13 spalio 2025
Apie šią laidą
Transkriptas
Ką tu jam nuoširdžiai dabar pasakytum? Katleris turi omeny. Jo, tikiuosi. Ne aš esu koks esu ir aš jeigu keliu tokią aistrą, aš keliu. Aš dabar pavargęs toks esu. Šitas biznis labai išsukė, vyrai nesipykim. A, o tai kaip čia dabar kaip čia dabar nepasisakė? Ir kodėl aš tiek byfų turiu? Tai gal čia su tavim problema? Ne, ne, ne, ne. Man dėl to, kad atsiprašymas yra žiauriai brangus dalykas, aš dėl to ir neatsiprašinėju. Čia geras, čia geras. Man šitas patiko.
Aš ten vam ten kažką ten. Čia yra patyčių kūrimo pagrindas. Va. Tapiniai klajuminiai, ten dar kažkokie. Jūs dabar dėl šito prisiknisit šitoj vietoj. Tu jautiesi, kad tu biškį įlindai į urvą, kur tą mešką sutikai dabar? Jo. Ir mes dabar su ja šokam. Va taip. Aš tai savo žmonai labai ištikintas visą laiką. Ne, seni, į tave kitos moterys nežiūri. Ai, va, va, prisiminiau. Žodžiu, labai gudriai pasakysiu. A visų pirmiausia, žinai, visiem reikia pasakyti, kad mes nesam pažįstami ir šiaip labai faina susipažint.
Tiktai pirmą kartą šiandien tave gyvai matau. Aš irgi tave ne, bet mes esam mes tikrai kokiam nors influencerių renginy, kur maži sumuštinukai ir visi va tokiais va veidais tikrai esam prasilenkę ir ką nors tokio padarę. Nu galbūt nu kažką tokio, žinai, nu tas būna, kur įeini ir tipo sveikinas su visais ir tipo laba diena, laba diena. Kur tu žinai, kad kažkur matytas? Per vieną rankos paspaudimą visą laiką esam. Taip, taip. Nepaspaudę, bet jau esam buvę netoli kažkur.
Taip taip, taip. Bet šiandien jau normaliai susitikom. Tai žinai, tavo paskutinė istorija ir šiaip paskutinės turbūt istorijos kelis mėnesius garsiau nuskambėjo ne kokie ten lietuviški serialai. Taip, visur apie tai kalbėjo ir apie visi tai apie tai girdėjo. Am, bet šiandien aš noriu pasikalbėti ne apie nuomones, o labiau apie tave patį. Ir aš iš tikrųjų, žinai, a esu labai toksai neutralus šitoj situacijoj, nes aš nelabai įsigilinęs, aš neprisimenu nei tų kitų skandalų, bet kai pradėjau žiūrėt apie tavo visus ten podkastus, laidas su tavim per pastaruosius tris metus, aš taip, žinai įsivertinau kažkokią tai situaciją ir galvoju, bus labai įdomu išgirsti tavo pusę ir kaip tu jautiesi.
Tai šiaip Dominykai, kaip tu šiandien jautiesi? Kokios tavo nuotaikos? Aš aš dabar pavargęs toks esu. A labai m šitas biznis labai išsunkė tave, ane toksai. Ir kai esi jau toks nusi nusivaręs, ne nedamiegojęs, nedavalgęs tai tada toks būni mažai emociškai elastingas. Tai aš net negaliu pasakyt tiesiog nuovargis toks yra, žinai. Tai šiandien pagaliau taip iki 900 ryto išmiegojau, nebe iki 6ų, žinai. O tu keliesi 600ą pats ar su žadintuvu? Natūraliai. Man tiesiog taip gaunasi. Aš aš savo mamos vaikas.
Mano mama irgi kažkaip visą laiką anksti keldavosi. Aš pas mane jau atsirasdavo tas, kad jinai atsibunda ir trankos ir aš tada pabusdavau. Mhm. Ir buvo laikas, kada aš jau vėlai keldavaus, nes, nu, žinai, ten geimini ten paauglystė, visa kita, bet po to kai suaugau, kažkaip vis tiek pas mane ankstyvas rytas. Pas biologinis laikrodis pats, ane toksai. Jo jo jo. Pas mane irgi, žinai, yra tai, kad aš pavyzdžiui, jeigu labai vėlai nueinu miegot, aš vis tiek keliuosi šeštą septą be žadintuvo ir aš t kitą dieną toks pavargęs jaučiuosi ir aš nieko negaliu padaryti.
Man sako: "Tai ilgiau miegok negaliu." Neįmanoma. tiesiog kūnas ne nepasiduoda miegui žinai. Bet čia tu sparsmenas, tu čia žinai, čia gal dėl dėl ko dėl čia vyram dėl testosterono ar ko yra, nes tiesiog būna atmerki akis ir jauti pulsą akyse tiesiog, tu, tu tu, viskas, laikas, keltis. O tu užsimeni apie mamą? Koks tavo santykis šiaip su tėvais? Su mama geras. E, susitinkam bendraujam viskas viskas žinai, kai dingo tas vaikiškas am pykimas ant tėvų, žinai, ten dėl kažko tai tada kažkaip viskas susitvarkė, nes pradžioj ten kažkokia čia to negavai čia to nedavė, čia to nedadarė, o po to taip kaip atsizūmini, žinai, iš taip jau 10.000 km ir pažiūri į situaciją kad tai toks pats žmogus pirmą kartą daręs tėvystę, kaip ir tu kažkada darysi ir
kažvęs kažkas pyk, žinai, tada taip. Ai, ok. Nu tai ir kažkaip susitvarkėm su tėvu, bendraujam. A irgi santykis normalus toksai, žinai, nu tipo nes mano tėvai išsiskyė, mano tėvas užsieny gyvena, žinai, tai mes tiesiog ten WhatsAppą jis ten man atsiunčia ką nors, žinai. O kur gyvena? A prie Barselonos. O dažnai susimatot, nuskrindi. Ne, jisai yra porą kartų atskridęs. A aš su juo Ispanijoj dar nesimačiau, ne? Bet mes esam gyvai matęs kelis kartus dar. A pereikim šiek tiek prie tavęs, žinai nes aš a kažkaip tai išgirdau tuose tavo pokalbiuose per televiziją visur, kad tu nori būti savimi ir tu esi savimi.
Bet aš radau tokią tavo citatą o, ou o jog reikalui esant galiu prisiimti reikiamą poziciją ar vaidmenį. Taip. Tai nėra taip vis tiek, kad tu vieš O kada aš čia taip sakau ir aš čia taip sakiau. Tu šitą sakei, man atrodo, pas Rolandą laidoje. Nu, čia reikia konteksto, žinai. Čia reikia priklauso, ką aš turėjau omeny nes aš galiu prisiimti rolę ir vaidmenį kaip komandos narys. Pavyzdžiui, aš galiu prisiimti rolę ir vaidmenį, kai aš kažko nenoriu daryt, žinai.
Ne, ten buvo apie tai, kad jeigu būtų situacija, kur reikia būti geram, tai tu galėtum pabūti geras. Jeigu reiktų situacija, kur reiktų būt aštresniam tai tu pabūtum aštrus. Taip. Tai nėra taip, kad tu vis tiek dalyvaudamas savo veikloje, a, darydamas savo laidas standapus, tu kažkokį tai personažą turi. Netgi čia sėdėdamas tu turi kažkokį personažą, koks tu nesi namuose su žmona. ne,, tai, faktas, yra., visą, laiką,, kai tu ateini, ypatingai va tokį social settingą, kur esi tu, kur čia dar žinai, trys bachūrėliai, kur kameros visą laiką užsideda toks, kad ir plonas žinai, bet užsideda tas toksai, žinai kur aš paperforminsiu fil toks ar filtras, ar kaukė, ar dar kažkas jisai, vienas dalykas, jis padeda performint.
Nu čia yra kaip, nežinau kaip ateiti į salę ir nusiteikt, kad tu dabar kelsi, žinai. Vienas dalykas yra būt nusiteikus, kai tu guli lovoj. Kitas dalykas, nusiteikt, kad tu dabar kelsi štangą. Lygiai tas pats, tu nusitiki kad tu performinsi. Ir tai yra mano toks kaip ir skydas, žinai, kaip ir toks apsidėliojimas. O kai aš šneku apie tokius dalykus, kad žinai, galiu būti ir toks, ir toks, tai man svarbiausia gyvenime yra pasirinkimas laisvas. Mhm. Nes daugelis žmonių sako: "Aš esu ger aš esu geras, aš esu žmonėm geras."
Ne, tu pasirinkimo neturiu. Tu bijai pasakyt ką tu nori gyvenime. Tu bijai a pasakyt moteriai, kuri tau patinka, kad jin tau patinka, žinai. Ir aš noriu būt savim. Bet jeigu aš pasirenku, pavyzdžiui šitoj socialinėj situacijoj, man yra patogu ar gražiai pašnekėti, arba galbūt nuleisti, arba ego padėt į šoną, arba dar kažką. Aš turiu pasirinkimą tai padaryt. Mhm. Supranti. Ir aš čia dabar, žinai, aš čia dabar labai mandras Makievėlio prisiskaitęs, žinai. Jisai kalba, a, jog žmogus neturintis a galimybės būti agresyviu ar kažkokiu, sakykim, blogu ar dar kažko, negali būti moralus.
Čia yra jo pagrindinė, nu, tokia viena iš tezių žodžiu, kad tu kaip tu gali būti kažkoks tai geras, kažką kuriantis ir statantis jeigu tu neturi galimybės griauti, nes jeigu tu tiktai geras, tu tada neturi pasirinkimo. Ir pasirinkimas yra tas tikrasis, nu, žmogiškumo ten ar čia vyriškumo kaip tu nori pavadint, bet žodžiu tikrasis va tas jau tu, žodžiu, kai tu gali rinktis, nes jeigu tu negali, nu vat kaip, pavyzdžiui, vaikšto vyrai gatve ir sako ten aš tai savo žmonai labai ištikimas visą laiką.
Ne, seni, į tave kitos moterys nežiūri. tiesiog tu ateitų prie tavęs trys moterys, sakytų: "Ei, labas, tau pradėtų gal ir drebėt." Ir vat pasirinkimas yra, kai tu gali rinktis, va čia aš noriu būt žoskas, čia aš noriu būt geras, čia aš noriu būt švelnus, čia aš noriu kažką pasiust Kai, tu, turi, tuos, pasirinkimus, tada yra tada aš galiu vertinti save kaip kaip žmogų, kuris vat nu va čia gražiai padariau, tai aš pasirinkau. O ne dėl to, kad man atėjo ir sako: "Nu, bet čia reikia gražiai elgtis, ne, aš noriu."
Aha. Nes tas toksai, žinai, kai tu neturi pasirinkimo ir elgiesi gražiai tik tam, kad kažko neprarasti, statuso ar ten tų pačių rėmėjų ar dar kažko, a tai tu jau prarandi patį save, nes tu galbūt viduj arba šeimos prie šeimos stalo vieną sakysi, bet transliuosi visai ką kitą. Taip, nes a tavo pasirinkimą diktuoja išorinės sąlygos. Aš vat va šituo irgi, žinai taip diktuoja, bet nu čia irgi yra toks nepasirinkimo pasirinkimas, žinai, toks jisai tokia save save ėdanti gyvatė.
Aš nemanau, kad kažkas Aš nemanau, kad kažkas išvis iš išorės mus mums labai įtaką daro apart mūsų įsivaizdavimo tų dalykų. Mhm. Aš pats įsivaizduoju tą spaudimą. Aš įsivaizduoju, kaip man bus blogai, jeigu dabar man ten iš manęs atims kažkokį influencerio dylą. Aš tai įsivaizduoju aš tai projektuoju. Taip, tai bus nemalonu, taip, tai bus socialinė situacija keista, bet žmonės prisigalvoja tokių baisių dalykų, kad juos atstums, kad jie numirs, kad tu iš esmės keliauji į šaltą žiemą, vienas išmestas nuo nuo genties ir ten tavęs su meškos.
Kai taip nu nėra. Žiūrėk, šita tema ne tik populiari, bet ir labai svarbi, ypač tiems, kurie rūpinasi savo ateitimi. Šiandien visi kalba apie ilgaamžiškumą, telomerus ir visokias NA+ lašelines. Atrodo, kad be laboratorijos gyventi tampa tiesiog nebeįmanoma, bet yra paprastesnis būdas. Longevix maisto papildai tai toks longevity paketas tavo kūnui. Resveretrolis, kvercetinas, nicinas ir bioperin, kad viskas geriau veiktų ilgesnį laiką. O Max papildo versijoje dar prisideda glicino ir NAC. Jie padeda ląstelėms atsinaujinti kaip po naujausio telefono updeito.
