmonės. Jie tai yra taip sunku pasirodyti, kad jie ir nepasirodo. Toks sudėtingas gėdos fenomenas, kaltės, nevertumo. Ir visi čia va čia būna jau tas telkinys, žinai, kuris negana to, kad jau gydyt yra labai sunku, tai dar žmonės labai ir neatsiranda.
Mhm. Ne ne nesug gėdos yp ypatingai gos ypatingai gėda. Tai va, tai čia čia turbūt vat viską, kai sudedam ant svarstyklių, tai ir turim tai, kad kad jie neateina. Kiek yra ryšio tarp valgymo, to sutrikimo, persivalgymo ir miego? Ar ar gali būti, kad miegas yra priežastis, kai jo žmogus persivalgo, nors ir sportuoja, viską daro, atrodo viskas, bet ne nedamiega. Nors šiais laikais turbūt čia populiaru, nes visi visur skuba iki vėlyvo vakaro, Netflixai, socialiniai tinklai 600.00 ryto keltis vaikus į mokyklą, taip toliau.
Ir to miego yra penkios, šešios valandos. Penkios, šešios tai jau yra labai per mažai. Čia jau tiesiog visi, kurie bandytų man sakyti, kad gana, tai sakyčiau, kad tai yra tiktai laiko klausimas, kada bus negana. O jeigu prisirišant prie šiandienos temos apie nerimus ir depresijas, tai turi būti miego trukmė apie aštuonios valandos, tam kad sveikimas pradėtų vykti, ane? Dabar jeigu apie persivalgymą, tai aišku, kad taip užkraunam visą žarnyną nakčiai, ane? Tai tu dabar čia dirbk, ane, tie kiek ten 7p 9 metrai žarnų dirba.
O kitą pusę kūno miega. Tai tai ne, tai aišku, kad kad būtų jau labai sveika dvi trys valandos iki miego nevalgyti. Nu čia labai sunku žmogui, kuris mėgsta pavalgyti. Mhm. Žinai, kol ką tas Gerai, tada yra formulė, ką tada tas dvi tris valandas daryti, kad nu nevalgė, žinai, jeigu žmogus linkęs jį persivalgimą, linkiamas linkęs vakarais užkandžiauti, taip toliau ir staiga tris valandas iki miego, jis negali valgyti. Nu gerai, jis pavalgė ten 700 vakaro, bet tas tris valandas taigi tiktai ir suksis mintys apie maistą.
Kaip nukreipti tas mintis, ką daryti. Tada žinai ką daro žmonės? Tada lenda į telefoną. A nu taip [juokas] ir dvi tris valandas disocijuoja telefone ir sako: "Aš negaliu žinot, bet tada kita priklausomybė." Tai aišku, kad taip. Tai čia tiktai sakau, ką žmonės, žinai, daro. Nu, kas būtų iš tų sveikų rekomendacijų? Iš sveikų rekomendacijų būtų išeit į lauką, pasivaikščiot, pajudėti, grynas oras, šilta, rami vonia, dušas, kad ir Ai, šilta, šiltas dušas prieš miegą. Gerai taip gerai. Šiltas dušas, šilta vonia, ane?
Va ta visa vegetacinė mūsų sistema parasimpatinė. nų sistem pas mus simpatinė per aktyvi ir mum reikia parasimpatinė sportas ane vieniem padeda, kitiem ne. Vienus iškrauna ir nuramina ir jie tikrai labai miega, o kitus užaktyvina. Tai reikia žiūrėti, kas individualiai tau yra gerai, kai sportas taipžas, bet pasivaikščiojimas, išėjimas, bendravimas, mes gi nesišnekam. bendravimas labai padeda išventiliuoti, išsakyti, kas buvo toj dienoj, kaip kaip yra mano gyvenime ir tas bendravimas vėl mokėti išsirinkti. Koks bendravimas? Va taip labai neseniai vieną moterį konsultavau.
