30 birželio 2025
Apie šią laidą
Transkriptas
Mes esam numeris vienas pasaulyje pagal atlyginimų augimą. 95 metais įkūrėt savo įmonę. A ne, pradžia buvo labai, labai, labai, labai sunki. Aš iš tos fūros uždirbau pusę milijono dolerių. Oho, vienas didžiausių jūsų konkurentų dabar yra jūsų šeimos narys. Aš turiu tokią statistiką, kuri užmuša. Jūs esat pirmasis, kuris pastatė dangoraižį. Ne dėl savęs dirbi, dirbi dėl kitų. Ir negalvokit apie pinigus. Pinigai ateis pat. Patyrę investuotojai žino vieną paslaptį. Stabilumas ir grąža prasideda nuo teisingo turto klasės pasirinkimo.
Susipažinkite su INR Rento nekilnojamo turto nuomos projektų finansavimo platforma. Pradėkite tik nuo 500 € ir uždirbkite kiekvieną mėnesį mokamas pasyvias pajamas. Kodėl verta rinktis in rento? 2024 me jie yra pripažinti geriausia investavimo technologija Europoje. Jau sufinansuota per 40 milijonų projektų Lietuvoje, Lenkijoje ir Airijoje. Išmokėta virš 4 milijonų eurų palūkanų investuotojams su nulis nemokių projektų. Investicijos užtikrintos pirminėmis hipotekomis ir vidutinė grąža viršija 12% per metus. Tačiau atminkite, investavimas susijęs su rizika, tad diversifikuokite ir investuokite atsakingai. O norėdami išbandyti Inrento, spauskite mano nuorodą po šio video ir pradėkite jau dabar.
O mes pradedam mūsų pokalbį. Nu, įdomu. Viskas, sveikatini. Pažiūrėkit, koks šaunuolis jis kažk užbėgot. Tiktai aš net spėjau. Aš čia vis kartais pajuokauju. Sakau, aš jaunesnis. Nu taip. O tai galvojat, amžius nusako jau šiais laikais? Manau, ne amžius nusako. Kiek žmogus pastangų įdeda. Nu ir čia vat viską, žinai, smegenyse kaip tu susidedi. Aš aš pamenu mano senelis amžinatvisiais 98 mirė visai neseniai ir nu jam buvo gal 85 Mhm. Ir jisai eina į lauką, amerikoj gyveno ir pelt žolę.
Sakau, seneli, aš padėsiu, nupjausiu. Ne, ne, ne. sako, tu lapus surinksi, aš pats nupjausiu. Sakau, kodėl? Tai išsikviesk ką nors, pinigų turi, viską. Jo, jo, sako, kol judi, tol gyvas. Jo, jo, čia čia auksinė taisyklė, nes, a, m šiaip tai žmonės dažnai, kurie ten, žinai, baigia karjerą išeina į pensiją ir ten prasideda koks ligos, viskas puola ten ir taip toliau. Tai dėl to jūs nesustojat? Nu, aš aš turbūt, žinai, čia čia daug priežasčių yra, kodėl nesustoju ir Mhm.
Jo, jo, sako, kol judi, tol gyvas.
Ir ir ten yra ir ir turbūt genetikos šiek tiek ir ir šiaip, kaip sakau, viskas labai va čia smegenyse, žinai, kaip tu susidėlioji sau viską, nes nu bet mes va dabar užbėgom į ketvirtą aukštą, net nepadusot. Ne paslaptis. Kiek jums dabar metų? 70. 70? Jo. Nu, kiek jūs žinot savo amžiaus žmonių, kurie gali a per tris laiptus šokinėdami užbėgt į ketvirtą aukštą? Nu, nedaug, nedaug. Tai jūs vis tiek kažkaip tai pastangų įdedat, bet yra jo aš kiekvieną rytą sportuoju.
Aš ir šiandien sportavau. Aš kiekvieną rytą a sportuoju ir kiekvieną rytą padarau 40 atsispaudimų ir e dabar biškį mažiau, nu 40 minučių dabar sportuoju, bet šiaip turiu tikslą valandą. O tas sportas atsirado kažkada vėlai gyvenime ar visą gyvenimą buvo ir taip ir palaikėte? Nežinau, prisimenat save nuo 20 metų ir taip niekada nesustojat ar atsirado kažkada? Čia čia viskas gyvenime nu labai kaip čia pasakyt nu kunuliuoja viskas, žinai, kyla, krenta, kyla krenta. Čia tokių reiškia, nu nėra taip, kad aš ten labai žinai vat a jeigu pradėti ten, nu vat vaikystė, nu taip vaikystėj mėgau sportuot, fainai, bet paskui aš 18 metų atvažiavau į Vilnių.
Nu aš aš gimiau Marijampolėj, gal pradėt tiktai nuo nuo nuo to nuo detalių. Taip, jeigu neklystu, a nesumeluosiu. Maironio gatvėj. Maironio du. Maironio du. Iš kur žinot, ką kaip čia taip gavosi? A tai va, tai aš 18, kai kai baigiau vidurinę mokyklą, buvo 18 metų, atvažiavau į Vilnių ir ir, na, Vilniuje jau daugiau kaip 50 metų esu. Ir aišku, kad nu tas gyvenimas gana keitėsi Marijampolėj vienos galimybės, Vilniuj kitos galimybės. A ir na kai tau ten 18 ar 20 metų, tai žinai, na aš labai gerai suprantu dabar tuos žmones, kuriem yra ten sakykim apie 18 ar 20, ten nėra daug didelių kažkokių tai, žinai, tikslų ar ar labai didelių ten kažkokių siekių.
Tiesiog gyveni, mėgaujasi gyvenimu, mėgaujasi kiekvieną dieną. Mhm. ir tiek. O atvažiavus iš Marijampolės Vilniuj, tų galimybių tikrai buvo labai daug. A čia tiesiog nepalyginamai daug visko ir atrodė atvažiavot į Vau. Ir ir aišku, kad tas gyvenimas kažkiek pasikeitė ten mažiau tada jau to sporto čia buvo mažiau. Čia gal buvo daugiau tokio, na, reikėjo išbandyt visus alaus barus Vilniaus ir pasudentaut. Pastudentaut. Na, nu tai aišku visko buvo tam tam periode, nes e na Marijampolėj aš taip negaliu sakyt, kad labai prabangiai gyvenau.
Aš gyvenau nuosavam name, bet pas mane nebuvo nebuvo ten a šildymo, nebuvo vandens, nebuvo tualeto. Na, tiesiog kai kai žiemą šalta ir reikia nueiti į į iš į tualetą ten kažkur už tvarto, tai toks vidutinis malonumas arba vandens pasisemti iš iš šulnio, reiškiasi toks, žinai, vasarą nieko nejauti, bet kai kai ten minus 15 kokia nors, tai šiaip sau malonumas. Tai buvo didelis kontrastas atvykus į Vilnių po tokio gyvenimo. Jo, Vilniuj aš, nu kaip kontrastas, be abejo, buvo didelis žingsnis į priekį, bet kai dabar atsukau atgal, tai žinot, nu irgi egzotika.
Aš gyvenau bendramutį. A na tas mūsų kambarys, kuriam gyvenom 18 kvad met ir jame gyveno keturi žmonės. Tai tai reiškia nu maždaug du kartus mažesnis kambarys negu šita studija. Taip. Pas mus čia 30 kvadratų. Taip. Nu taip. Vat beveik pataikiau. Nu vat ir keturi žmonės gyvenam. Nu mano lova buvo antram aukšte, nes lovos, kadangi kambarys nedidelis, o keturiem reikia gyventi ir dar, žinai, dar mokytis ten reik kažką daryti, braižyti ir visa kita. Tai tai lovos sustatytos dviem aukštam, lovos metalinės, reiškia, nu toks egzotikos yra pakankamai.
Nu gerai. Tai kaip jūs gyvendami taip a keturiese vienam bendrabučio kambaryje papasakojit apie tą jauno vyro poreikį susitikinėt su merginom. Tai kur merginas vesdavot ar tardavotės pagal grafiką? Pagal grafiką viskas. Jeigu ateina kokia mergina, tai nu supranti, kad nu kolega, nu kažkaip čia gal jau tau laikas kur nors pasivaikščiot ar nueik pas draugus permiegok dar kur nors. Žinai. Beje, ką jūs darėte iki šiol, jog nepaspaudėte mygtuko prenumeruoti? Turbūt vis praleidžiate mano laidas, tad būtinai padarykite jau tai dabar.
Ir tie, kurie nenorite matyti tokių intarpų kaip šis, galite tapti nariais paspaudę mygtuką join ir vos už kelis eurus matykite turinį net savaitę anksčiau be jokių reklamų. Bet jum tas a tas jaunystės išgyvenimas, kad a gyvenot tokiose sąlygose, tai buvo toks postūmis siekti daugiau. Aš, na, vat dar Marijampolėj aš labai gerai prisimenu, kad, e, na, ta, na, ta, ta aplinka, kurioj gyvenau, na, iš tikrųjų na jinai nebuvo tokia, kokia, kokios man labai norėjosi. Mhm. Ir aš jau tada pradėjau, na, kurti tokias, prisimenu, svajones, vizijas, kad, nu, aš norėčiau gyvent labai gražiai, labai gerai, nes, nu, nu, nėra Kiek jų metų buvo, kai tai pradėjot galvot?
Nu, kokią 15 16 gal. A, tai jau manifestavot. Nu jo, nu ta prasme tai kai kai kai tau ten reikia, žinai, kurenti žiemą pečių ir žinai ten tas pečis neįsikuria šalta a malompra, kuri paskui dedi anglis, jos anglis rūgsta ar nedega, reiškia, turi ten pūsti viską ir žinai, kad tas aš kaip dabar matau tą vaizdą, žinai, pečių kurentė, supranti, kad sušiltum. Nu tai yra darbas ir po to, žinai, purvinom rankom viską eini ten valgyti ar ar kažką daryti ir supranti, kad o plauti nesinori rankų, nes vanduo šaltas labai ir ir nu va taip gyveni, žinai, tokiam tokiam tokioj aplinkoj.
Ir kada kas tada prasideda? Pirmos mintys norisi kitaip gyvent. O aš nenoriu taip gyvent. Nu ir o ką reikia daryt, kad taip gyventum? Nu ir pradedi ten vaikiškai svajoti. A paskui jau jau tos mintys biškį bręsta geriau, kad nu tai ką ką čia dar galima padaryt? Tai eidavau, dirbdavau kiekvieną vasarą dirbdavau. E turėdavau ten tokių išvis crerezy idėjų, kai na moo reik suvokti, kad nu vat šiandien mes kokius norim džinsus nusiperkam ir mums ten net minties nekyla.
Bet tuo metu, pavyzdžiui, nu ten buvo tokie lev trus džinsai, taip? Tai buvo viršūnių ir visi svajodavo apie jį ir kai nėra pinigų, tu gali kiek nori svajot, tu jų negausi. Jų tiesiog, nu, ten atveždavo kažkas, kaip sako, spekuliantai iš Lenkijos atveždavo ir parduodavo labai brangiai, bet nėra, nėra, nėra pinigų už ką įsigyti juos. Tai kai tik atsirasdavo galimybė, vasarą eidavau padirbėti, užsidirbdavau pinigų ir nu jau tuos pinigus ten taupai ir galvoji, ką dabar su jais čia daryti.
Ir ir viena iš tų idėjų buvo visai crazy, tai kad vienas draugas nusipirko tuos džinsus ir aš sakau: "Klausyk, a paskolink tu man juos vienai dienai." Pasiėmiau aš jau tuos džinsus, išardžiau juos, pasidariau a tokį lekalą, gal žinot, reiškiasi padedi, apsipaišiau ant popieriaus šituos, reiškiasi, tada vėl atgal susijavau tuos džinsus ir nunešiau draugui atgal, bet turėjau išmėas, nu, lekalų, suprantat. M tada tada reiškia nusipirkau paprasčiausios medžiagos. Na, tą medžiagą nudažiau mėlynai ir reiškias iškirpau tuos ir pasisius sau džinsus.
Vau. Ir tada, nu, principe buvau labai toks cool, nu, kietas vaikinas, jo, nes jie buvo visiškai, nu, ne ten net ne dev ne 90%, bet kokie 80 85% klius ir kas ir kas svarbiausia, kad tokių antrų nebūtų ir tokių tikrai nebus ir taip, bet buvo čia dar pabaiga buvo dar įdomesnė, reiškiasi, kai kai ten kiti draugai pamatė, iš kur gavai. Sakau, klausyk, nė problemų, galiu ir tau padaryti. Ir tada dar Lietuvoj buvo ta tokia valiuta, reiškiasi, rubliai.
