10 lapkričio 2025
Apie šią laidą
Transkriptas
supykstu ant tavęs ir tyliu. Viskas. Tai yra manipuliacija. 70% beveik žmonių jaučiasi vieniši. Tas jausmas, jis gali niekur ir nedingti. Aštriai gal skambės tas pavadinimas psichopatinis kūno tipas. Gali būt santykyje tiek metų, bet net nesuprasti, kokiam santykyje tu esi. Čia yra labai blogai. Mes perleidžiam vaiką per save į pasaulį. Jis ateina gyventi savo gyvenimo. Jis neateina mūsų užpildyti. Gali ar galime pavargti jo nuo santykių? Mes žmonės, mes turim pavargti. Bet iš tikrųjų tuštumos priežastis yra labas Asta.
Labas Artur. Šiandien mes su tavim paliesime tris labai svarbias temas. Tai yra tuštumos jausmas manipuliacijos ir nepasitikėjimo jausmas. Manau, kad šitie trys dalykai kone lydi kiekvieną žmogų. Aš nežinau, ar yra žmonių kuriuos bent vienas iš šitų jausmų nelydi. A greičiausiai, kad ne. Greičiausiai tu esi teisus. Tai mes su šia laida šaunam tiesiai į 100% visos populiacijos. Absoliučiai. Gerai, tai pradėkime nuo nuo tos tuštumos jausmo ar būsenos. A tai kai mes kalbame, jaučiame tuštumą, ką mes turime omeny?
Koks tai yra pojūtis? Kas tai yra? Dauguma žmonių mes apibūdinam tą tuštumą tokią vat kažko man trūksta viduje ir kažko man trūksta širdyje. Iš tikrųjų labai labai giliai širdyje bet ne neturim atsakymo ko. Bet neturim atsakymo ko ir nesuprantam kodėl. Ir tas jausmas kaip ir atrodo sakyčiau, visai irracionalus, ar ne kasdienybėj, nes atrodo, nu, gerai, ten turiu gerą darbą, ten turiu šeimą, ar ne, apsistatau viskuo, kas yra, ten galiu išvažiuoti, pakeliauti, turiu automobilį, ten namas, viskas kaip priklauso, bet a viduje yra vis tiek likęs tas tuštumos gilus jausmas, kad aš vat ką bedaryčiau iš šono, to nesusidėsiu į vidų ir nesijaučiu užsipildęs ir nesijaučiu užpildytas.
OK iš to, ką tu sakai, tai man kyla du tokie variantai. Arba tai galėtų būti liūdesys, arba tai galėtų būti savo emocijų nejautimas, kuriam tu labiau pritartum. Ar aš iš viso dabar čia pro šalį kažkaip pataikiau? Ne, tu labai teisingai tiesiai į dešimtuką. Galima sakyti ir tas, ir tas į tai eina. Aha. Bet iš tikrųjų tuštumos a priežastis yra ta labai labai tokia skaudi mums visiems išgirsti, kad mūsų neišmylėjo mamos. Mūsų visų neišmylėjo mamos. O ką reiškia neišmylėjo?
Čia, nu pavyzdžiui, aš irgi kartais jaučiuosi žinai, atrodo viską viskas gerai, bet būna toks sėdi liūdna viduje ir nesupranti dėl ko ir toks atrodo viskas yra, santykiai puikūs, viskas puikiai veikia, žinai. Žmonės atsiliepia gerai. A, bet kažkaip atrodo, va, kažko dar trūksta, žinai, ir tu sakai, vat, mama neišmylėjo, bet aš jaučiu, kad, nu, buvo tos meilės, tai kur jos galėjo trūkti? A vat kaip įvardijai tą jausmą liūdesys, jis labai labai teisingas, nes liūdesys yra giluminis, ar ne?
Jeigu mums nėra priežasčių tarsi va dabar, ar ne, nieko nevyksta, dėl ko aš turėčiau liūdėt, kaip sakai, nu, viskas gerai, ar ne? Čia faina yra. Bet tas liūdesys yra jisai gerokai labiau giliau mūsų esmėje kūne gyvenantis ir likęs iš mūsų ankstyvų kūdikystės netgi patirčių. Mes neturim jo kažkur ieškoti va čia vat aplinkui vakar šiandien, ar ne, rytoj a kur esam linkę. Mes turim ieškoti jo labai labai anksti kūdikystė. Ko mamos dažniausiai nedaro, galima sakyt labiau nedaro, negu jos daro.
Iš ko lieka pas mus tas giluminis liūdesys ir tuštumas. Tai mes visi, mes apskritai kaip tauta esam labai labai paveikti tokio, nu sovietinio, ar ne, mentaliteto. Ten tuo metu mūsų ir ir tėvai, ir seneliai labai labai vargo ir per kartas ėjo tas toks negalėjimas skirti pakankamai to tokio įsijungimo į vaiką. įsijungimas yra. Tai mes turim fizinę mamą, jinai yra ten dažnai žmonės ir pasakoja, kad nu tai va tai mama su manim ten tris metus buvo ar ne, kas yra ir mano atveju, ar ne?
Neleido į darželį, aš visada aplink mamą, ar ne? Tos mamos pilna. O tuštuma yra viduje, nes mama, kuri nėra išsisprendusi savo ryšio su savo mama, savo vidinės tuštumos jinai yra labiau ta funkcionuojanti mama. Tu man primeni tokią situaciją kai, žinai, vaikas mama, mama, o mama net negirdi jau žinai, pro ausis eina tas garsas, žinai jinai tik daro. Mhm. Bet bet ką ten vaikas jam neatjaučia to vaiko visiškai, ką jis ten jaučiasi ar ką jis nori pasakyt arba net ką pasakoja.
jinai negirdi tiesiog už jinai negirdi. Jo, jinai savyje, jinai susitelkusi save, nes kai mes turim traumas, mes turim tą vadinamą atsijungimą nuo savęs, tą disconnectioną, ar ne, from true self ar ne? Ir tada mes esam kažkur ten savo viduje tose senose situacijose, praeity kažkas vyksta. Žmogus jisai negali pakankamai reaguoti į aplinką, ar ne, ir ypač į vaiką, kuris turi labai labai daug poreikių. mama kažkur ten yra savo viduje ar ten išskridusi, ar ne, su kažkokiom savo irgi strategijom, kad jinai nejaustų skausmo, ar ne?
O jeigu mes grįžtume į suaugusio gyvenimą ir pabandytume suprasti, kokie yra tuštumos a jausmo ženklai, a nes kažkam tai gali atrodyt, kad čia kažkokia depresija kažkam tai gali atrodyt tiesiog to, kad vat liūdna, bet tas tuštumos jausmas neišspręstas. E, kokie yra simptomai ženklai, a, kad tai yra būtent jau galbūt kažkokia tai, nu, kažkoks dalykas, kurį reiktų kažkaip spręsti. Nu, žinai, dabar gal tu ir man pabandom šiek tiek terapijos seansą padaryt. Taip puika. A aš jaučiuosi taip, žinai, kartais a ir pavyzdžiui, turiu problemą vieną, jog a kai lieku vienas aš anksčiau labai mokėdavau būti vienas.
Mhm. Man nereikėdavo nieko. Dabar kaip ir viduj suprantu, bet ateina, na tarkim, nežinau, vakare draugė išeina kažkur tai su savo draugėm aš turiu ką veikti, bet man tas jausmas kad aš vienas likau, kad ir galiu pažiūrėti filmą, kurio norėjau jau nežinau, ten mėnesį laiko skirti jam laiko pažiūrėti. Taip. Bet aš jaučiuosi toks kaip ir paliktas, kad aš kodėl aš neleidžiu laiko su draugais ar su kažkuo. Ir tada aš pradedu, žinai, ieškoti kuo užsiimti, tada pradedu sėdėt telefone dar kažką, tą filmą žiūriu tas mane filmas nekabina, nes mintys yra apie tai, kad aš kodėl aš nesu draugais žinai.
Nors iš tikrųjų vis tiek čia yra apie mane, kodėl aš negaliu ramiai pabūti vienas. A kaip tu galvoji, iš kur tas jausmas atsirado? Ką man su juo daryti? Kaip kaip elgtis šitoj situacijoj? Va, tai tu labai tiksliai įvardijai tą savijautą. Tai yra toks vis dar tavo kūdikio dalies paieška į simbiozę su mama, į susiliejimą su mama, su kažkokiu objektu. Ir kai mes esam kūdikiai, mama yra tas objektas, nes mes atkeliaujam pas mamą ir tėtį į pasaulį, ar ne?
Pasaulis čia mus sveikina, bet mama atstoja tą egzistencinę tėkmę 100% pirmus ten keturis mėnesius, nekalbu apie pirmus metus ir ten toliau tą svarbą, ar ne, tų visų pirmųjų vystymosi metų, ar ne? Bet mama yra ta egzistencijos tokia tėkmė, kuri vat aš atėjau į pasaulį ir dabar jinai man viską turi duoti, nes jinai duoda maistą, jinai duoda šilumai, jinai duoda duoda apkabinimą. Iš jos teka visa tai ko aš tikiuosi iš visatos. Ir kai užaugsiu, tikėsiosi, kad aš gausiu dalykus.
Mhm. Kad man pavyks gauti dalykus, kad mano poreikiai bus atliepti, ar ne? Ir kai suaugam, mes tiesiog a mūsų pasąmonė perkelia tai ieškodama susirišimo su kitu objektu kito žmogaus, ane, kažk, kuris tą patį duotų. Kito žmogus, e, nebūtinai kito žmogaus. Kitas žmogus dar yra labai gerai, ką mes dažniausiai darom, ar ne? Įsikimbam į kitą ir kaip sakai, vat jeigu tas objektas pajuda erdvėj, jau kažkas taip m nežinau, ar ne? Čia kažkaip galėtų ir grįžti. Ar kada jauties, lyg būtum tas perdegęs vienaragis, kuris bando įveikti viso pasaulio stresą.
Yra toks dalykas Vita Biotic ultrašvaganda maisto papildas. Viena tabletė, o jausmas lyg išgėrė visos švagandos plantacijos galią. net 6000 mg šaknų galios. Ir tie vitanolidai, na jie kaip superherojai tavo kūnui, o vitaminas B6 grynai kaip tavo asmeninis treneris, kuris padeda nepavirsti į zombį nuo streso. Tai va, jei jauti, kad baterijos išsos, pabandyk. Aš bandžiau ir galvoju, kad čia yra mano nauja supergalia, gal ir tavo. O mes grįžtam atgal į pokalbį. Tai ką tokiu atveju vat mano atveju, kai tu sakai, aš vis tiek bandau rasti ryšį tą, amšai esu prieš tą savinimąsi žmogaus ane, ir aš a jokiu būdu m negaliu drausti ir negaliu reikalauti ten kažkada grįžti ar panašiai, žinai.
Čia yra žmogaus pasirinkimas. Mes atskiam esam atskiri individai, jos yra reikalas, su kuo jinai kada eina. Ir aš turiu pats su savim dylint ir aš suprantu tai tiktai. A man įdomu, ar šitoj vietoj aš turiu kažkokią tai išeitį, kaip aš tą galiu greičiau tvarkytis, a, kad tas jausmas iš manęs po truputį išeitų, ar tiesiog man kažkur tai reikia nukreipti, kur aš dar nesupratau, kur, kaip tą man tvarkyti nes, nu, mane tai erzina kaip žmogų supranti, tas a tas jausmas, nes aš dar anksčiau aš galėdavau ramiai įsijungti filmą žiūrėti ir e man vienodai, ką kiti kur aš čia aš čia va aš žiūriu filmą, aš kaifuoju dabar aš noriu žiūrėt filmą, bet aš nekaifuoju ir mane tai erzina.
Kodėl aš nekaifuoju? Kodėl aš pradedu sau varyti mintis kad aš turiu su kažkuo kažkur būti, nes kažkas kitas nuėjo kažkur. Tai žinai taip. O man klausimas kyla, kada tai paaštrėjo? Kada tai suintensyvėjo, nes kaip tu sakai, aš kažkada galėjau va ten mm būti su savimi labiau įsijungti į kažkokią veiklą ir man ten gera, aš ten atsipalaiduoju ir ten tas objektas pajudėjo ir dvi. Ir koks skirtumas, ar ne? Man gerai su savim. Kada tai paaištrėjo? Man atrodo, gal po skyrybų a paaštrėjo skaudžios skyrybos buvo.