Po savaitės žiūriu vėl konsultaciją. Galvojau, ką tik apkalbėjom, kad viskas gerai, dozes mažinam. Galvoju, kas nutiko? Sakau, kas įvyko jūsų gyvenime? Man viskas pablogėjo ir nebemiegu, ir nebevalgau ir taip toliau. Tai mama sako, prinervuoja mane. Tai vat sako, nu ten skundžiasi ir ten viską. Tai vėl ane bendravimo prasme jau jeigu turime polinkį ten nemiegoti, persivalgyti dar kažką, labai pasižiūrėkime, ko prisivalgom netiesiogine prasme. Su kuo bendraujam, su kuo bendraujam, kokio turinio mes prisivalgom. Noriu dabar paliesti šiek tiek kitą pusę.
Mes pagalvojom, pakalbėjom apie viršsvorį. [sušnarpščia] Bet yra dar tokia liga kaip anoreksija. Mhm. Ir čia yra daug labai kontrolės, daug savęs matymo ir a mūsų laidos partneris Apollo Kinas, kuris dovanoja mūsų žiūrovui, kuris pakomentuos po šio laida du bilietus į kiną, tai komentuokite, vienam įdomiausiam komentarui atiteks du bilietė Apolo kiną ir jisai a užduoda klausimą iš filmo "Juodoji gulbė". Mhm. A kur pasakoma apie tobulumą visokiomis priemonėmis, siekiančią baleriną. Stereotipiškai žinome, kad ši profesija ypatingai sunki moterims.
Filme subtiliai rodomas maisto ribojimas, kūno kontrolės, savežalojimo elementai. Ar anoreksija iš esmės yra kontrolės mechanizmas, o ne išvaizdos liga? Anoreksija yra liga, kuriai labai būdingas kontrolės mechanizmas. [juokas] Va taip atsakysiu. Iš tikrųjų anoreksija yra labai apie kontrolę. Labai, labai. Tai yra vat per kontrolės mechanizmą ateinama į ligą, nes jau nėr sudėtingesnio dalyko, kaip kontroliuoti valgymą, nevalgymą, nes tai yra instinktas. Aš maitinuosi tam, kad gyvenčiau. Tai čia yra ėjimas prieš bazinį instinktą. Tai valios momentas šitiem žmonėm, jisai yra sutrikęs į hipervalią prieš maistą.
Oho. Tai čia yra čia viskas yra skaičiavimai kalorijų, svoriai, svoris pačio išvaizda, centimetrų matavimai, viskas, viskas. Čia supranti apie išvaizdą kalbant, neretai merginos, vaikinai jau ten yra seniai nebe toobbulos išvaizdos, bet jie turi sutrikusį savęs matymą. Jie save mato vis tiek kaip per storą ten kažkurioj tai vietoj. O jie save mato tiktai ar ir kitus mato tiktai? Dažniausiai save. dėmesys yra į save. Dažniausiai tai neretai būna labai kritiški ir griežti kitiems žmonės, bet nebūtinai. Dažniausiai fokusas yra į save.
OK. A aš, beje, vat ir šiek tiek statistikos išsitraukiau, kad nesigydant anoreksijos 20 metų mirtingumas siekia 20%. Tikrai taip. Mirtingumas susijęs su anoreks yra 12 kartų didesnis nei visų kitų mirties priežasčių tarp tarp 15 24ų metų moterų grupėje. Aš kai perskaičiau šitą vau, galvoju 12 kartų didesnis mirtingumas jaunose merginose dėl anoreksijos. A kodėl tai yra viena mirtingiausių psichiatrijos ligų? Vat tiesiog tai yra tas toksai lab va kaip sakiau, tas tas gebėjimas eiti prieš save va šitoje ligoje yra labai stiprus.
Šiek tiek statistikos išsitraukiau, kad nesigydant anoreksijos 20 metų mirtingumas siekia 20%. Tikrai taip. Mirtingumas susijęs su anoreks yra 12 kartų didesnis nei visų kitų mirties priežasčių tarp tarp 15 24ų metų moterų grupėje.
Labai stiprus. Bet tai net negąsdina, jeigu tu ateina ateina pas tave, tu matai, kad tai yra anorekcija. Tu jau akivaizdžiai sakai: "Žiūrėk, arba mes kažkaip tai tvarkomės, arba tu mirsi." Taip. Ir, ir žmogus vis tiek negirdi, ne, negąsdina mirtis. Negąsdina mirtis ir ir tos merginos, nu, merginos, sakau, nes tai yra žymiai didesnis procentas. O kiek, kiek vat vaikinai, vat aš dabar bijau skaičiais pasakyti, bet gal keturi prie vieno yra, kad merginos labiau. Tai grįžtam prie tos mirties.