Mhm. Tai prisimenu, pasiūvau draugui džinsus ir juos pardaviau už 10 rublių. Tai buvo vau, biznis mano pirmas. Kiek kiek tais laikais, kai jūs pardavėt už 10 rublių, buvo vidutinis atlyginimas? 100 rublių būdavo per mėnesį. 10% vidutinio atlyginimo jis tiesiog už vienus džinsus. Jo, geras, geras biznis buvo, nu supranti, tai įsivaizduok, o ten jos, nu, ten ne per dieną, gal per dvi padarai tuos džinsus. Tai va. Ar kada jauties, lyg būtum tas perdegęs vienaragis, kuris bando įveikti viso pasaulio stresą.
Yra toks dalykas Vita Biotic ultra ašvaganda maisto papildas. Viena tabletė, o jausmas lyg išgėrė visos švagandos plantacijos galią. Net 6000 mg šaknų galios. Ir tie vitanolidai, na, jie kaip superherojai tavo kūnu. O vitaminas B6 grynai kaip tavo asmeninis treneris, kuris padeda nepavirsti į zombį nuo streso. Tai va, jei jauti, kad baterijos išsos, pabandyk. Aš bandžiau ir galvoju, kad čia yra mano nauja supergalia. Gal ir tavo. O mes grįžtam atgal į pokalbį. A, o jūs sakėt manifesta ir man įdomu, jūs 95 metais įkūrėt savo įmonę, Haner.
Ar jūs iš viso, kuomet pradėjot savo verslą ir jūs sakot, norėjot geriau gyventi, bet jūs įsivaizdavot, kad jūsų verslas ateityje pavirs į tai, kas yra šiandien. Jūs iš viso matėt tai kažkur tolimose vizijose? Ne. A iš tikrųjų aš truputį tik patikslinsiu, kad aš verslą pradėjau daryt 90 metais. Na, o 95 metais jau Lietuvoje įkūriau, nes mano verslas prasidėjo, na, m, gerokai paprasčiau, nes, e, aš dirbau staty, nu, 78 metais baigiau VC, dirbau iki 90ų metų statybose įvairiose.
Paskutinius du metus dirbau senamiesčio restauravimo direkcijoj ir šita direkcija gaudavo pinigus iš Maskvos ir ir kai Lietuva 90 metais jau pasakė ate čiau Maskvai tai pinigų Maskva nustojo duoti ir nu man tada reikėjo kažką sugalvot ką daryt ir aišku pačiam pačiam reikėjo ir ir buvo labai tai tai buvo pirma pirmas tokia mintis ir galimybė tai reik pačiam kažką daryti nu nu ką ten eit su džinsais paėjo. Tai kaip suprantu ir čia ilgai negalvoj. Čia čia tiesiog džinsai tai buvo, žinai, vaikiškas, nu kaip čia pasakyt, nu ne vaikiška, gal paauglystės tokio paauglio a avantiūra.
A bet matomai kažkas buvo ten smegenyse kažkoks tai nu žinai taip kaip sako, verslininku negimstama, bet bet nu po truputį kažką jeigu rizikuoji, darai ir jeigu tau pasiseka, nu tai tada tada reiškiasi ir tu važiuoji, jeigu jeigu rizikuoji, nepasiseka. Va, tada yra jau dilema, o ką daryt? Ar kas nors tave palaikys, ar tu turėsi tiek jėgų vėl bandyti ir vėl bandyti? Tai čia čia jau iššūkiai prasideda. Tai va, tai iš tikrųjų pradėjau 90 metais ir pradžia buvo labai labai labai labai sunki.
tikrai pasimenu. A kosmosas reiškiasi, nes ką darai, niekas nesiseka ir ir pusę metų nieko neuždirbau ir pusę metų gyvenau iš žmonos atlyginimo. Oho. Tai čia toks galiu pasakyt, kad psichologiškai ir morališkai yra labai sunku, bet užtat visą laiką gyvenime dėkoju savo žmonai bet kuriuo atveju. Ir vat šiuo atveju, jeigu yra tik galimybė kur nors, tai sakau aš jai labai esu dėkingas už tai, kad jinai ne nes nesuvalgė manęs, nes žinai, kai vyras nieko neuždirba, nu kam jis reikalingas, ar ne?
Taip, tai tai tai vat ir aš dažnai juokauju, kad jinai turėjo labai dideles įžvalgas, nes kai aš nieko neuždirbau, jinai mane a palaikė tą pusmetį, o dabar aš jau visą likusį gyvenimą jai duodu daryti ką nori. Tai išeina, kad taip tą pusmetį jinai neleido jums palūžti ir nuleisti rankų, ane? Jinai stūmė į priekį. Nu, man buvo gal jinai ne tiek, kad stūmė į priekį, aš pats dirbau ir kovojau, bet man buvo labai labai didelė parama, kad aš negavau priekaištų, kad aš neuždirbu pinigų, supranti?
Va, čia yra pats baisia, nu, pats sunkiausias dalykas. Aš pats labai pergyvenau dėl to. O jeigu dar kas nors sakytų, nu tai ką tu čia darai, ką tu čia dirbi ir nieko neuždirbi, ar ne? Kas tu kas tu čia nevykėlis, ar ne? Koks nors negali pinigų uždirbt, ką? Tai jeigu jeigu būtų va tokia, tai gal aš žinau, nežinau, kur aš šiandien būčiau. Gal tam pačiam bendrabuty, bet bet tikrai esu dėkingas už tai, kad kad buvo labai didelė tolerancija tam, kad man nesiseka.
Aš pats labai pergyvenau dėl to. O jeigu dar kas nors sakytų, nu tai ką tu čia darai, ką tu čia dirbi ir nieko neuždirbi, ar ne? Kas tu kas tu čia nevykėlis, ar ne?
O o paskui, kai man vieną kart pasisekė, tai viskas kažkaip ten nu pradėjo sllysti ir ėjosi labai gerai. Ir taip ir atsirado 95 Haner. Jo, tai e iš pradžių reiškiasi kaip aš aš čia dirbau tokio na irgi kaip sakiau, bandai daryt, nesigauna, bandai daryt, nesigauna, vėl nesigauna. Ir paskui vienoj vietoj pagavau tokį, reiškia, kad čia buvo tokia karštlygė tais laikais maždaug ten 90 95 metai, reiškia, metalo metalo reiškiasi, nu tokį spalvotų metalų biznis, nežinau, gal jis jauninė pardavinėjo turbūt į į ten į Vokietiją.
Ai, į Vokietiją. Jo, tai kadangi aš mokėjau truputį anglų kalbą ir ir čia reiškiasi Lietuva buvo tokia tranzito šalis reiškiasi ten iš Rusijos viską imdavo tą metalą ir varydavo į Vokietiją ir ir manęs kažkaip ten kažkas paprašė, sako, gal gali tu čia padėt parduot Vokietijoj tą metalą ir man pasisekė gerai. Ir aš pasidariau tokiu labai, nu, sakyčiau, neprastu ar o netgi visai geru brokeriu ir aš sugebėjau pardavinėt gana aukštom ir gerom kainom ir aišku sau pasiimdavau nu irgi gerą gerą procentą procentą.
Nu va ir tam versle aš prabuvau ten gal kokius tris plius minus kažkiek metų ir ir paskui jau rusai suvokė, kad klausyk, tai kam jam mokėt tiek pinigų? Aš pats galiu išmokt tą anglų kalbą, žinai. Bet bet aš turėjau galimybę vat kelis metus ten tris keturis metus, reiškia, kur kur aš tiesiog mano čia visi gabumai buvo tik viena. Aš mokėjau rusų kalbą ir mokėjau anglų kalbą. Tai pasinaudojot rusų tingumu? Jo, nes rusai važiuodavo su vertėjais ir visa kita tenai, žinai, ir ten pasiimdavo kokią nors, žinai, moteriškę vertėją ir ten nu ne viskas jiems taip gaudavosi.
O aš nuvažiuodavau, prakalbėdavau su vokiečiais, ten pavakarieniaudavom, pasikalbėdavom apie gyvenimą, apie viską. Aš daug domėjausi. Aš lindau ten į tokias kaip tokia LME yra London Metal Exchange. Reiškia tai yra metalo birža, kuri yra LME London Metal Exchange. Nu, aš ten gilinausi, buvau netgi toj biržoj nuvažiavęs, susitikinėjau su tais brokeriais Londone. Man ten jie daug ką paaiškino, kaip viskas čia veikia, kaip tie metalai perkami, parduodami ir visa kita ir taip toliau. Tai va, tai aš įgirinkau truputį daugiau žinių aš žinojau ir ten buvo tokių, na, kurioziškų išvis dalykų.
Pavyzdžiui, vieną kart rusai skambina, sako, a, mes čia turim mašiną kobalto. Kas tas kobaltas, žinai? Nu, kas čia? Nu, tai sakau, nu ir ką? Nu, gal gali parduot? E, sakau, klausyk, dabar čia kobaltas niekam nereikia. Nu ten var, sakau, va čia žinai nikelis eina, visa kita, o kobaltas, nu sakau, nu sako, nu gerai, nu ką nors duok, sako, nu va turim pakraut tą mašiną, nu vežam tas tave, kiek parduosi tiek. Ir žinai, ir buvo toks dalykas.
Aš tada pasižiūriu, kas tas kobaltas ir ir net akys iššoko ant galvos, žinai. Nu jis ne ne aukso vertės, žinai, bet artėja, bet bet jis kelis kartus brangesnis už varė, už nikelį ir visa kita, žinai. Bet gerš čia pardavimų be manevrą padarė. Niekam nereikia. Bet aš tuo metu nežinojau, supranti? Aš tikrai nežinojau nuoširdžiai. Bet po to, kai jis sako, nu paimk, nu parduok, nu neturim kur dėt. Nu gerai, sakau, siųsk kai surasiu ir parduosiu. Nu va įlindau ir tada pamačiau, vau.
Aš tada pasižiūriu, kas tas kobaltas ir ir net akys iššoko ant galvos, žinai. Nu jis ne ne aukso vertės, žinai, bet artėja, bet bet jis kelis kartus brangesnis už varė, už nikelį ir visa kita, žinai.
Ir ir aš labai prisimenu gerai. Čia čia buvo vienas iš geriausių mano biznių. Tai aš iš tos fūros uždirbau pusę milijono dolerių. A, gavau pelno. Vau. Nes rusai jį pardavė kaip, nu, tokį tiesiog kaip nurašymą kažkokį. Ne, neturi ką veikt, neturi. O jis pasirodo, kad tas metalas buvo labai vertingas ir ir kadangi aš ten turėjau jau ryšių ten ir Londone, ir Frankfurte, nu, tai ten prasiskambinau su vienais, su kitais, pasikalbėjom, gavau labai gerą kainą ir ir va taip atsirado nu tie pinigai.
Bet jūs tą Haner pavadinimą, nu toks tarptautinis pavadinimas, ne lietuviškas, ne kažkoks, žinot, tenai statyk statybos dar kažkas, va toks Haner 95. Jo, jo, kaip čia viskas įvyk, kaip atsirado Haner. Tai kadangi, kaip sakau, pradėjau biznį 90is ir ten nuo 91 metų pradėjau į tą Vokietiją važinėt ir kadangi vis atveždavo tie metalai, važiuodavo iš Rusijos, nu, aš ten skraidydavau kiekvieną savaitę į Frankfurtą, nu, ir man būdavo gana skaudu ten tokią išgyventi, kai mane vokiečiai vadindavo rusų.
Reiškias, nu, ateini, prisistatai, čia vat metalai, aš čia Arvydas toks toks ir sako: "A, ruso, ruso, ruso." OK. Ir man taip skaudu būdavo, žinai, aš negalėjau to pakęsti. Ir tada sugalvojau, reiškia, nu, ir jie taip žiūrėdavo, nu, rezervuo tai toks net sakyčiau, tokia biškį diskriminuojančia, žinai, požiūris. Ir tada man kilo tokia mintis, kad, a, reikia užregistruoti įmonę Airijoj. Airija 90 metais įstojo į Europos Sąjunga ir buvo, nu, auganti žvaigždė tuo metu, nes, nu, turbūt žinot, Airija yra čia Europos Europos pasiekimas didžiausias ir ir ir tikrai Airija labai labai daug pasiekė.