Gal tai mane labai sujudino. Taip, labai teisingas atsakymas, nes, e kai mes kas greičiausiai ir ir pas tave yra ta dalis tuštumos, kaip tu įvardijai, ar ne, ta ankstyvoji kūdikystės trauma iš santykio su mama. Tai tai mes vadinam iš tikrųjų taip paprastai terminologiškai paliktumo trauma arba atstūmimo trauma. Mhm. Tai kūdikis jisai apart to, kad mama yra fiziškai, jisai jaučiasi atstumtas, jis jaučiasi paliktas. Ir kai tai gyvenime pasikartoja kaip situacija, nesvarbu, kad, nu, nei mes kūdikystėj buvom palikti, nei čia dabar kaip sakant, a ir kaip ir esu su savim, galiu būt su savim, stovi ant kojų, čia kaip sakant gi ne karas, ar ne, neus išnešė, ar ne?
Bet kada pasikartoja, mūsų viduje įvyksta ta retraumatizacija vadinama ir paliečiama yra sutrigerinama ta žaizda pagrindinė, kuri vat pagal mūsų kūno tipą mes labiau pagal išvaizdą galim suprasti kuri yra ta esminė tokia mūsų žaizda. Ir jeigu mes turim atsikartojimą tos žaizdos, tada pradeda kilti tie jausmai susiję su tuo, su ta su ta patirtimi skaudžia. Ir iš vienos pusės tai yra ir dovana turėti žvilgsnį į tai. Mhm. Tai reiktų vertint reiktų vertint. Aš gerai. O kiek laiko turi praeiti?
Nu gerai trauma tarkim jinai buvo įvyko, bet nu kažkiek tai laiko praeis ir turi kažkada praeiti ar dabar aš su tuo ir gyvensiu, kad jinai pasikartojo. A tas įvyko atstūmimas ane, ir dabar aš jau esu kituose santykiuose, jau viskas gerai, aš suvokiu, kad viskas gerai, bet ta trauma, kiek jinai laiko manyje kels tą m kažkokį tai neigiamą jausmą. Tai man jisai yra neigiamas, ane? Tai taip. A čia kiek yra tęstinis dalykas? Oi, gali būt ir visas gyvenimas, kadangi O su kaip kaip tą tvarkyt tada, jeigu visą gyvenimą?
Mana aš nenoriu taip jaustis visą gyvenimą. Taip, aš suprantu. Taip, mes nei vienas nenorim taip jaustis. Reikia atliepti atliepti savo vidui, megzti draugystę su savimi, nes mes vadiname, vadinasi nesijaučiam pakankamai vat pilni, kupini su savimi. Mes neturim draugystės. Mes vis dar viduje iš tos kūdikio pozicijos vis dar ieškom. Ir kol buvo, ar ne dažnai žmonės ir eina, pavyzdžiui, e per santykius, ar ne, gyvenime suaugusio, jie išeina, pavyzdžiui, iš tėvų namų, ar ne, su ta su ta jau atstūmimo baime iš tikrųjų eina per santykius, gerai sekasi ir įvyksta va tokios retraumatizacijos, ar ne skyrybos, ten netektis, mirtis gi tai natūrali gyvenimo tėkmė, ar ne, kad dalykai atsitinka, bet paliečiama yra mūsų ta dalis ir tada mums reikia atliepti tai daliai, nes tas jausmas jis gali niekur
ir nedingti, net jeigu vat, ar ne, mes turim paskui stabilų kažkokį ryšį, ar ne? Tam ryšy tada gali a po tos retraumatizacijos a atsikartoti va tas kažkoks pasirodyti, ar ne, žaizdų jausmas, kad o gal aš čia pavydžiu, kada jinai čia grįš, ar ne? Kas dažnai vyrams būna, ar ne? Kur sako: "Taigi iki tol niekada pavydus nebuvau, ar ne? Ar ten sakykim, taip nekontroliavau to laiko ar ne? Taip nenorėjau. kur tu čia ar neišeini? Bet a ne veltui tai vyksta kažkurio gyvenimo metu pas žmogų ir dažnai žmogus po va tokių va susijudinimų, kai ir įvyksta ta retraumatizacija, jis ir ateina į terapiją, sako: "Kažkas atsitiko."
Sako aš nu ne nebesu savim. Mhm. Man viena mintis, kur aš noriu dar šiek tiek galbūt į praktinį tokį dalyką nueiti, na, jeigu žmogus tokio tuštumo jaučia galbūt apie tai, ką aš papasakojau iš savo vidaus, galbūt bus daugiau žmonių kurie tą patyrė, a, arba patiria. Ir tu sakai užpildyti save, ane, tai reiškia, kad, a, ryšį kurti su savimi. A, tai aš įsivaizduoju, kad tiesiog a būti laimingu pačiu su savimi. Aš pavyzdžiui, su tėčiu bendrauju ir jisai sako: "Oi, aš tai galiu visą dieną vienas būti."
Sako: "Man gerai." Taip. Jis kaifuoja. Taip. Sako: "Aš įsijungiu savo ir kaifuoja." Sako, visi važiuokit, a, aš galiu vienas pūt. Ir aš, žinai, klausiau ir galvoju aš tau pavydžiu bet a kad nuo tos būsenos, kur aš esu ir dar daugelis žmonių, pereiti prie mano tėčio būsenos. Kokie praktiniai veiksmai padėtų? Ką aš turėčiau daryti? Nu va tarkim, šiandien pradėti kažkokius veiksmus daryti, kad pradėti užpildyti save, kad būt laimingas žiūrėdamas tą filmą ar skaitydamas tą knygą likęs vienas ir ramiai eit miegoti nesijaudinamas, kada ten draugė grįš.
A m ar pažadins mane naktį, ar aš išsimiegosiu ir džiaugtis tuo vakaru būdamas vienas. Kokius man žingsnius aiškius tu nubrėžtum, kaip aš turėčiau elgtis, kad eiti į gydymo procese. Labai, labai geras toks, gal ir net kurioziškas, juokingas dalykas, ką aš patiriu klientams, nusipirkti žaisliuką. Žaisliuką. Žaisliuką Lego. Ne, žaisliuką, minkštą pliušinį žaisliuką. OK. Ir į tą žaisliuką mes sudedam tarsi vizualizuojam fiziškai, tarsi perkeliam savo vidinį vaiką. Mhm. Ir va tais vat tais momentais, kai jaučiamės vat, kad kažko trūksta jaučiamės tušti, ar ne?
Nu kažkas nu ne taip neramu, nesaugu atrodo, ar ne? Saugumo trūksta. Saugumo trūksta ne mums kaip suaugusiesiems, ar ne? Ne tam suaugusiem trūksta mažam vaikui, va tavo berniukui viduje. Tai mes mezgam tą draugystę realiai dovanodami jam ryšį užmegsdami ryšį su juo viduje, nes jam to reikia. Ačiū tau už tavo laiką. Jeigu tau patinka tai, ką girdi, prisijunk prie mūsų bendruomenės ir paspausk mygtuką prenumeruotę bei pasidalink komentaruose, jeigu atradai kažką apie save šioje temoje. O mes tuo tarpu grįžtam atgal į pokalbį.
Dabar žinai, a dar mes kalbėjom apie tą tuštumą ir man vat įdomu, ar su vienatvą galima sieti, nes vienišų žmonių pasaulyje vis daugėja ir daugėja. Mes turėjome laidą irgi apie vienišumą ir m statistika ten nu negailestinga. 70% beveik žmonių jaučiasi vieniši. Mhm. Arba yra vieniši, neturi net partnerių a, ilgalaikių partnerių ten galbūt, a trumpalaikių nuotykių, žinai, ten viena viena vienos nakties nuotykių, sekso ten taip toliau yra, bet to ryšio su žmogum vat apie tai, ką ir mes kalbamės, kad sekso gal ir yra pas jaunimą, ane, jie ten klubuose visur, bet po to jie jaučiasi tušti vis tiek.
Taip. a vieniši. A ar tai yra sąsaja tarp šitų dviejų dalykų? Absoliučiai, absoliučiai. Nes jeigu mes am vaikystėje nepatyrėam pakankamai gilaus ryšio, mes pirmiausia suaugę į žmones ar ne? Vat va tokio amžiaus, mes ir bijosim to ryšio iš vienos pusės ir prisilaikysim nuo jo, ir nepasitikėsim. Čia gimsta nepasitikėjimas, ar ne? Ir tai, ko mums labiausiai reikia širdy va to gilaus ryšio, mes dažniausiai patys prieš jį sabotuojam. lyg ir kitas norėtų duoti, bet mes tik pajaučiam iš karto ir yra tas va toks gali vengimas įsijungt, kad vat aš labai to noriu, ar ne?
Ir pala pala pala, kai tai ateina jau artėja prie gylio, aš tada palauk palauk, tai čia viskas per greitai ir ne biškį truputį atsitrauk ar ne? Ir taip žmonių vienišumas, kaip kaip sakau maras šių laikų yra absoliučiai, nes e nes mes va turim tą trūkumą ryšių nuo ankstyvos kūdikystės ir ir tai tęsiasi. Nes mes dažnai jaučiamės vieniši savo šeimose, kur augam, nors mes galim būti apsupti 10čia žmonių. E, vieniš gyvena 10 žmonių, bet visi savo gyvenimus gyvena ir į tave nekreipia dėmesio.
Gyvenimas absoliučiai. Vienas išskridęs vienas ten išgėrinėja, vienas ten vienas. Visi, jeigu jeigu žmonės yra išlikimo režime, taip galima sakyti, tie žmonės yra išlikimo režime, tie, kurie turi trauminius patyrimus. Aš, žinai kartais girdžiu tokių istorijų, kai būna, pavyzdžiui, brolis, sesė ar ten dvi ses jaunesnis, vyresnis, tai visą laiką būna kažkuris, kuriam viskas atitenka po kito arba ten vienam yra, o kitam kas liko, žinai, va toks e tai kaip tas vat kuriam kuriam žinai būna m ir kaip va tokie vaikai, kuriam kas lieka, kur, žinai, tipo maždaug a nu gimė antras, nu tau ir šitą ta lova bus gerai.
Nu tu ir šitam kampe pasimokysi arba ten, žinai, į pirmą kreipia dėmesį nes pirmasis, o į antras, nu, jau saveime auga, žinai. Ir tada kaip tas vat antras vaikas arba nebūtinai antras galbūt ir į pirmą. Taip, aš neįsivaizduoju. Aš brolių, sesių neturiu, tai aš tiesiog vat iš to, ką girdžiu ir žinau. A kaip šitas vaikas užaugęs elgsis? Jisai bus iš tų, kuris va taip neprisileis santykių dėl to, kad jisai jausis, kad a kažkas ne taip, nes nu jam visą laiką buvo taip, žinai, kaip a m antram taip kas lieka, ane?
Kas lieka jo a greičiausiai greičiausiai jis jausisus tuščias ir turės labai daug gėdos, bet priklausomai dar nuo to, kokią rolę tėvai uždės, nes tėvai iš tikrųjų per pasąmonę, ar ne, labai labai subtiliai kiekvienam vaikui uždeda rolę. Vienas vaikas gali būt tas auksinis vaikas, golden child vadinamas. Vienas gali būti tas atpirkimo žys, pavyzdžiui vadinamas, ar ne? Nes kaip tu sakai jeigu jau antram pagalim, vadinasi, nėra to suvokimo, nėra sąmoningumo tėvų viduje, ar ne? Kad pala, pala, kažkaip taip turi būt vienodai, ar ne?
Nu kažkaip aš turiu atliepti ir tam kitam negaliu vienam duoti visko, o kitam nai nu, tai čia tau kas liko, ar ne? Sumesim viską. Bet tėvai iš tikrųjų čia net būtų labai atskira plati tema. Tėvai, mes kiekvienas turim roles šeimoje tėvų priskirtas ir pagal tas roles priklausomai gyvenime nuo to, kaip mes paskui jausimės. Mhm. Tai čia tėvai uždeda tokį kaip antspaudą jau visam gyvenimui? Antspą. Jo, vat kaip aš ją vadinu iš tikrųjų, tokio užrašu ant kaktos, kurio niekas nemato, bet aš turiu ir pagal tai paskui kartojasi ir situacijos gyvenime nes, pavyzdžiui, jeigu aš esu koks nors am atpirkimo žys, kur ten vat gali pirmą vaiką labai mylėti, ten išaukština, o antrą vaiką ant antro vaiko gali pavyzdžiui, tėvai sumesti visą savo vadinamą pasąmoninį skausmą.