Žodžiu, tai ne šiaip trendas, o reali pagalba jūsų ląstelėms. Likti jaunesniems ir energingesniems. Ir va kas smagiausia, ko jūs laukiate manovaistinė.lt su kodu tap geresniu gaukite net 40% nuodą jau dabar. Bet tu dabar paminėjai, žinai, tokius kelis skirtinius dalykus. Tai pirmas dalykas, mirties baimė. Tai yra didžiausia baimė. pas žmogų, ane, prigimtinę didžiausią baimę. Kitas dalykas, a tu nemanai, kad pas mus yra tas gajus dalykas, kad mes labai galvojame ką kiti pagalvos ir kad esam tokia maža bendruomenė, ta pati Lietuva, žinai tiek mažai žmonių, kad a netgi turbūt tavo šitas skandalas, nu, man atrodo pernelyg labai nuskambėjo per Lietuvą kur neturėtų būti, pavyzdžiui, ten kokioj Amerikoj, jis nebūtų tiek reikšmingas, būtų, žinai, ten gal YouTube kažkas padiskutavę, pasikalbėję per savo podkastus ar kažką ir viskas.
O pas mus nuėjo iki žiniasklaidla. Tai reiškia, kad mes tokia maža bendruomenė kad pas mus labai lengva nukencelint. Ir, pavyzdžiui, a galbūt ir to bijo žinai, kad kažką ne taip pasakys, po to žinai, kažkas užsikabins, žiniasklaida parašys, pradės diskutuot ir tą žmogų tiesiog per savaitę suvalgys ir ir po to jam iš to iškilti vėl reikės daug daug laiko ir jį tai suvalgys. Ir jie to prisibijodami galbūt ir vat nelabai reiškia savo nuomonę. galbūt prisibijo ir tai diktuoja tą a pasirinkimo nebuvimą.
Taip, tai čia yra vidinis požiūris. Čia yra nu vat žmonės sako: "Aš neturiu pasirinkimo." Visada turi. Tiesiog yra pasekmių baimė. Klausimas, ar tu bijai kas tau potencialiai gali nutikt? Ar tu lendi į tą tamsų urvą, nes tu įsivaizduoji, kad ten yra dabar meška ar nelendi? Ir kartais įlendi ir ten būna ta meška ir tu neši ten kudašių. kartais tu įlendi ir ten kažkas vertingo yra, ko galbūt kiti bijo pasiimt. Ir man labai anksti susiformavo įspūdis, kad yra keista, kad žmonės nenori paieškoti kas ten yra, žinai, giliau.
Mhm. Nu, aš suprantu patogumą, aš suprantu norą ir aš čia nesakau, kad visi turi sėdėti ir dabar, žinai, fakus vieni kitiem rodyti ir ir panašiai. Ne, tai yra ir yra struktūra, kurioje mes visi gyvenam, yra socialinės normos, jos yra reikalingos, įstatymai, visi tie dalykai turi savo funkciją. Mano pointas yra kad tai nėra galutinis taškas patirčių galutinis kažkokio tai pasaulio apibrėžimas. Ir aš noriu pasižiūrėt, kas už to yra, kas tenais dar yra. Galbūt ir ir degsi, ir sudegsi, bet aš ką supratau per savo visus tuos čia skandalus, per viską, kad nėra tokio dalyko kaip atstūmimas.
Jis neegzistuoja. jisai yra tiktai mūsų įsivaizdavimas, kad dabar kažkas ant mūsų pyksta, kad kažkas sėdi ir negražiai šneka arba ten tau kažkokių pinigėlių nebeduoda arba ten dar kažkas tai. Bet jeigu tau su savim gerai, tu nu, tu kaip žmogus ateini į kompaniją vienas, tu iš jos išeini iš kompanijos vienas ir tu kai moki su savimi būti, nu nėra tokio dalyko, mane atstūmė, manęs nebėra, nu, tai nueisiu į kitą chebrą susirasiu. Mhm. visą laiką to konešiono, to susijungimo aš galiu gaut.
Ir kai ir kai šitą supranti, tada nebėra nebėra tol ko kažkam bučiuot subinių, nebėra tol ko su kažkuo tai derėtis, jeigu tau grasina ten su kažkokiais teroristais. Nėra nebėra tol ko šitų dalykų daryt. Ir tada ir man yra, aš didžiulę prabangą turiu suprasti, kad aš einu į visas situacijas dabar taip, kad galėčiau iš jų bet kada išeit, kad galėčiau iš bet kokio dylo atsistot ir sakyt: "Aš nebenoriu" ir išeit. Ir tada tavęs nebegali sukiot. Tavęs nebegali sukioti rėmėjai, dylai prodiuseriai, tėvai, ten dar kažkas.
Tai jeigu tu gali plikas nuogas išeit į gatvę, nu ta prasme sudegt tas metaforinis sudegimas, žinai, visiškai iki grūdo išeit ir sakyt man su manim OK, aš pliką birką lauke vis tiek susitvarkysiu, tada gali šitą daryt. Jeigu ne, tada nesis. Blemba, šiaip tai klausant tavęs atrodo, pas tave tiek drąsos, bet tu jautiesi, kad tu biškį įlindai į urvą kur tą mešką sutikai dabar, pastaruosius du mėnesius. Jo mes dabar su ja šokam. Va taip. Dabar šoki vis dar, ane?
Bet tu taip palietei šiek tiek ribas, ane? Nes nu tikrai taip visur atrodo ant ribos ėj ir dar nesibaigia ten tie ribų išbandymai ten ir tyrimai visokie prokuratūros ir taip toliau. Kaip tu jautiesi šiuo atveju? Tu nebijai, kad tai gali kažkur tai nueiti toliau, am kas nebus tau naudinga ar visgi tai buvo tau didelė pamoka? Nuoširdžiai. Va, dabar tu kaip jautiesi iš tikrųjų toj situacijoj? Kartotum visą tai ar ar visgi galbūt kažką būtum pakeitęs? Aš kai prasideda kažkoks nors ten, nu sakau, važiuotažas, kažkas šiaušės, aš visą laiką atsisėdu ir aš ramiai su savim įsičekinu.
Aš nedarau va dabar va taip va iškart aš atsisėdu ir aš įsičekinu su savim. Aš gal nueinu pasportuot ir aš savęs pasiklausiu, kaip aš dabar noriu daryt. Ir aš nei sekundei neabejojau, ką aš noriu daryt. Taip, tai buvo sudėtinga, pavojinga, tai buvo baisu, man labai sunku ir ir finansiškai, ir emociškai, ir visaip bet tai yra mano kelias, kurį aš pasirinkau. Aš jį noriu iki galo nueiti. O tos ribos, kur ateina, sako: "Čia riba dabar." Ne, čia yra riba dabar.
Ribos anksčiau buvo vienokios, dabar jos kitokios ir kažkada nebuvo galima sėdėt su juodaodžiais autobuse kartu tose pačiose vietose. Tai buvo ribos, tai buvo įstatymas. Ir aš nesakau, kad reikia eiti ir dabar visus tuos įstatymus laužyti, nes, nu, tikrai yra jau, kai ten, nežinau, prasideda visokios ten žmonių gyvybės, ten nežinau, vaikai, dar kažkas, tai kas jau yra mūsų socialinis pagrindas, nes jei tu šitą purtyt pradedi, nu, tai anarchija. Bet yra tokių vietų, kurios yra biškį nu va tipo ką šnekėt, ko nešnekėt.
Čia riba. Čia jūsų riba, chebra. laisvė. Jo, čia mūsų mūsų tėvai ėjo kapoti su šita valstybe, stovėjo prie televizijos bokštų, žmonės lindo po tankais, kad galėtų daryt ką nori ir laisvai gyvent. Ir jūs dabar dėl šito prisiknisit šitoj vietoj. Nu ką, nu ką aš žinau. Ir, nu čia riba dabar. Ir ten aišku galima lygint su ta Amerika. Mes nesam Amerika pas mus yra kitaip, aš suprantu, bet čia po kurio laiko ta riba dar jinai pasikeis, jinai dar pasisuks.
A su tuo ateina aišku ir neigiami dalykai visą laiką. Kiekvienas pokytis atsineša ir kažką. Tai nes jeigu nes pavyzdžiui internetas jisai nužoskėja. Jisai Mhm. čia kas prieš porą dienų Twitche gimdymą priėmė. gimdė, gimdė moteris ir čia ta prasme laivų taip ir už doneišionus ten tipo berods aš dabar neatsimenu tiksliai, bet sako kas daugiausiai padoneitins, galės vaiką pavadint nu tipo vardu, žinai, nu tipo iki tokio lygio nu ir čia tipo kaip čia gerai ar čia negerai, žinai, čia dabar nu tipo kas tas vaikas, kaip jisai gyvens, ar jis bus kaip tas, nu, ar jis bus kaip tas kur ant nirvanos viršelio, kur visi dabar žino, kad jo ten genitalijos matė žinai, visas pasaulis nu, visas pasaulis ir ir visą laiką yra ta pusė, bet tai kyla
iš to paties noro patikrinti tas patikrinti tas ribas, kas yra socialiai normalu, kas yra ką ką kas tipo galima, ko negalima. Nu ir vieni vieni yra kaip aš, kur aš tikrintojai aš tikrinu, nu turiu omeny aš tikrinu nu vat kalbos laisvę, a argumentuoju ten kažkam įtinka, neįtinka, ne tame esmė bet aš aš bandau. Ir tada yra žmonės kurie kyla lygiai iš tos pačios vietos bet, pavyzdžiui, nueina, kur strymeriai kur mėto butelius ir prie vaikų kabinėjasi gatvę, tai visą laiką čia yra toks, nu, dviešmenis kardas, bet tai nėra, kad tiesiog žmonės daro, nes reikia sukelti bangą.
Tai tiesiog dabar yra tokia nauja medijos sfera. Tai yra naujas medijos stilius. Jis yra pasaulinis ir jame bus ir gerų, ir nelabai gerų dalykų. Ačiū tau už tavo laiką. Jeigu tau patinka tai, ką girdi prisijunk prie mūsų bendruomenės ir paspausk mygtuką prenumeruotė bei pasidalink komentaruose, jeigu atradai kažką apie save šioje temoje. O mes tuo tarpu grįžtam atgal į pokalbį. Bet a bandydamas tas ribas, a tu iš viso, nes daugelis žmonių a iš to, kas vyko dabar ypač paskaičius komentarus, žinai, a kažkaip tave nurašė kaip tokiu bejausmiu žmogumi, kuris negebantis užjausti ten ir patyčios, ir taip toliau, bet įsivaizduokim, kad tai buvo tavo ribų išbandymas.
Galbūt tuo metu tau tai buvo faina, ane? Ten pradėjai nuo vieno tęsiasi tie konfliktai, nelįsim į juos bet a jeigu visgi normos, vat kaip tu sakai, tu išbandei ribą, bet a visuomenės normos, a daugelio prasme, nu vis dėlto priims, kad tai buvo nelabai gerai. Taip. Ar tu ar tu gebantis atsiprašyti už tai ir sakyti, chebra, nu ok, jeigu šitos normos negerai peržengti, tai ok nu tarkim, kad tai yra taip pat kaip nežinau, ten nesakyti n žodžio, žinai kur jau visuotinai priimtas nevadinti a n raide tam tikros rasės žmonių ir panašiai.
Tai ar tu gebantis šitoj situacijoj atsiprašyt? Nebūtinai šitam atveju, bet šiaip gyvenime. Ar aš gebu gyvenime atsiprašyt? Taip, taip. Man dėl to, kad atsiprašymas yra žiauriai brangus dalykas, aš dėl to ir neatsiprašinėju šitoj vietoj. Todėl kad atsiprašymas yra tapęs pijarinio mazgote, kur ateina žmogus. Ai, jo, jo. Tai o tai ko tu negali atsiprašyt? O tai ko tu negali atsiprašyt? Ne, jums reikia atsiprašymo tiktai kaip žodžio. Jis ne jis jis nieko jis nieko neturi, jis nieko nedaro.
Žinai klausimas, ar tu nori atsipra, nes daugelis atsiprašinėja vat, pavyzdžiui, va tie influencerių atsiprašinėjimai, jie yra ne tam, kad tiem žmonėm, kurie ten įsižeidė, būtų geriau, o tam, kad ant jų nepyktų. Tai yra žiauriai savanaudiškas dalykas eiti ir atsiprašinėt, jūs ant manęs nepykit. Nu tipo, tam, kad tiesiog užglasti skandalą ir tipo jokių strėlių į mane. Ko koki Nu sakau, va čia ir yra va tas dalykas, kuris yra žiauriai persisukęs. Atsiprašymas turi būti mano gyvenime nuoširdus, tikras ir kitam.
Ne dėl savęs, o tau. Aš taip, aš, man bus nauda, aš jausiuosi geriau, kad aš geriau padariau ir visa kita, bet tas žmogus, kurio tu atsiprašai, mano galva turi jaustis, kad tai yra nuoširdu. Mhm. M ir jeigu tu atsiprašai tik dėl to, kad dėl ant tavęs nepyktų nu ir turbūt, žinai, a tas kai kai tarkim kažkas sukyla per naktį turbūt tu savo nuomonės nepakeiti taip greitai ir to jausmo, kad tu ten gebėtum kitą dieną jau atsiprašyti ir ta prasme tai vis tiek tu gi turėjai kažkokias kitas mintis tu ten 30 metų gyvenai vienaip ir dabar staiga ant tavęs supyko.