Tai va, tai aš tada a susiradau, ten prasieškojau viską, kur kaip padaryti ir sakau, man reikia kompanijos Airijoj su skambančiu, gerai vokiškai skambančiu pavadinimu. Nu ir ten man davė ten lapą kokią 20 pavadinimų ir aš bakstelėjau į šitą ir mes užregistravom Airijoj įmonę Hone International. Mano pirmoji įmonė ir buvo Hone International. Ir ir reiškia tada aš čia pasidariau tokį firminį blanką, nu ir siųsdavom tada Vokietijai ten e dar faksai tokie būdavo, žinot, dabar jau nėra faksų, bet faksais rašydavom ant Honey International, rekvizitai tenai Dublin, visa kita ir taip toliau, žinai.
Taip, jau įmonė, jo ne tarptautinė, o kad čia ateina iš Lietuvos faksas ar ar aš atvažiuoju ir tai aš prisistatydavau labai paprastai. Sakau: "Jo, we Irish Company." Sakau, "Tai ką, tu gyveni Airijoj?" Ne, sakau, aš dabar čia dėl biznio reikalais aš aš sakau, laikinai gyvenu Lietuvoj. Tai praeidavo, jo, sakau, nes čia iš Rusijų perkam, va, Vokietiją vežam. Tai man, sakau, čia per vidurį labai gerai va Lietuvoj pagyvent. Nu tai ten kai jau vakarieniaudavom, tai išpasakodavau daugiau detalių, kad aš čia origin from Lithuania, kad esu iškilęs iš Lietuvos, kad mes nepriklausoma valstybei, kad Rusijos jau čia nėra ir nebus.
Ir jau populiarinot Lietuvą iš gerosios pusės. Be abejo, bet bet tada jau nustojo mane priiminėt, žinai, kaip tą reiškiasi ten kažkokį Ruskiją atvažiavusį. Mhm. Ir ir nu man visai gerai tada dar pradėjo geriau sektis, nori pasakyt, nes tas įvaizdis reiškia labai svarbu buvo jiems svarbu, ane, užsieniečiam, nu visur. Nu tai o tuo metu, nu žinai, nu ir mes, jeigu dabar kas nors atvažiuotų čia pas mus iš Rusijos, mes turbūt gana žiūrėtum rezervuotojai, ar ne, į tuos žmones.
Ypač dabar. Ypač dabar. Nu tai o kas buvo 90 pirmais antrais? Nu irgi tas pats. Nu ne, nebuvo ten labai gero įvaizdžio nei nei apie tą Rusiją, o apie Lietuvą ten, nu ten iš 101, jeigu žinojau žmogus, tai buvo labai gerai. Žinote, kas mane labiausiai stebina visose kelionėse, tai interneto kainos. Kaip žinia, roingą visada geriau išjungti. Vietinis WiFi internetas klaikus, o jei perki kortelę, tai jos ypatingai brangios. Būtent tam yra naujas sprendimas, kuris padės kelionėse visada turėti internetą.
Essim kortelė pritaikytuose telefonuose. Sili tai naujaim kortelės paslauga. Jūs galite pasirinkti tinkamą planą vos nuo kelių eurų ir 200 šalių. Viena kortelė visiems laikams, visose šalyse sutaupote laiko ieškodami vietinių kortelių, interneto saugumo funkcijų kaip VPN, Ads Blocker ir panašiai. Kai kuriose šalyse be VPN yra blokuojami net socialiniai tinklai. Nepasimaite ant įvairiausių skemų. sumažinsite riziką raumingo išlaidoms. Visada turėsite ryšį, galima naudoti su iOSu ir Android sistemomis. Na, ir aišku pagalba 24 valandas ir atgausite visus pinigus, jei esim kortelė neveiks jūsų telefone.
Visi mano brangiausi podkasto žiūrovai paspaudę nuorodą aprašymas seili.com/motyvuoti iš karto gaus 15% nuolaidų. Naršykite į sveikatą su Seim. Bet aš noriu dar grįžti prie, na, jūsų galbūt, sakyčiau, tokio futūristinio požiūrio į Vilnių, nes jūs esat pirmasis, kuris pastatė dangoraižį ir jūs Ir pirmasis pastačiau stiklinį pastatą, kurio kai kurie gyventojai labai nekenčia, bet vis tiek tai buvo tas čia kaip pieštukas vadinamas, taip? Tai reiškia, kadangi ten, kaip sakiau, tuoj tuo metu, kai skraidydavo kiekvieną savaitę į Vokietiją, ten Frankfurte, ten tų jau stiklinių pastatų, dangoraižių daug, Londone, jų dar daugiau, nu, ir mane jie labai žavėjo, kadangi aš vis tiek, nu, statybininkas, dirbau ten 13 metų statyboj ir, nu, man arti tie visi dalykai ir aš vis galvodavau, velnias, nu, kaip kaip aš norėčiau pastatyt tokius pastatus
Lietuvoj, žinai, nu toks nu toks azartas yra, žinai, nu ką nors vat nu padaryk. Ir tada mes, reiškia, čia tie, kai pradėjo 95 metais Lietuvoj investuot, prasidėjo ten tokios, a, smulkios, nedidelės investicijos, ten parduotuvę nupirkau, dar čia kažką. Va čia ir Gailos gatvėj kažkokį pastatą ir ir paskui 90 gal kokiais ten šeštais ar septintais metais sugalvojau pastatyt verslo centrą. Verslo centrą tokio, kokio Lietuvoj dar nėra. Ir jisai pirmas verslo centras, A klasės pirmas verslo pastatas buvo pastatytas 98 metais Goštauto 40.
Goštauto 40. Toks apvalus apvalus pastatėlis melsvais tlais. E, architektas Ambrasas. Ten buvo kažkada ūkio bankas, dabar ten kažkas kitas. Tiesiog čia kur verslo trikampis. Jo, kur verslo trikampis. Pirmasis ten pastatas išdygo vietoj tokios su lašnelė buvo įgriuvusi stogu. Reiškiasi, mes ją nupirkom, nugriovėm ir jo vėj pastatėm tą stiklinį pastatą. Bet kodėl ta vieta būtinai būtent? Nes toj pusėj atrodo ten iš viso net ir dabar ten yra jau toksai sakyčiau, užkampis jau pats kampas. Tai žinot čia čia tiesiog a jeigu dabar mes, matot labai išprusę esam, mes daug ko žinom, daug ką mokam, bet supraskit čia prieš 20 30 metų nu mes visi buvom tie tie pirmoji karta verslininkų pirmoj, nu mes absoliučiai aš aš ten buvau analfabetas.
Aš sakau, aš aš pusę metų nieko neuždirbau. Nu, nu taigi nieko nesupranti, nieko nežinai ir mokaisi pats viską gyvenime. Ir kaip mokaisi? Klaidų principų mokaisi. Padarei klaidą, supranti, ops, nu jo, gerai, dabar taip nedarysiu, einu kitoj vietoj. Kaip aklas viščiukas toks, eini, žinai, kartais pataikei, kartais nepataikai. Nepataikai, nu gavai pamoką, išmokai. Ar pataikėt tada su tuo pastatu? Tai su tuo pastatu tikrai buvo viskas gerai. E, nes tai buvo pirmas pastatas, e, ir ir tada stiklinis. Žmonės atvažiuodavo ten prie jo nusifotografuoti, nes tokių Lietuvoj nebuvo.
Nu, nu taigi nieko nesupranti, nieko nežinai ir mokaisi pats viską gyvenime. Ir kaip mokaisi? Klaidų principų mokaisi. Padarei klaidą, supranti, ops, nu jo, gerai, dabar taip nedarysiu, einu kitoj vietoj. Kaip aklas viščiukas toks, eini, žinai, kartais pataikei, kartais nepataikai.
Dabar jų jau čia pilna pristatė kiek nori. Aš dar noriu paklausti, jūs sakot, pirmas toks pastatas, o kur jūs radot žmones, kurie padarys tai? Nes, nu, jeigu Lietuvoj niekas to nestatė, niekas nedarė, reikėjo gi žinot kaip tą pastatyti, o reikėjo ir techniką turėt, ir viską. Tai jūs naudojat vietinę ar jūs vežiat iš užsienio? Ne, viską darėm. visada su vietiniais ir nu čia vėlgi tas elementas mato drąsos. Vat kiek kiek tu toleruoji riziką, kiek tu gali nu drąsiai viską daryti, ar tu bijai, ar nebijai.
Jeigu tik pas tave įsijungia va tas baimės jausmas, nu viskas, tu negali daryt. Hok tau rankos dreba, bijai, negali kalbėti, negali dirbti, nu nieko nepadarysi. Tai pas mane buvo vat tas tolerancija galbūt tam rizika jau gana aukšta. 10 ar 15 metų aš žavėjausi tokiu sportu kaip alpinizmas. Mhm. esu įkopęs į ne vieną ir ne dvi viršūnes ir ir tada vat kai kop lipi į viršūnes, ten yra tikrai na to tos tos turi būt labai, kaip čia pasakyt, neturi būt labai drąsus, bet turi būt labai atsargus ir ir čia turi būt, na, ta tolerancija rizikai, nes tu turi suprast, nu, nu labai balai turi suvokti, kad a na klaida čia gali būti bet turi ir paskutinį tavo gyvenime.
Mhm. Ir vat tada tu turi labai gerai pasverti, kiek tu gali rizikuoti, kiek negali rizikuoti. Nes jeigu suvoki, kad viena iš klaidų, kurias padarysi, bus tavo paskutinė gyvenime, taip daraisi labai atsargus. O tai jūs versle tokių žmonių, pavyzdžiui, matot, kurie turi potencialo, bet dėl savo baimės a sustoja ir dėl to jiem nepavyksta. Nes čia labai, žinot, jūs gerą tokį momentą užčiepiat a su tuo atsargumu baime, kuomet žmonės galbūt jaučia viduje, kad paeis, bet iš tos baimės, kad būt nepavyks, praras pinigus, įlįs į skolas, o gal aš ten pastatysiu pastatą ir jisai neišsinuomuos ir aš tada ką aš darysiu?
A jūs per tiek metų savo gyvenimo, nu, šalia turėjot tikrai ne vieną verslininką. Jūs žiaša tuos sėkmingus, kurie pasiekė ir tie, kurie nepasiekė. Ir tai galvojat galima išugdyt? A vienas dalykas išdyti aš manau, kad viską galima. Aš jeigu jeigu kalbėti apie ugdymą vat žmogaus ir ir nu vat kaip ir pas jus devizas tapt geresniu nei vakar, tai tai aš manau, kad galima viską pasiekti. Reikia, reikia vienos, vienos esminės tokios dedamosios. Tai yra valia. Tai vadinasi. Mhm.
E valia reiškiasi, kiek tu turi jėgų priversti save daryti tai, ką reikia daryti, nors ir nelabai sekasi, nors ir nematai iš karto rezultato. Nu, pavyzdžiui, jo, ar ar tu turi valios sportuot kiekvieną, sakykim, rytą? Mhm. M ar tu turi valios, a, na, pavyzdžiui, atsisakyti kažkokio tai dalykų, kurie, nu, tau teikia labai didelį malonumą, bet jie nėra tau labai naudingi? Na, kažkas valgo, pavyzdžiui, ten šokoladą. Šokoladas labai skanu ir aš labai mėgstu, bet kai kuriems žmonėms tai ne ne nesveika.
tiesiog jie jie auga svoris, ten dar kažkas negerai gavosi. Tai vat viskas priklauso nuo tos valios ir ir dar toliau, jeigu einant, tai aš kažkaip pastebėjau ir daug kartų galvojau, o valią galima išsiugdyti, ar ne? Mhm. Nes jeigu tu turi valios principe, tu gali viską pasiekt. Ir ir po daugelio mano čia tų bandymų, mąstymų ir testų aš priėjau išvados, kad valią irgi galima išsiugdyti. Tai čia reikia tiktai labai gerai susidėliot savo mąstymą. Nu viskas susiveda į galvą, viskas susiveda, kaip tu mąstai.
Ir dabar tas populiarus žodis yra koks tavo požiūris. Ir vat kai mes ieškom darbuotojų, tai mes dabar sakau žiūr nerodykit tų CV, man visai neįdomu. Man ateikit ir pasakykit, koks pas tą žmogų požiūris, kaip jis mato, kaip jis mato šitą pasaulį, kaip jis supranta atsakomybę. Mhm. Kiek jis prisiimt gali atsakomybės pats sau, kiek jis drįsta pripažinti savo klaidas. Čia yra daug detalių, kurios reiškiasi, nu, ne tiek daug, bet, na, sakykim, kokios ten trys ar penkios, kurios iš karto pasako, kas tu esi.