Taip. Tai tai gydom gydoma gi reanimacijoj išsekimo stadijose yra enterinis maitinimas per vamzdelius, per zondus, elektrolitų balansas atstatinėjamas reanimacijoje. Tai jau čia, nu, aiškiau būt negali, kad tu mirti gali, jeigu mes nesuteiksim tau pagalbos ir jeigu tu nepradėsi valgyti. ir miršta. Iš tikrųjų mirtingumo procentas yra pats didžiausias iš visų psichikos ligų. Vau. Tai ne visos anoreksijos yra tokios piktos, ane, kaip ir visos ligos, ane, priklauso eiga gerybinė, ten piktybinė, ane, bet tos jau piktosios anoreksijos, jos eina šitaip.
Kokie būna patys pirmieji ženklai, kuriuos šeima praleidžia matydama savo vaiką? Nes kaip ir minėjai, kad tai yra dažniausiai ateina 10 12 metų. Mhm. Kokie tie pirmieji ženklai, kad tai yra jau polinkis, o ne tiesiog, pavyzdžiui, vaikas iš tikrųjų, nu, buvo ten, tarkim, turėjo viršsvarį, nusprendė a dabar tikrai prieinama informacija 12 13 metų vaikams tas visas YouTubeas, kur gali pradėt gal daryt atsispaudimus, gal pradėt kažką tai sportuot, bėgiot lauke, žinai, ir sveikai nusimesti svorį. Kodėl negali būti protingas 13 metų paauglys, kuris tikėtinai protingai prie to prieina.
Bet kur ta riba, kai tai jau yra, kai tai tampama liga ir jau tėvai turėtų susirūpinti, o ne, žinai, bijoti pasakyti vaikui kažką tai. Mhm. Mhm. Tai yra apie ribojimą. Jeigu vaikas tai darytų protingai, ane, norėdamas ten kažkaip sveikai, ane, jaustis, sveikai atrodyti, tai jisai neis vien tik maisto ribojimo prasme. Ir tai yra ribojimas. kilogramų tirpimas ir niekaip negana, ane? Jeigu tu, pavyzdžiui, ten sveri kažkiek, ane, 65, ane, ir turi tikslą iki 60, tai jeigu užsiveda anoreksijos mechanizmas, bus mažiau, mažiau, mažiau ir va tas niekaip nėra tas skaičius, kuris ties kuriuo jau tu nurimai ir gerai jautiesi ir pradėjai vėl taip pat maitintis.
Tai yra visą laiką iškreiptas santykis su maistu. Tu jo bijai, kad nepriaugtum. Jeigu per daug suvalgei, tai ten vemiama arba nevemiama. Tai yra labai stipriai apie ribojimą. Ir kitas dar momentas, ko kartais tėvai nepastebi, kad lyg ir vaikas valgo, bet labai daug yra fizinio krūvio. Išsportuoja tą, ką suvalgo. Jeigu tiktai pasididina porcijas, pasididina ir fizinį krūvį. Tai va čia va kartais gal irgi pražiūrėjimas įvyksta, ar tiesiog nu neretai tai taip kažkaip tokia nepastebėti tie vaikai ten nutirpo 10 kg ir niekas nepamatė.
Tai gal apie tą tokį, žinai, bendravimo stoką Mhm. an, irgi būtų vat ne nepražiūrėt. Šiaip tai reiktų labai signalizuoti ten, kad vaikui bijot pasakyti, tai ten jokios šnekos sakyti ir kuo aiškiau, nes jeigu vaikui 10, 11, 12, jis gal tikrai nesupranta į kokį mechanizmą jisai save veda. Tai čia jokiais būdais apie ten bijojimą pasakyti vaikui sakyti ir labai drąsiai. Mhm. O ką galbūt tėvai daro per daug drastiškai arba netinkamai iš tos meilės, o gal atvirkščiai nedadaro iš tos meilės?