Ai jo supratau, chebra, staiga pagavau. Staiga aš nebe rasistas. Staiga aš nebe toks staiga aš nebe toks, ne? Bet jeigu tu sugebi praeiti tą, išgyventi kažkaip galbūt ten, nežinau, susitikti su tais žmonėmis, kurie ten galbūt, žodžiu kažką tau rašė, tada jo. Bet jeigu tu darai šitą viešai, tai, nu, čia Mhm. babkių nusimetimas. O klausyk, o nėra taip, kad čia tie skandalai pastaruoju metu buvo tavo kokios nors ilgalaikės strategijos kūrinys, nes buvo ir tokių spekuliacijų. A aš nedarau jų aklai, aš pamąstau, ką aš noriu daryt.
E, ir aš kažkokio šimtametės strategijos į priekį ten sudėliojęs neturiu. Ar gal turiu nežinai, bet nu aš tiesiog jaučiu, aš paleinosi važiuoju į tą vietą, kur man atrodo, ką man dabar reikia daryt. Ir aš pasiimu ir aš nu aš matau jau taip apytiksliai, kad čia bus ten, tarkim supyks daug žmonių. Bet aš galvoju, ar aš noriu naktį, naktimis pabūsti ir sakyt, blemba, bet galėjau pasakyt taip ne, tiktų. Nu žiūrim, degam, žinai bandom. Nu va, tipo prasis.
Tu žiūri kaip į žaidimą tokį. O tai kai o bet viskas yra žaidimas. O o kas net, nu tas pats karas netgi yra žaidimas. Tai yra pastatymas, e, ten junito, čia figūros, čia kažko, tai čia. Ir jeigu tu rimtus dalykus sugebi praimti paprastai nu va tipo, nu tai gerai, nu pyksta žmonės, bet tai jie turi teisę pykti normali emocija, viskas gerai, bet tai nuo kada pyktis yra blogai? Kodėl aš turiu stovėt prieš tą traukinį pykčio? Kodėl aš negaliu iš šono žiūrėt ir jo grožėtis, kaip jis važiuoja?
Nu va pyksta žmonės čia tą daro, čia vat komentarai tokie, dar kažkas, biškį atsiribot nuo to, žinai, vėl paskaityt vėl pasižiūrėt, čia su kažkuo nesutinki čia pasakyt, čia dar kažkas ir nevaldyt tų srovių, o labiau su jomis taip nu žinai plaukt. Nes va čia ir yra vat man tas PR žinai vat kodėl aš nu man aš nekenčiu va tų visų eikit atsiprašykit dar visa kita, nes tai yra bandymas sukontroliuoti viešosios nuomonės. Aš manau, kad su viešąja nuomone viskas gerai yra.
Jeigu žmonės pyksta, jie tegul pyksta. Bet tai kodėl aš dabar turiu eiti ir nustatinėti jų kažkaip emocijas per savo kažkokį ten manipuliacinį atsiprašymą, kuris ten kažkaip ne aš esu koks esu ir aš jeigu keliu tokią aistrą, aš keliu. Nu žinai. A tu tu žodžiu tu strėlių į savo pusę nenori? Niekada. O kas nori? O kas nori į savo pusę strėlių? A dar tu esi sakęs, kad tau labai patinka keršyti. Labai. Iš kur pas tave tas noras kovoti?
Bet o aš keista, kad pat kitus jo nėra. Man man jis man jis nu faina. Nu kova yra tas pats žaidimas. Kova yra galutinis lygis išsiaiškinti kažką. Taip, bet pavyzdžiui, tu nebijai, nu, tavo tavo patirty yra, kad tu praradai galbūt dar yra būdų ir susitaikyti, bet praradai draugų, su kuriais daug metų draugavai ir panašiai. Ir per tuos konfliktus a negaila po to, žinai, nu žinai, kaip būna, pavyzdžiui, vat turėjau laidą su budiste ir jinai sako: "Būna, praeina 10 metų, atsuki laiką galvoji, tokios nesąmonės susipykom žinai, tipo tuo metu ant emocijų, žinai ant emocijų.
Ir kai pasižiūri dabar kaip va tu sakai, iš 10.000 km taip atsuki ir taip galvoju, blemba, va dėl tos nesąmonės mes ten susipykom ir palaidojom 20 metų draugystę, 15 metų draugystę. Taip tau nebūna kartais taip vat, žinai pažiūrus atgal arba net ir dabar įvertinus situaciją, gal ir nereikėjo čia taip keršči. Gal ne visada verta keršyti. Ar tu tiek jauti adrenaliną keršydamas, kad tau Čia ne kaifo klausimas. Čia ne klausimas, ar aš noriu dabar padaryt kad tipo, o mano dalykas yra toks.
Aš labai anksti supratau, kad dalykai turi atlikti savo funkciją iki galo. Aš esu didelis sunkus diedas. Aš, pavyzdžiui, esu tris lovas sulaužęs savo gyvenime, nieko ypatingo nedarydama. Aš atsisėdu, bu ir jinai sulūžta. Ir aš ir aš pradėjau suprasti kad šita lova nėra iki galo stres testinta man. Kodėl aš turiu kiekvieną kartą pirkti lovą arba bijoti gultis į savo lovą, kad jinai nesulūžtų? Lovos darbas yra mane laikyti. Lygiai taip pat kaip mano darbas yra, tarkim, mano žmona pasirūpinti arba pasirūpinti savo aplinka ir panašiai.
Ir jeigu tai yra draugystė, kuri negali atlaikyti konflikto, kuriame ten atsakai tuo pačiu, kas tau yra daroma, tai tada ta draugystė nėra verta. Taip, tu visada gali atsisukti ir sakyt, kai jau laikas nuplauna, aišku, kai tu esi budistė ir gali sakyti, kad čia tiek jau laikas nuplovė ir dabar žiūriu, nu gal net ne taip jau ir blogai. Jo, jo, tas akmuo aišku, kad nebe toks aštrus. Ir jeigu tu e ateini koks tu esi į santykį ir tau ten ar žmogus sako: "Žiūrėk, nu man netinka, koks tu esi savo būdu."
Tai gali būt konflikto būdu pasakymas, tai gali būt pasakymas a nežinau, kažkokiu gaustinimu, kaip ten dingsta žmonės ar dar kažkas. Tai aš tame nematau problemos. Kam reikia sėdėt visiems susipynus, rankom susikibus jeigu per tą ranką elektra eina, kaip prie kaip prie Duchovkės būdavo vaikystėj, kur vis darydavo elektrinę šitą. Nu nereikia. Ir lygiai tas pats ir man galioja. Ir jeigu žmogus ateina ir sako: "Žiūrėk Klajumai, tu peržoskas ten taip man pavyzdžiui, nu nežinau, kelia stresą kaip tu kalbi, ar ten dar kažkas, viskas yra OK, visi formuojame savo gyvenimą ir aš jį formuojuosi taip, kad aš noriu pasakyt, ką aš noriu pasakyt, aš noriu gyvent, kaip aš noriu gyvent ir aš prisiimu tada tokią atsakomybę ir viskas.
Mhm. Žinai, aš dar ką pastebėjau, kad čia jau neliečiant tik tavęs, bet šiaip kažkaip tai a komedijos pasaulyje iš esmės taip pasižiūrėjus tą patį YouTubeą, nes dabar visi komikai YouTube yra. Jo. A ir a šiaip tų byfų tarp komikų labai daugpap ir yra tokie klanai, aš čia net buvau įsijungęs savaitės rifą ir jie tenai tas jaunimas ten dėlioja tuos vatapiniai klajuminiai, ten dar kažkokie, žinai. A jūs tarp kodėl kodėl tie klanai egzistuoja? Nu atrodo, mes Lietuvoj ne tokie ir dideli, žinai.
atrodytų. Aš kažkada pradėjau motyvuotus atletus daryt apie sportą ir mano įsivaizdavimu, kai aš pradėjau tai daryt 2015 metais, aš galvojau, kad tai bus žiauriai faina, kaip Amerikoj visi blogeriai susitikinės, darys kartu. Buvo visiškai priešingai, ta prasme, didžiulė konkurencija kartu nieks nieko nenori daryt, tiktai patys, žinai, kartu laidų nedaro. Ir dabar pas komedijos pasauly irgi yra tokie klanai, kur jūs kartu nedarot, nes ne va tai yra konkurencija ir kažkas tai yra viršuj. A nežinau tenai galbūt specialiai kiša pagalius ten kiti.
Nu kaip va tas veikia? Šiaip įdomu, nes turbūt žmonės net nelabai yra susipažinę ir neįsivaizduoja to komedijos pasaulio. Visi kol neturi ką prarast arba yra labai maži tie vadinami steiksai įstatymai, visi yra labai geri draugai. Kaip ateini į naują darbą, visi sėdit call centre arba dar kažkur ir visi ten viską, a, bosai, lochai, mes dabar čia ateisim, einam visi pietų. Nu gerai, čia mes gal grupelė, bet mes vis tiek komanda ir ten, nu čia tas surūgęs, tas čia toks, bet mes čia sėdim team buildinge, nu prigėrė vis tiek va nu ir staiga vieną paaukština į menedžerį ten kokį, jį paaukština ir jisai žiūri staiga, kad blemba kažkaip kažkokio ir pykčiu atsiranda ir čia kiti mane ir čia jau biškį konkuruoja su manim ir čia iš
apačios jau pyksta šitie, kad aš jam blogas ten valandas sudėliojau, bet aš vis tiek dirbu, aš dar aukščiau pakylęs staiga čia dar žiauriau. Ir ta piramidė kuri yra vat įtakos, galios, kaip tik nori pavadink, jinai neina va taip va. Jinai eina va taip va. Mhm. Ir kiekvienam laiptely mažėja vietos. Grobuonis didėja, maisto mažėja ir mažėja vietos. Ir tu eini, eini, eini eini ir tu kažkada ateini va ten į patį viršų, kaip ir viskas pasaulis sueina taip pat.
Anksčiau būdavo 1000 skirtingų konsolių žaidimo. Dabar yra PlayStationas Xboxas Nintendo ten bėga iš paskos. Lygiai tas pats kaip ir visur kitur. Nu, visur kitur yra pagrindiniai keli brendai, kurie užima rinką dėl, nu, taip natūraliai gaunasi. Jie atsistoja šalia vieni kitų toj piramidės viršuj, kur jau yra mažai maisto ir visą laiką kažkada jų membranos susiliečia ir persidengia. Ir kai persidengia, tada įvyksta konfliktai. Tada tu gali tame funkcionuot. Bet jeigu tu ateini ir sakai: "Vyrai, nesipykim, būkim gražiai visa kita, tai tave pirmas pirmas nukirs tau galvą, kuris tiktai naglesnis yra.
Nu ir aš priimu tos vietos taisykles tokias. Man jos patinka, man patinka tas nardymas, man patinka tie strategavimai skiminimai ir visa kita. Ir aš manau kad aš esu savo vietoj ir dėl to tai ir veikia. O kodėl tai sueina visa visa įtaka į ten porą tiktai tų brendų? Aš nežinau. Čia jau reikėtų kažkokių. Tai o kaip Lietuvoj su komedijos pasauliu yra taip, kad yra tie trys ar kiek čia tų brendų ir nu jie yra pagrindiniai ir didžiausi.
A buvo jau baigę praeiti tą, aš kalbėjau komedijos krizę Lietuvoj, nes iš esmės po Covido a visi tapo, nu gal ne gal net anksčiau biškį, nu žiauriai daug komikų atsirado žiauriai tiesiog aukso karšlygė. Kiekvienas užlipęs ant scenos gaudavo plojimų, nes žmonės buvo kažkaip ar renginių ištroškę ar dar kažko, nu tiesiog kažkaip taip susidėliojo ir po to žmonės kažkaip nusijautrino ir buvo prisikūrę daug visokių podkastėlių ten Instagramo skečų kūrėjų dar visa kita, dar visa kita. Ir tas žiūrovas, jisai ištroškęs ką žiūrėt, bet jam nebeįdomu tie, nu, žmonės, kurie vidutiniškai daro arba prastai daro.
Ir jie vis tiek ieško ir jie tada pamato kad yra dar consistent kanalai, kaip ten a mano klajumo kanalas, kaip vėl tie patys, kaip Savaitės rifas, a, kaip šitas niekas neruošta yra, nu, yra dar ten tierais keliais dar eina chebra ir ir žiūrovas tada atsisuka ir jisai ieško ir jis visą laiką suplauks pas didžiausią tą, kuris išgyvena tas krizes. Mhm. Nu ir suplaukia. Nu ir taip jau yra. Nu kaip ir pažiūrėkit, 2008 per finansinę krizę irgi turtuoliai pasidarė turtingesni.