Man ateikit ir pasakykit, koks pas tą žmogų požiūris, kaip jis mato, kaip jis mato šitą pasaulį, kaip jis supranta atsakomybę.
Ir jeigu esi tu su teisingu požiūriu, tai viskas gerai. Tu viską gali padaryt. Bet jeigu pas tave galvoji, nu, mintys kitaip sukasi, tai nereikia vargt. Pasaulis yra labai įvairus. Jame nėra juoda, balta. Pasaulyje yra labai daug spalvų. Ne, nešimtys, ne šimtai, daug daugiau spalvų. Tai aš ką girdžiu, reiškia, a išsiugdyti tai galima ir tada, aišku, užsiugdyti ir tą balansą tarp baimės ir atsargumo. Taip, prisimenu prieš daug metų a vienas instruktorius a nu ten ne man, mums tada aiškino, reiškiasi, kad kalnuose negalima bijoti, bet kalnuose reikia būt labai atsargiam.
Ir tada paaiškino, kas yra baimė ir kas yra atsargumas. Baimė yra tada, kai žmogus nežino, ką daryti, kai jis nežino, kas bus ir jam pasidaro neramu. Ir tas neramumas jo tiesiog mintis varžo, raumenis varžo, viskas tada sus viską galima pavadinti vienu žodžiu baimė. Kas yra atsargumas? Atsargumas lygiai tas pats. Tik ir viena dedamoji skiriasi. Aš žinau, kas bus. Mhm. Viskas. Jeigu aš žinau, kas bus, pas mane nusiima baimės, streso tas jausmas. Tai jeigu transformuoti tą į verslą, tai jūs dabar galėtumėt, pavyzdžiui, klausomus a kokie nors jauni verslininkai, gal net ne jauni, kurie vat visą laiką kaltina aplinkybes, žinot?
Taip. Taip. tik ne aplink, taip, aplinka kalta. Tai gal galėtumėt į verslo pusę perkelti tai šitą pamoką ir pasakyti savo žodžiais, kaip elgtis tada verslininkui, kuris galbūt vat irgi viduj galvoja, turiu pusę milijono, padarysiu, pastatysiu, bet blemba, bijau. O jeigu aš prarasiu, o jeigu dabar čia rinkoje pasikeis, o jeigu dabar a kainos kris? O jeigu dabar nieks nepirks? O jeigu čia karas, o jeigu čia tas, prisigalvoja daug visokių dalykų, atsiranda ta baimė tokioj situacijoj. Ką jūs patartumėt žmogui, kaip suvaldyti tai ir ką daryti?
Tai čia tipinė situacija, kurios jūs dabar pateikėte. Ir toj tipinėj situacijoj visada a viena pagrindinė taisyklė ir formulė yra tai e reiškia na kiek tu gali rizikuot. Rizikuoja na sakykim kalnuose tu rizikuoji savo gyvybę ir tai yra didžiausia rizikos lygis, kuo kuo tu gali rizikuot, nes tavo klaida, tavo baigiasi gyvenimas. Nu nėra didesnių praradimų negu gyvenimas. Mhm. Didia kaina visi, jo, visi kiti yra, nu, tai yra tai pirmiausia reik su svokt, kad tai yra ne tragedija.
Bet kaip išvengt tragedijos, tai reikėtų labai aiškiai pasakyt, kad, e, tie yra toks, na, e, žaidimas ar investavimas Vabank, tai reiškiasi investuoju viską, ką turiu, nes noriu labai daug uždirbt. Nu nereikia to daryt, nes tai yra klaida. Ir turbūt visi jau dabar išprūsę ir žino ir prisiskaito ir labai daug patarimų yra, kaip diversifikuoti savo investicijas. Jokiu būdu, kaip sako, nelaikykim kiaušinių vienoj pintinėj ir neinvestuokim į vieną kompaniją, nors jinai atrodo labai ir ir ten labai gera ar į vieną projektą.
Tai reikėtų labai paprastai susidėlioti, kaip jūs pasakėt, tam variante, kiek aš galiu prarasti jau kiek kiek aš turiu pasilikti dar kitam variantui. Jeigu šitas variantas bus blogas, tai yra mes turim įsivaizduokit, kad gerai, vienas variantas tai yra optimistinis, antras yra pesimistinis, o trečias yra, aš sakau, realistinis. Mhm. Tai va, tai mes ir visada turim turėt tris variantus ir pasiskaičiuoti ir tada matysi, kad, nu, pradedam nuo optimistinio, paskui pasiskaičiuojam pesimistinį. O kas bus blogiausiu atveju? Nu, prarasiu viską, ar ne?
Nu, gerai. O ką viską? Tai dar man liks jau visiškai aš būsiu paskendęs skolose, kai kai vat buvo 20089 metų krizėje, tai nu ten buvo labai labai labai daug klaidų pridaryta, kai žmonės na paklausė, nepasigilino tiesiog a ten nu pas nu kaip sakyt, buvo suklaidinti gal kai kurie netgi ne, nes neturėjo to kritinio mąstymo. jiems sakė, žiūrėkit, į jūs galit labai daug investuot, labai daug uždirbt. Nu ir sako: "Gerai, kaip daryt? Nu įkeiskit man savo butą."
Nu ir būt žmonės įkečia tą butą ir net nepagalvoja, o kas bus blogiausia ar kas bus, jeigu bus. Jo. Ir ir arba juos suklaidino sakydami, kad nu ten gal prarasit, bet ne viską. Nu ir buvo labai daug tokių atvejų Lietuvoj, kurie kur žmonės pakliuvo ir jie prarado butus ir paskui man rašė laiškus prašydami padėti ir visa kita. Aš negaliu viso pasaulio išgelbėt. Galiu vieną gal ar ten du išgelbėjau, bet bet va čia buvo klaidos. O jūs matot, kad mes pasimokėm iš 28 metų ir ir pavyzdžiui va dabar gi tos vis tiek ir karo įtampa ir žmonės tai mažiau nustojo pirkti.
infiažioras pakilęs, kai kuriem paskolos labai išdidėjo ir taip toliau. ar na nu tikrai patyrė žmonės a sakyčiau tokį nekomfortabilų a jausmą viduje a gal lyginant su 28 ne tokį stiprų, bet ar pastebėjot, kad stipriai mes išmokom pamoką ir niekas nepasikartojo? Ar visgi ir dabar buvo tokių atvejų kaip tada? A aš pirmiausia noriu pasakyt, kad stipriai pamokos buvo išmoktos, nes Lietuva tiek po per pandemiją, tiek po pandemijos, tiek karo metu vat šitas išbandymas, du išbandymai. E, nu tai per trumpą laiką, per trumpą vienas po kito smūgiai.
E, iš tikrųjų atrodė tarp gerai ir labai gerai, nes noriu pasakyt, kad, pavyzdžiui, nu jeigu, nu, imti ten nekilnojamo tunkto rinką, tai Skandinavija daug blogiau atrodė. Daug blogiau atrodė švedai, ten Suomijoj ir ir visi kiti nei nei nei nei mes čia Lietuvoj, nors mes esam arčiau Rusijos ir ir mes atrodėm daug geriau. Dėl ko? Todėl, kad mes neužmiršom tų pamokų, kurias gavom e 20089is, bet taip pat aš noriu pažymėt, kaip atrodė 2009 metais skandinavai. Jie atrodė daug geriau negu lietuviai.
Ar žinot kodėl? Todėl, kad pas juos krizė didžioji buvo e 90 metais. Jie tada gavo labai stiprius smūgius. Jie išmoko pamokas ir 20089 nebuvo jiems tokie skausmingi. Tai jūs norit pasakyti, kad pamokos užsimiršta? Tai aš noriu pasakyt, kad lietuviai va dabar išgyveno labai gerai, bet jeigu bus dar už kokių penkių ar septynių ar aštuonių metų dar viena krizė, aš manau, kad jinai paveiks mus ženkliai stipriau, nes tokia situacija buvo dabar Skandinavijoj. Nu jo, šiaip žmonės, nu, kaip sakant, užsivuliuoja karta maždaug 20 metų karta, reiškiasi keičiasi ir ir po 20 metų jau mažai kas prisimena tuos.
10 metų prisimena, 20 metų yra riba, kada m prisimena, neprisimena ir tada eina vėl labai drąsiai neįsivertinę. Bet gal galit net pasakyt, kad gyvenam geriausius laikus, ane? Aš manau, kad drąsiai galim tą pasakyti. E, nes, nu, geresnių laikų tikrai nebuvo, nes, na, aš aš pakankamai jau tokį gana didelį tarpą, sakykim, ten nuo 50 metų aš matau Lietuvos, sakykim, ten vaikystėj gali būt vienaip kažkaip, bet 50 metų aš puikiai prisimenu, kas buvo prieš 50 metų ir kas dabar.
Ir yra, nu, ne, ne, nu čia yra tiesiog toks progresas toks, kad nu nepalyginami dalykai, kur mes dabar esame ir kur mes buvom prieš 50 metų. Nu taip, kai kurie net neįvertina to, kuriems atrodo, kad tai yra tiesiog, nu tai yra normalu, ką mes dabar turim, bet iš tikrųjų palyginus tai yra tiesiog yra, pavyzdžiui, dvimtmečiai, jie net nežino, kad tokie dalykai buvo. A jaunimas, bet net jeigu ir paimsim retrospektyvą 20 metų atgal, aš puikiai aš puikiai žinau, kas kas kaip viskas atrodė prieš prieš 20 metų ir ir tai yra nu tiesiog nepalyginama.
Mes mes taip progresuojam. A nu tiesiog nu mes turim džiaugtis ir žavėtis tuo. Turėtume didžiuotis, jog esame tiek daug pasiekę lietuviai, taip, kurie dar prieš 35 metus a realiai neturėjome nieko, nieko. O dabar vieni lyderiaujančių. Ir tai žiūrėkit, aš turiu tokią statistiką, kuri užmuša pas mus Lietu aš, na, ten tokį turiu portalą, kuris tuo, nu, labai daug statistikos duoda. Tai a per paskutinius atrodo ten 20 metų atlyginimai pasaulyje greičiausiai augo Lietuvoje. Oho. Pasaulyje. Ne, ne Europoj, pasaulyje.
Pasika. Geras. Galiu pasidalint šituo, jeigu norėsit. Būtinai, būtinai. Aš būtinai įdėsiu nuorodą apačioje po po video. Jo, tikrai įdomu. Tai yra mes esam numeris vienas pasaulyje pagal atlyginimų augimą. Tai nu kas kur dar čia verkšlient? Nu nu baikit ponai, pasidžiaukim vieną kartą gyvenime kuo nors. Aš noriu šiek tiek apsistoti prie nekilnojamo turto ir jūs vis tiek esate, nu, vienas iš lyderių Lietuvoj ir jūs matote paveikslą kur kas plačiau negu žmonės, kurie tiesiog žiūri žinias ar tenai kalbasi su draugais, m, ir galbūt neturit savo vizijų.
Tai yra mes esam numeris vienas pasaulyje pagal atlyginimų augimą.
Ir mes turime šios laidos rėmėją Inrento ir jisai turi klausimą, kas šiandien vyksta su nekilnojamu turtu. Pirkti, parduoti, imti kreditą, o gal palaukti. Tai turbūt turima omeny šitus neramius laikus, nes, nu, daug yra kalbama per televiziją, ten Trumas susitars, nesusitars, čia nesuprasi, kas vyksta. Pas žmones yra baimių, apie kurias mes kalbėjom. Kaip jūs matote viską, ką daryti? Pirmiausia dar kartą pakartosiu, nereikia bijoti, reikia būt atsargiam. Taip, norėčiau dar kokius penkis kartus pakartot ir kuo mažiau žmonių, kad kuo žmonės turėtų mažiau baimių ir kuo daugiau turėtų planą B.
Nes jeigu tu turi atsarginį variantą, jeigu tu žinai, kad, na, kas bus blogiausiu atveju, na, tu visiškai kitaip viską matai. Tau nereikia bijot, nes tu žinai, kas bus tuo blogiausiu atveju. Tai va, tai jeigu grįžtant prie to pačio klausimo, kaip čia viskas atrodo, ar čia verta, ar neverta, tai yra tokia, na, labai labai gera formulė, kuria, kuri jau daug metų ir daug kartų pasiteisino. Tai žiūrint, kam reikalingas nekilnojamas turtas, jeigu jūs norit tą turtą naudoti savo reikmėm, tai yra geras ir tinkamas laikas jį pirkti.