Viskas, kas pasąmonėje neatliepta, kas nepamatyta jie sumeta pyktį, sumeta nepasitenkinimą gyvenimo, sumeta viską kad jie tiesiog neturi gyvenime to, ko jiems reikia. Ir tą vaiką nuolat visi žinai, va taip va pušina, žinai, ant jo viską meta. Ir tas vaikas pakankamai ne tiek, kad negauna ryšio, jis negauna absoliučiai to, ko jam reikia, ar ne šeimoje. O tai tokių aš manau, kad labai daug. Labai daug. M bet žinai, man iš karto tada įdomu, jeigu jau taip perbėgant labai toli į priekį, įsivaizduojam dabar mus klauso ir atpažįsta save tokie žmonės, kur sako: "Tai čia apie mane.
Tai va, kodėl aš jaučiuosi toks tuščias? Atrodo viskas gerai, bet aš kažkaip vis liūdna viduj. kaip tokiam žmogui susitvarkyti, ta prasme, nu, jisai nepasirinko to, jisai jisai pats nekaltas, kad taip nutiko. Čia čia vat atėjo iš vaikystės, gal gyvenimas taip formavo, žinai jam dabar 30 40 ir jisai vat girdi ir sako: "Tai gerai, aš noriu tai pakeisti pagaliau pakeisti." Kaip iš to išeiti nes, nu, visą gyvenimą turbūt nesinorėtų jam taip gyventi, žinai. Kažkoks gi sprendimas gal ir yra.
Pirmiausia iš tikrųjų geriausias patarimas, pats stipriausias yra ieškoti ryšių, kad ir kaip paviršutiniškai tai skambėtų. Su bet kokiais žmonėm e, ne su bet kokiais, su žmonėmis, su kuriais jis galėtų rasti ryšį iš tikrųjų megzti ryšius. A ką tu ką turiu omeny ryšį? Nes dabar šiais laikais labai sunku, žinai tas ryšys kartais vertinamas kaip socialinių tinklų ryšys žinutėm susirašinėt, ar ir to pakanka? Ne, ne, kad jis jaustųsi išgirstas pamatytas, validuotas. Va tai, ko reikia mūsų esmėj visada neteisiamas.
neteisamas, kad jis galėtų būt tikras, išsipasakot kažkam. Ir ne veltui žmonės dažnai dėl to į terapiją ateina vien dėl to, kad prieš juos sėdi žmogus, kuris neteisia kuris juos girdi, a priima, kokie jie yra. Jie gali išlieti savo skausmą papasakoti, ką jaučiu, kas kas vyko mano vaikystėj ir žmogus per tai yra per tai yra e duodama jam tai, ko jam labiausiai reikia, ko kiekvienam mūsų reikia kaip individui. Pamatymo iš kito žmogaus. Gyvenimas pilnas pagundų, o ypač saldumynams net laidos metu.
Nenorėdamas vartoti daug cukraus, visada renkuosi alternatyvą: proteino batonėlius. Taip aš ne tik mėgauju saldumu ir desertu bet gaunu reikiamų baltymų net 20 g iš vieno batonėlio. Beje, jie tinkami po ir prieš treniruotę kelionėse, kaip saldus kaniėestas po vakarienės. Juk kartais vakare taip norisi kažko saldaus. O skonių, kaip matot patys, išsirinks kiekvienas. Gerai, pasistiprinau, padedu į šoną ir grįžtam atgal į pokalbį. Ar mes galim dar a tuštumos jausmą šiek tiek paliesti per santykių prizmę? Taip. M aš esu išsirašęs Karlo Jungo a tokį tokią citatą.
A, tu gali būti mylimas bet vis tiek jaustis tuščias viduje. M kodėl va tas tuštumas, tuštumos jausmas, jisai būna ateina santykiuose staiga, žinai, atrodo pradžioj viskas gražu, faina ten. Mhm. Nežinau, atrodo viskas super pilnas, taip toliau. praeina kažkiek laiko ir tu toks santykiai jautiesi tuščias ir ir tada žmonės padaro visokių kvailų sprendimų. Taip. A kažkas skiriasi, kažkas pykstasi kažkas tai išduoda, dar kažką ieško, a kuo tai užpildyti turbūt eidami per kitų lovas a ir taip toliau.
M kodėl tas jausmas staiga aplanko? Kas čia nutinka? Dėl to, kad ateidami į santykį mes ateinam su tokia iliuzija, ar ne? Suprojektuodami į tą žmogų, vat vėl į tą objektą. į tą moterį, į tą vyrą, vat ką jis man duos, ką jie man duos, ar ne? Va tas toks iliuzinis matymas. Iliuzinis matymas ateina iš to, kad mes idealizuojam savo tėvus vaikystėj. Mums atrodo, nu, aš čia dar truputį pasistengsiu, ką ir santykiuose darom būsiu labai fainas čia, ar ne?
Visus atributus turėsiu, ar ne? Ir tada va man jau duos, ko man reikia, ar ne? Tai iliuzine prasme mes žiūrim ir į tėvus paskui žiūrim ir į partnerį. Ir ne veltui, o paskui greičiausiai ta iliuzija išsisklaido, ateina toks: "Hm čia nėra to, ko man reikia. Pala, neužpildė manęs. Neužpildė. Aš taip tikėjausi ir manęs neužpildė." Taigi, ar ne? Ir atrodo ir ir visi faktoriai yra, bet aš neužsipildęs dėl to, kad mes po truputėlį išeinam iš tos iliuzijos ir suprantam ir iš tikrųjų kuo žmogus a jis neprabunda iš tos iliuzijos, kad jis nuolat projektuosi kitą.
savo tuštumą ir tas kitas žmogus, jis niekada negali žinoti tiksliai, ko tau reikia. Tai yra neįmanoma, kad jis išpildytų. Mhm. Realybė. Taip. Reiškia, reiškia, tai yra nėra santykio problema, tai yra žmogaus problema, kad jisai išsikėlė sau tokį lūkestį. M ir taip, ir taip sakyčiau, nes pirma yra viskas prasideda nuo mūsų. Mes ateinam į tą santykį su kitu žmogumi. Kitas žmogus irgi turi savo lūkesčius mes turim savo lūkesčius, ar ne? Tas projekcijas vadinamas, kur mes perkeliam jau iš pasąmonės iš tikrųjų nesąmoningai.
Ką mes gausim čia iš to žmogaus, ar ne? Kodėl vat mum jisai tiko, bet tas kitas nedomina, ar ne? Ir paskui žiūrim abudu kad am kad geriau būtų reikėjo rinktis tą, kur jo, kad kaip sakant nei vienam, nei kitam, ar ne? Čia niekas, žinai, nepaėjo ir taip iš tikrųjų neišsipildė. Ir ir todėl, kad turim visgi atsisukti save, kad susidėti sau tą atsakomybę, kad pala, aš į tą žmogų sudėjau visą visas viltis ir jis negali kaip žmogus to padaryti ir tai yra visiškai normalu.
Tas kitas žmogus irgi turi padaryt tą patį ir mes tada turim kalbėtis vėl atsisukdami į save ir suprasdami, stengdamiesi suprast savo viduj, ko man reikia. Tik tada aš galiu prašyt kito. Žiūrėk man gal reikia vieno, ar ne? Jeigu aš ten sau negaliu atliepti, pasistengti padėti, ar negali kitas, man gal reikia kito? Ir mes taip, kadangi mes vis tiek susitinkam žaizdų lygmeny, visada visada mes kažkiek tai kažkokių tai žaizdų turime visi. Absoliučiai absoliučiai. Nemanau, kad ypač suaugę žmonės ateitų į santykius visi visiškai sveiki psichologiškai nepažeisti.
Nu, nebent niekada nedraugavo nepatyrė jokių skyrybų, jokių draugysčių tada taip galbūt. Bet kiek tokių yra taip. A, o žinai, e dar man įdomu, kaip su tuo jausmu, kai, pavyzdžiui, žmonės aš kažkaip tai aš nežinau, ar aš čia skaičiau kažkur tai, ar aš girdėjau, na aš tikrai žinau, kad vyrai būna sako: "Aš pats vaikų neturėjau, tai negaliu iš savo patirties sakyti, tai neįsivaizduoju, bet bent jau girdžiu kad vyrai dažnai pajaučia tuštumos jausmą, kai gimsta vaikas." Mhm. O šiaip santykiuose ir labai didelis skyrybų procentas auga santuokų ne tiktai partnerių, kurie nesusituokia, bet skyrybų.
Taip. A jau dabar 55% kas buvo prieš kelis metus, 45, ta prasme, geometrine progresija auga. M kad tas tuštumos jausmas ateina po santuokos. Atrodo, iki santuokos buvo viskas gerai. Mhm. Ir žmonės pradraugavo labai daug metų. Būna ne metus, ne du, o ir 10. Viskas fainai. Santuoka ir bam tuščia. Ir tada su tuo vaiko atsiradimu. Kas čia per tokie du etapai, kai tas tuštumos jausmas aplanko. O gal aš klystu? Labai teisingai sakai. Vienas momentas yra tas toks, nu, ištinka gyvenimas subliukšta iliuzija, nes žmonės va dažnai, ar ne, ir sudeda tą lūkestį ir oi kaip fainai, vestuvės čia vaikai čia ar ne, čia moterys dažnai irgi įsivaizduoja ne tik vyrai, ne, čia stumdysiuž vežimėlį, kaip čia bus faina ir apskritai tos vdyybos yra kažkas tokio, ar ne?
Va ta tokia pompastika bet paskui žiūrim, kad tai vėlgi tai yra iš šono kompensacija, tai neatneša giluminės laimės. Ir žmogus kuo jisai daugiau iš iliuzijos pildo tų momentų tuo jis labiau nusivilia. Aha. Gerai, vdyybos, nu, gerai. Pradžiai čia fainai dar po šventė šviežia, paskui nu, ką metai praėjo. M tai viskas kaip buvo anksčiau. Viskas kaip buvo, kaip sakant, ten taip ir taip ir neužsipildžiau niekuo. Gimsta vaikas vėl, tai yra tai čia tai absoliučiai didžiulis iššūkis yra porai ar ne?
Vėl labai žmonės dažnai sudeda e, lūkestį į tai, kad ateis vaikas ir jis duos man to, ko reikia. Vat užpildys mano toštumą. O vaikas iš tikrųjų ateina kaip kaip individas. Mes turim suprasti kad mes perleidžiam vaiką per save į pasaulį. Jis ateina gyventi savo gyvenimą. Jis neateina mūsų užpildyti. Ir kai tėvai galvoja, kad vaikas ateina jų užpildyti, ar ne, ar jų ten lūkesčių kažkokių ar ar meilės duoti, ar ne, ar pasiekti to, ko aš nepasiekiau, ar ne tada dažnai irgi tėvai, vyrai to negaudami jie atsiremia vėl, jie atsiduria toj tuštumoj, susiduria su ja, nes nei vienas iš iš tų, žinai, objektų, į kuriuos aš iliuziškai sudedu, a, viltį tikėjimą, niekas nepasiteisina.
O kaip tai čia dar dar turbūt blogiau, kai vaikas tampa santykių gelbėjimo įrankiu. Absoluut čia yra labai blogai, nes jau tėvai vadinasi į jį žiūri, žinai, kaip į kokį objektą kur nu tai va čia jisai gal mus suklijuos, ar ne? Jis nesuklijuos. Vadinasi, mes jau tam vaikui neturim ką duoti. Jis čia pernešė atsakomybę ant vaiko. Jo, per kas labai dažnai yra, kas labai dažnai yra to kūdikio, kuris ką tik gimęs, tai atsakomybę permetė visą. Tikp taip.
O jisai dar nesuklijuoja ir dar priklauso, žinai, koks scenarijus paskui įvyksta. Ar tie tėvai ten nesumeta ant jo to pykčio nesuprojektuoja, kad tai pažiūrėk, tu turėjai čia mus suklijuot dabar dar ir išskyrei, nes mes baisiai pavargę dabar ar ne? Ir paskui galiausiai vis tiek išsiskiriam ir va kaip sakai, neaišku ar ten lakstymas per du namus, ar kas ten išvis įvyksta. Mhm. Nu, nemaloniai aišku tokia situacija. Taip. Ar galime pavargti nuo santykių? Pavyzdžiui, ar tai normalu kad ir kokie jie geri būtų?