Nepasidarė mažiau turtingi. Krizė buvo tiktai va čia va šitiems ant žemės. Bet tu galvoji, kad tai dabar jau šansų mažiem išplaukti į viršų vis mažėja ir mažėja taip išeina, ane? Nes tuo pačiu keliu jo, reikia kažko kito reikia kažkaip inovuot. Podkastai buvo inovacija, dabar jinai jau yra telikas. Viskas, čia jau yra prodiuseriai, čia yra viskas. Nu gal gali gal kažkur sėdi dabar po krioklių treniruojasi ten kažkoks nerealus podkasteris, kuris čia tuoj atbėgs ir šoks ir ten fu ir žemu visiem nosys nuvalys.
Visada yra toksai šansas, bet dažniausiai tai yra inovacija per kažką. Tai tai ar tai yra strymai? Aš manau, kad strymai ateina didelių dalykų į Lietuvą. A, aš vienu metu jau galvojau pradėti daryt, bet kažkaip neatradau laiko. Tai aš manau kad šitas dalykas bus, nes užsieny tai yra labai labai populiaru. Tai yra ir politiniai strymeriai, ir sporto, ir žaidimų, ir jie kartu dar ir viską tą patį vienu metu daro. Vieną dieną šneka apie Gazą, kitą dieną jau žaidžia Elden Ringą.
Tai aš manau, kad Lietuvoj atsigaus šitas dalykas, nes tai yra tai tam, kad jis inovuotųsi, jis turi būt prieinamas jaunimą. O tu galvoji, kad Lietuvoj yra tikrai labai daug stiprių komikų, kurie gali strymint laivo ir improvizuoti komediją čia ir dabar be pasiruošimo? Ne, ne, nėra. yra pora tokių tiktai, bet nu aš aš manau, kad tie, kas jau susiformavę daro ir darys toliau maždaug ta kryptim, ką daro. O aš kalbu labiau apie tą jauną, kuris kuriam dabar 16 17, kur sėdi dabar kambary dar žiūri galvoja, gal aš kažką norėčiau pradėt daryt.
Tai yra, bet tada, nu, jau reikia normaliai kažką. Tai sav talento jau čia šitoj vietoj. Bet tu galvoji išmokt improvizacijos meno a čia ir dabar reaguot su komedija čia galima išmokt? Aš aš aš taip aš Bukovskiui šitoj vietoj pritariu biškį labiau, nes jisai sako: "Nu, arba tau darosi, arba nesidaro." Ir čia tu m yra žmonių, kurie taip grynu darbu iš išvairuoja, išdrožia ir padaro. Bet ir aš esu matęs tokių žmonių, nu, kurie vat ten muzikoj, pavyzdžiui, nu, neturi labai geros klausos, neturi nieko, bet tiesiog vat varė, darė, padarė, visi nueina ten į kažkokios ten didelės muzikos mokyklos rimtos ten kažkokius stojamuosius ir visą laiką ateina tiesiog čiuvelis neplautais nagais kuris su talentu ir jis tiesiog išskraidina visus tuos metus į Čia žinai kaip yra, nu,
jeigu lyginti su muzikos grupėm, kur ten nežinau, paimkim Edyraną, taip, kur atrodo Bet kokį gabalą jis parašo. Išeina vienas sugroja ant gitaros. Hitas numeris vienas. Jisai pas jį turbūt albumas yra vien hitai. Mhm. A ir tada koks nors PSI, žinai, tenai vieną gabalą turi, 20 metų dainuoja tą vieną gabalą. Jis nieko kito nesukūrė. Jo, dar vat vatų džentlem dar. Tai ai dar du gerai du sugebėjo dar antrą sukurti ir žinai ir 20 metų du gabalus suka, nes daugiau nieko negalėjo padaryt.
Tai va, čia lygiai tas pats žinai, kur, kad gerai tu sakai, jeigu daro ir eina, nu tai tiesiog ir eina ir eina. Ir kitas dalykas yra buvimas savo paties sėkmės šešėlyje. Čia yra labai daugelis susitaria. Yra tas terminas One hit Wonder. Mhm. M jeigu vat užeisit į Spotify ir parašysit One Hit Wonder Playlist ir ten bus grupių gabalai, kurių jūs apartą nežinosit įvairiausi ir aš ir aš tą labai suprantu ir kodėl aš einu irgi savo keliu, nes aš pradėjau savo mano iš esmės sėkmė internete prasidėjo nuo recenzijų kino ir manęs klausėdavo, kada recenzijos, kada recenzijos.
Tada darau podkastus, tada mum podkastai nepatinka, tada mes norim recenzijų, tada šiaip ne taip priprato prie podkastų. Ir aš matau, kad tie podkastai irgi kažkada tai baigsis. Ir iš esmės tam reikia nusilupti tam tikrus sluoksnius savęs, kurių tu nenorėjai iki tol. Ir jeigu tu būsi savo senų pasiekimų šešėlį, nu, pasižiūrkim, pas mus pilnos arenos atlikėjų, kurie savo senus gabalus dainuoja nieko naujo nesukurdam. reunion susitikim visos mergos visos ten su Cezario Pjuverandus užsislėpę po šitais nu dabar važiuojam tenais ir tu klausai nu kiek galima kada kažkas bus naujo ir tam, kad padaryt kažką naujo, nu yra ta frazė, nu tipo kad pasiimt, nu kad daryt ko nedarei, tu nu tipo kad pasiimt tai, ko neturi, daryt tai, ko nedarei.
Mhm. Ir tam reikia įgauti įgūdį pilnai sudegti kad tavo visi įsitikinimai sudegtų, kad fanai nusisuktų, kad babkių nebūtų. Ir aš nekalbu apie tą tokį, kad aš eisiu ir dabar čia viską iššaudysiu ir sunaikinsiu, bet turėt šitą galimybę viduj nusisukti, kad tu nebūtum vat tu vat gentleman kad tu galėtum ir kažką kitą daryt, kad tu galėtum sukurti kitą gabalą, kad tu galėtum inovuoti. Arctic Manky išleidžia su kiekvienu albumu būna arba Gorilas išleidžia irgi būna su kiekvienu albumu nu, visą laiką parkės.
Visi sako, kaip jie čia taip gali? Jie pakeitė stilius savo. Pas juos dabar viskas nebe taip. Ką mes dabar čionais visi darysim? Ir jeigu tu tiktai šituo vadovaujiesi, kad neižeist auditorijos, nu tai tada va tu v tu džentleman žinai, sėkmės, sėkmės arenose. Ir aš aš taip gyvent nenoriu. Auditorijos palaikymas yra dvšmenis kardas, todėl kad jų žmonės galvoja, kad blogas komentaras yra vsio, viskas, man parašė negražiai. A ten žinutę parašė, dar kažką parašė kad aš arba nejuokingas, ar ten storas, ar ten dar kažką mano visą laiką, nes komentatoriai jie turi, jie turi šeštą pojūtį tavo grynai tą insecurity palies, žinai, tą tokį čia žiauriai čia žiauriai ger čia labai p man atrodo ypač disordas tą turi.
Jo jo. Nu ten yra toksai ten turi jie menininkai yra taip. Nu tokia ir aš kai kartais galvoju, nu vat kaip kūrėjas, nu kokia prabanga yra, kad gyvenime turėt va tokių atvejų, kur kažkas ateina ir tavo silpną vietą paliečia, žinai. Kodėl jie šito talento kažkur kitur neišnaudoja? Tai išnaudoja, aš manau, jis labai gerai išnaudotas, nes, nu, kitu atveju tada tokie kaip tu ir aš, mes būsim, nu, tipo Prancūzijos šitie aukštuomenė ir galim arba turėt diskordą, kur mus biškį nuleidžia ant žemės, arba mum tada kapos galvos gi su giliotina kažkada, žinai nes nu atskirtis didėja.
m žmonės tai jie neturi tokio gyvenimo jie nesėdi ant puikioj studijoj su keturiais asistentais ir žinai ir ir neturi puikaus gyvenimo. Aš nesakau, kad jisai lengvas, aš tiesiog turiu omeny kad jis yra nu biškį kitoks, žinai. Nu, aisbergo viršūė atrodo vienaip. Jo ir tai va, bet ką aš norėjau pasakyt ir žmonių palaikymas auditorijos yra dvešmenis kardas, nes daug kas galvoja kad tai yra šilta paklodė, kuri mane apkloja ir mane myli dabar visi ir aš dabar sėdžiu ir man dabar geri komentarai yra kaip gerai, kaip gerai bet jinai ta kaldra lygiai taip pat jinai auga ir jinai pradeda kažkada tave dusint.
Ir ką tai reiškia, kad žmonės net nejausdami pradeda vaikytis tai, kas patinka auditorijai. Ai, gerai. Vat aš atėjau, pasakiau tokį bajerį, auditorija nužvengė, dopaminas užsifiksavo smegenyse, aš dabar va ten vat ir eisiu. Ir kažkada ten gale yra vat vat džentlem. O paimti ir sakyti: "Ne gerai, aš čia sustabdau, man užteko, aš dabar einu va ten va ta auditorija, kuri šito nenori, jinai nusisuks, jinai ant tave supyks, jinai tave ten vadins kažkuo, tai kaip tu čia gali ten."
Arba ta auditorija, kurioj ribos kitokios yra, kuriem negalima iš kažko juoktis kuriems nepatinka, kad tu ten konfliktų kažkokių turi, dar kažkas. Tai ir aš noriu pamatyti, kas būna, kai tu atsisakai savo stipriausių kažkokių tai palaikymo momentų ir kuri iš naujo viską. Tai tada iš karto man kyla klausimas, o tai ką tu paruošęs savo publikai, jeigu tu sakai, kad kažką tai kuri? Tai gal jebūt kažkas tai vyksta procese, ko dar žmonės nežino ir gali papasakot. A jeigu yra recenzijos, yra podkastas taip, gal kažkas artėja įdomesnio, kas a turi kažkokį projektą, kur greitai pamatyt žmones?
Tai jo, tai du turiu. Tai aišku, vienas yra standapas. Stendapas visą laiką į įrėmina, įformina ir įturin kaip tai, koks aš buvau paskutinius metus. Tai iš esmės yra mano komedinis dienoraštis. Jis gali būt ne apie tai. Ten gali būti bajeriai apie tai, kaip ten, nežinau, aš į vazoną myžu ir ten kažkas tai. Bet esmė yra tai, koks aš esu dabar ir atspindis. Nes kiekvienais metais, žodžiu, tu finalizuoji savo metų išgyvenimus standapu. Tai reiškia, žmonės nuėję į tavo standupą, gali pajausti tavo nu, nuotaikas per pastaruosius metus taip, pamatyt, koks aš esu, žinai.
Tai tavo standapai taip ir keičiasi ane, formuojantys tavo gyvenimai. Jo. Ir jis tada auga. Tai iš esmės gyvas dalykas. Kodėl kodėl tiek daug standupo ir apskritai meno yra lievas? Todėl, kad jis ne neauga. jis atsistoja kažkurioj vietoj, kur saugu ir tada į šoną važiuoja, žinai, tarp temų. Viskas tas pats, bet tu klausai, atrodo žmogaus ir galvoj, nu, nu, kiek galima tą patį per tą patį ir jis atrodo kitą temą, bet nu bet tu tą patį, tu žinai kur jis nueis, tu žinai, ką jis pasakys tu žinai, kaip viskas baigsis.
Augimas tas yra, nu, vat, nu toksai ir jis ten kartais taip ir jis ten toks visaip sukiojasi. Tai va šitas. O kitas dalykas, aš perlipau pagaliau savo baime grįžti į filmų rinką. Aš dabar gaminu filmą, prie produkcijoj dirbu, darau komediją, nes man iš esmės buvo toksai aš esu parašęs ne vieną ir nepasisekė jie ir man buvo toksai ai, tai aš negaliu, ai, nu ok, nu tipo žinai nesigavo, bet kai aš pamačiau, kad aš galiu a atstovėt savo nuomonę, man tada toksai atšoko: "Pala, o kodėl aš negaliu čia dar kartą pabandyt?
Kodėl aš negaliu lygiai tos pačios energijos perkelt į tą, kas man anksčiau nesigavo?" O davai pabandom. tenais. Nu ir kas, ką aš turiu prarast, jeigu aš nebijau, kad čia mane atstumia tokiu atveju, tai kas tokia jeigu ten kažkas nežiūrės to mano filmo? Ai, koks skirtumas, sudėsiu visą save. Ir va tas atsirakina mano galvoj, kad aš nebeturiu ribotis elektrine tvora, kurią man kažkada sudėliojo tėvai, mokyklą ar ten, nu, visuomenė, kaip galima elgtis ar negalima. Nu ir tada bandai.
galvoju o kaip tu žiūri į raustų kultūrą? Kaip tu žiūri šiaip į raustus? Nes iš esmės tau sakei patinka raustai dėl to, jog am tai leidžia a na galima sakyti sakyti aštriai keršyti, bet su tokiu žinai leidimu. Tipo jau čia pykt nieks negali, nes tu kai savo podkast pasakai, teisę pykti turi visi, nes jie nebuvo įspėti, jie nesutiko, kad iš jų tyčiosis ir panašiai. Raustuose visi ateina, jie supranta, kad iš jų tyčiosis ir jie negali nieko apie tai pasakyti, ane?