E, ir galėčiau įvardinti ir priežastis, ir įdomu. E, o jeigu jūs norit pirkti ir parduoti, vat, m, čia čia aš jau m sakyčiau, pirkti ir parduoti, tai reikia, nu, ženkliai daugiau žinių. Ir čia nėra vienos formulės, nes mes tada turim žiūrėt, o kur tas turtas, kurioj vietoj, kokiam net tai pirmiausia kokiam mieste susitarkim. Mhm. O, o net jeigu paimsim Vilnių, tai vėlgi Vilniuj yra ir labai perspektyvių projektų, ir labai perspektyvių rajonų, ir yra visiškai neperspektyvių. Nu žinot, dabar į šitą šitą klausimą turbūt užduoda tie, kurie prieš tris metus per COVIDą tiesiog matė eksponentę, kaip augo kainos ir bet ką perki, bet kas parsiduoda, perki, čia 3 10 klientų, aukcionas vyksta ten kažkoks ir visi ant to dabar kaip ir ant tos emocijos dar vis yra,
kad atrodo visiem, kad ir taip toliau čia viskas kils. Nu tai koks skirtumas dabar nupirksiu Trakų gatvėj, vis tiek čia dabar 5000, tik 10 bus tūkstanų, ko čia dabar ir nu jaučia, kad tas ir vyks toliau, nesustos. Tai įdomu, vat kaip jūs matot tikrai. Tai va, tai aš grįžtu prie to, kad jeigu pačiam naudoti ir pačiam reikia įsigyti būstą, nes aš noriu, aš man reikia kažkur gyventi, tai aš noriu pasakyt, kad tikrai laikas tinkamas. Bet visada reikėtų įsivertint, reiškia, nu, ir tokią, na, gal 10 metų perspektyvą, kas šitoj vietoj bus.
Pavyzdžiui, po penkių metų, po 10 metų pabandyt, nu, įsivaizduot, pabandyt susirinkt kuo daugiau informacijos tam rajone, ane, kur ruošas. Jo, tam rajone, jo, nes viskas labai priklauso nuo to, e, kur ir kaip, na, prasideda, kur vyksta statybos. ar jau tas rajonas baigia išsisemti, ar jau ten paskutinius namus pastatom ir daugiau nieko nebus, ar ten kaip tik vat mes dažnai darom tuos konversijos projektus. Taigi ateini į į rajoną, kuriame nu kaip pavyzdį čia galėčiau pasakyt kelis tokius pavyzdžius.
Mes, e mes čia gal prieš kokią 10 ar gal daugiau metų, ne 10 metų apie, man atrodo, e, Žvėryn nupirkom Pergalės Konditerijos fabriką. Mhm. Ir nugriovėm jį. Tai žinot, aš dabar pasakyčiau, už kiek mes pardavinėjom tuos būstus, tai juokinga yra. Tada nugriovėm ir kadangi tai yra buvo kaip ten vat fabrikas, dar ten kažkokie pastatai, tai mes statėm ir pardavinėjom po 2000 € už kada tada jau buvo euras 215. Jo jo. Nu reiškiasi po 2000 € už kvadratinį metrą.
Įsivaizduojat? Tai dabar dabar už tiek nepastatai už 2000 ir o kažkas tuo metu įsigijau po 2000 ir va čia yra 10 metų, čia 10 metų tik retrospektyva, suprantat? Tai jeigu tu pataikai į tą vietą, kuri vat nu matai ir jinai ten šiandien dienai ten busai butai pardavinėjami po 4 5000 € kvadratis met. Bet jūs kai sakot, matai, man įdomu, a jūs kaip žmogus, kuris statote, a sakėt, jeigu tas rajonas dar nėra išsisiėmęs, tai geriau pirkti ir ieškot tokios vietos, pavyzdžiui, kur dar tiktai matomi tolimi projektai, jog matosi, kad ten vyks, nu, pavyzdžiui, Kalnėnai, ane, ten tik dabar vat statosi prekybos centrai, kavinės, atsinėja, sporto klubas atsidarė, ten darželiai, mokyklos.
Tai yra geriau pirkti tokiam rajone, kol dar nieko nėra ir tu matai, kad ten statysis, ar jau geriau pirkti ten, kur viskas pasistatyta ir jau tenai išsisiėmę? Vat kur geriau investuoti savo ateitį ir pinigus? Jo, žiūrėkit, čia yra toks paradoksas, reiškiasi, kai aš daug kartų jau girdėjęs tą, reiškiasi, emociją, kurią ateina pirkėjai. Nu tai va čia jeigu pirksim, o tai žiūrėk dar čia penkis metus statybos vyks. Mhm. Gyvensiu statybose. Jo. Nu kaip aš čia aš nenoriu ir taip toliau.
Jokių problemų. ateik po penkių metų, bet po penkių metų jau kaina bus nu ne du kartus didesnė, bet kaina bus gal 30% didesnė. Ir čia tau tau pasirinkimo variantas, jeigu tave labai jeigu tau ten alergija, žinai, nuo tų statybų, nu tai tai palauk, susimokėsi, sumokėsi vėliau po kažkur jau rinkis ten, kur jau paskutinis namas statosi. dažniausiai reiškiasi kainos perspektyvą auga tada, kai kai nu vat kai surandi kažkokią tai vietą, kuri dar neišvystyta ir tada ten nu sakykim pradeda pirmus pardavimus, o paskutiniai pardavimai būna jau gerokai gerokai brangesne kaina.
Ar matot, ar galit išduoti, kur kurie Vilniaus rajonai yra tokie perspektyvūs 10 metų į priekį, kur, pavyzdžiui, žmogus, kuris a nėra alergiškas statyboms, bet norėtų galbūt nusipirkti sau didesnį butą, a arba norėtų kelis butus nusipirkti sau ateičiai, a, investuoti turint pinigų, a, ir atsižvelgti į tai, kurie rajonai bus perspektyvūs. Tai, e, na, aš pasakysiu, kaip aš darau verslą ir taip pat galėtų, na, panašiai galbūt mąstyti tie, kurie nori įsigyti būstą. Tai pirmiausia aš įsmeigiau kuoliuką senamiestis ir pradėjau nuo senamiesčio, reiškia, tokiais ratais aplinkui sukti, reiškiasi, nes, nu, yra centras visada ten ar katedros aikštėje, ar senamiestis, tai yra centras bet kokiam civilizuotam a mieste, valstybėj.
Senamiestis yra, nu, didžiausią turi trauką ir ten visada bus viskas gerai. Ir vat ir nuo jos kai po truputį eini tolyn po po 100 m, po 200 m ir tada atsiranda ten ir Naujamiestis, ir Žvėrynas. Tam pačiam a nu vat m dabar dabar reiškiasi toks dalykas labai populiarus yra Šnipiškės, pavyzdžiui. Mhm. Tai aš turiu, aš šnipiškė esi, va čia jūs turbūtį palietėt mano tą istoriją ten kaip pieštuką statėmą ir Europos tą dangoraižį. Tai tai ten visą laiką, kai mes ateidavom, ten būdavo ten nieko nebuvo, nieko ten trobos trobos trobos.
Jo, ne, buvo vienas čili picerija buvo. Jo, vat kur Europos Stad jūs puikiai prisimenat ane? Buvo lietuviškas stebuklas čili picerija, nes buvo vienintelė ir ten visi važiuodavo. A aplinkui net šaligatvių nebuvo. Ten buvo purvinas toks. Nu, kai palydavo, tai purvinas būdavo, bet vis tiek visi važiuodavo, nes ten buvo stebuklas tuo metu. Tai va, tai viskas ten buvo, galiu labai tiksliai pasakyt, tai buvo lygiai prieš 25 metus, nes mes 2004 metais pastatėm Europą ir ją statėm du metus, tai reiškiasi 2002 metais maždaug mes ten pradėjom statyt.
Tai va, tai tai kai ateinam vat į tokius rajonus, jo, tai aišku, kad jie turi perspektyvos, nes jie vystosi ir kas dabar tenai po 20 metų atrodo, kaip atrodo, ar ne? Konstitucijos prospektas, visi visi ten tie strytas lietuviškas, taip. Nu taigi visi bankai, dangoraižiai, ten viskas stovi ir dar jų buos. Tai bet visiškai greta, pavyzdžiui, daug metų buvo visiškai nepaliestos teritorijos ir mes ten irgi turėjom tokią, pavyzdžiui, linkmenų gatvė visiškai greta. Tai pramoninis absoliučiai rajonėlis. Ir mes ten nupirkom, prisimenu, tokią visiškai už juokingą kainą kažkokius tai nu sandėlius į aikštelę, nes niekam ten jau buvo neįdomi tie sandėliai, nusipirkom ir pastatėm ten, reiškia, gyvenamus namus.
Tai vėlgi tai kai mes pradėjom ten statyti tuos gyvenamus namus aplinkui pramoninis rajonas, nu reikėjo ten daug marketingo įdėt, ten daug visko reikėjo padaryt, kad kad kažkas išidėtų, bet dabar viskas, dabar ten puikiausias rajonas, ten sutvarkė savivaldybė tuos ežeriukus tokius, ten yra, na, nu, tokie prūdai a sukultūrinta aplinkui teritoriją. Nu, ypatingai apie ypatingai gera kaina buvo galima įsigyti visiškai arti centro būstą. Taip. Dabar ten tiek pristatė jau. Jo. Tai va, tai čia turėtum žiūrėti ne tiek, kad į pasakyt vat koks rajonas ir kur, bet daugiau galbūt eiti vat tuo principu, kad jeigu tu gali, tai vat arčiau, kuo arčiau centrų reikia pirkti, nes arčiau centro visada kaina išliks a nu tokia konkurencinga.
Tai yra ta prasme, kad jinai gali būt gera kaina, jeigu tau reikės tą butą parduoti ir ir po 10 metų ar 15 metų. Yra ženkliai sudėtingiau. Vat, kaip jūs kalbėjot apie kalnėnus, nes kalnėnai jau ten jie jie jau ten prieš 10 metų reikėjo ką nors daryti, dabar jau jie išvystyti labai. Mm. Aišku, jie dar vystysis, nes vėlgi pažiūrėti, kaip iš Kalnėnų pakliūti iki senamiesčio, tai ten yra labai ranka paduot labai netoli. Didelis, nu, yra tam tikri privalumai, bet kalnėnai daugiau skirti ten yra individualiem namam, tai nėra daugiabučių m tokios teritorijos.
Ir čia reikia suvokt, kiek ko žmogus nori. Ar jis nori turėt nuosavą namą, ar jis jam prie nuosav namo reikia daugiau laiko, daugiau rūpesčių skirti. E o o jeigu turi butą, nu mažiau rūpesčių visokių, gali daugiau gyvenimui džiaugtis. O jūs koks žmogus? Namo ar buto? A viskas keičiasi gyvenime. Viskas labai keičiasi. Aš gyvenau pradžioj, kaip sakau, bendrabutį, paskui gyvenau a kažkokį dešimtmetį butuose, keli Antakalnį ir ir dabar jau m turbūt daugiau m daugiau kaip 20, ne daugiau, beveik 30 metų aš esu m tas, kuris ant žemės gyvena, turi savo savo namą savo namą.
Jo. O jūs kaip dažnai keičiate namą? Nu jūs gi žmogus, kuris statote jums, pavyzdžiui, jūs vis tiek domitės naujom visokiom ten kažkokiom technologijom, a, a, įvairiais statybų būdais, taip toliau. Ir gyvenat name. Nu, jis vis tiek sensta. Pas jus viduj nebūna taip, kad, nu, laikas jau naujo statyt. A, iš tikrųjų ne, na, kaip čia pasakyt, čia buvo tokia mano dabar gyvenime dilema ir ir ją išsprendžiau, bet pirmas dalykas, tai man man nereikia labai, nu, kaip aš čia pasakyt, tokios labai didelės a man pas mane poreikiai nėra labai labai ten kažkokie dideli.
Man man užtenka, jeigu tai yra komfortas, a, paprastas ir ir viskas gerai. Tai vat aš turėjau namą, kuris su kuriam gyvenau, kurį buvau pastatęs e gal nuo 2001 metų turbūt ar nuo 2002 metų ir ir vat 20 daugiau metų aš jame gyvenau ir jis tikrai per tą 20 metų, na, buvo jau a tiesą sakant atgyvenęs ir ir buvo va toksai paradoksas truputį, nes statom daug geresnius namus negu aš pats gyvenu. Tai va, tai toks m na truputį jaučiau tokį e ne nelabai būdavo ir smagiai jaučiuosi, kai ateina kokie svečiai ar ką nors.