Tai vienas galėtų būti, kad nekalba su vaiku ir nepasako tiesiai šviesiai, kad čia yra problema ir bėda. A iš tos meilės, žinai, gaili ir stengiasi nesivelti į konfliktą. Kokie dar būtų dalykai, ko tėvai nepadaro iš iš meilės? Kut? Nekai, žinok, yra labai aukšti lūkesčiai į vaiką. Anoreksiją susergantys vaikai neretai turi labai aukštus lūkesčius iš tėvų būti kažkuo. Mhm. Ane, kodėl devyni, o ne 10? Kodėl 10, bet be pliuso ir taip? Tai čia toksai biškį savęs baudimas gaunasi.
Čia tas toksai rezultatas, taip, čia tas apie nepakankamumą, žinai, vis būt, ane, tai viena kategorija yra vaikų tie nematomi vaikai, ane, kai kai jie patys sau susako tas žinutes, jie garsiai lygtai jų negirdėjo, bet tos žinutės gimsta galvoj iš to, kad jisai labai nematomas. Kita kategorija yra tų konfliktiškų tėvų vaikai, ane, kurie ten per maistą sprendžia kažkokį tai kontrolės mechanizmą įgauna, ane? Trečia kategorija, tie, kur yra perfekcionistiškų tėvų, perfekcionistiški vaikai ir va tas toks niekad negana.
O ką reiškia per maistą baudžia? Tėvai neduoda valgyt ar atvirkščiai duoda arba kemšą valgyt ar kaip čia? A per maistą per maistą baudžia save arba keršija kitiem, ane? Aš, pavyzdžiui, galiu maistu nubausti savo mamą. Aš nevalgysiu ir aš taip nubaudžiu savo mamą. ateini, mama padaro pietus, o aš sakau: "Ne, nevalgysiu ir išeinu." E, vienas dalykas: "Ne, nevalgysiu." O kitas dalykas, galiu ir ne taip akivaizdžiai visa tai daryti, nes anoreksiją sergantys žmonės yra labai išmanūs, kaip elgtis su maistu.
A per maistą per maistą baudžia save arba keršija kitiem, ane? Aš, pavyzdžiui, galiu maistu nubausti savo mamą. Aš nevalgysiu ir aš taip nubaudžiu savo mamą.
Mhm. Jie ir išmeta, ir gyvūnam sumaitina, ir suslepia, ir visaip, ane? Tai, tarkim, mama gal net nežino, kad aš nesuvalgiau, bet aš tai žinau, kad aš nesuvalgiau. Va tas keršto mechanizmas kartais būna, ane? Ir gal vaikas turi krūvą priežasčių dėl ko taip daryti, pasąmoninių neretai. Ir va čia va toks vat vyksta tokia savidestrukcija su tikslu va taip vat išnešti savo savo galią ant galų galo. Neretai norisi parodyti, kad mano sprendimas yra paskutinis. Nesvarbu, ką jūs darysit.
Aš nusprendžiau ir aš taip darysiu. Tai tokia paauglių anarchija. Taip. Todėl čia yra paauglystės, žinai, liga, vaikystės, paauglystės ir iš tikrųjų yra labai nemaža, nemažas kiekis, kas praserga ir praserga ir baigta. Bet tada suaugusiam amžiuj mes neretai turim kokius nors kitus psichikos sutrikimus. Kas tai galėtų, į ką tai gali pavirsti? Tie patys neurozinio spektro, ką mes ir kalbėjom, nerimo, depresijos sutrikimai, miego sutrikimai. Ir man pasakojo, nu, paauglystėj tai aš turėjau valgymo sutrikimus, ten taip ir taip buvau numetus tiek svorio arba priaugus.
Dabar tai ne, sako, santykis su maistu dabar yra geras, bet dabar va turiu tą, tai reiškias, va tie konfliktai, kuriuos vaikus vaikas bandė išsispręsti valgymu, nevalgymu, jie niekur nedingo. Dabar jie eina kita išraiška. A, aš noriu čia šiek tiek sustoti. Jeigu būdamas paauglys, vaikas, a, ten iki pilnametystės, turėjo problemą su savo kūno suvokimu ir, tarkim, labai kontroliavo savo mitybas, sportą, kalorijas, svorį, apimtis, taip toliau, a, visą laiką sau atrodė nepakankamai gražus, nepakankamai lieknas ir tu sakai, išsisprendi santykį su maistu.