Taip. Ir vis tiek tenai sako ir vis tiek iš ten išeina žmonės ir vis tiek ten jie pyksta ir vis tiek jie ten pyksta. Bet a ar tu negalvoji, kad raustai būtent kažkaip tai peržengia m humoro ribas ar ar gal čia lietuviai nelabai supranta kartais a roastų formato? Ne, žinai, kaip būna su dalykais, kad jie kai atsiranda, jie po biškį iškrypsta visą laiką. Ir vat raustai nuo atsirodymo pradžios ir dabar mes juos iškreipiam ar tiesiog mes dar esam per jauna a visuomenė komedijoj suvokti rausto aštrumą?
Labai daug gyvenimo ir labai daug kalbos apie turinį yra arba ateity, arba praeity. Žmonės sako: "Nu anksčiau tai taip nebūdavo." Vat būdavo tikri komikai. O ten Šapras, o ten Šilanskas, o ten tas, tas, tas, tada pykstasi apie praeitį. Tada arba sako nu, kur čia ta visuomenė nueis, jeigu mes čia juos paleisim? O aš sakau, kad komedija yra dabar, nėra nei nei vakar nebėra, rytoj neegzistuoja, yra dabar ir dabar yra gerai, kaip yra. Taip turi būt. Todėl, kad jeigu tu darai komediją meną, meno formą, tai yra modernus menas, tai yra mūsų pati moderniausia ryškiausia šiuo metu meno forma.
Ir tipo nieks ant jos nepyksta, niek visi, tiesiog, ateina, cha, ha cha pasijuokia ir išeina. Tai jin bevertė tada jinai išmest ją reikia, viskas jinai nieko nedaro, nes menas turi pakasyti tose vietose, kur kartais ir nesinori. Sukelt klausimų sukelt klausimų, pyktis ir vat va tas pyktis. Žmonės taip bijo pykčio, kad vat nu pykst ant manęs. Pyktis yra gera emocija. Jinai tokia pati gera kaip džiaugsmas, meilė ir dar visa kita. Tai yra tas, tai yra to paties spektro kitokia spalva.
Ir jeigu žmogus, aš jau geriau pyksiu ant turinio kūrėjo, negu aš sėdėsiu ir nes aš va dabar įsijungiu nu ten Netflixą, dar kažką, aš va taip va padarau, aš neatskiriu filmų, aš biškį paskuiintinu. Viskas vienoda viskas absoliučiai taip pat. Visi tokie patys, visi oranžiniai mėlynu veidu visi pradžia, vidurys, pabaiga tokia pati ir kartais norisi ir aš taip, tai yra komfortas, viskas gerai. Aš nenoriu kad pas mane visas pasaulis būtų keistas ir ten v ir ten mano expectationus griautų, bet aš noriu, kad būtų dalis meno ir aš pats jį tokį kuriu ir aš noriu, kad ir būtų dalis kūrėjų, kurie tai kurtų, kad būtų man ką pažiūrėt, kurie vat sakytų: "Ai, ai, nėra tos ribos.
Nu vat aš čia taip padarysiu." Žinai, kai tu sakai apie komfortą, tai lygiai taip pat grįžtant šiek tiek prie to, ką tu kalbėjai apie tai, jog žmonės būna atranda kažką, tai kas veikia ir tada net nenori keisti, žinai eksperimentuoti ir taip toliau. Bet žinai dėl ko tai yra? Dėl to, kad tai yra paprasčiau, blemba, lengviau, saugu komfortas. Man dabar čia mokytis kažką. Žiūrėk, aš tai darau, uždirbu savo 100 k metus. Taigi gerai. O kas bus po dviejų metų?
Tada galvosim. Man atrodo, tu esi tas, kuris jau labai taip du metus į priekį galvoji, kaip žinai, toksai mąstytojas, o kas bus, žinai, nes jeigu tipo, jeigu dabar pradėsiu keisti, tai gal tie pokyčiai man atneš kažką tai vėliau. ir taip papuls į trendą. O jeigu nepapuls tu vėl keisi, ane? Tai tu nebijai to. Nebijai? Aš bijau. Ne, aš bijau. Aš tiesiog ne nu, aš nepasiduodu tai baimei. Aš bijau. Taip pat, kaip ir visi. Aš e, pas mane visur tos pačios spalvos kaip aš viduj, toks pat.
Tiesiog man ta baimė atrodo, nu, jinai tiek valdo viską. Aš toks, aš vaikystėj labai bailus vaikas buvau. Man aš tiek visko bijodavau. O kodėl sakai vaikystėj bailus buvai? Ko tu bijodavai? Šunų. tamsos kažkur vienas ten namuose būt, žinai, nu ir nusileist. Jo, taip, taip. Nu tiesiog būdavo stresas. Visas gyvenimas stresas, žinai. Ir kai visas gyvenimas stresas, tu arba tampi, žinai, kur tipo Pilies gatvėj žinai, toksai sėdi, arba tai tave užgrūdina. Ir aš man pasisekė išsukti ruletę, taip, kad mane užgrūdino ir aš supratau, kad tai nėra taip svarbu.
Bijot yra viskas OK. Bet ar darei ką nors tam, kad a tas baimes iš savęs išgint? Kovinis sportas. Kovinis sportas, ane? Pats geriausias dalykas, nes tave įstato į tokią situaciją, kur tu natūraliai nenori lįst. Ir jeigu tu susirandi gerą džyimą nu tai viskas. Tai aš ten ateina į salę sako, ten po mėnesio jau ir algos didesnės paprašė žmogus ir ten dar kažkas. Tai nu lygia, nu, kaip ir bet kuris kitas sportas. Yra žmonių, kuriems į kačalką nueit yra baisu, nes jie nenori pasirodyt kažkaip ne taip.
Arba būna ten irgi kokie ten irgi kačiokai kurie ten drapsto tas štangas. Nu tai intim nu mhm kiekvienam skirtingai kažkam, žinai, gal dar kažinės situacijos. Man labiausiai padėjo kovinis sportas toj vietoj todėl, kad jis yra ir kontaktą turi, ir santykį, ir pralaimėjimo baimę, ir skausmo baimę, ir bulinimą, ir tada suvokimą, kad to bulinimo iš tikro nėra jeigu tu gali už save pastovėt. Nu žodžiu, visą visą tą dramą jisai viduj turi. Geras. Žinai, vat šiek tiek skaitydamas apie tave radau straipsnį, kurio nebuvau pamatęs, bet jisai buvo visai neseniai a kad dėl tavo podkastų žali žurnalistų etikos inspektoriai pasakė, kad tavo žodžiai apie žemaūgius buvo ne humoras o patyčios.
Taip. Ir man labai įdomu, nes vis tiek egzistuoja kažkur patyčio. Aš pats buvau labai bulinamas vaikystėj, žinai. Aš dėl to kentėjau ir aš nusižudyt norėjau ir taip toliau. Nu, tai yra labai skausminga, žinai. Tai yra tikrai m turbūt tie, kurie tai daro, kartais nepagalvoja, kokias tai pasekmes gali atnešti tam vaikui, ane? Bet pagalvoja, kai tau gal tik ne tokias, kokias tu nori. Mm. Bet tau, kai tu va tokį sprendimą išgirdai, ne apie patį sprendimą, bet tiesiog tavo nuomone, kur yra riba tarp humoro ir patyčių?
Yra juodas humoras viskas su tuo OK. Man irgi kartais jis patinka, viskas irgi gerai. Aš kartais irgi juodai pabajuoju ir su drauge pabajariuojam, žinai, kur ten arti įžeidimo, bet ir yra ir patyčios. Vat kur yra ta riba, kaip ją atskirti, kaip kitam nepriimti kaip patyčios, o suprasti, kad čia galbūt buvo a klajumo bajeris. Žinai, egzistuoja ta riba ar čia yra tiesiog mūsų įsivaizdavim? Aš manau, kad nėra tokio dalyko kaip patyčia. Jis yra tiktai tada, kai tu kaip žmogus negali, nemoki arba nesugebi apsigint.
Aš pats irgi buvau patyčiose. Pas mane aš visu čia pasakojęs jau jeigu kažkas žiūri iš mano pastovių žiūrovų užknisę, bet pas mane, sakau yra vat pieštuko grafitas įstrigęs rankoj dėl to, kad perdūrė mokykloj ranką. Nu, aš esu visą tą patyręs, aš visą tą praėjęs. Patyčios ir egzistuoja tik tada, kai tu va to atstūmimo ir bijai, kad tu iš esmės tu bijai to pažeminimo, to suėdimo, tos mirties, tos ego mirties, kad dabar vat ateis, mane sumuš, išsityčios, man dar rytoj į mokyklą reikės ateiti ar ten į darbą ar tai dar kažkur.
Bet jeigu tu šito sugebi atsikratyt ir tu tada sumušimas tampa tik sumušimas žodis tampa tik žodis, bajeris tampa tik bajeris ir ir patyčios yra, nu, sakau ir aš jau šitą esu sakęs ir čia daug labai daug kas pyko, bet tai yra to, iš ko tyčiojasi atsakomybė susitvarkyt. Mhm. Todėl, kad tu kaip žmogus turi nuspręsti, ar ar su manim viskas yra gerai. Ar aš kaip žmogus galiu išgyventi tai, kad man kažką pasakė? Ar aš galiu išgyventi tai, kad dabar mane ten užpuolė tryse ir bando tenais primušt?
Galiu, galiu. Tai viskas tada nėra. Tai reiškia tiesiog yra užpuolimas. Koks skirtumas, kokia ta intencija, koks skirtumas, kas ten ką tau sako, kas ten ką daro. Jeigu tu su savim gerai jautiesi ir vis ir čia visą laik, jeigu kalbam apie ten kokias nors muštynes kad kažkas ateis ir sumušs, visą laiką yra didesnis. Visą laiką ateis kaž, visą laiką gali du žmonės ateit tavęs primušt. Tai tada viskas pasidaro grėsmės ieškojimas gyvenime, kad tik manęs nesumuštų ir nepasityčiotų.
Ir aš manau, kad šitas dalykas iš esmės yra konstrukcija. Tai yra susikonstruktavimas, nes kai tu esi, tarkime, silpnoj pozicijoj, nu vat aš vaikas buvau, iš manęs tyčiodavos. Aš eidavau paprašyt, kad mane apgintų ir aš ėjau prašyt savo mokytojų, tėvų, dar kažko. Ir manęs nieks, nu, negynė tiesiog nesigavo. Mama neturėjo kaip nes neturėjo laiko, tėvas kažką ten žinai, mokytojai kažką. Ir aš žiūriu nu, man kažką reik daryt, nu, man kažkaip reikia šitoj situacijoj tvarkytis ir aš išmokau, kad reikia už savę stovėt.
Ir kai tu išmoksti už savę stovėt, tada nebėra tos problemos. Ir aš manau, kad kad ir kaip keista, bet gelbėjimas žmonių nuo tų vadinamųjų patyčių, edukuime nuo patyčių. Čia yra patyčių kūrimo pagrindas dėl to, kad atsiranda krūva žmonių kurie, tarkim, ateina, sako: "Gerai, aš jaučiuosi blogai." A iš manęs pavyzdžiui, tyčiojasi ten mokykla, ten vadina, skriaudžia merginos kokios Žžoskos būna, kur ten girdėjau istorijų kur nutempia į tūliką, ten plaukus nukirpo ten, nu, žodžiu, visi šitie bajeriai. Tai dabar kažką reikia, kad darytumėt, nu, tai atsistoja ten mokytojai, tėvai, kažką darykite, na, na na na, ir, ten, tą, mergaitę, apgina, ir, dar visa kita.
Kas nutinka, kad jinai neįgauna įgūdžio, kad jai kitą kart nenutiktų? Todėl, kad jinai tą patį lygiai nešis į darbą, į universitetą ir visur. Po to univer sėdės irgi kažkas baksnosis. Jinai įgūdžio tai neturi. Jinai suksis į tuos tėvus ir mokytojus vėl darykit kažką. Tai ir žinau, kad tai yra žiauru, aš žinau, kad tai yra nepopuliaru ir aš žinau, kad tai yra žoska, bet aš manau, kad atsisėdimas su savimi iš manęs tyčios, man yra blogai man yra skaudu, mane mane bando paveikti ar dar kažkas.
atsisėdimas, terapija labiausiai šitam padeda ir suvokimas. Su manim viskas yra gerai. Tai kuo mane vadina, netiesa yra. Mhm. Nu, tipo, aš suprantu, gerai, dabar šitą supratau, kai save pradedi biškį mylėt kad su manim viskas gerai, čia tiktai jie bando palįst po odą, gal kažkaip ir savim pasirūpint reikia. OK, gal pasportuosiu, gal OK, noriu išmokt, aš save myliu, ką myliu, noriu apgint, ok gal į kokį kovos meną nueisiu. Tai nereiškia, kad aš ten eisiu visus kaposiu, bet ten mane pačiups, aš ten ranką numušiu žodžiu, atsistosiu.