Nu jis jis jau pavargęs tas namas visom prasmėm ir ir ir morališkai, ir techniškai ten ir ir visa kita. Tai tai vat tai maždaug prieš tris metus priėmiau sprendimą jį jį nugrioviau ir pastačiau naują toj pačioj vietoj. Jo, reiškia vieta patiko taip, kad net neieškot kitos. Jo, aš aš ieškojau, mes ieškojom su žmona gal kokius tris metus tos tos to tos kitos vietos, bet bet taip ir neradom geresnės ir padarėm tokį gana nu drąsų sprendimą, nes nu logiškiau buvo turbūt jį dar kažkam parduoti ir už tuos gautus pinigus aš galėjau pasistatyt naują.
Mhm. M, bet kadangi vieta mums taip patiko, tai tai va tai dabar turiu namą tikrai labai labai ir išmanų, ir progresyvų, ir visokį kitokį, į kurį jau ten sudėta nu naujausios ir paskutinės technologijos ir manau, kad vėl kokią 20 metų galima ramiai gyvent. O kurioj vietoj jūs gyvenat, jeigu ne paslaptis? Kas? Aš gyvenu Nemenčinės plante arba m gal net tokia gatvė labai gera, kurioj išgyvenu nugalėtojų. Dar, žinot, norėčiau prie jūsų verslo filosofijos ir pinigų šiek tiek prisiliesti, nes jūs vienam interviu sakėte, m, kuomet jūsų klausia, kuo daugiau milijonų, tuo geriau, o jūs atsakėte: "Ne, ne, vieną dieną pradedi galvoti kitaip."
A ar prisimenat, kada jūsų tas požiūris pasikeitė, kada jūs supratote, kad ne piniguose laimė? A neprisimenu tiksliai tos dienos, bet požiūris, kaip sakiau, keičiasi ir mes labai, kiekvienas žmogus keičiasi, kai kai su kiekvienais metais turbūt ar su kiekviena dekada pragyventa, keičiasi požiūris. Ir jeigu iš pradžių, na, dirbi dėl to, kad, nu, kad tiesiog patenkintum savo poreikius, e, vėliau nori galbūt pasirūpinti savo šeima, pasirūpinti savo tėvais ir kad tavo vaikai, na, būtų irgi aprūpinti, tai dar dar po kelių laiptelių pinigai nustoja egzistuoti.
Jie jie ne neteikia ten jokio nei nei kažkokio tai pasitenkinimo ar ar kažkokio tiesiog pinigrankis tai yra nu čia tas pats kaip įsivaizduokit tai yra kas titranėja rankomis ar kas trančiai su ekskavatorium m yra skirtumas yra ir vat lygiai tas pats čia jeigu jūs turit nedaug pinigų tai jūs tranšėje kąat su rankomis jeigu turit pinigų daug, tai tada kasa ekskavatorius. O jeigu turit labai daug, tai ekskavatorius yra išvis išmanus be to, a, operatoriaus, mašinisto, jis pats viską užprogramuoji ir jis nuo taško A iki taško B iškasa tokio ilgio ir tokio pločio trančiaje, kokio ir kokio reikia gylio.
Nu gerai, bet ar jūs prisimenat tą jausmą, kuomet uždirbat savo pirmą milijoną? Vat kai žinot visi siekia siekia uždirbti tą milijoną, koks jus jausmas aplankė, kai jūs pamatėt, kad jums pavyko, jūs turite tuos pinigus? Ne. Turėjot, turėjot anglį, turėjot šaltą vandenį, bendrabutį su trim kambariokais ir štai milijonas. A koks tas jausmas uždirbti pirmą milijoną? Aš gal gal pasakyčiau, kad čia ne nėra gal tokio jausmo, apie kurį jūs čia taip emociškai pateikėte, nes aš aš neturėjau nu tokio tikslo, kad uždirbt ten milijoną ar ar tapti milijonieriu.
Niekad jo neturėjau ir mane netgi anksčiau šiek tiek ersindavo, kai kai nu čia prieš kokią 10 15 ar 20 metų, kai žurnalistai ten, na, pristatinėdavo ir sakydavo: "Nu, čia milijonierius. ten toks ir toks ar ten tai aš paprašydavau, kad gal galit mane pristatyt verslininku, o ne milijonierių. Turbūt jį erzino. Niekad neturėjau tokio tikslo ir ne nemanau, kad tai yra geras tikslas. Aš turėjau visai kitus tikslus ir bet labai gerai prisimenu, kai buvo tas pirmas milijonas, kai kai tai buvo būtent dar tada, kai kai tuos metalus tenai pardavinėdavom pirmyn atgal ir ir mums ten reikėjo kažką rusai veža.
Niekad neturėjau tokio tikslo ir ne nemanau, kad tai yra geras tikslas. Aš turėjau visai kitus tikslus.
ir ir sakau, klausyk, čia reikia nupirkt dar tą ir tą, kiek mes čia turim pinigų ir ir man buhalteriai ateina ir sako ten skaičių, kurį aš negaliu patikėt ten ir milijonas kažkiek tai tūkstančių. Vau. Sakau tikrai tai ir viskas. O bet tiesiog tik pasitikslinau, ar tikrai, bet bet ne nebuvo ten tos kažkokios euforijos, kad vau, aš jau dabar čia kažkoks tai labai turtingas milijonierius ar dar kažką. Tai jeigu tokią pamoką duoti žmonėms, nes, nu, mes gyvenam kapitalistiniam pasauly ir daugiausiai visi, nu, daro verslą tam, kad uždirbti pinigų, taip?
A o jūsų būtų patarimas, a, nes iš to, ką girdžiu, jūsų tikslas ne pinigai buvo, o kažkokie kiti tikslai. Tai pirmas dalykas, tai matot, jeigu nori, kad verslas tau iš tikrųjų gerai sektųsi, tu pirmiausia turi galvot apie tai, kam tavo verslas yra skirtas, kas yra galutinis naudos gavėjas, ką tu darai. Tai vat aš aš, pavyzdžiui, statau butus, ar ne? Mes statom butus, biurus. Tai kaip aš mąstau? Aš mąstau, kaip man sukurt geriausią projektą, kaip man padaryt, kad tai, ką aš darau, labai patiktų mano klientui.
Aš nuolat apie tai galvoju. O kai kai pradėjau, vat nepradėjau, bet kaip verslo pradžioj, tai aš išvis ten dieną naktį galvodavau, kaip sukurt geresnį produktą, kaip sukurt geresnę paslaugą, kaip man įgaut pranašumą prieš konkurentus. Va, čia yra tikslas, suprantat? Ir jeigu jūs į tai susifokusuosit, jeigu jūs apie tai galvosit dieną ir naktį, jūs laimėsit. Reikia daug analizuot, daug bandyti, nusiteikti, kad ne viskas pavyks, ne viskas pasiseks. Bet jeigu nepasiseki, ką darai? Vėl aš tą patį darau.
Aš kovoju iki galo. Aš esu kovotojas. Aš pasieksiu savo tikslą. Ir mano tikslas būtent sukurti geriausią produktą. kokį tik galiu aš padaryti. Vat šitaip turi būt protas veikt. Ir negalvokit apie pinigus. Pinigai ateis patys. Jeigu jeigu padarysi, jeigu taip galvoji, jeigu tu sieki savo tikslo, atkliai, pinigai ateina, jokių problemų. Bet sunkiausia čia galvoti apie tai, kaip aš galiu sukurt geriausią paslaugą, kaip aš galiu sukurt geriausią produktą, ką aš dar galiu padaryti, kad mano produktas, mano paslauga būt geresnė negu mano konkurentų.
Bet žinot, a šitoj vietoj aš tikrai sutinku su jumis, bet yra dalis žmonių, kurie pameta, a, sėkmė užliuliuoja. Taip. Ir taip būna, kad jiem taip sekasi, kad po to jie numeta savo tą pirminį tikslą kažkur tai toli, jie mato, kad nu va skaičiai, o eina. Tai gerai, pataupom čia sienas plonesnes. Gerai, čia galim biškį aukštų mažiau, bet čia lubas nuleisim, aukštą damušim, a daugiau uždirbsim ir tada prasidė daugiaugiau kvadratų. Mes žinom šitą formulę, matėm daug kartų, kai norima išspausti iš to sklypo mažas, mažas sklypelis, jo, ir ant jo kuo daugiau kvadratų pastatyti.
Nu ir kas gaunasi? Nu ir šai gaunasi ant galo. Nepamesti savo reikia pirmos minties, kad darai dėl kažko. Pagrindinis tikslas, ne dėl savęs dirbi, dirbi dėl kitų. Ir jeigu tu vat šitą suvoki gerai ir susikoncentruoji, viskas gaunasi gerai. Bet tu turi galvot ne apie save. Tu turi galvot apie kitą žmogų, kuriam teiki tą produktą arba paslaugas. Jeigu tą atgalvosi dieną naktį ir be sustojimo, ilgai netrumpai viskas pasiseks. Ačiū. Puikus patarimas. Labai, labai patiko. A dar žinot, jūs esat vienam interviu sakęs, kad mano tikslas šiandien norėčiau turėti partnerį, kuriam galėčiau atiduoti savo kompanijos valdymą.
Ar jau radot tokį partnerį? Kol kas ne. Darv ne, bet viltį turiu. Darvė turit viltį? Ne, iš tikrųjų viskas gyvenime keičiasi. buvau suradęs tokį žmogų. Jis buvo ir labai talentingas, ir viskas buvo labai gerai ir netgi buvau jam a už perdavęs, užrašęs 10% Haner a kompanijos didelės grupės akcijų, bet bet keičiasi, kaip sakau, žmonės visi keičiasi ir ir ir kartais, nu, turbūt reikia turim visada turėt jėgų pripažinti, kad klystame. Visi klystam ir aš klystu. A na tie žmonės, kurie neklysta, tai jie na gana greitai baigia karjerą ir, na, nebūna.
Tai va, tai toks tikslas yra. Vienu metu galvojau, kad jau jį esu pasiekęs. Paskui pasirodė, kad, na, kažkur buvo klaidos. Bet tai pas jus, žinot, yra šeima ir jūsų viena iš dukrų yra valdybos narė, ane? Viena dukra mano iš tikrųjų dirbo Haner kompanijoj nuo 16 metų. Dirba ar dirba, nu, matot, su pertraukom su čia tos moterim visada žinot, kai kai turi šeimą ir tris vaikus, tai ne nebūna taip, kad be sustojimo dirbi, būna pertraukos. Tai dabar irgi ta viena iš tų pertraukų ir bet čia galbūt aš atsakysiu į ką jūs norėjot ar ar nukreipti pokalby.
Jo, tai noriu pasakyt, kad visiem galioja be išimties tos pačios sąlygos. Ar ar tai bus mano dukrus, ar tai bet koks kitas žmogus iš šalies, jis turi vienodas galimybes tiesiog perimti iš manęs tą verslą ir jį jį valdyti. Jokių problemų nėra. Netgi galiu ir jums pasiūlyti to tą pabandyti, jeigu norite. Žinot, mes tiesiog Lietuvoj pripratę prie tokio, žinot, giminystės ryšio. Čia gi viskas, visi per per gimines, a, ten valstybiniuose darbuose, ten aš tave įkišiu, aš tau ten duosiu.
Ir visi galvoja, žinot, kad va turit vaikų, nu, tai automatiškai vaikam ir pereis. Čia net nėra ko galvoti. Nu, net turbūt nesusimąsto, kad jūs galit iš šono kažko ieškoti. Yra dukros, yra vaikai, nu, tai viskas, va jau užprogramuota, kad dar plius pas jus gyvenime įvyko toks dalykas prieš 10- 11 metų, kad jūsų dukra ištekėjo už vieno iš jūsų konkurentų sūnaus. Taip, tai dar pakeitė šiek tiek viską. Smūgis įdomus. Kaip tada jautėtės, kai vienas didžiausių jūsų konkurentų dabar yra jūsų šeimos narys.
Nu čia čia yra tokių. gyvenimas visada duoda, padovanoja ką nors tokio, žinot, įspūdingo ir bet viską reikia, nu, kaip sakiau, nuo nuo mūsų proto, nuo mūsų požiūrio viskas priklauso ir yra dar viena gera, žinai, tokia, nu, formulė gyvenimo, kad e žinai, jeigu negali ko nors pakeisti gyvenime, tai reik pakeist savo požiūrį. Mhm. Tai va, tai šituo atveju taip ir įvyko. Nu ką aš galiu pakeist? Aš negaliu uždrausti mano dukrai ten bendrauti su tuo žmogum, kurį jinai myli.