Gali būti santykiai, nuo kurių niekada nepavargsti ir visą gyvenimą jie vienodai yra faini. Ta prasme, tokie santykiai egzistuoja? Nemanau. Netikiu. Tai nėra žmogiška. Tai nėra žmogiškai natūralu. Natūralu taip, nes mes žmonės, mes mes turim pavargti nuo visko kažkiek, net nuo pačių tokių jau dalykų, kurių mes labai norim, ar ne, tų stimulų visokių ir tų fainų dalykų. Mes mes pavargstam nuo visko, nes kažkur kad ir santykiai jie vis tiek kažkur jeigu išsikvepia, tai nėra dalykas, kur nu tai va čia dabar jau susituokėm ar ten pasižadėjom vienas kitam būti ir dabar jau važiuojam.
Dabar tuos 30 metų čia 40, viskas bus fainai, ne? Tai visur yra, visur yra indėlis. Mhm. O kai sako, reikia dirbti dėl santykių, ką visi čia turi omeny? A yra kelios stovyklos. Vieni sako, kad reikia dirbti, kiti sako: "Tai kas čia? Čia ne darbas, čia santykis, ką reiškia dirbti?" Ką visi po tu žodžiu dirbti? Psichologai dažnai tai sako, žinai, ne vienas čia pas mane sėdėjęs kėdėtas sakydavo, o ką čia turi omeny tuo dirbti? Taip, taip. Dėti pastangą.
Tai nebūtinai pastanga, kaip mes jau galvojam, kad o dieve, čia jau labai sunkūs dalykai turi būt, kur aš jau vargsiu, ar ne, ir save aukosiu. Nu taip, čia jau kai dirbti, tai darbas tai jau čia jau kažkas, ar ne? Darbas. Turim omeny, kad tai visą laiką va turiu senama, ar ne, ta ugnelė. Na, mes mes kažkaip įpūčiam ją vis ten, nežinau galim ta pastanga gali būt ir labai miela. Gal aš ten pakviesiu ją po 20 metų į pasimatymą, ar ne?
Ir mes vis turėsim kažkokius, ar ne, ritualus, su kuriais mes Mhm. E, vis tiek žmogus pradeda įsitaiso į tą patogumą ir pradeda tas kitas žmogus kažkiek truputį kaip natūraliai priprantam prie jo, ar ne? Kiti sako nusibostė, ar ne? Bet aš tikiu, kad meilė yra iš vienos pusės ne tas romantizuotas. Va čia dabar dažnai mes irgi mėgstam, kad meilė yra. Tai tas toks vat jau kai surasiu tą žmogų, ar ne, ten iš filmų jau viskas jau čia jisai su juo 50 metų taip viskas važiuos, ar ne, traukinukas, ar ne?
Nereikės nieko daryt, va, dirbti nereikės, ar ne? Nieko, kaip sakom bijom to darbo. Iš vienos pusės yra tas atitikimas vienas kito, iš kitos pusės manau, kad nėra, nes a yra pastanga. ar aš vat noriu stengtis dėl to santykių ir kai ištinka kliūtys, kai yra nesutarimai, kai mes va tiesiog einam į rutiną per daug, ar ne, ten gimsta vaikas, dar visokie dalykai. A ar aš iš savo pusės dedu indėlį į tuos santykius kad jie kad jie skleistųsi?
Dar mes esam paminėję a laidoje a vieną tokį dalyką apie nepasitikėjimą. A tu užsiminei santykiuose nepasitikėjimą tai pereikim šiek tiek prie nepasitikėjimo temos. jau užbaigė tuštumos temą. Dabar yra žmonių, kurie taip kontroliuoja santykius taip, dėl nepasitikėjimo. A ir nepasitikėjimo galbūt labiau dėl to kad ne ten, kad kažkas įvyks, bet būti įskaudintiem. Mhm. Tai dabar ta kontrolė. Mhm. A kaip atpažinti, kad tai yra pavydas, kontrolė ar nepasitikėjimas? Nes lyg ir visi panašūs, bet nu visi yra skirtingi.
M iš esmės bet jie tuo pačiu yra ir vienam rinkiny. Mhm. Ar ne? Nes tai yra žmogus vėl jis su užvertas širdimi, galima sakyti dar anksčiau net net ir vat mes galim kalbėti, kad jisai vat savo suaugusio gyvenime patyrė, ar ne, skausmą, bet greičiausiai jis bus patyręs tą skausmą gerokai anksčiau, jeigu jis turi tą rinkinį jau visą tokį. Aš ką turiu omeny, žinai, kad kontrolė gali būti narciziškumo toksai vienas iš požymių ir žmogus kontroliuoja dėl to, kad ne tai dėl to, kad nepasitiki ar ten pavydi, o tiesiog kontroliuoja dėl to, kad jisai nori, kad viskas būtų pagal jį, žinai.
O kitas iš pavydo kontroliuoja, nes bijo prarasti, žinai, ir taip toliau. A pavydi vis ten visiem kitiem vyram neduok Dieve ten su bendradarbiu už tiesiog vat nu jo toksai, žinai taip. O kitas nepasitiki, tarkim niekuo, nes jisai buvo įskaudintas daug kartų, žinai, ir jisai kontroliuoja tik dėl to, kad nepas jis nėra ten narcizas ar kas, jisai nėra kontroliuojantis, bet jisai dėl to nepasitikėjimo, dėl baimės prarasti, būti įskaudintam. Tai vat vis tiek jausmai yra skirtingi bet kaip atpažinti, va dabar aš esu su partneriu, jisai mane kontroliuoja ir kaip suprasti dėl kurios priežasties kaip tos vat kokios tai yra formos.
Jeigu paimtume buitiniam gyvenime kaip tik galėtų atrodyti santykyje? Kokie tai būtų veiksmai, kad atpažinti? Nes žinai, gali sakyt: "Mane kontroliuojas, čia norcias ten koks toksiškas dar kažką, o gal čia visai kitos priežastys." Taip. Taip ir nėra, ar ne? Iš tikrųjų kontrolė iš tikrųjų mum jaučiasi toks kaip labai dominuojantis aspektas iš tikrųjų, ar ne? Iš tų dar visų trijų galima sakyti išskiriant. Nes kai tu ir sakai kontroliuoju tam kad vat tiesiog situacija būtų mano rankose. Tai tas žmogus iš tikrųjų mes kontrolę pakeičiame saugumą neturėtą.
Mes taip kompensuojam su kontrole. Vat aš viskas mano rankose ir dabar aš ją čia kaip ar neleidu. Tai gerai. Tai kaip tai atrodytų, ką aš čia nu, a, tarkim, aš esu tos kontrol, tai ką aš darysiu, neleisiu nieko? Jo, gali būt, gali būt kažkoks, mes jau čia ir ir apie tokius aštresnius variantus galima kalbėt. Gali būt kažkoks ir žeminimas, ar ne? Tai yra manipuliacijos forma. Kontrolė yra, kai žmogus stipriai manipuliuoja, jis yra stipriai dominuojantis santykyje. Mes kontroliuoti galim jeigu tu jo kontroliuot galim ir švelniam lygy pavyzdžiui, ir tas, kuris pavydis gali kontroliuoti, ar ne?
Bet jis kontroliuos gerokai švelniau, nes jis greičiausiai labiau tiesiog jaus va tą nepasitikėjimą, ar ne? Ir jisai ten pavydės, ar ne? Gal sakys, tai kada grįši ten žinutės, ar ne kontroliuojančios bet pati kontrolė kaip aspektas, jis jau yra toks sunkesnis, labiau turintis dominavimą. Vat aš dominuoju tai čia, žinai, viskas pagal mane grįžti tada, kada reikia arba yra koks nors žeminimas tam, kad aš sukontroliuočiau tą žmogų tarsi į savo rankas, žinai pasiimčiau. Aha. Tai mes, a, žodžiu, tas antrasis toks švelnusis, kur tipo jaudinasi, kada grįši, tai yra labiau toksai a net ne tai, kad ant jo net pykt negalima, ane?
Nes nu realiai jisai tiesiog iš iš tos tokio m tuštumos jausmo. Vėlštumos jausmo jausmo. kurūt ne tai, kad jis net neklaus kada grįši o jisai tiesiog pasakys, kada tu privalai grįžti, ane? Tai čia jau yra toks toksiškas jau toksiškas, nes iš tikrųjų kas čia skiriasi, čia yra intencija iš pasąmonės, kurios nesupranta pats žmogus, kuris tai daro. Nes intencija iš pasąmonės va to, kad pavidaus žmogaus ar ne, tai jo intencija yra, kad tu užpildyk mane, ar ne?
Tu greičiau grįžk kur čia esi, ar ne? Va tas toks vis tiek aspektas. O to žmogaus, kuris yra dominuojantis, jo jau pasąmoninė intencija yra stipri kontroliuoti, ko jis pats nesuvokia. Gerai, tada kitaip dar paklausiu, ar tai yra normalu ir ar tai yra priimtina santykyje a bent kokia kontrolė, ar visgi tai yra neigiamas aspektas, kurio neturėtų būti santykyje ir netgi tas a noras vat kaip ir tu sakai, vat a to tokio iš nepasitikėjimo, iš tuštumos atėjusio, jo neturėtų būti.
Ar tai yra normalu ir tai yra sveika, kad tas yra? Nes tai gali priimti bet, nu vat, kai kalbama ir skaitai tenai daugiausia moterys dalinasi. Aišku, vyrai, žinai, savyje laiko viską, bet a moterys dalina, čia aš toks santykiuose buvusi. Visą laiką klausdavo, kada aš turiu grįžti, kad klausdavo kada aš grįšiu ten taip toliau. rašydavo man žinutes, naktį paskambindavo, nu skaitydavo kaip toks. Ar tikrai čia toksiška, gal čia jau pervertina šiek tiek ar tiesiog ar tai yra galima santykiuose kaip norma?
Aš nemanau, kad tai yra galima. Aš nemanau, kad tai yra sveika. Mhm. Nes mes iš tikrųjų negalim riboti kito žmogaus net ir tuštumą turėdami, mes ribojam jau jį. Mes neleidžiam jam būti savimi, nes mes tada jį traukiam į tą tokį vėl susirišimą su savimi. Tu kaip identitetas, žodžiu, negali savo ribų turėt savęs pilnai, nes žinai, man iš tavęs labai daug ko reikia. Tai ir su tuo pavydu, ir su tuo nepasitikėjimu mes galim labai labai riboti kitą žmogų.
Ir čia niekada tai nėra sveikas dalykas. Tai jeigu mes santykyje tai pastebim tai mes turime suprasti, kad reikia kažką tvarkyti kažką su savim daryti. Jo, reikia kažką tai daryti. OK. Nu tai vat labai puikus, žinai, kad toks kaip rodiklis. A nes aš tikiu, kad žmonės net nusisumąsto, kad tai gali būti ar ar daryti neigiamą įtaką savo partneriui. A kas žinai turbūt a metai du, trys ir dedasi, dedasi, dedasi ta kai pulinys sprogsta. Ir va čia ir yra tie dažnai akmenys tokie, kurių mes, žinai, paviršiuj tarsi nematom.
Nu tai kaip čia viskas gerai važiuoja tas santykis, bet tie visi akmenėliai tokie, ar ne, kur tu buvai ką tu darei, ar ne, kad tu negali būt savimi, aš tau neleidžiu, ar ne? Patenkink mano poreikius ten visiškai bazinius tokius, ar ne? Va, tuštumos. Tai yra tai, kas dedasi ir dažnai paskui sugriauna tuos santykius, nes žmogus žinai, jis būna laiko, laiko, laiko ir paskui jau aš nenoriu su tavim būt, aš nenoriu tavęs matyt, ar ne? Tai reikėtų išsikalbėti, bet pats žmogus turi atsisukti į save.
pala, kad aš tai darau, kad aš turiu nesaugumo, kad aš tave kontroliuoju, kad aš tave ten žinai, kviečiu į tą susijungimą ne tada kada gal tu nori, kada tu nori ten save realizuoti, kažką veikti, žinai, nes mes kiekvienas tam turim teisę, tai kiekvienam į save atsisukti, kad tai nevyktų. Ir čia jau klausimas, kiek kas gali į save atsisukti, nes žmogus labai stipriai kontroliuojantis kitą, jau labai dominuojantis, jis dažniausiai yra tokiam mechanizme, kad jis tiek ten užsipainioja savy, ne?