Nori pasakyti, kad tas žmogus po to sugeba a kažkaip tai save matyti gražų vėliau ir nebūtinai sugeba nespręsti to maistu. Ai, tai gali būti, kad a jis gal sėkmingai sau neatrodo gražus, kaip niekada neatrodė, bet jis maistu nebesprendžia. Jau jau vis tiek valgo, nes supranta, kad valgo, gal net ir normaliai maitinasi, žinai, bet turi kitus nusiskundimus. Aš nepakankamas, aš negeras, aš jaučiu įtampą, nerimą, baimę. Aš aš bijau prarasti kontrolę, aš bijau išprotėti. Dar kažkas, ane? Va tie tokie kitaip, ane?
Nemaistu. Gerai. kai yra dar vat čia dabar šiuolaikinis jaunimas auga socialinių tinklų eroj, bet paimkime žmones, kuriem dabar yra 35, 40, 50 metų ir aš neatmetu galimybės, jog ir vyresni žmonės kartais susiduria su kūno suvokimo problemom ir tai gali atsitikti dėl socialinių tinklų. socialiniai tinklai, tai fitkūnai, išpuoselėtos ten figūros, merginos atrodo kaip nuo viršelio, vyrukai irgi. Ir mes matom, aišku, tuos top 1%, o kiti, kurie [sušnarpščia] taip neatrodo, jie tiesiog tų nuotraukų nededa. Ir mums atrodo, kad aplinka visa tokia ir tai yra siekiamybė.
Ir vyresnis žmogus gali pamatęs tai įpulti į tą liūną, norėti taip atrodyti. Ir tas gal, kuris net neturėjo kūno suvokimo kažkokių tai problemų, matė save kaip normalų žmogų, dabar gyvenant jau 10 metų socialiniuose tinkluose, jis gali pradėt galvoti, kad jisai šiaip negerai atrodo, nes pažiūrėk, vat kitas 35 metų vyrukas ar mergina po trijų gimdymų atrodo taip, o aš išvis negimdžius ir atrodau kaip maišas. ir pradėt suvokti, kad gal aš nesu, ar gali vyresniam amžiuj išsivystyti gal ne anoreksija, bulimė ar kažkas, bet kažkoks kaip tos va dabartinės kitos kūno suvokimo ligos vadinasi ir ką tie socialiniai tinklai iš tikrųjų mums daro šiais laikais.
Gal tas toksai dažnesnis išraiškos variantas yra emocinis valgymas. Ne tai, kad anoreksija, kad aš ribosiu ir aš pasieksiu tą rezultatą. daugiau jau jau nepaugliškam amžiuj žmonės daugiau eina į tai ai nieko čia man vis tiek nepavyks žinai o va valgau tai bent nusiraminu bent skanu dar kažką ne a bent bent jau laimingas maistu būsi bent jau laimingas maistu pabūsiu tai vat gal suaugusiam amžiuj labiau šita išraiška dominuoja anorektinis reagavimas suaugusiam amžiuj gali būti jisai tada irgi yra Nu, daugiau apie savivertę, ne?
Nu, savivertę iš esmės. Ne todėl, kad aš medijose pamačiau, bet aš negebu sau pasakyti, kad aš esu taip, kaip aš esu ir aš esu gerai, ane? Tai vis tiek sumą sumarum, jeigu medija geba padaryti man tokią įtaką, kad aš prarandu kažkokį tai kritišką savęs suvokimą, ane, ir ir nerandu intencijos sveikai visa tai turėti, tai vis tiek yra apie psichologinius mechanizmus. O jeigu žmogus, aš dabar bandysiu vat, žinai, galbūt į save reflektuot, prisiminti, kai man buvo 25, 35, kai aš tiktai pradėjau sportuot, jau ir lyg gerai atrodžiau, bet visą laiką rasdavau prie ko prisikabint, nors iki 25 metų buvau ant tiek lieknas ir niekada neėmiau į galvą iš viso, kad aš atrodau blogai.
Man atrodė, kad aš taip ir turiu atrodyt. Aš net neturėjau komplekso dėl to. Mhm. Bet kompleksas atsirado, kai aš jau pradėjau gerai atrodyt. Mhm. Ir man atrodė, kad jeigu aš išeisiu prie baseino, tai visi vat tą vieną rinkę ant pilvo vertins kaip didžiulį minusą, kad va čia aš netobulumą turiu. Nors aš šiaip paėmus turbūt statistiškai pasportavęs aš atrodžiau a geriau negu 97% iš viso pasaulio gyventojų, bet mano suvokimu tuo metu atrodė, kad aš vis nepakankamas esu.