Nu čia čia yra tokių. gyvenimas visada duoda, padovanoja ką nors tokio, žinot, įspūdingo
Nu negaliu. O daug ką galiu, bet kai ko negaliu. Tai ir tiek. Ir tada ten kažkiek laiko reikia ten. Gal gal per mėnesį ne nesusikrato, bet per metus du ar tris viskas ten atsistoja į savo vietas ir žiūri į viską. daug gyvenime paprasčiau. O o dar tą užbaigiant temą dėl paveldėjimo ir viso kito, tai aš manau, kad turi būt e nu toks natūrali gamtos kaip atranka, kaip gamtoj, taip ir ir bet kur turi būti viskas yra turi būt labai, na, a natūraliai argumentuotai, logiškai.
Tai yra nereiškia, kad aš ne nėra taip, kad aš neleidžiu savo dukrom. Aš kaip tik rekomenduoju, sakau, gal norit, gal norit pabandyt, eikit, prašau, jokių problemų. Mhm. Ir ir durys visiem atviros yra, tai nėra niekam duros durys uždarytos, bet bet turi natūraliai įrodyti, kad aš tai sugebu daryti geriau geriau nei kažkas kitas. O jūs sakot, reikėjo adaptuotis porą metų a prie tos situacijos, bet dabar praėjo 11 metų. Taip. A nepasvarstot apie galimybę Haneriui ir Eikai jungtis arba bendradarbiauti artimiau ir ir tuos verslus pradėti jungti, nes, nu, įsivaizduokim taip 40 30 metų į priekį.
A, nu gal tokia tikimybė ir yra. Taip, tokia tikimybė yra matomai gal už kokios 10 arba 20 metų, aš net mažesnį laiko tarpą negu jūs duodat. OK. Bet dabar, kol, kol, reiškia, tai yra pirmoji, e, verslininkai dar, pirmos kartos verslininkai dar vis tiek tenai e egzistuoja ir aš esu čia, tai tokia tikimybė yra labai maža, minimalistinė, aš sakyčiau, artima nuliui. Ir nes čia čia yra daug daug detalių ir ir visokių ego detalių ir mhm ir šiaip susiklosčiusių.
M na tai nėra labai lengvas klausimas, bet bet kita karta na sakykim jeigu jeigu mes, sakykim aš ir ten eikos įkūrėjas kažkuriuo tai metu atsitrauks jau visiškai nuo verslo, tai aš manau, kad a toks variantas am galimas galimas ir bet bet aš noriu pasakyt galbūt visiškai dabar atitrūkęs nuo nuo Han ir aikos į kitą pusę, kad Lietuvoj kol kas tradicijos ir kultūra šituo klausimu yra nulinėj stadijoj. Nulinėj stadijoj, nes aš galiu jum pasakyt, aš jau kokią 10 metų bandau, reiškiasi, tam modelį padaryti, kuris vakarų pasaulyje yra labai labai populiarus.
Tai yra kompanijų susijungimai. Mhm. Lietuvoj ne, bet čia ne dėl to, kad čia Haneris eika. Aš aš aš turėjau aš pats teikiau pasiūlymus kitom kompanijom, kuriose aš mačiau tam tikro potencialo, na, kur yra m sakykim aš aš stebiu rinkoj, kas yra ir ir čia mes matom nu nemažai galima sakyt tokių gana gerų, jaunų verslininkų ir ir mano buvo pateiktas jiem pasiūlymas. Sakau, tai paimkim ir apsijunkim. A mes turim kapitalą, mes turim gana gerą brendą Hanerio. E jūs jaunieji, jūs jūs galit kartu čia susijungę, mes galim daugiau pasiekti.
Ir žinot, koks buvo atsakymas? Nu. O kaip galvojat, kodėl? A bijo bijo, kad mažiau uždirbs, bijo, kad prarast savo identitetą. ar pas mus tiesiog nenori nenori dalintis, ar visi tiesiog nori patys viską pasiekt? Aš aš manau, kad vat jūs beveik viską ir pasakėte, tiktai čia nėra vienos. Čia turbūt yra 30% vienam, 30 kitam, 30 dar kažkam, nes, nu, tas tas noras turėti savo verslą yra, nu, jis pradžioj būna labai stiprus ir vėliau jau vėliau mes matom ir pastebim, kai kai jau ten a verslininkai sulaukia ten 50 plius minus metų ar jeigu 60, tai dar daugiau nori kažkam atiduot ir per Bet nu kažkokiam ten tris 30 plius minus, tai jiems norisi labai viską patiem.
Viską norisi. Aš, aš, aš. Bet ar mano čia geriausias kelias? Nemanau. Vakarų pasaulyje jau seniai parodė, kad susijungimai yra nu didelis efektas, didelė sinergija gaunasi iš susijungimų, nes ateina į vieną vietą, susikaupia daugiau protinio potencialo, nes šiandien dienai visi matuoja pinigais. Bet yra yra dar vienas dalykas, kuris Lietuvoj mažai įvertinamas, tai yra tas gebėjimai, protiniai gebėjimo potencialas. Tai vat ant susijungimų daugiausiai tas ir vyksta. Tai yra sujungiam ne kapitalą, ne dvi kompanijos, sujungiam gebėjimus, m, protinius gebėjimus, kurie yra vienoj ir kitoj vietoj.
Ir kai tu juos sudedi į vieną vietą, tu iš karto įgauni pranašumą prieš kitus rinkoje. Ir vat to man kažkaip kol kas vat lietuviško verslo kultūroj to aš aš nepastebiu arba jo yra labai labai mažai. Gal čia yra ir tas posovietinis palikimas noro visiem viską patiem daryti nepasitikėjimo gal a tas dar vienas dalykas, nes nu mes turime tą lietuviai didelį nepasitikėjimo jausmą. Taip, nes mus apgaudinėjo labai dažnai ir ir tėvai skiepijo tą vaikams ir galbūt dėl to mes a prisibijom to.
Bet teisingai sakot, aš užsieny aš dėl to ir uždaviau jums klausimą. Man pačiam įdomu, žinot, nu, du gigantai ir dar šeimos sąsajos atrodo, o kodėl gi ne? Tai kol kas nematot, bet galbūt, galbūt. Aš aš manau, kad nu ta kultūra atėjus į Lietuvą ir ir žmonės suvoks, kad iš ne čia netgi dabar kalbant ne apie hanerį reiką, o aplamai aš kalbu, kad su įmonių susijungimai jie jie duoda didelį efektą, didelę energiją gauna, daugiau projektų, daugiau kapitalo, greitesnis vystymasis vis taip.
Nu ir tu iš karto įgauni pranašumą rinkoj tu įgauni didelį pranašumą. Aš dar noriu prie jūsų sugrįžti ir mes šiek tiek pradžioj užsiminėm apie tai, kad jūs sportuojat ir kiekvieną dieną tą darot, bet a Arvydai, aš turiu tėvą, kuriam 75 metai. Aš irgi labai jį galima sakyt ne tai, kad verčiu, bet prižiūriu ir skatinu sportuotis, vaikšto daug, va, eina į sporto salę, labai džiaugiuosi, tuo tikrinasi sveikata ir matau tame naudą. A, bet kiekvienas iš mūsų turime skirtingus savo gyvenimo protokolus.
Ir šiandien ryte aš diskutavau su savo drauge ir jinai sako: "Aš ten esu Pelėda ten." Ir aš sakau: "Žinai, bet aš nemačiau neė vieno sėkmingo žmogaus, bent jau iš to, kiek knygų skaičiau, kiek biografijų skaičiau, kiek laidų klausau a kuris būtų sėkmingas ir keltųsi 11. dienos arba ten 900 ryto. Kažkodėl visą laiką sėkmingi žmonės keliasi labai anksti ir labai spėja daug visko padaryt. Galit papasakot savo gyvenimo tokį protokolą. Mhm. Kada keliatės, kaip planuojate dienos darbus, kaip dar planuojate susitikimus.
Ne paslaptis, mes šitą susitikimą planavom tikrai ilgą laiką, labai ilgą laiką. A ir kaip jūs viską derinot? Jo, bet na tam, kad suvokti tą visą mano m dienotvarkę ir ir rutiną, tai noriu pirmiausia pasakyt, kad a man nėra poreikio daug miegoti ir O visą gyvenimą taip buvo taip. Tai aš noriu pasakyt, kad na vat kai man buvo, nu, sakykim ten tarp tarp 30 ir 50 metų, a man man e užtekdavo miegoti penkias valandas. Oho, šešias valandas būdavo man labai gerai, bet gana dažnai aš miegodavau keturias valandas.
man nėra poreikio daug miegoti ir O visą gyvenimą taip buvo taip.
Vau. Keturios valandos būdavo riba. Jeigu aš mažiau kaip keturias miegu, tai e nu niekaip jaučiuosi, bet aš nepamenu, kad aš miegočiau septynias ar aštuonias valandas, kaip rekomenduoja ten, nu daugelis ten tų specialistų. Tai va, tai čia buvo toks pirmiausia čia prie tos rutinos pereinant reik suvokti, kas kaip kaip kokiam žmogui ko reikia. Ir dabar aš truputį a nuo šių metų šiek tiek pakeičiau savo rutiną ir ir m truputį daugiau skiriu laiko sau. Na, bet tas sau truputį laiko tai, kad aš ryta rytais kiekvieną rytą sportuoju.
Kelintą valandą? A aš a m dabar keliuosi maždaug a 6.30 7 plius minus. Mhm. Na, sakykim, be žadintuvo. Tiesiog pats atsikeliat ir viskas. Aš e tai m arba 7 ar 6.30, čia ne taip svarbu, bet aš kiekvieną rytą a noriu skirtsi sau vieną valandą sportavimui ir tas viena valanda tai nereiškia, kad aš būtinai kiekvieną rytą vieną valandą sportuoju. Vat, kaip šiandien sakiau, šiandien sportavau 40 minučių. Bet tai namuose darot ar važiuojat kažkur namuose? Ne, aš namuose.
Aš turiu puikias sąlygas namuose, nes dabar pasistačiau namą, kur jo kur ten viskas yra ir ir man ne ne nereikia tokių dalykų. O vat dar už kokio mėnesio a turiu lauke baseiną, tai kiekvieną kiekvieną rytą plaukioju ir baseine ant 200 m baseine praplauk. Tai va, tai aš skirsiu šiek tiek laiko sau ir dabar aš į biurą atvykstu 11. O jeigu atsuktume kokį pusmetį atgal, tai pas mane buvo rutina šiek tiek kitokia. Aš a rytais truputį mažiau sportuodavau.
A bet aš 8.30 visada būdavau biure. 800. išvažiuodavau iš namų ir 8.30 9 esu biure ir dirbu iki 700. 700 a uždarau, išeinu dažniausiai iš biuro, grįžtu į namus, pavakariniauju ir tada aš ruošiuosi kitai dienai. Ką reiškia ruošiatės kitai dienai? Tai aš tiesiog susidėlioju vat kaip ir m savo m planus aš dažniausiai dėlioju savait laiko į priekį. E m o o kiekvieną dieną dar pasitikslinu, ką aš turėsiu padaryt rytoj, kokius aš turėsiu susitikimus. A e aš vakarais atsakinėju į laiškus, kuriuos gavau per dieną ir kurių nespėjau atsakyti.
E, tiesiog apgalvoju, kokie gali būt sprendimai, nes, e, reikia tų sprendimų kiekvieną dieną priimti turbūt ne vieną, ne du, o dešimtis. Ir geriausiai tuos sprendimus, na, m, gerai apgalvoti, kai niekas tau netrukdo ir ir tiesiog t informacijos reikia susirinkti. Tai va, tas vyksta vakarais. O kaip manot, verslininkui arba šiaip žmogui tiesiog svarbus planavimas? Jūs, nes girdžiu jūs labai daug planuojat. Jūs manot, kad tai yra svarbu viską rašyt, nes aš kai kuomet jus pakviečiau į laidą, aš mačiau jūs iš karto aprūvinot kalendoriui susitikimą, viską tai reiškia vedat ir kalendorių viską.
reikšmė. Aš kiekvieną kiekvieną vakarą tikslinu į tą kalendorių, nes kažkas iššoka prioritetai, kažkas vienas ant kito, du susitikimai lipa ir nu kaip ir jūsų atveju turbūt čia nežinau kiek kartų čia kancelinom tuos susitikimus ir svarbiausia pavyko. Jo jo. Tai tai va tai nu vyksta pagal prioritetus viską ir dėlioji ir mano nuomone planavimas tai yra numeris vienas. Ir aš, kai tikrinu žmones, ar jie nori, nu, kai mes renkamės žmones į savo kompaniją, tai, kaip sakiau, požiūris, koks tavo požiūris?