Ir jam tu tik pasakyk, kad tu tiktai darai, tai jis net vis stums, ne, jisai stums nuo savęs nes jam labai trūksta saugumo ir jis niekuo negali pasitikėti ir ir jis negali pasitikėti ir savim tuo pačiu, nes jisai užsipainiojo savy ir nu jam ilgai eiti iki to, Vat pripažinimo vien jau pala aš tai darau. Gal gal aš iš tikrųjų tai darau? Gal jinai iš tikrųjų sako tiesą. O ką daryt tam partneriui, kurį nuolatos va taip tikrina a arba kurį a kontroliuoja?
Ką jam daryti tokiu atveju? A nes aš tikiu kad jeigu jisai kalbės tai jam bus pasakyta, ką tu čia nusišneki. Taip. Tai vat kaip iš šitos ką čia tik skyrybos, ta prasme, nu kaip ta prasme a net nežinau. V tu pasakyk, kas čia koks čia koks čia variantas egzistuoja š tokiam santyk? Aš manau, kad reikia užduoti sau svarbiausią klausimą. Kodėl aš čia esu šituose santykiuose kuriuose žmogus taip su manim elgiasi? Kodėl? Kokia yra čia mano dalis?
Čia turbūt mes apie tą jau tokį dominuojantį kalbam ane? Apie dominuojant. O jeigu tą paprastesnį soft variantą tokį lengvą, kur tik žinai a rašo žinutę, kad kada grįši ten a aš jaudinuosi, žinai, dar kažką, kai ką tokiam santykyje daryt. Priklausomai kiek vėlgi tas toks prašymas grįžti, būti susiliejus, kiek jis mane įtraukia. Mhm. Kiek jis man neleidžia būti savim. Ir dažnai mes iš tikrųjų nematom, kad tai dažnai neleidžia nei nei tam pačiam žmogui būti savim, kuris kuriam trūksta ir kuris nori užsipildyti, nei tam kitam.
Tai tik ne nebūtinai vien tam žmogui, į kurį mes tai suprojektuojam ar ne, ir bandom ten jį, kaip sakant pritraukti, jam yra kažkas blogai. Mums ir patiems tai yra nepatogu ir tai yra labai nepatogu ir mus pačius tai riboja. Tai mes turim ir sau pripažint, ir vis tiek visada paklausti kokia yra to šaknis, iš kur tai ateina. Jeigu ir aš esu santykiuose tuose, kodėl aš turiu tas ribas tokias turėti? Kodėl aš vat pritraukiu tą santykį? Nu, tai tai aš dabar ką girdžiu, jeigu pavyzdžiui, a mane partnerė ne tai, kad ribotų, bet domėtųsi, kada aš grįšiu ar kur aš esu ir panašiai tai aš turėčiau savęs paklausti, kodėl aš esu santykyje šitam ir ar mane tenkina tai, kad jinai tai daro ir jeigu man visą tai
mane labai erina tai tada reiktų daryti sprendimus va arba labai dažnai dažnas rodiklis yra labai geras esmenis užčiuopti aš supykau pavyzdžiui kai jinai paklausė a je v mane erzina žiauriai erzina būna ar ne palauk kodėl man kyla pyktis nes jeigu tai yra nu toks tiesiog jos klausimas kur tu esi kas yra ir normalus santykiai ten pasiskambinti apsikeisti gi čia mes ir pasakojamės gi neš anksto pranešti kada grįši ten taip toliau. Čia man atrodo normalu. Jo, normalus šiltas santykis bet e ta riba sveikumo mes ir jaučiam gal iš kito žmogaus elgesio ir iš tai, kaip tai veikia mane, kaip aš reaguoju į tai.
Ai, tai reiškia, vat galėtų būt pyktis. A kaip neigiamas indikatorius, kad jau yra blogai. Taip. Kurį mes dažnai užslopinam, nes mes pajaučiam jį ir esam pratę, nu, taip, ai supykau, bet atrašysiu ir viskas. Jo, kai negaliu pykti, tai j tiesiog klausia. O jeigu, tarkime santykiuose nėra to pasitikėjimo, kaip tą pasitikėjimą arba tu matai, kad jis blėsta nu tarkim pasitikėjai bet kažkas įvyko, gal net neįvyko. Mhm. Bet greičiausiai bus kažkokia priežastis. A kaip tą pasitikėjimą didinti vienas kitam?
Ar yra būdų didinti pasitikėjimą? Didinti pasitikėjimą vėl būti atviriems. Nes jeigu mes neišsikalbėsim apie tai ką jaučiam, kitas neišsikalbės, ar ne apie tai, ką jisai jaučia ir kas vyksta. Didinti pasitikėjimą vėl yra megzti ryšį, įsitikinti. Mes dažnai gyvenime neturim tos patirties nuo savo vaikystės, bet kad aš pilnai tuo žmogum galiu su juo būti savimi ir jis mane vėl išgirs pamatys, ar ne? Tas toks ryšio turėjimas, kada mes turim ryšį, mes užmezgam bent vieną ar kelias patirtis gilias per gyvenimą.
Va, aš esu tu su tuo žmogum ir labai faina, labai gera aš ne neturiu būti niekuo kitu, mano ribos nėra peržengiamos, ar ne? Ir tai yra tas įsitikinimas, kuris susiformuoja ir mums leidžia toliau pasitikėti apskritai viskuo labiau. Nu, bet žinai, tu dabar tai pasakei a tai ar egzistuoja? A aš nežinau, nu gal egzistuoja, bet a jeigu mes kalbėjome apie vaikystę Mhm. ir kad vaikystės patirtys pereina į suaugusio žmogaus gyvenimą. Ir tu sakai kad reikia turėti žmogų, kurį tuo gali pasitikėti ir jam pasipasakoti ir taip toliau.
Nu, bet tai aš suprantu, kada tu tu turi turėt tokius tėvus, kuriem galėjai viską tai daryti, tada tu galėsi ir kitais taip pasitikėti. Bet koksai vaikas yra pasakojęs apie savo intymius dalykus. A visi yra slėpę, kad gėrė, visi yra slėpę, kad tu pirmą kartą parūkę. M nežinau, mėtines gumas ten kramtydavo pirštus ten pirštinėm rūkydavo ten, kad tik tėvai nesužinotų. Kai tėvai išvažiuoja, plotus daro, kad tėvai Kiek tokių vaikų yra, kurie tikrai jau viską ten atvirai tėvam pasakoda apie savo santykį, apie savo veiklas apie namų darbus, kad dvejetus gavo, kad kažko tai neparuošė, neišmoko.
Visi viską slėpia. Ir jeigu tu nuo tėvų taip viską slepi ir ne viską pasakoji tai nu kiek šansų yra, kad tu po to suaugusiam gyvenime irgi savo partneriui viską pasakosi? Būtų labai gražu ir faina, jeigu tu galėtum kaip geriausiam draugui viską pasipasakoti. Ir galbūt tokių yra, kurie bando tą daryti, bet nu, du tokie žmonės, nu, aš jaučiu labai mažai šansų, kad abu tokie vienodi būtų ir vienas kitą sutiktų, kad taip atvirai jau viską vienas kitam pasakytų.
Jeigu, pavyzdžiui, vienas pasakojos, o kit visą laiką uždaras, nu, tokiam irgi santykiai nelabai. Taip, taip. Tai retai mes kada turim tą tą santykį, kur žmonės, nu, va kaip sakai, vis tiek esam skirtingi labiau, ar ne? Ir ir jeigu neturėjom to pasitikėjimo su tėvais, mes nesam pratę išsikalbėt, tai nebūsim pratę ir su tuo žmogum išsikalbėti. Taip atvirai, ar ne? Bet paradoksas yra tame, kad kuo mažiau mes to turėjom, tuo mes labiau ieškom. A, ir norim. Ir norim.
Ir ta širdis jinai turi tą troškimą ilgesingą didžiulį, kurio mes turim patys, prie kurio prisiliesti ir jį suprasti. Ir, pavyzdžiui, pas mane terapijoj, ar ne, asmeninėj praktikoj, tai yra taip kad neretai žmonės, pavyzdžiui, aš jiems esu pirmas žmogus, su kuriuo jie per visą savo gyvenimą ten tršimtmetį kdešimtmetį atviriausiai kalbasi ir pavyzdžiui, savo kažkokios šešėlines pusės papasakoja savo kažkokius tokius kaip kas kažkas vadintų, ar ne, ten amoralius dalykus gal yra padarę ar ar tai, ko jie niekam kitiem nenori pasakoti ir niekuo nepasitiki, nes tai ir eina eina per gyvenimą.
Aš negalėjau pasitikėti. Dėl to aš ten kažkokius galbūt dalykus turėjau, aspektus gyvenime, kuriuos noriu ir nuo kitų slėptų, ar ne? Ir ateinu ir randu bent va tą vieną žmogų, kuris arba mes ryšyje randam, arba draugystėj, arba ne veltui žmonės labai dažnai ieško va to bendruomenės bendrystės nežinau ten vienas į knygų klubą nueis, ar ne, kitas į dar kažkur, nu, į bet kur, kur kitas gal sporto salėj ten sutiks vat visiškai atsitiktinai kokį gilų žmogų, su kuriuo jisai gali būti.
Bet žinai, man tai iš karto man tai atrodo, čia yra viskas a nu kaip man atrodo, kad labai daug žmonių dėl to nueina į tikėjimą. Va nes a žinai, išpažintis ten kažkokiose savo grupėse ne veltui tos sektos visokios, žinai, labai yra a tokios įtraukiančios, a, nes tu ten gali atsiverti, tave visi palaiko, gal ir kartais ir fiktyviai palaiko, bet tu jautiesi išgirstas ir tu tenai pradedi am pradedi jaustis kaip namuose, kaip nesijautei niekur kitur. Absoliučiai. Tu esi labai teisus ir tikėjimo mes ieškom ne tik ta religine prasme, kaip žmogus yra pratęs, kas yra paprasčiausia, ar ne?
Vat kažkokios dogmos, ar ne religijos, ar ne? Kuo aš galiu tikėti, į ką aš galiu sudėti savo tikėjimą? Bet tikėjimas yra labai, labai toks platus dalykas ir tikėjimas mums reikalingas nu, kaip elementarus prigimtinis biologinis dalykas, su kuriuo mes gimstam iš kūno. Mes tikim vat viso to tikim, kad visko man užteks, viskas bus gerai, ar ne? Iš ko paskui negimsta nerimas. Ir žmogus, jis kažkuo turi tikėti. Mhm. m kažkuo. Vat vieni ten garbina kažkokias statulas, kiti ten gali Dievą, ar ne, su juo kalbėtis, ar ne?
Kitas suprojektuos tą tikėjimą į kažkokį kitą žmogų, draugą suras kažkokį, ar ne? Arba poroj žmogus kuris, ar ne? Tai viena yra taip, bet a tas iš vienos pusės yra mums reikalinga. Ryšiai geri, gilūs, patikimi, kuriuose mes išmokstam pasitikėti ir taip mes atgaunam tikėjimą bendrąja prasme. Ir tada mums nebūtina, žinai, eiti ten kiekvieną dieną į bažnyčią ar ar eiti į sektą, žinai, kur tave įtrauks. A nes ryšiai duoda žmogui grąžina tikėjimą. Grąžina tikėjimą, kad viskas yra gerai aš esu saugus, aš esu matomas, mylimas ir va kartais žmonės ir sako: "Nu, tai jau nebūtinai į bažnyčią eit, kad kad tikėtum."
Nu tai aišku ne. Taip, gali ir namie tikėti. Taip, taip, taip. Bet gal, žinai, nuėjus į bažnyčią, kai tave supa taip pat mąstantys žmonės, a tu pasijauti grupėje, pasijauti priklausantys. A tai vėlgi mes grįžtam prie to, kad a a neturėti tuštumos jausmo, reikia turėti su kuo bendrauti, ane? Tai vat a tas bendravimas yra labai svarbus. Labai faina būtų, kad tas nereiktų nieko, o a tave supantys žmonės, tai yra ten vienas, du draugai, tavo partneris ar partneriai ir tėvai, galėtų būti visas tavo gyvenimo ratas, kuriuo tu pasitiki ir turbūt tokie žmonės, kurie dažiausiai nebūna.
Nu taip, tas dažniausiai nebūna. Ypač jeigu, žinai, esi praradęs tėvus arba pavyzdžiui, esi vienas, išsiskyręs, tai tuo labiau sunku. Taip taip. Am dar norėčiau paliesti šiek tiek jau mūsų paskutinę temą šiandien. Ir šita tema šiek tiek man yra neaiški. Aš a galbūt kažko tai nesuprantu arba kažko tai nežinau ir galbūt manim dėl to labai gali kažkas tai manipuliuoti, bet palieskime manipuliacijos temos, žinai. Ir man atrodo, a, yra žmonių, kurie tą moka daryt meniškai. Gal pradėkime nuo to iš viso, kaip atrodo manipuliacija santykiuose?