Ir 99% bulintojų gerbia šitą mindsetą. Jie pamato, kad tu taip stovi ir jie nebelenda. Ir kai tu šitą turi, nebėra tokio dalyko kaip patyčios. Tave iš tavęs nebegali pasityčiot. Tau tiktai gali pasakyt, kas tau nemalonu. O čia nuo šito tai neapsisuk. Apie tą šeštą jausmą, kur tu sakei. Jo, jo. O tada tu jau nuo šito nebeapsisaugosi ir nereikia saugotis. Man irgi sako dalykus, kurie man nepatinka. Man irgi sako, kad bando įžeisti mano žmoną vienaip vadina, mane kitaip vadina.
Tai dabar ką man eiti interneto policijoj skustis kaip Sezzijoj, kad gintų mane ir mano žmoną? Kas jeigu 1000 žmonių parašo: "Čia ne bulinimas?" Aš galiu atsisėst ir sakyt: "Mane bulina internetas. Man man rašo žmonės į Instagramą, kad mane nužudys susitikę. Čia yra gras, čia yra bulinimas." Mhm. Viskas. Ne, čia jau grasinimas. Jo, bet nu tipo ten tu toks ir toks ten, žinai, nu tai va čia jau bulinimas, žinai. Tu dar esi sakęs, kad a mūsų scena pilna pukuotų fasadų.
Taip. Ką tu turėji omeny? Nu, kad pats irgi minėjai, kad vat žmonės kyla, kyla iki kažkur, sustoja ir tada nebe nebetobulėja, nes patogu. Aš tai vadinu sustingimą gintare. Vat yra tu vat musė lipi per sakus ir ten saldu ir skanu ir taip faina ir taip žiūri staig tas visas dėmesys, fainumas ir visi tie mažų sumuštinukų renginiai influencerių tave taip apgaubia ir tu sustingsti jame. Mhm. Ir ir vienintelis būdas, kurį turbūt atrado žmonija, kaip būti tose vietose nerakštimi yra būti pukuot.
Aš tai pagalvojau, kad čia tau tu daugiau asocijuoji su tuo netikrumu, kad kad yra vaidyba. Taip, ne? Tai taip, tai aš tą ir turiu omeny. Nu tu pasidarai patogus, tau reikia būt patogiam, reikia nekelt bangų, reikia vat nepasakyt kažko nepatogaus, reikia vat ateit su visais sveikintis, bučiuotis visą laiką tiktai šypsena. Jeigu tu jautiesi blogai, aš neparodysiu, aš profesionalas, aš čia neparodysiu, kad man liūdna. O vat pavyzdžiui, neštis, eiti su tokia emocija, su kokia nori ateit ir pavyzdžiui, pasakyt žmonėm: "Šiandien aš vat jaučiuosi, šiandien prastai jaučiuos.
Ai, liūdna, o kodėl?" Ai šiaip tiesiog vat kai tu to neturi, tu tada pasidarai pukuetas ir tada vienoj pukuetą uždedi. Tada žiūrėk jau agresijos neberodai, tada žiūrėk jau to neberodai, to neberodai. Aš nekirštingas, aš čia toks, aš pagiežos neturiu, aš čia to neturiu, aš neturiu neturiu, neturiu, neturiu, aš esu tiktai geras. O tada, kai kažkas atrodo jau negeras, o iš tikrųjų nepūkuotas, tai tada jis čia jis čia jau blogas, jis čia mus visusha matėt, nemoralus ir neempatiškas žinai.
Nu tai prie chebros jau jo prieukuotų chebros, ane? Taip. Ir tada atsiranda, kad tu chebra gelbėji, tiksliau, savo vietą joje, o ne ten gini neįgaliuosius ar ten dar kažką. Bet čia mes kalbam jau tada kai kai tu apie tai kalbi, tai ir apie socialinius tinklus, tai daug čia jau kalbam apie nuomonės formuotojus influencerius ane? Apie visus. Čia visiem galioja. Ir darbe tą patį daro žmonės, ir šeimose daro. Savo uošvenėm negali pasakyt, kad atstotų. Ašeldu, verdu kaldūnus, kaip aš verdu.
Visą laiką toksai, žinai. Nu ir tada žmonės, nu kaip tu kitaip gali savo egzistenciją įvertinti nei sakyti: "Aš geras visiem, aš nenoriu konfliktų." Ne, tu tiesiog nesugebi. O kiek tu esi pasiruošęs pats dar prarasti, nes, nu, jau praradai rėmėjų savo laidoje, ane? Ir ir ir gavau jau. Ir sveikinu. A bet buvai praradęs rėmėjų taip pat, žinai, draugystės kai kurios sudegė. A vis tiek galbūt vat tu sakai tu vis tiek sakai, žinai, kad labai gerai, vieni nusisuko, kiti atsiras kažkurie žmonės, žinai, bet yra nusisukusių žmonių a apie tave žiniasklaida vienaip kalba, komentuoja taip toliau.
visas tas toksai neigiamas laukas, žinai, bet kiek tu dar pasiruošęs prarasti, kad tiktai nebūti tuo pukuotų? A kiek čia tau tas labai svarbu? Ar yra kažkur riba, kur tu sakysi: "Ai, pavargau biškį nuo to, jau pavargau nuo šito personažo biškį, gal pristabdysiu". yra kažkur riba ar tipo tu jau važiuosi kaip tankas, žinai, tipo a už savo stovėsi ir nepajudinamai tą darys. A aš tai nežinau. Aš gal vieną dieną žinai, kaip čia dabar komikai, kurie kniso protą milijonieriams ir milijardieriams po to į tuos į Saudo Arabijos pasirodymus ten skrenda šeich pasirodyt, žinai.
Aš nežinau, kaip bus bet am aš nematau to kaip progreso, kad tai yra pas sakau, mes su tavim labai turbūt skirtingai šitą dalyką žiūrim. Aš nematau tai kaip juostos, kurioj aš važiuoju. Aš tai matau kaip būseną tiesiog. Ir didžioji dalis mano būsenos nėra, kad aš kažką labai sakau, o yra tiesiog, kad aš nieko nedarau. Aš tiesiog vat atsisėdu ir sakau: "Man pochui." Ir tai toks yra o tai kaip čia dabar kaip žia dabar nepasisakė ir kaip čia dabar jis dabar ir toksai prasideda ir jeigu dar tu ant tos vietos paprikolini ir dar kažkas ir aš nebesitikiu, kad gyvenimas palengvės.
Aš nesitikiu, kad aš sėdėsiu ir vieną dieną mane visi mylės ir čia ir dar visa kita. Man to nereikia. Aš tiesiog jau tiek laiko prabuvau sau sąžiningas, kiek sugebu, kiek kiek tik man išeina, kad aš kitaip nebenoriu aš kitokio nebematau gyvenimo. Man jisai tipo kur net nebėra kur grįžt. Čia yra kaip kopėčios, kurių ištirpsta ana pakopa, kur čia toliau būt? Viskas. Nu jis tiesiog sėdi, būna, nu, ir viskas. Ir jeigu nelemta būtų a būti šitoje rinkoj, aš joj nebūčiau.
Nėra nieko. Šiaip žinai, tu kai sakai šitą, aš net biškį su tokiu baltu pavydu į tavo tą tokį pochuizmą žiūriu, kur tu, žinai taip lengvai sakai, nes, nu, pavyzdžiui tave skaito arogantišku ten kokių pasikėlusiu, taip toliau ir tu sakai, a manzin, bet taip ir yra. Kur problema būt arogantišku ir pasikėlusiu? Aš nematau problemos šituose dalykuose. Darai kažką gerai, būk arogantiškas. Būk tu, būk tu pasikėlęs, būk tu koks nori. Jeigu tu darai ir tu darai savo funkciją ir tu atlieki savo darbą, kuris yra ar tai tu podkastus darai, ar tu lemputes įsukinėji, ar tu dar kažkas, nu tai ir tu būk.
Ir jeigu kažkas perka, nu tai ir perka ir viską. Ir čia tik tiek ir tėra. Čia daugiau tame nieko nėra. Jeigu tavo nežinau, savęs pardavimas yra tas toksai švelnus ir lengvas, žinai, ir aš nekalbu, kad visas turinys turi būt a va toks va ir ten viskas. Yra žmonių, kurie įeina į kambarį ir tyliai sėdi ir tu jauti nuo jų tą aurą tokią, kad tipo ok čia rimtas. Viskas yra, žinai, skirtinga. Mano sfera tiesiog rokenrolas yra tas komedinis bet nu ar klausimas sau visą laiką, ar aš esu kaip aš noriu būti dabar?
Ar esi savimi jo. Ar ar man tinka tie santykiai kuriuos aš turiu, nes vienus vieni tinka artimai, kitus aš toleruoju dėl biznio. Visi šitie dalykai yra. Ir kai tu turi tame pasirinkimą, apie kurį aš čiau vat kelintą kartą kartoju, tada tai yra faina. Ir tada nėra tokių klausimų, ar aš čia ne per toli nuėjau, ar aš čia to nedarau, ar čia ne per daug, ar čia nenusisuko ir dar visa kita, nes, nu, tu m aš jau visus savo santykius, kurie žinai, a žmonės irgi turi krūvą gyvenime santykių, kurie išyra dėl vienų ar kitų dalykų, šeimos skiriasi dėl to, kad butais ir palikimais nepasidalina, aš tiesiog turiu taip jau nutiko, kad mano viešiai yra ir viskas.
Čia vienintelis skirtumas. A, bet suvokti, kad nešiotis santykį tik dėl to, nes bus gėda, nes matys, kad kažkas pamatė, kad jūs nebedraugaujat ir tada pagalvos, o, nu tas tai ten arogantiškas čia dėl jo. Nu tai tada jum nešiotis tą beždžionė ant kupros. Aš tai nenoriu, aš tai ne jauniniai einu aš gyvenimo vieną turiu. Kiek ten yra šitas, kur būna tie, kur psichologai daro ediktam narkotikų, kad pasižiūrėtų kiek kiek metų tu ten gyvenimui turi brūkšniukų ir tipo po vieną brūkšniuką ten tipo nuplėšt ir ten gaunas, kad tau labai nedaug gyvenimo lieka, nes tu ten kiek ten pramiegi kiek ten dar vis, nu visą visa tas šitas dalykas.
Nu ir kai tu va tokiom tokiais terminais pagalvoji, nu kiek čia yra to gyvenimo ir ką aš tipo dabar pataikausi čia. Nu nu, toks, buvimas, savim, man, yra turėjimas kaip prabangios mašinos garaže. Mhm. Nu ir tipo ir ką aš jos niekada neišvešiu pasivažinėt. Tu užsiminei apie psichologą. Tu žinau kad pats vaikštai pas psichologą, ane? Jo. Ir tau sakei tinka labai gelštato terapija, nes padėjo susitvarkyt su kompleksis ir panašiais dalykais. O kokių tu kompleksų turėjai, a kurie tau su kuriais tau padėjo psichologė?
A tai mano apskritai aš turėjau labai ilgą santykį sudėtingą su kūnu savo. Nu aš esu aš esu didelis, pas mane, žinai aš neturiu ten to sixpeko, kaip aš norėdavau, žinai, vaikystėj visą laiką. Nu, man būdavo labai sunku, nes pas mus būdavo ir mokykloj kultūra, ir ta bulinimo didelė dalis būdavo, žinai, a kaip tu atrodai, storas. Tada ten mano būdavo ir šeimoj ten, žinai, atvejų, kur ten irgi žinai, kaip tu čia atrodai ir panašiai. Net iš šeimos taip būdavo.
Nu, senelis mano taip, žinai, darydavo nes jisai buvo sportsmenas visą laiką, o aš tiesiog, nu, tipo, žinai, mano skeletas yra koks yra žinai, ir aš ten bandžiau, aš paauglystėj bandžiau mest, aš ten a viską nevalgydavau parom ten, nu karočia, nu visą aš tą dariau, žinai kol iki iki kūno susivarymo, žinai. Ir man reikėjo šitą susitvarkyt, kad viskas yra OK. yra gerai, kaip yra. Aš dabar esu geroj savo fizinėj formoj. Aš sportuoju daug, žinai, aš aš bėgioju, aš kovos menais užsiiminėju, pas mane gera fizcha, viskas gerai.
Nu, bet tiesiog pas mane yra va toks va skeletas ir viskas ir su mane ir va su šituo padėjo. Tada labai didelis dalykas man visą laiką būdavo atstūmimo baimė. Va tas va tas ir būdavo, kur kad nepasakyt kažko negražiai, kad ten dar kažkas, žinai kad čia vat turiu dabar. Bet va šitas turbūt, apie ką mes čia ir kalbam beveik visą laidą vat šitas ir yra, kad žmonės, aš kartais net savo čia vat pašnekovų kėdėj jaučiu ir ateina tokių profesorių ir daktarų kur žinai už kadro kalbą vieną, pasodini čia įsijungia kameros taip ir įsijungia kažkoks filtras, žinai toksai, kur ir tam, ir tam jo, žinai, nu aš galvoju, tai tu sakyk taip kaip tu galvoji, tau leidžia tavo profes, tau leidžia tavo išsilavinimas tavo laipsnis leidžia
savo griežtą nuomonę, žinai, kur žmonės įsiklausys, nes tu turi ir gali ir gebi tą pasakyti, bet bando laviruoti, kad būt geram. Tai vat am aš jaučiu, kad vat šitas egzistuoja ir labai stipriai. Kiek laiko tau teko vat šitą dalyką tvarkytis, kad tu pajaustum tą laisvę savo nuomonei? M nu vat vėlgi tas terminas tvarkytis labiausiai tai padėjo ne neidentifikuoti problemą, kad jinai yra ir ją dabar taisyt. O suvokt, kad su manim va dabar jau viskas yra gerai.