Ir man atrodė, kad jeigu aš išeisiu prie baseino, tai visi vat tą vieną rinkę ant pilvo vertins kaip didžiulį minusą, kad va čia aš netobulumą turiu. Nors aš šiaip paėmus turbūt statistiškai pasportavęs aš atrodžiau a geriau negu 97% iš viso pasaulio gyventojų, bet mano suvokimu tuo metu atrodė, kad aš vis nepakankamas esu.
Ir tas atsirado vyresniam amžiuj, nors aš taip niekada negalvojau. Ir tai sportas mane privertė taip jaustis. Ir tai taip atsitinka. Vat kaip ir tu klausimo uždavinėji, žinai, nuo baleto šokėjų, ane? Tai toj nišoj, kurioj mes esam, jinai sėkmingai mus gali paaktyvinti. Va, gimnastika, baletas, fitnesas, ane, aplinka, nes tai yra labai stipriai apie kūną ir vis apie tą tobulinamą kūną ir niekaip tas toksai nepakankamai, ane? Kodėl nepakankamai? Ne todėl, kad iš tikrųjų nepakankamai, o todėl, kad siekiam vis kito rezultato ir gal dėl to, kad toj aplinkoj nepakankamai.
Taip. Ir toj aplinkoj neretai yra labai daug kritikos, labai daug kūno traumų ten žmonės patiria. Ne, ne, ne, ne sausgyslių traumų, bet psichologinių. Labai labai yra va ten, kur žmonės dirba savo kūnu, jie yra neretai labai sužaloti kas apie kūną, j, apie sveiką suvokimą savo kūno, apie leidimą, ane? Va taip, kaip ir tu sakai, nu dar kol lyg nesportavau ir gerai buvo, kai pradėjau sportuot. Tai va čia ta niša, tai yra rizikos vieta. Dabar labai labai keičiasi iš tikrųjų ir trenerių komunikacija, ir mūsų visuomenės supratimas, bet to vis dar yra labai daug.
Labai. Tai čia tokios rizikos vietos yra. Mhm. Supratau. Bet tai turbūt yra lengvesnė forma ir jinai lengviau yra išgydoma ane? Jeigu sveika savivertė, jeigu yra sveika savivertė, tai tu sveikai savyje tai ir padėsi. Mhm. Ae, kad aš siekiu tam tikro rezultato ir todėl man reikia va tokio va kūno, ane, ar ten lankstumo, ar kilogramų, ar dar kažko. Bet jeigu savivertė yra šlubuojanti, tai aš jau ir tą rezultatą būsiu pasiekęs. Bet viduj vis tiek negana, vis tiek negražu, vis tiek nepakankamai.
Tai valgymo sutrikimai, jie yra labai dažnai apie tai, kad aš esu tiesiog nepakankamas, aš tiesiog esu negeras, negražus. per plonas, per storas, per dar kažkoks. Reiškias, a visa tai, ką mes matome savyje per kūno prizmę, tai yra visai kitur problema, savivertė. Ir tą savivertę šiaip galime kelti per kitus būdus karjerą kažkokie kiti pasiekimai ir tuomet jeigu ten savivertė pakils, tikėtina ir emociškai šitas dalykas išnyks, ane, tas kūnas. Kaip dar galiu pasakyti, jeigu prisijungt prie mūsų temos, kartais tiesiog atsiradus gydymui mes nuimam nerimą, mes nuimam įtampą, nes va tas savivertės nepakankamumas, jisai yra labai apie įtampą, ane?
Ir kartais būna tai va pasiskiri ten tą gydymą, nei nei ten stiprų, nei ten ką ir atslūgsta. sako, žinot ką, kažkaip dabar jau vienodai galiu negirdėti, galiu ten kažko tai nedaryti, galiu ant savęs nesibarti, ane? Kartais tai žinok yra labai apie poreikį gauti pagalbą, nes pasiekti kažką pasiekti, tai žmogus sėkmingai gali tą patį mechanizmą, ką jisai darė su savo kūnu, perkelti ant karjeros. Po to dar čia tas pats, čia tas pats, tiktai kitoj rankoj. Ten [juokas] tada kitos manęs nevertina mano profesijoj.