Gal gali tiesiog pavyzdžiais, frazėm elgesiais pavardinti, kaip atrodo manipul iš viso, nes žinai, manipuliuoja žodį žodis toksai labai dažnai mėtomas visur, bet kaip tai aiškiai atrodo kartais žmonės gyvena santykiuose, kur yra manipuliuojama, bet jie net to nesupranta nesupranta. Tai vat tiesiog papasakok man prašau aiškius pavyzdžius, kaip atrodo manipuliacija santykiuose. Mipuliacija, mes vat esam a vyras ir žmona ir tu dabar manim manipuliuoji įvairiai galim. Pavyzdžiui, aš galiu gal ten pasitempt ir labai faina pradėt būt, ar ne?
Va pavyzdžiui, staiga pasidarei faina. Labai faina. Jo, ten labai labai tokia vat paslaugi, ar ne? Ten visi tie sumuštinukai. 10 metų gyvenom niekada pusryčių nedaryt niekada. O dabar tokia tokia nešvelni ar ne? Tokia vat kaip sakant, ar ne? Labai labai prisirišus tokia, ar ne? Nu tai kaip tu čia šiandien, ar ne? Va tas toks realiai manipuliacija yra tiesiog bandymas gauti tai, ko man reikia, kai aš pats nesuprantu, kad man to iš tikrųjų reikia, bet man kažko reikia ir aš noriu ir aš bandau iš tavęs gauti.
Mhm. Bet turbūt tą galima daryti ir kai aiškiai žinau, ko nori? Ir kai aiškiai žinau, ko noriu. Gerai. O kokios frazės galėtų būti pavyzdžiui, jeigu verbališkai neelgesi? Aš elgiasiu, jau supratau. Būni būni kitoks per pernelyg geras, negu realiai realiai turėtum būti. Arba arba kaip kartais pasikartoji, ar ne? Va kaip mes esam prie to prie to narcisistinės asmenybės labai sąvokos tos dabar pristoja, ar ne? Kas kas yra dažnai gal ten vyruose pasireiškia ir moterų n yra su tuo, ar ne?
Kaip sakant? Oi, aš tai esu įsitikinęs, kad moterų narcizerių labai daug. yra daug ir vyrų ir moterų. Ir vyrų ir moterų tik apie tai nepatogu kalbėt. Jo, taip, absoliučiai. Taip, taip, taip. Tai e ir vyrų, ir moterų visiškai vienodai lygiai, nes mes esam linkę labiau apie vyrus kalbėti, ar ne? Tai bet tas va toks tipinis elgesys kartais kaip tik gali būt pradžioj, ar ne? Aš tau viską duodu, ten gėlės, ar ne? Kai būna gėlės, kvepalai, ten kelionės, vat viskas, o paskui ten tik iš po metų nieko.
Vadinasi, tai buvo irgi manipuliacija. Aš tave įtraukiau nes aš turiu vidinę tuštumą. Aš tave įtraukiau, nes aš turiu, pavyzdžiui, vidinę tuštumą iš mamos, kas su vyrais dažnai yra, ar ne? Jeigu yra tokios labiau į narcisizmą linkusios asmenybės, tada jie pritraukia moterį, nes vat jie moteryje projektuoja tą mamą, aš ją čia tą mamą gausiu dabar o paskui gavau tą mamą ir tu man nebeįdomi. Aha. Arba tiesiog vat būnam, viskas ir ta moteris, tai kur dabar visos tas dingo gėris, ar ne?
Nu tai čia jau gražiai pasakei ten mama. Kai kuriem, kai kurie vyrai galbūt tiesiog taip banaliai dėl sekso kokio ar tiesiog dėl pramogos, žinai, ir vaidina draugystę ir vaidina a ten super prisirišimą ir kad čia jinai viena ir vienintelė ir gali ir metus ir du žaisti tą žaidimą, kol galų gale atsibosta ir a horizonte pamato, o kitas sekso objektas važiuojam. Taip, va taip ir būna. Jo, jo gali būt ir taip. Pavyzdžiui, moterys narcizės, koks jų yra poreikis?
Oi, moterys narcizės, jeigu jau apie tokį, nu, stiprų atvejį kalbėtume tokį gal ir patologijos labiau, jeigu atvejai, nes patologinis atvejis ir nepatologinis, jis irgi labai skiriasi. Ir ko kokie tada jų poreikiai, tikslai? A poreikis vėl yra kontroliuoti, tiesiog kontrolė kaip kaip saugumo vat pakaitalas, kada aš ten viską viską valdau nuo to, ką tu valgysi, kur mes šiandien valgysim, kur mes važiuosim ten šeštadienį ir absoliučiai į kokią kelionę važiuosim ir viskas kai bus sustiguota, man svarbu tave valdyti realiai yra.
Aha. Tai ta moteris gali aišku, jinai manipuliuoti ir iš va to kad ir tuštumos jausmo, tai lengvesnis yra laipsnis, ar ne? Neišvažiuok, neik ar ne, ten, ar ne? Vyras kažkur nori, o jinai pataps tokia lipšne ir nepalik. Jo, gali būt va tos frazės. Kartais ir sako moteris: "Neišvažiuok, ar ne? Man taip be tavęs bus liūdna, ar ne?" Va tai yra mes suprantam, skamba gražiai ir vyrui, kuris gali va tą vat kad ir iš tikrųjų tokį labai švelnumą moters sumaišyti su su manipuliacijos prieskoni.
Nu taip, tai aš ir sakau, čia žinai vat tikrai gali būt santykiaje, bet net nežinot, kad tavim manipuliuojama. Taip nes nes manipuliuojantis žmogus jisai peržengia ribą ir manipuliuojantis žmogus jisai gali būt visoks. Gali būt va kaip tu sakai narcisistinė asmenybė jis labiau bus dominuojantis, jis labiau gal ten aštrus toks gali pyktį rodyt, ar ne, su kuriuo valdei žmogų, ar ne? Vat pavyzdžiui, a supykstu ant tavęs ir tyliu. Viskas, tai yra manipuliacija nes kitas žmogus jau jaučia kaltę.
M, ir kaltės užmetimas yra dažniausia manipuliacija. Tas kaip vadintume silent treatmentas, ar ne? Mhm. Vat tai kuo kaip aš šito pakęst negaliu. Čia yra baisu. Čia yra turbūt tai yra skaudžiau negu kalbėtis iki, nežinau, tai yra skaudžiau negu muštis iki kraujų. Absoliučiai taip. Tyla tai yra tiesiog tai yra žemiau juostos žud žudanti. Taip. Ir jinai, o jinai užkabina, nes moteris ar vyras, jie vienodai taip pat gali tai daryti ir ir tu tyli, o man jau kažkas jau negera nepatogu, kaltės sukyla.
kad kažką aš vat padariau ir jeigu aš kažką padariau aš norėsiu tau atpirkti, nes aš kaltas jaučiuosi. Vadas, tu gauni jau tai, ko tau reikia. Tai yra manipuliacija gryna. Baisu, kai ta tylos terapija tęsiasi pavyzdžiui, dienom, žinai, kai žmonės gyvena tuose pačiuose namuose, bet dar dienom nesikalba. Jo, taip, taip, taip. Ir kai abu tą daro, ta prasme, nu tai yra vau. O kiek jie sau kenkia, ta prasme, kiek psichologiškai tai sau traumą daro? Stipriai. stipriai, nes nes jeigu iš tikrųjų abudu jie taip gali tylėti, tai pavyzdžiui, tas, kuris, ar ne, pirmas pradeda tylėti taip sukeldamas kaltę kitas turi susiprast, pala, taigi man tai bloga, ką aš čia darau?
Kodėl aš čia taip nuodiju save būdamas tuose santykiuose? Jeigu tai yra labai tokiam jau intensyviam lygy dažnai kartojasi bet jeigu žmogus kartu, nu tai ir tylim dabar abudu, ar ne? Tai tokios tiesiog pykčio išraiškos, kurie labai nuodija save, nuodij santykį, nuodijo būti, kur nu, kažkaip išjudėt reikėtų Aš tai asmeniškai, žinok, a, jeigu patiriu tylos tokią bausmę, vadinsim taip, tylos bausme. Aš nežinau, ar aš jaučiuosi kaltas. Mhm. Aš jaučiuosi piktas. Piktas. Aha. Aš jaučiuosi labai piktas, kai su manim taip daro.
Taip. Ir kas manyje atsitinka, kad aš mane užplūsta didžiulis nerimas, bet toks didelis taip, kad aš pirmas dvi naktis be migdomųjų negaliu užmigt. Mhm. Aš jau suvokiu, kad viskas baigėsi. Net jeigu kitą dieną aš susitaikau, šnekuosi ir taip toliau. Mhm. Aš net kitą dieną dar negaliu užmigti be migdomųjų. Mhm. Ir tada kokią savaitę aš išeidinėju iš tos būs aš kiekvieną vakarą a jau pradedu eit bijot miegot, nes galvoju ar aš užmigsiu ar ne. Man užsikuria visai kitas ciklas.
Mhm. Ir ta viena tiesiog vakaro tokia, žinai, pykčio tylos, tas pykčio tylos epizodas mane mane išjungia savaitejungia. Nors ir gali būt, kad kitą dieną ryte atsikėlus jau ten apsikabini susitaikai, taip toliau, bet aš savaitei turiu tą tą tokią neigiamą patirtį. O kodėl taip? Klausyk, nu kodėl vat netgi tai, kad jau atrodo ir pradėjai kalbėti, bet toliau dar tempiasi tas visas epizodas? Tai mes įkrentam į transą, į hipnozę galima sakyti. Mes regresuojam į vaiką. Ir ir kad ir bandai suvokti, žinai kvėpavimo pratimai, dar kažkas ir niekas to nepadeda.
Niekas gali nepadėt, nes transas yra būsena. Mes žinom pavyzdžiui, hipnozė ir aš atlieku hipnozes, ar ne? Mes galim žinoti, kai ten įvedam kitą žmogų, ar ne? Mhm. Jis kažkur nueina į tą būseną susitelkimo, mes ten terapiniu tikslu kažką darom, ar ne? Norim jam padėti bet transas tuo pačiu yra ir aptraukianti būsena, į kurias mes įkrentam, tai yra vadinama regresija ir regresuojam į vaiką. Ir kai mes regresuojam į vaiką, kaltė jau yra kaltės jausmas. Jau mums rodo, kad jau mes esam regresavę į vaiką.
Viskas, mes transas tai yra, įsivaizduok, kaip tokio patenkami aptraukta tokia tunelinė realybė. Va, per tunelį matom. Viskas yra tik ta realybė, į kuriai įkritau ir egzistuoja va tik tai ir kaip man dabar iš to išeiti ir aš ten galiu į darbus eiti, ar ne, ten ir eit pasportuot, išsijudint, nu kas čia darosi su manim, ar ne? O aš kaip kažkur įkritęs atrodo ir kaip nas, ar ne? Tai ką tiktai ir kas tada tik laikas? Iš vienos pusės laikas, nes priklausomai nuo to, kiek mums sunkiai tai į vidų sukrenta, ar ne?
Kiek mane tai paveikia priklausomai kiek tas transas tęsias. Jis gali tęstis dvi valandas, jis gali tęstis dieną, jis tęstis gali savaitę. O gali žmogus vaikščioti trans visą gyvenimą. Aš nusipirksiu pliušinį žaislą. O nuostabu. A dar noriu grįžti šiek tiek prie manipuliacijos ir santykių. Gerai. Taip. Gerai. Ar gali būti, kad žmonės tie žmonės, kurie manipuliuoja a, bet ir jie nuoširdžiai myli, ar gali manipuliuojantis žmogus nuoširdžiai mylėti, ar visgi tai manipuliacija tai yra tam tikras žaidimas ir naudos ieškojimas?
Aš manau, kad širdimi jie jie jaučia tą meilę, ar ne? Jie jaučia tą tokią stiprią meilę. Aš vat myliu tą žmogų ir ten viską dėl jo paaukočiau, ar ne? Tas vienintelis, bet aš to nevadinčiau ta tikra meile. Tai yra labiau iš vaikiškos pozicijos kylantis toks nu, sudėta širdis, žinai, į tą žmogų. Romantizuota vėl tokia idėja. aš labai labai myliu, o paskui ten papykstu ant jo ir pamanipuliuoju, ten jis padaro, ką man reikia, ar ne? Ir e iš iš vaikiškosios pozicijos, taip, žmonės jie labai dažnai myli, bet tai aš labiau vadinčiau prisirišimu negu meile.