Mhm. Viskas yra gerai, kad aš turiu tokį kūną. Viskas gerai, kad aš turiu tokių baimių. Viskas gerai, kad yra su manim aš mąstau va dabar, kaip aš mąstau. Viskas gerai, kad yra mano santykiai kokie yra. Ir vat nuo tada, kai tu vat priimi, kad viskas yra su manim gerai ir manęs taisyt nereikia, tada tu atsiranda tas, nu, net nežinau dingsta tas suvokimas kaip taisymas, o atsiranda kaip progresas žinai., Ir, tai, yra, skir, ir ir, aš suprantu, kad čia aš dabar sinonimais gali mėtytis, bet tai yra akcentas kitoj vietoj, taip?
Nes su manim nėra jo, nėra, aš nesu blogas dėl to, kad aš nemoku plaukt, bet man būtų gerai mokėti plaukt, supranti? Ir kai tu išeini iš to, oi, kaip negerai, kad aš nemoku plaukt, tada tu išeini, nes tu į tokia duobę įkritęs ir nesupranti, kodėl negali išlipt. Čia tu man priminei, kai kairiarankius bandė mokinti rašyt dešinę ranką. Mano motina dėl to abiem rankom rašyt moka, nes ne va kažkas su juo blogai. Taip, taip. nėra nieko blogai.
Tegul jis rašo kairę ranką. Būtent. Ir baimės, mintys tamsios šviesios, visos jos visos tiesiog yra. Visi mes turim skeletų spintoj, visi mes turim kažkokių tai m nežinau, tamsių momentų, tamsių minčių, kažkokių ten keršto, pykčio ar dar kažkokių tai poreikių. Ir kai tu priimi, kad mes visi daugmaž taip pat esam ir aš esu tokia pati dalis šitos žemės, kuri yra gera kokia yra, va tada tu gali atsisėst ir pasižiūrėt, ok, dabar jau yra gerai, nu nulis, ane, pHul.
Nu ir va dabar, ok čia aš norėčiau santykius pasitvarkyt. Ne todėl, kad yra su manim blogai, kad tie santykiai dabar tokie yra, o todėl kad aš dabar noriu kažkokio pokyčio tenais. Ir kai tu akcentą uždedi toj vietoj tada dingsta savęs mušimas. Kodėl aš ten to, kodėl aš dabar naktį ėdžiau, kai aš nenoriu svorio numest? Kodėl aš nepasakiau tam, nes ten jis dabar man ant galvos lipa? Nebėra to dalyko. Ir ir tada toksai dalykas, kaip kai tu sėdi ir sakai: "Su manim viskas gerai, žmonėm skamba kaip narcisizmas."
Atrodo, kad tai kaip taip įmanoma, kai kaip tu čia taip gali? Tu tu empatijos ne tu Mhm. Čia jis va toksai, nu jo, čia matosi jis čia toks vaikystėj dūchinta, žinai nu tai dabar toks ir užaugo, žinai, ir atsiranda, nes tai taip keista yra, taip nepriimta pas mus kultūroj sakyt, su manim viskas yra OK aš aš aš aš gyvenu kaip aš gyvenu ir aš dabar nuo šitos dienos galiu pasirinkti savo gyvenimą dar kažkurioj vietoj pasigerint. Čia žinai kaip sako, kaip sekasi puikiai.
Nu kaip tik gali puikiai sektis? Taip. O kur priekiniai dantys tavo? Tipo kaip čia nieko nesiskundė? Jo, ir ir aš ne apie ir žinai pasiskūsti, pasibedaboti yra viskas gerai, žinai. Problemos yra. Aš nesakau kad problemos neegzistuoja, žinai, kad taip, oi, negerai, man kažkas skauda oi, negerai, aš ten, tai čia viskas OK bet kad aš esu geras dabar koks esu mano, kad ir koki visus savo ką įžvelgi kaip minusą, ar ten pilvas toks, ar papai nukarė, ar strrijos tokios, ar kažką pasakei kažkam, ar kažkada ten kažką pavogei, ar kažkur ten, nežinau kaž su teisėsauga problemų turėjai, na ar narkomanas buvai, nesvarbu.
atsisėdi ir sakai: "Dabar aš su savim esu taikoje, aš sau tinku, aš sau patinku ir tada dalykai, kuriuos darai gyvenime, ar tu už savę stovi, ar tu sportuoji, ar dar kažkas, jie nustoja būt taisymu savęs ir jie tampa rūpesčiu. Mm. Man nereikia savęs taisyti, kad aš pradėčiau ten, nu, svorio numeryt. Aš esu geras storas. kur nuo kada problema būt stor? Gerai, viskas su manim dabar gerai, bet aš, pavyzdžiui, vat noriu biškį vat ten, nežinau, įlįsti ten į tokį ir tokį rūbą.
Tai tada dingsta savęs mušimas botagu. Oi, blemba, aš čia dabar priėdžiau ir dar visa kita. O atsiranda rūpestis ir tu negali rūpintis tuo, ko tu nemyli. Tu negali rūpintis. Žmonės nesirūpina kitų vaikais tiktai dėl to, nes reikia. Jie jaučia kažkokią tai, nu, net ir ten vaikų namuose tas auklėtojas įsimyli tuos vaikus ir ten pradeda jais rūpintis. Taip. Ir tu turi tu, ta prasme, nu taigi kiek ten ta statistika, kad e žmonės 40% daugiau vaistų duoda savo šunims negu patiems, kuriuos reikia išgert.
Nu ten kažkoks yra, nu žodžiu, šuniui kažką skauda, jie duos šuniui, bet sau pamiršta. Ir šitas karas su savimi ir aiškinimas, kad aš darau viską dėl kitų, man yra vien, nu, va tokia kertinė problema. Ką tu kalbi, tai žiauriai yra faina dėl to, kad, nu, kiekvienam labai būtų faina atrasti tą meilę sau ir priimti save tokį, koks esi. Taip, bet, nu, tai yra labai sudėtinga. Aš nemanau, kad tau tai atėjo iš nušvitimas per vieną naktį, žinai, bet tai kažkiek tai tai buvo procesas.
Nu, per eilę metų, nu, sakau, terapija tiesiog. O tu tuo metu buvai jau santykiuose su savo žmona? Taip, jau buvai, ane? Ir kaip jūsų santykis keitėsi, kai tu keiteisi? A jūs kartu tau padėjo žmona, koks jūsų ryšys buvo? Ar tai atvirkščiai dar labiau sustiprino ryšį? Kaip keitėsi santykis a per tuos metus? A kai neseniai pati irgi vaikšto, žodžiu terapijos ir jinai irgi ir pas mus atsirado toks dalykas, kad vienas nagrinėja kažkokią temą, tada kitam sako: "Ei, žiūrėk, va čia va mes galim jau pradėt apie tai šnekėtis, nes gal būdavo tabu tema ir tada įvyksta toksai dzitas, žinai, kur kitas gal dar nenori tada kitas čia pradeda dar iki jo, tada, kitas, irgi, dz, d dz, dz, ir, pas, mus tokių va buvo ir per per
sveiką ir konfliktą, per sveiką nežinau bendravimą kažkokių tabų, temų nusiėmimą a nu tai tapo, nu pagilėjo santykis. Aš supratau, iš viso, man padėjo suprast kam man iš viso tos santuokos reikia kam jinai man čia reikalinga, nes toks žinai, atrodo, tai čia kas aš čia nu žinai žiedą užsimoviau čia neskamb, kad man čia babkių išleist, k aš ką ją kitaip dabar myliu, žinai, dar kažkas bet kai atidarai tuos klodus bendravime kurių tu nebijai paliesti, net jeigu ir gresia konfliktas tada sugilėja tas jaaiis santykis, nes tu turi palaikymą, žinai, ir Dėl to aš su ta stiprybe, kurią turiu namuose, galiu eit į lauką ir ten, žinai, draskytis, žinai nes aš žinau, kad kad ir kas tenais nutiks, aš grįšiu namo ir aš būsiu paglostytas pamylėtas arbatytė padaryta.
Ir aš lygiai taip pat ir jai darysiu, kai jai ten, žinai, kažko irgi reikia, kai jin ten eina, tvarkosi dirba irgi dabar ten irgi bizniauja žinai, galvoja ir va čia tada yra ta santuoka, čia tada tas santykis yra žinai. Bet man tai įdomu, nes tavo atsiprašymo video paskutiniam, tu taip ten išrėžei tokį, kad tavo žmona, jūs net nežinot kokia mano žmona yra. Uch. Taip. A ir ką jinai gali, ane? Tai turbūt neatsiprašymo tiem žiūrovam kurie mano kariniam video.
Ai, kariniam video, ane? Tai a tai man įdomu, kaip du tokie charakteriai jūs a santykiuose nesudegat vienas su kitu. Ar jūs šitus dalykus daugiau išreiškėit, am tą tokį kerštą, agresiją, pyktį į išorę o viduj jūs jo to nedarot. Ar ar ir viduj jūs gebat vienas su kitu irgi taip keršyti ir kariauti, bet tai kažkaip tai a sukontroliuoti. E čia yra moters išvaizdos ir charakterio kreivė. Aha. Čia yra hot grožis. Čia yra crazy. Kodėl ne smart? Ne, čia yra crazy.
Crazy. Gerai. Ir kreivės pagrindinė dalis yra va šita Crazy. Ir čia yra ir čia yra iš tokio YouTubeo video, kur dar vadina Fuck around and Find Out, bet čia yra hot crazy. Čia yra per vidurį einanti grafa. Čia ir va tą parodau ir tos grafos viduj yra 1 2 3 4 5 6 7 aštuoni. Žodžiu, čia va taškiukai eina. Tam, kad jeigu moteris yra va tiek va hot čia nuo vieno iki 10, jinai bus va tiek va crerezy visą laiką.
Ir va taip va visą laiką eis. Niekada nebus, kad moteris yra va tiek va hot ir va tiek va crerezy. Niekada gyvenime. Jeigu pasiimi gražią moterį, bachūra jau šiaip žinot apie ką šneku, ane? Jeigu pasiim jeigu jeigu susirandi gražią moterį gyvenime, tu turi suprast, kad jinai bus užko charakter visą laiką. Ta prasme visos Ispanijos ugningos daužo lėkštes, a ir dar visa kita. Ir vyras ir tu kaip vyras turi būt pasiruošęs toleruoti šitą dalyką. Dabar klausimas ar tu kaip santykiuose tai priimi kaip puolimą ar kaip kuriamąją dalį?
Mhm. Ir kai tu nustoji bandyt ją pakeisti dar kažkas mano mano patirtyje nurimsta atsiranda tada atsiranda pokalbis tada atsiranda, žinai, vienas kito palaikymas, tada atsiranda dar kažkas. Taip. Ir kai tu išmoksti susidėlioti ribas santykiuose su hot crazy ir su manim not so hot but still crazy vyru tada tu turi vyram negalioja ane šitas grafas. Ne, ne ne., Kuo, negražesnis,, tuo, žkesnis tada būni. Kiek jūs metų kartu? Jau 11 dabar. Oho. Nu jo. Taip. Ir ir kai tas ribas susidėliojom natūraliai tiesiog perėjo, kad ta jėga energija agresija nuožumas, viskas perėjo į verslą, perėjo tenais, kur jis yra integruotas kuris turi būt.
Tada, kai tu sau leidi jį, nu, reikšti kai tu sau neleidi reikšti, tada jis ir išlenda per pasyvią agresiją ten nam kur tu čia eini, o ką tu čia darai? O kur tu čia? Ne, ne, kad tu čia manęs nemyli. Ir tada prasideda tie tokie rangiisi, nes tu negali išleist kelis kartus išleidi susipyksti, sakai: "Gerai, žiūrėk, čia yra biškį jau to much, mes jau čia nu kapojamės davai a susitariam bet viskas OK. E pas mus namuose pyktis yra legalus ir tada staiga tu žiūri, kad neuždraustas, jo.
Ir staiga tu žiūri kad jisai pradeda natūraliai tekėti ten kur reikia. ta agresija vyriškoji, kuri taip, kuri tokia čia dažnai puolama ir ir kaip čia galima būt agresyviu, staiga jinai nugula verslo kūrime, kūryboje seksualinėje energijoje, kur kiek kiek kiek moterų nepatenkintų pasaulyje yra kurios sėdi ir kaip aš norėčiau, kad vyras biškį taip uf, žinai, tokio būtų. Ir tu tada tą žvėriuką turi, žinai. Ir aš kaip suprantu, čia jau turėtų mano žmona pati paaiškinti irgi pas ją irgi yra tas pats.