Aš perastas, aš nevertas, aš nevertas šitų pinigų ir ten taip toliau, ane? Taip. Taip, labai gražiai vienas vyrukas sako: "Žinot ką sako daktare? Susimąsčiau, kad turbūt nėra tokios sumos, kokią aš uždirbęs nusiraminčiau. [juokas] Nes niekada neužt visi per mėnesį priprastum ir sako taip liūdna pasidarė ir tada sako atėjau ir iš tikrųjų pasiskyrėm ten tą gydymą ir iš esmės žmogaus konstrukcija nepasikeitė jisai visą laiką buvo daug siekiantis, pasiekiantis ir tebėra ir jam gerai sekasi, bet jisai visa tai daro ramiau.
Mhm. Lygiai taip pat ir rūpinimasis savo kūnu tvarkoj. Gal tai yra daug gerų dalykų, ką aš darau, bet aš galiu daryti tą ramiau be frustracijos tokios didelės. Žinai kad aš pamenu, kai aš pas tave lankiausi prieš pusantrų metų, pameni, kai aš atėjau, a tai mano išvis juokinga buvo priežastis. Man tai tada atrodė net nu neįtikėtina. A ir žmonės visą laiką mane kažkaip tai kritikuodavo iš tos pusės. Taip daž sveikuolis ir taip dažnai sergi. Bet aš tada tikrai jau susirūpinau, nes aš kas mėnesį sergu ir sergu.
M nieko nei peršalu kažkur tai nei nesuprantu ir nuotaikos nėra ir sportuot nesinori. Nueini į tą sporto salę, raumenys net žinai kaip būna po sporto išeini toks jauti raumenis, o čia tuščias toksai toks tuščias visas. Ir tada atėjau ir tu sakai lietinė depresija. Aš kokia depresija. Aš depresija. Taigi viskas gerai gi. Va, žiūrėk, namai yra, stogas yra, draugė yra, racionalumas tas, taip toliau. Ir mes ten per keturis mėnesius taip viską sutvarkėm, kad aš taip sėdžiu ir sportuot noriu ir nebesergu.
Ir, beje, aš per tą laiką, va dabar aš kai pagalvoju, tai man atrodo aš po to mūsų gydymo susirgau gruodį ir dabar jau bus metai, keturi mėnesiai, kai neturėjau jokio peršalimo. O mhm va kaip ak dar pradėjau, žinai, šaltus dušus vaikščioti kiekvieną rytą ir ir taip kažkaip tai, žinai, tas miegas, viskas ir labai viskas liuks. Aš va ką ir sakau, kartais tiesiog pradėt va nuo tos tiesioginės medicinos, kad visa kita galėtų būti efektyvu. Lygiai taip pat, žinai, vat šalti dušai, dar kažkas, nu, kad tu tada, kai atėjai, nu, jeigu leidi truputį pakomentuot, įtemptas, išsigandęs, nu, koks ten šaltas dušas.
Išsigandusiam žmogui ant galvos, žinai, šaltą dušą dar pilti. Tai [juokas] netgi gera priemonė. jinai neefektyvi, jinai duoda žinai kortizolio adrenalino. Nereikia taip daryti. Aš ten tiek išeičiau dar didesniam nerime žinai. Būtent, [juokas] būtent, ane? Lygiai taip pat ten kokia psichoterapija, žinai nu darboholiškam, perfekcionistiškam žmogui tai tiktai atrodo dar viena užduotis, kurią turiu, privalau gerai atlikti. Kas tai yra, žinai, psichoterapijoj gerai atlikti? Tai gal iš tikrųjų sveika yra, kad suveiktų vaistas ir tada vat iš tos ramesnės erdvės pasirenkam, ką čia daryti, ko nedaryti, ką vėliau daryti.
Tai ačiū tau dar kartą. Ačiū visiems, kas žiūr kurie žiūrėjote. Nepamirškite uždėti laiko, paspausti mygtuko prenumeruoti ir, aišku, parašykite savo komentarus. O mes susitiksime jau kitą savaitę. Iki. [muzika] เฮ