Supratau. Tai reiškia, manipuliuojantis žmogus negali nuoširdžiai mylėti. M įdomu ne? Ir kuo jisai daugiau turi manipuliacijų, į kurias jis nėra atsisukęs, nes mes galim manipuliuoti bet vat pagauti save, ar ne? T užsiimti savistabą vis sąmoningiau žvelgt. Aha gerai. Ai, vėl taip padariau, ar ne? Bet pačiam yra nemalonu. Aš taip darau, nes nu, tai nėra tai nėra ta tikra meilė. Romantizuota meilė yra, ar ne, kai mes manipuliuojam ir labai mylim žmogų ir viskuo tai apipinta. O tikra meilė yra būtų aš noriu, kad tas žmogus būtų laisvas ir jaustųsi gerai ir aš nenoriu jo manipuliuoti.
Ir tai yra meilė. Ir aš dedu pastangą atsisukti į save. Gerai nes tuos mechanizmus nėra taip paprasta. Nu, kaip sakant, nulaužti, ar ne? Tai staigiai va dabar jau nebemanipuliuosiu nu, ne, jeigu tuščia viduj, tai manipuliuosiu. Taip, bet pastebiu, stebiu ir, pavyzdžiui ateinu ir atsiprašau, žinai ką? Atsiprašau, aš aš nu padariau taip, nu tai yra automatiškai aš stengsiu su tuo ten dirbti keisti dirbti, dirbti, keisti. Jo, ir tai yra vat pagrindinis rodmuo, kad žmonės gali eiti į tą sveiką santykį ir pagrindinis rodmuo, kad nu tai jau kvepia meilę.
Jeigu tu, nu va, dabar žmogus išgirdo ir sako: "Pala, pala, tai čia manim manipuliavo, nepatinka man tai. Va, kodėl aš jaučiausi nelaimingas. Taip. Aha. Tai kaip dabar tam užkirsti kelią? Labai tiksliai. Labai tiksliai nusėsti į pokalbį su tuo žmogum. O pirma suprasti vat vėlgi nu, aš galiu garantuot, kad nepripažins tas žmogus ką tada? Nepripažins. Ir dar tik n sakyti, žinai, kad nu tai einam gal kartu į terapiją, čia dar bus vienas blokas. Ir tai tikėtina, nu, bet ir net aš nenorėčiau absoliutinti, kad ten vyrai gal ir moterų tokių pasitaikys, bet vyram labai labai dažnai būna, kad jie jie nepripažįsta ir jie nenori eit į terapiją.
Tai dabar ir nemažai moterų irgi neina į terapiją. Tai neabsoliutinkim lyties, gal tiesiog apsistokim tieso, kad nu vat jeigu pasakous ne, niekur aš neisiu, viskas čia normaliai. Ką tada daryti? Kaip sustabdyti tas manipuliacijas, užkirsti jom kelią? Mes jų nesustabdysim. Tai nėra įmanoma. Jeigu kitas žmogus nori manimi manipuliuoti, kaip aš sustabdysiu tai? Tai aš turiu O jeigu nereaguosiu? Oi, tai čia irgi taktika. Tai irgi taktika. Aš lieku skausme. Nevyksta intymus ryšys. Jis iš tikrųjų nėra parimtas intymumu ir atvirumu.
Aš čia tiesiog, nu, gerai, vietoj reagavimu užsidėsiu sieną. Nu tai kas iš to? Realiai nei nei sau nuoširdus, nei kitam nuoširdus. Mm. Tai čia dar gilinį nepad dar. Ne tai nepadeda. Tai realiai padeda vėl atsisukimas į save įsivardijimas. Pala jeigu mes padarėm vieną žingsnį, aš pasiūliau pirmiausia, aš pasakiau: "Tu manipuliuoji, ar ne? Ar ten peržengi vat mano ribas, ar ne? Ir taip toliau, man nėra gerai." Ar tas žmogus girdi, ar jis atsireflektuoja kažkaip į tai, ar kažkas vyksta erdvėj?
Vienas prasitestavimas. Antras, jeigu kadangi tai nėra taip paprasta, ar ne, tiesiog užbaigti e savo manipuliacijas, mes tada, nu, va siūlome tą porų terapiją. eikim arba tu vienas eik, aš einu ten. Kaip kartais žmonės daro, jie eina po vieną pas terapeutus arba paskui dar kartu eina arba vien kartu. Nu kaip sugalvoja, kaip geriau? Einam pasikalbėt, jeigu vyras sako: "Ne, ne, ne, ne, nu taip, aš priešinuosi pamatyt savo manipuliacijos." Taigi man tai labai patogu mhm tame būti. Aš nenoriu lįsti save nenoriu lįsti į skausmą, nenoriu lįsti į pyktį, gal nenoriu net jo atsisakyt, ar ne?
Jeigu tas žingsnis antras neišpildomas, nu, kiek aš galiu tame būti? Aš testuojuosi savo kantrybę, savo sveikatą. kuri dažnai labai nyksta, kai mes esam tokiam intensyviam santyky, apipintam manipuliacijų. Nu, kiek aš galiu nebūt savimi, kiek aš galiu neit ten, kur aš noriu, nes to kaina yra labai didelė jinai yra gerokai brangesnė, ar ne? Nes aš ne nebetampu savim, aš negaliu būti savim, nei tikslų pildyti, nei realizuoti. Tai yra labai Mes ir kalbėjom, kad žmogus turi būt jaustis laisvas.
Taip. Taip. Labai svarbu jaustis laisvam. Taip. Jeigu tu tokius santykius patyri nes, nu, aš jau supratau, išvadas skirtis reiktų turbūt. Jo, jeigu padarom tam tikrus žingsnius ir matom, kad tas žmogus, nu, tas žmog tai vėlgi tai yra tas pats. Jeigu tu darai žingsnius, o kitas nesistengia, o kitas nedaro žingsni nu, tai tu vienas ne karys, žinai vienas pilies nepastatysi karys. Visiškai. A jeigu tokiuose santykiuose buvai kaip nesinešti to nepasitikėjimo manipuliacijos nepasitikėjimo į kitus santykius? Nu, nes negalime eidami į kitus santykius galvot, kad bus taip pat, nes jau tu pasmerki santykius.
Mhm. Kaip to nesinešti? Ko reikia? Laiko? A nežinau, nu kas padėtų, kad kad nes tas žmogus, su kuriuo tu būsi, jis nekaltas dėl tavo praeities. M taip ir laiko, ir to tikėjimo nusitikimo, nes nusitikimas irgi labai svarbus dalykas. Nu ten viena yra, kad įsiskaudinom ir tarsi tikėti neišeina bet nu tas toks vis tiek vat kaip į bet kokią veiklą mes sudedam į bet ką tikėjimą. arba tikiu, arba netikiu, kad va ten pavyks, ar ne? Ar išpildysiu, ar tai čia irgi va taip vat prabūti tą laiką, užsigydyti žaizdas, ar ne?
Ten pasikalbėti su Dievu, su su žmonėm. Kiek reikia prabūti? Kiek žmogus turėtų po tokių santykių pabūti vieną? Nu gal ne vienas, bet bet taip sakyčiau, pabūt su savimi. Vat kiek kiek laiko reiktų pabūti? Pusmetį siūlyčiau tikrai. Bent jau pusmetį. ko mes, ko mes neišpildom dažnai, nes nušokam į tą iliuzinį vėl tikėjimą, kad bus kitaip. ko iš tikrųjų reiktų susigrąžint tokį bendrą, užmegst ryšį su savim, susigrąžint tokį bendrą tikėjimą, užmegst kokius gal ten neintymius ryšius, ten kokie draugai žmonės, vat su kuriais va bendruomenės kaip sakai, va tai yra labai sveika, kur aš galiu susigrąžinti tą tikėjimą, būti kažkokiam žmonių rate, jaustis gerai būti savimi, mokytis atverti vėl tą širdį, nes mes, kai ją uždarom, tai mes nu, staigiai jos neatidarysim ir mes iš tikrųjų tada einam
į kitus santykius staigiai su uždaryta širdim. Tai vat reikia iš tikrųjų laikas vienaip ar kitaip, jis pilnai negydo, bet jis kažkiek palengvina tą tą tą tokį vat išėjimą iš to matymo, kad nu tai viskas čia juoda ir čia visada taip bus ir dabar aš čia gyvenime neisiu į santykius, ar ne? Va tas toks laikas, kad aš visgi prabūnu su savim ir sau sakau: "Nu, pala, va dabar viskas gerai, aš aš pasistengsiu tikėti, viskas yra gerai, aš nusiteiksiu, aš mes duodam iš tikrųjų žmogui kitam šansą, kaip aš sakau, tai yra labai sveika pasirodyti kas jis yra be kažkokio išankstinio ten lūkesčio.
Man labai patiko tavo vienas dabar viena frazė vaidina. A ir taip, jeigu aprepiant visas tris temas, kurias mes šiandien kalbėjom, ane, tas tuštumos jausmas manipuliacijos nepasitikėjimas, kiek žmogus gali jas slėpti ir vaidinti santykyje? Kaip tu galvoji, kiek ilgiausiai gali partneris tai viską slopinti, slėpti ignoruoti ir po to, žinai, sprogti? Ir tada žmogus, kuris su juo yra, staiga gali tai pamatyt ir sakyt: "Dieve, su kuo aš čia buvau? Mhm. Am kaip tau atrodo priklausomai nuo jo vidinio mechanizmo iš tikrųjų, nes vidinis mechanizmas yra vieną pavyzdžiui kontroliuojantis žmogus, dominuojantis, jis gali, nu jeigu jis jau arti patologijos arba pavyzdžiui, patologinė asmenybė, jis gali labai ilgai palaikyt tą netikrą imidžą.
Jis gali ten kartais moteris pasakoja ten vat draugavom, susituokėm ten kokie trys metai ėjo, kol jis galiausiai ten pradėjo smurtaut ten va tokie jau labai tokie dalykai prasidėjo, ar ne? Intensyvūs, ar ne? Tai iš tikrųjų kuo taip labai paprastai pasakius, kuo žmogus labiau sužeistas aš manau, tuo jisai ilgiau gali palaikyti ir vaidinti tą tą visą savo imidžą. Geras. Tai žodžiu žmogus gali nemanipuliuoti, tarkim, tris metus gali rodyt, kad pasitiki, duot laisvę viską, bet po triųjų metų staiga pradėti reguliuoti kontroliuoti drausti vos ne ten, žinai, šantažuoti ir taip toliau.
Ta prasme, gali va taip laikytis tiek metų. jis manipuliuos kažkokiu lygmeniu. Ta ta moteris supraskim jeigu jinai yra santykis su tuo vyru, jinai turi daug žaizdų, iš kurių jinai nesupranta, kad jau jie manipuliuojama. Jai atrodys nemanipuliavo, ar ne, kaip dažniausiai yra apibūdinama ir paskui jau kaip dėjo tai dėjo, ar ne? Bet realiai tas vyko nes viskas vyksta labai subtiliam lygmeny, kaip ir kažkokia tyla, ar ne? Jinai vyksta subtiliam lygmeny. Mhm. Moterys nesako: "Dabar einu patylėsiu ir papyksiu."
Viskas vyksta subtiliam lygmeny. Ir tai vyksta subtiliam lygmeny, bet yra tas iš tikrųjų vadinamas pažeidžiamumo lygmuo. Tas pažeidžiamumas, kada mes pradedam jaustis jau patogiai su žmogumi. Tai pavyzdžiui, kontroliuojantis žmogus labai jau toks, ar ne? Jis gali pajaust nu va, įpyniau jau tą moterį, nu čia apie tokius ekstremalius jau variantus galim kalbėt. Dėl to moteris pavyzdžiui, kuo jinai daugiau vaikų turi su vyru, kuo jinai labiau priklausoma finansiškai nuo jo, jis gali pajaust tuo. Mm, jau tai yra tas momentas viskas, jinai nuo manęs priklausomai.