Ir aš noriu sužinot, kaip tu sugebi, ar tu moki planuot, ar ne. Jeigu tu nesugebi susiplanuot labai a gerai savo darbų, tai reiškia tavo darbo efektyvingumas bus menkas. Mhm. Jeigu tavo efektyvumas menkas, tai nu nežinau, man nereikalinga. Aš vis tiek jus skaitau tokiu nekilnojamo turto vizionierium ir žmogum, kuris a nu iš tikrųjų daug nulemia Vilniaus judėjimo krypčių. Ir turbūt toks pagrindiniu klausimu šiai dienai. Kaip jūs matote Vilnių per ateinančius 10 15 metų? Ko mes galime tikėtis jame?
Ir pagaliau pats svarbiausias klausimas, tai kaip su stadionu? Jo, aš šito klausimo laukiau. Ar mes mes turime viziją? Taigi, stadionas tikrai bus. Mes šitą girdim 39 metus. Nu, bet aš kol kas aš tą kartoju kol kas pusantrų metų nepilnai, nes praeitų metų vasario ten, man atrodo, antrą dieną pirmą kartą tą pas pasibeldė pas jus, ane? Ar jūs pats pasiūlėt? Ne, ne, ne. A ten buvo gana įdomi istorija. Reiškia, aš labai gerai datas prisimenu, nes sausio 25 buvo mano gimtadienis ir reiškiasi man aš sulaukiau to pasiūlymo dėl stadiono.
Tokia dovanėlė. Jo. Ir ir reiškia mes per vieną savaitę septynias dienas reiškias jį išanalizavom ir pasakėm: "Taip, mes galim jį padaryt." Mhm. Ir vasario antrą dieną aš tada kaip tik įskridau atostogauti Mauricijų savo ir tiek. Tai va, tai stadionas aš manau, kad jisai bus, nepaisant to, kad jis labai politizuotas ir ir gana tokio na na čia tiesiog daug spekuliacijų ir politikai kartais nu mėgsta čia kažkur kažką pasakyti, kad juos parodytų ar ar ten susireikšmintų, jie patys parodytų, kad jie čia labai kažką tai nori gero padaryti ir taip toliau.
Bet tai va tai, bet šitą viską atmetus, aš manau, kad čia artimiausiu metu bus gautas tas Europos Komisijos pritarimas ir mes pulsim jį ir pastatysim. Dabar kas liečia Vilnių, kaip čia tas Vilnius atrodys, tai aš manau, kad Vilnius irgi atrodys gerai. Vilnius ir dabar atrodo labai gerai, labai. Ir aš daug kur keliauju ir ir įvairiuose pasaulio kraštuose būnu. Ir aš galiu pasakyt labai nuoširdžiai, sąžiningai, kad geriausia vietą, kur gyventi, aš aš geresnės vietos kol kas neradau.
Nu, galėtų tiktai žiemą, klimatas geresnis būt ir viskas. Viskas daugiau vienas tiktai dalykas, bet bet vat aš dėl to ir pasirenku. Aš atostogauju daugiausiai žiemos metu. Mhm. E, bet kai tiktai vat čia jau kovos balandis, nu, čia nėra geresnės vietos. Čia pažiūrėkit vakarais iki 11 valandų šviesų. Taip. Tai nu fantastiška. Čia kuo kuo piečiau, ten visą laiką jau anksti temsta. Jo, jo. Tai o jeigu jūs žinot, jūs esat tas žmogus, kuris a padarė konstitucijos prospektą konstitucijos prospektu, bet aš apie tą viziją ne ne nenoriu, žinot, kad jūs dabar man nupaišytumėt pastatus, kokie bus, bet maždaug įsivaizduokim, jeigu žiūrėtume į Vilnių šiandien.
A ar mes turime tokių vietų po 20 metų, kur jūs matote potencialą, bet dar ten, pavyzdžiui, nieks nejuda, nevyksta, bijo ten statyti kažką, bet jūs žinot, kad va ten bus dar vienas, nu, dar viena bomba, kurios nieks nesitiki, nes, nu, tikrai 2000aisiais nieks nesitikėjo, kad šalia Čili atsistos dangoraiž atsistos ir ir gims dangoraižių miestas. Nu nieks negalvojo, bet čia buvo prieš 20 metų, suprantat? Taip, tai atrodo čia, kad mes jau pripratom prie to, bet čia 20 metų tiktai skirtumas.
Ar matot dar tokį potencialą, kur galim nustebti, kas gali įvykti? A na, aš aš manau, kad a na tokių jau tokių revoliucinių am sprendimų gal jų ir nebus arba aš neįžvelgiu jų, bet bet bus kiti dalykai, kurie kurie na sakykim mums mus tikrai džiugins ir ir na mes na čia buvo tokių dalykų Pavyzdžiui, kaip nu tokia, sakykim, ara uostas, nu, man būdavo visada gėda grįžti į į Vilniaus a uostą ir ir netgi kai sutikdavom kažkokius ten verslininkus iš Vakarų pasaulio, tai nu man buvo neskanu.
Mhm. Tai aš jau dabar matau pirmus požymius, kad, na, pagaliau ten kažkaip mes turbūt su tuo ero uostu išsispręsim ir ir tikrai turėsim modernų daiktą. Tas pats yra ir, na, sakykim, nors nu geležinkelio stot, tai prie prie visos ten tos pagarbos visam paveldui ir visa kita, bet na na geležinkelio stoties rajonai paprastai bent vakarų pasaulyje atrodo kitaip. Mes mes atrodom dar labai pro prosovietiškai arba jeigu neįsižeisi, tai prorusiškai. Net man tai gėda. Ir du taškai, kurie mane visada čia Vilniuj dar erzino, tai buvo ir uostas ir geležinkelio stotis.
Tai nuvažiuokim į į Helsinkį ir pažiūrėkim, kaip atrodo geležinkelio stotis ar Frankfurto geležinkelio stotis. Nu, mes visiškai ne to, nu ne, nu ne ten, ne ten nesam. Aš manau, mes turėtum drąsiau tokius dalykus visus daryti. Ir aš manau, kad čia viskas priklausys nuo kažkokio tai, na, politiko, kuris taps ten bus gana drąsus ir nebijos daryti tų sprendimų, kurie yra, nu, sakykim, nelabai populiarūs. Gal kažkiek ten kažkas, bet taigi projektas tai yra ir tai yra yra zahait pats reiškiasi projektas.
Bet bet na sudėtinga ten matomai susitarti. Aš tikrai esu gana toli nuo tų reikalų. Tai vat. Bet bet grįžtant prie to, kas čia Vilniuj dar įvyks ir ir kas dar bus, tai noriu dar vieną dalyką pasakyt, kad mes čia kokį dešimtmetį aiškinom, kad Vilnius yra m ne visai europietiškas miestas pagal vieną kriterijų. Tai yra m pas mus mes gyvenam tokiam kaip kaime beveik ir e Europos mąsteliais tokio dydžio miestas pagal gyventojų skaičius paimu. Ten buvo penki dabar 600.000 Europoje.
Paimsim Vokietiją, Olandija, Prancūzija ar Italija, užima du kartus mažiau žemės. Mhm. du kartus mažiau. Suprantat? Ir kas čia gaunasi? Čia gaunasi toks įdomus paradoksas. Reiškiasi, mes norim gyvent erdvėj prabangiai, bet iš kitos pusės, reiškiasi, mes patys save tada pradedam, na, žudyti, nes mum reikia infrastruktūros, mum reik mokyklų, vaikų, darželių, mum reikia kavinių, restoranų, medicinos paslaugų, sporto, visko reikia. Ir kaip tada padaryti, jeigu tu esi įsisketęs, įsiplėtęs? Jų reikia daug. Tada darai daug. Tada gaunasi, kad jie negali komerciškai egzistuoti, nes mažai aplinkui žmonių.
Dankumas žmonių per mažas. Per mažas. Ir mes tada ne nesugebam sukurti visos tos infrastruktūros, kuri egzistuoja Vakarų Europą. Jinai tiesiog neegzistuoja. Taip. Jinai negali, nes turi būt žmonių kiekis. Jeigu pastatom mokyklą, nu tai mokyklai turi tiek žmonių būti. Turėtume labiau susitelkę gyventi. Jo, mes turim tai va tai tai kai čia buvo Šimašius meras, mes 10 metų ar ten aštuonis metus, kiek jis ten buvo. Reiškias visą laiką jam aiškinom, kad mes turim būt, nu, nebijoti gyventi tankiau.
Nes gali būt du poliai. Paržiai. Mieste centre žmonės gyvena tankiau. Tegul tie, kurie nori gyvent savo nuosavuose namuose, tegul jie gyvena ten užmiesty kažkur ir gali ten važinėt su tuo automobiliu. Bet j yra vakarų pasaulyje, nu vat labai toks populiarus a modelis 15 minučių. Gal girdėjot miestas? Ką tai reiškia? Aš per 15 minučių pėsčiomis aš nueinu ten, kur man reikia. Vilnius, jis neegzistuoja. Vilnius net nepakliuvo į tą reitingą. jis negali pakliūti, nes mes toli nuo tos vakariotiškos civilizacijos pagal šį kriterijų.
Aš per 15 minučių pėsčiomis aš nueinu ten, kur man reikia. Vilnius, jis neegzistuoja.
Mes visur važiuojam automobiliu ir atvažiavus automobiliu jį reik tada kažkur pastatyti ir mes visi vargstam. Ir aš pas jus šiandien atvažiavęs varg ir kur nu aš jį pastačiau po ženklu, kurio neleidžia man net sustoti. Tai va tai ne taip turėtų būti. Ir aš galvoju, kad jeigu jūs manęs klausiat, kaip čia atrodys Vilnius, ar ne, toj ateity perspektyvoj, tai aš manau, kad jis bus tankesnis. Aš manau, kad mes daugiau galėsim vaikščioti pėsčiomis, mes daugiau važinėsim dviračiais. E, mačiau, kaip Suomijoj važinėja dviračiai į žiemą.
Mhm. Tą patį šaligatvį nušluoja su sušluota ir, reiškia, sniegą nušluoja ir važiuoja su dviračiais ir jiem neskauda, ir nebaisu, ir nešalta. Aš manau, kad ir mes, nes jie važiuoja netoli. Mums, jeigu važiuot, nu, išjoniškio į centrą, jo, nu, į Šeškinės kalną dar po to užkil, jo, nu, sušalsi, ilgas laiko tarpas, bet jeigu tu pasidarai tankesnį miestą, tai man su tuo dviračiu reikia pravažiuoti ten, nu, penkias minutes, gal septynias, nu, maksimum 10. Tai kol kas tai, ką jūs sakote, labiausiai pritaikytas yra tiktai Naujamiestis, centras, senamiestis.
Taip, taip, taip. Nu, dar Šnypiškės kažkiek tai vat. Tai va, tai jeigu mes nebijosim, aš manau, kad atsiras kažkada politikai, kurie nebijos priimti tokius drąsius sprendimus ir pasakys: "Mes dabar gyvensim truputį tankiau, nes taip gyvena vokiečiai, taip gyvena olandai, taip gyvena danai, taip gyvena prancūzai, taip gyvena italai. Visi taip gyvena. Tai automatiškai išsispręstų ir viešojo transporto problemos. Taip, ir nereikėtų tada ten sukti galvos, žinot, o kokius čia mums dabar troleibus pirkti ar dar kažką. Mes tiesiog turėtum tokią infrastruktūrą ir gyvenimas kitoks.
Suprantat? Visai smagu į darbą nueit prieš šiom. Labai tai va, labai kai viskas. Tai vat aš to labai ir linkiu. Ačiū, Arvydai. Ačiū už tokį nuostabų pokalbį. Tiek daug motyvacijos, tiek daug visokių istorijų ir ačiū už tai, kad nesustojate judėti, nesustojate statyti ir džiuginti mus a įvairiais ir naujais projektais. Laukiam projekto vietoj Žalgirio stadiono. A kažkokio įspūdingo ten greitai bus. Zachahadit užbaigsim už kokių trijų keturių mėnesių. Pakviesiu jusči paplaukioti baseine, kurį įrengiam viršutiniam pastato aukšte ir man atrodo, ten bus sporto salė su vaizdu Gedimino pili.
Taip, taip, tikrai taip. Jėga. Tai ačiū jums, Arvydai. Ačiū visiems, kas žiūrėjote. Nepamirškite uždėti laiko, paspausti mygtuką prenumeruoti, parašyti komentarų ir susitiksime su jumis kitą savaitę. Iki. เฮ [Muzika]