Jinai nieko nepadarys, niekur nepabėgs. Aš jau galiu va nebėgė pasirodyti visu savo gražumu, ar ne? O jeigu šitą paveikslą brėžtume šiek tiek kitaip? Nu, tarkim, nes mes ir kalbėjom, kad gali būt ir moterys tokios, nes dabar vėlgi mes nupiešėm tokį vyrą. Taip, absoliučiai. O jeigu mes tokią moterį nubrėžtume santykyje, tarkim, tuos tris, keturis metus, kaip atrodytų iš moters? Ką jinai darytų? Jinai naudotųsi vyrui ten pati taupytų pinigus, viską, a, susituoktų aš nežinau, ką jinai tenai, vaikų prisigimdytų.
Ir tada tada tinkamu momentu, kai jau kapitalas susirinko, sąskaitoj, mato pas ją pinigų pakanka. Aha, vyras čia per pusę padalinus nemažai turto gausiu. Taip. Ir tada bam, skiriamės. Jo, gali būti ir taip. Arba gali būti kad tiesiog a vat jinai tokia yra linkusi. Vat jeigu moteris, tai tada žeminanti vyrą labai dažnai yra. Jo, jo. Arba tiesiogiai, arba subtiliai žemina. Ir tas vyras tokia per laiką į tokia a pozicija susmunka, ar ne? Čia kaip po padu sako kaip nu tiesiogiai jo ir sako po padu ar ne?
Tai jinai yra tokia labai dominuojanti ir jinai jinai tą vyrą sumeta, kaip sakant, per laiką į tą poziciją ir jau paskui jau, kaip sakant jau žiūrint, koks jos tikslas, jai jau gali būt arba tas vyras visiškai nebesvarbus, arba jinai parodys, tada jau pradės rodyt dar tokias aštresnes puses. Pradės, pavyzdžiui, yra moterų kurios ir smurtauja. Oho. Yra ir smurtauja, kurios muša savo vaikus. Tas yra labai, nu, labai, labai liūdna ir labai baisu. Ir tai gali daryti moteris Mhm.
santykyje, pavyzdžiui, turint šeimą ir tas vyras su ja ten turi du tris vaikus ir jinai pradeda rodyt pilną tokį veidą. Tai ką man dabar? Nu tai nieks ir nepatikės, jeigu sakys kad jeigu vyras sakys, kad jam jo žmona muša, sakys: "Baik tu, ką ten muša?" Sakys trinktelė tau turbūt per petį muša, žinai. paglosti, ar ne? Paglosti, o tu jau sakai muša. Jo. Nu čia yra stereotipai. Jeigu mes į juos nelendam, mes lendam į tai, kas iš tikrųjų vyksta pasauly ir lendam į jautrumą.
suprantam, kad mes galim atjausti tą vyrą ir tai vyksta ir nelendant į į lytį, ar ne, ir neginant nei moterų, nei kad jos geresnės kažkuo ar kad jos dabar moterys, tai turėtų būt švelnesnės. Moteris taip pat vienodai gali būt sužeista ir būt tokia narcistinė, kuri kuri bus tas kulto vadas namie grįžus ir visi ten nušokinės aplinkui jos, kaip sakant žinai, kas labiausiai gąsdina iš šito visko? Kad tu gali būt santykyje tiek metų. Mhm. Bet net nesuprasti, kokiam santykyje tu esi.
Taip. Ir tai atsiskleisti gali po trijų aš tikiu, kad ir po kokių 10 metų gali atsiskleisti. Gal ir tokių variantų yra žinai, kur jau taip slopina savyje, kad a žinai, pas visus gali būt ilgalaikiai planai strategijos ilgalaikiai. Ir ir ne vien tai gali pavyzdžiui, tam žmogui yra tikrai būna kad vat labai didžiuliai kažkokie stresiniai įvykiai atsitinka gyvenime ir jam pačiam susaktyvina pilnai gal koks ten a moteriai persiliejimas, ane, kažkoks tenai arba ten, pavyzdžiui, mirtis kokia, arba dar kažkas praradimas.
Aha. jinai turės jau tų bruožų, kaip sakau tam truputį tas vyras jau tam santyky jo, jis nesupras vis tiek, nu, tai mechanizmas jau yra, jis važiuoja, bet gali įvykti kažkokios netektys ten darbo netektis gali žmonių netektis, stresas kuris sukelia kartais žmogui pačiam tą tokią retraumatizaciją į tai, tai, kad viskas susikelia ir nežinau, kas su manim vyksta ir aš tada jau ten ant kito, kaip sakant, jau man kitas nebesvarbu, aš viską metu ant jo m ir ir tai gali atsitikti taip.
OK, tai jeigu taip gali būti, ar yra iš viso egzistuoja bent vienas būdas, kai esi santykių pradžioje atpažinti, kad tai gali nutikti ateityje, kad esu santykyje, kur tikėtina kad po kad žmogus vaidina Mhm. Ir po trijų metų išlįs va šitas vat, nežinau kaip čia pavadinti taip, a, nu, įskaudintas, traumuotas vaikas gražiai pavadinsim, nes čia yra vaikystės trauma, ane, kuri išlįs a kažkada, bet jis dabar vaidina. Ar yra bent vienas būdas tai atpažinti? Ir tarkim, kaip ir mes, žinai suprantam, kad jeigu aš santykių pradžioj tai atpažinau Mhm.
nu aš tikėtina sakysiu, žiūrėk, mum nepakeliui, Mhm. Vėl skiriamės. Jo ir tiek. po trijų metų, po penkių metų kai yra trys vaikai arba ten jau santuoka ir yra, žinai, turtas ir taip toliau, jau skirtis skausminga sudėtinga ir sudėtinga. Jau čia ir dalybos, ir ir pykčiai, ir skausmai, ir vaikų traumos ir taip toliau, ane? Jau skausminga. Tai užbėgtiate įvykiams už akių. Ar įmanoma bent vienu būdu atpažinti tai, kad tu sutikai tokį žmogų, su kuriuo tai gresia? Tai galima pagal kūno formą labiau iš tikrųjų pas vyrus, kas labiau yra linkę jeigu jisai dominuojantis tipas, tai jisai tokią trikampinę figūrą labiau linkęs turėti.
Va tas toks kontrolierius vadinama. Mhm. Tą vadinamą tokį labai labai aštriai gal skambės tas pavadinimas, bet psichopatinis kūno tipas. Tai jisai nėra ne, mes nekalbam apie patologinius variantus, mes kalbam labiau apie archetipą, apie kūno tipą. Ir tas žmogus tiesiog jisai turi irgi labai daug nepasitikėjimo, bet jis turi turės labai daug dominavimo ir jo tarsi energija bus va tokia ir atsispindės dominuojanti energija kūne, tokia tarsi sukelta. Jis toks ateina, apart to, kad jis ten gal eina povas arba to, kad apart to, kad jis ten dar sportuoja, galim sakyt, čia raumenys, ne raumenis, bet jis gali vyras ir būt visiškai neraumeningas ir prie sporto nesilietęs bet jausim jo tokia va čia va sukelta tokia gali būt labai išpūsta krūtinė.
Vat jis toks ateina visas išpūstas. Aha. Ir apart krūtinės gali būti akys. Akys labai labai intensyvios. tokios intensyvios irgi vadinama užkrautoji dalis, nes užkrauti bruožai yra dažnai krūtinė pas dominuojantį, tipo išpūsta, vadinasi energija sukelta į viršų ir akys užkrautos. Tai tas terminologijo toks užkrautoji energija, energija pasiskirsčiusi labiau į viršutinę dalį ir kojos, jos gali būt tokios labai lieknutės, labai plonytės, tokios, toks visiškas trikampiukas. Tai jeigu jau tokį povą pamatom ir moteris jinai gali irgi taip vat vienodai tokia labai gal labai gali būt pečiai tokie va tada tie pečių linijai j tokia nes mus moteris tiek jinai tokia truputį nužemėjus jie gali būt tokia labai iškilus akys tokios kuo labiau intensyvus toks tamsus tarsi toks užhipnotizuojantis gal gali būt gilus bet gilus gali jis būt ir
švelniai gilus gal toks įtraukiantis labai gali būt toks viliokiškas žvilgsnis įtraukiantis Mes sakom vat vat suvilio įtraukia gundantis žvilgsnis, nes jo iš tikrųjų intencija iš vienos pusės yra įtraukti, sugundyti labai stipriai. OK. O jeigu imtume, tai čia va tas dominuojantis. O jeigu imtume tą tokį švelnųjį nedominuojantį iš kūno jisai labiau bus toks galim sakyti lieknas kūno tipas. Jis toks gali net ateiti į laikyseną nepriklausomai moteris, vyras tokia gal sukritęs, va toks vat galim net matyti žmogaus iš tikrųjų po vizą nepasitikėjimą savim.
Mhm. Tai tu nori pasakyti, tas švelnusis žmogus, jis labiau savim nepasitinkantis, dėl to jisai švelnus. E, jis jis labiau, jo pasąmoninė intencija išvis yra labiau vat duokit man meilės, man tik meilę duokit. Aš nepasitikėjau, negavau tos meilės, bet aš aš tas švelnus, vis tiek lipšnus. Gal aš ten pavydėsiu, gal aš nepasitikėsiu bet aš būsiu vis tiek mano dominuojanti ta elgsena bus tiesiog užpildyk mane duok man meilės. Ir ir ta moteris ir vyras, jie gali būt tokie ypač lėkni.
Vat ilgas kaklas. E, gali, galim tokia tarsi tarsi laikysena labiau vat į čia toks galva palinkusi gali būt ir toks visai sukritęs žmogus vat ateina taip, ar ne? Va taip. Nu jo iš karto gerietis jo toks toks gerietis, ką tau čia ir gali būt itin paslaugus, itin toks labai vat perdėtai galim jaust, kad žmogus jeigu perdėta irgi paslaugus, perdėta geras jaučia irgi iš tikrųjų mūsų kūno forma labai atspindi mūsų mentaliką visą mentalitetą, mąstymo būdą. Ir mes kai kalbam apie tuos tokius jau kraštutinius labiau variantus, stipriai išreikštus, tai jie jau turi ir tuos stiprius mechanizmus, ar ne?
Jisišaknijusius. Kai žmogus tuos mechanizmus atsipina su savim atsipalaiduoja tuose mechanizmuose, jau užsipildo, tai jo gali ir kūno pozicija kažkiek vat koreguojasi, nes iš mūsų mentalitetas veikia kūną, kūnas veikia mentalitetą ir taip ir eina iš čia į ten toks ryšys tarp kūno ir minčių, ar ne? Tai aš aš pilnai tikiu, žinai, net nu žmogus kaip, pavyzdžiui, ten, nežinau, a galim pastebėti ten kokį vaiką pagiri iš karto krūtinėj prie akiškas, žinai, Tai taip, taip, taip. Tai iš karto matosi kaip keičiasi jo savivertė, žinai, ir kaip jisai iš karto tą savo pozą pakeičia, žinai.
Tai čia a suvokiama, kad jeigu žmogus įgauna to pasitikėjimo arba jisai neturi jokių ten tų kažkokių tai paslėptų problemų, tai jisai visai kitaip ir elgsis. Taip. Nu labai įdomu. Klausyk, tai aš tikiuosi, kad a mes atrodo viską jau apkalbėjome apie tuštumą, apie manipuliaciją ir nepasitikėjimą. Tai a tikėkimės, kad mūsų laida buvo naudinga ir a ir aš šiek tiek paatviravau apie save, tai išgirdau, kad man reikia pliaušinio žaislo. Tai žinai, kas mane labiausiai turbūt sudomino ir ko aš niekada nesu bandęs tai hipnozės.
Ir šiaip norėčiau turbūt galėsim pakalbėt ir po laidos a pakalbėt apie tai ir jeigu ir žmonės norėtų, tai kreipkitės į Astą. Paliksime kontaktus apačioj. A tai ačiū tau, Asta, labai už tai, kad buvai laidoje. A manau, kad tema yra labai svarbi ir ne tik svarbi, bet ir įdomi. Ir aš žinau, kad žmonėm kartais labai sunku apie save klausyti bet tai tai vėlgi, kaip ir tu sakei, jau pripažinti ir klausyti ir ir daryti yra žingsnis, didelis žingsnis.
Tai ačiū tau. Ačiū tau labai, Artur. Ačiū. Ačiū visi, kurie žiūrėjote. Nepamirškite uždėti laiko, paspausti mygtuko prenumeruoti ir, aišku, parašyti komentaro. Galbūt jūs palietė šita laida ir išgirdote kažką labai prasmingo, kuo norėtumėt irgi pasidalinti. Tai tą kviečiu padaryt komentaruose. O mes su jumis susitiksime jau kitą savaitę. Iki. เฮ