Jinai irgi yra charakteringa, jinai irgi yra užaugus mažame miestelyje, kur irgi reikėda dabar už save pastovėti ir viskas. Tai ką dabar gniaužt šitą dalyką? Viso savo gyvenimo pamokas. Nu ir tada kai tu išmoksti plaukti ne va taip, o kaip dvižuvis ratu, tada jau atsiranda harmonija. Nu gerai, tai kai tu įrašinėji tuos video, tai žmona buvo ta, kuri a sakė gal nereikia ar buvo ta, davai varyk seni, davai va čia taip reikia, čia bizni gerai bus, čia verslas, viską pyk tik liek tiktai.
Mhm. Mano žmona kaip kaip pas jus tada, nu jūs vis tiek apie tai gi kalbėjotės namie ir turbūt tas pora dienų tu kai ir sakei, tu išlaukei, išsėdėjai ir tada, kai jau tau, žinai, buvo momentas, kad va dabar įrašysiu tą video, ane? Taip. Tai a kaip su žmona tada? Jinai tave jinai atvirkščiai padrąsino ar biškį stabdė? Koks? Nei tas, nei tas. yra a šitas freidinis momentas, kur aš kartais žiūriu į savo mamą ir žiūriu į savo žmoną ir yra panašumų tokių vat, žinai, vat ir nes tave nu vat augina šitiek metų va tokia moteris ir tu supranti, kas yra tas moteriškumas, kuris tau tinka tinkamas.
Ir aš žiūriu vat į savo ir mano žmona kartais su mano mama kai pasikalba ir mano mama vis patarimų kažkokių duoda ir mano atsimenu kažkurios kūčios buvo ir mano žmonės sako o sako kaip jūs dalią darydavot kai sako Dominykas tamposi visą laiką nes aš ten va vuau panamusiu ten kažką ten ir mano mama sako aš tiesiog į jį nereaguoju aš tiesiog ir mano žmona va tokių išmoko įvairių ir vienas iš dalykų ką jinai ir ir apskritai ir įgimtai turi iš savęs iš vidaus čia jos labai faina savybė ir ką mano mama visą visą laiką turėjo, nes aš savo mamai ateidavau ir sakydavau, nu va dabar aš darysiu X kažką.
Tai aš dabar ten, nežinau, važiuoju metam gyventi Druskininkus, dirbsiu bare, išvažiuoju rytoj, viskas man ten, žinai pas tave tokie būdavo. Jo, aš 17 metų bare pradėjau dirbt, tai žinai, nes pamelavau, kad man 18 ir aš tiesiog aš pasiimdavau ir darydavau dalyką. Aš dabar darysiu va taip. Mhm. Ir mano mama atsisukdavo ir jinai visą laik žinojo, kad manęs nesustabdys. Jinai žinojo, kad nėra šansų. Jinai tiesiog sakydavo: "Gerai, ar tu pasiruošęs tam, ar tu, ar tikrai nori?" Sakau: "ta, ok, tai žodžiu, e, pasiruošk šitą, susidėk šitą, šito nepamiršk ir paleidžia.
Nekontroliuot, ne nelįst, ne negnalint, ne dar kažkas. Žmogus turi eiti ir daryti pats, ką jisai nori. Ir jeigu tau yra jau neok ir jis ten, jeigu aš atsistočiau ir ten su su kalašu ten maksimai iššaudyčiau, nu gal nebebūtų jau kartu, žinai. Bet tai yra tu pasižiūri, ok ir aš irgi ten darau kažkokį video. Aš sakau, aš ten vat aš dabar darysiu taip. Mano žmona sako: "OK, sako, ar galiu kažko padėt? Ar čia nu nori pasižiūrėt gal su manim, žinai ar aš tau galiu duot kažkokių pastabų nuo savęs, žinai?
Jeigu aš noriu, aš sakau: "Jo, jeigu aš nenoriu, sakau ne." Ir viskas. Ir jinai jinai nebesikiša. OK, viskas, nes jinai supranta, kad tai yra nu, tai yra Bergždės reikalas ir lygiai taip pat su ja ir aš lygiai taip patį grąžinu jai. Jinai, jinai, jinai susigalvoja kažkokį projektą. Aš sako aš dabar noriu daryti taip ir taip. Aš sakau, viskas, godit, kiek pinigų. Nu ir tada yra toks fainumas vienas kito nevaržymas, žinai. Aišku, tame yra, nu pajautimo ir bendro susitarimo momentai žinai, įvairūs, nu, bet jie per metų metus atsiranda.
Ir aš va dėl to taip ir šneku apie savo žmoną tuose video, kad jūs vafliai net nesuprantat, ką reiškia charakteringa moteris, pas kurią yra įvaldytas jos šešėlis. Ką reiškia, kuri nėra kažkokia išprotėjusi durnė, bet kuri ir nėra kažkokia užgaita namų šeimininkė, kuriai va taip pasakai ir jinai tipo bėga. Ką reiškia, ką reiškia va tos tokios moterys, kur tu įeini įeina į kambarį ir tu iš karto žinai kad čia yra rimta jinai. Nu ir ir jinai vat va tokia yra.
Mhm. Ir todėl pas ją nėra kažkokių, nu ten jokių ten lindimų, ten dar kažkas, ne. OK. Nebuvo baimės kartu biznį daryt. A, nes labai nemažai ilgamečių porų per verslus susipyksta, nes nemoka atskirti santykio nuo verslo. Jo, jo, sudėtinga. Baisu buvo. Buvo kažkaip čia, žinai, biznis persineša į namus, namai persineša į biznį taip. Nu, kur nebėra, žinai, darbo valandų. Jo. Ta prasme, tu atsikeli su su santykių bizniu, guliesi su santykių bizniu. Taip. Taip. Nu, tai griežta tvarka atsirado tiesiog namuose jokių reikalų.
Taip. Visiškai viskas ofise, ane? Taip užsidaro. Viskas. Mes iš viso netgi dar turim tokį įprotį. Mes išeinam iš ofiso ir mes išeinam pro tokias duris ir sakau: "Viskas, mes dabar iš darbo išėjom, mes pasibučiuojam." Sakau: "Labas, aš tavo vyras Dominykas, labas aš tavo žmona Vismante." Ir mes tada jau einam, mes duodam net fizinį ženklą, kad mes išėjom iš darbo ir tu tada emociškai iš jo išeini. Jė geras. Ir tu eini namo. Čia geras, čia geras. Man šitas patiko ir ir būna taip, ten kažkas, nu ten žinai, kažkoks emeilas ateina ir ten namuose, nu, nieko čia čia nieko nepadarysi, nu tipo šliukšteli kartais žinai, iš to asočio, bet tai yra taip suminimizuota jau, kad beveik to nėra žinai.
Ir pas mus yra tokia tvarka, mes taip ir darom ir viskas. Nu, bet žinai, yra nemažai tikrai kurie, pavyzdžiui, dirba iš namų. Jūs tai fainai iš ofiso, bet yra žmonių kurie dirba iš namų ir abu ir žinai, kai tai išvis persipina taip, kai tu esi namų aplinkoje ir tu žinai a, čia virtuvė, čia sofa, čia kompas taip, va čia kaip atskirti, čia jau tampa misija neįmanoma, nes tada atrodo tu visą laiką ir pasiekiamas, ir visą laiką gali.
Tai kas čia tokio? Aš trumma prisėsiu. Taip, žinai, tai tu žiūrėk, žiūrėk filmą, aš čia biškį padirbsiu. Nu, nebėra ribos. Taip, čia jau, žinai, nesibučiuosi į dieną po penkis kartus. Labas, ate. Labas, ate. Nu, man pasisekė, kad mano šeimoj visą laiką buvo labai aiškiai šitie dalykai nubrėžti. Pas mane namuose mama nedirbdavo, nes visą laiką būdavo eidama į institutą, kur jinai dailės akademiją kur jinai dirba. Ir mano mama, močiutė visą laiką kartodavo, jeigu dirbi, tai dirbi, jeigu ilsiės, tai ilsiė.
Viskas. Ir jokių negali būt. Ten čia pasėjo šita sėklą tau nuo vaikystės absoliučiai. Mes važiuojam į Palangą kažkas skambina, mano mama tiesiog išjungia demonstratyviai telefoną ir viskas, nėra, palieka namuose net. Vis nėra s ir tu taip pat jeigu, pavyzdžiui, tau savaitgalis, laisvalaikis, tu visiškai nereaguoji. Jo, taip, taip. Aš flight modas pas mane visiškai. Ta prasme, aš man man realiai flight modas telefonas. Jo, jo. Man man nerūpi ką tu ten nei social media nieko, ane? Nu, ta priguedija rūpi, aš ją įsijungiu ir kažką įmetu.
Jeigu man ten paima įkvėpimas ir dar kažkas, bet aš tu aš pas mane notifikacijos išjungtos. Pas mane tu man nieko negali gali paskambint maks ir viskas. Bet pas mane meseris neateis. Aš neskaitysiu tavo žinučių kol aš aš paskaitau kelis kartus per dieną geras ir viskas. Ir iš Bet čia buvo priežastis kažkada, kad tave tai sutrigino, nes pajautei nerimą pastoviau, kad tau, žinai, eina, nes aš tikiu, kad visi a socialinės medijos eros pradžioje notifikeišionus nebuvo išjungę. Jo.
Kuriuo momentu tu pajautei, kad reikia tą padaryt ir viską išsijungt? Kai nebe kai aš pradėjau dirbti tam telefonu ir nebe jis man kai jau pasidarė, kad aš esu kaip tarnas, kuris uodegą vizgindamas atbėgė išgirdęs ten tą, žinai, suvibravimu tada visą laiką. Visą laiką. O kai jis tyliai guli, tai yra kaip bet kas kitas. Tai yra kaip kranas vandens. Jis, jis kranas man nesako, kada aš turiu iš jo gert. Aš, aš noriu, aš atsisuku, pasidedu. Tai daiktas yra.
Ir kai daiktas yra daiktas, tada jis tau tarnauja. Ir jisai tarnauja tada, kai aš pasakau, o ne tada, kai jis man pasako. Neturi tokio fear of missing out, žinai FOMO, a, kad kažkas parašė žinutę galbūt svarbią Messengeryje ir tu ją praleisi? Aš jau pas mane jau fear of missing pas mane jau man jau man jau mažiau reikėtų dalyvaut dalykuose. Man jau reiktų man jau reiktų biškį ramiau pabūt. Ne ne neturiu. Per pastaruosius porą mėnesių gal taip.
Jo, ne, neturiu. Man, man patinka ramybė, man patinka poilsis, man patinka tyla, man patinka ramiai būti. Aš irgi augau ramiuose, tyliuose namuose. Pas mus būdavo kalbama ramiai, pas mus buvo žinai, čia su savais išais tai ateina. Aš nesakau, kad tai buvo kažkoks, žinai rojus, bet aš esu pripratęs prie va tokio dalyko. Aš atsisėdu, pas mane jokių ten garsiai neskamba, nesitaško niekas. Aš mėgstu ramiai tiesiog pabūti. Ir telefonas turi pagal tas pačias taisykles pas mane gyvent. Dabar be ironijos.
Davai tiesiog, nes, nu, tai vis dėlto yra tavo ilgametis draugas ir aš kažkaip tai a, žinai, aš iš tikrųjų nei vieno, nei kito, aš labai norėčiau, kad ir a Mantas ateitų pas mane į laidą. Taip, Katleris turiu omeny. Jo, jeigu jisai sėdėtų prieš tave, be ironijos, tiesiog nuoširdžiai, nes vis tiek tai daug metų tavo draugas, jisai ir yra tavo draugas, žinai, tai yra tiesiog konfliktas, bet tai yra tavo draugas. Ką tu jam nuoširdžiai dabar pasakytum? Tikiuosi verta, seni.
Tikiuosi tai kaip darai yra verta. Man nebūtų verta. Aš gyvenu kaip man verta. Ir aš visa nuoširdžiausia savo siela ir širdimi tikiuosi, kad tai kaip tu riktuoji savo gyvenimą, tu nu užmiegi naktį ramiai. Ir jeigu taip, tada manęs manęs ar kažko kito klausyt nereikia. Ačiū tau. Ačiū, Klojumai. Ačiū tau. Labai smagiai pašnekėjom. Blema, kažkaip fainai šnekini, taip žinai. Super. Ačiū. Malonu. Džiaugiuosi, kad atėjai. A ir tikiuosi, kad man pavyko tave šiek tiek parodyti kitom spalvom. Man labai patiko daugelis tavo minčių tikrai.
Ir pats dabar susidėliojau galvoju tam tikrus akcentus, ką galbūt pakeisiu, pavyzdžiui, notifikišionus ir tas priėmimas savęs ir ta laisvė kalbėti, laisvė būti, nu, jėga. Taip, ačiū tu, Dominykai. Ačiū visiems, kurie žiūrėjote. Nepamirškite uždėti laiko parašyti komentaro, jeigu radote šiam pokalby kažką tai artimo sau pasidalinkite tuo. Mums tai bus labai smagu paskaityti. Ir aišku paspausti mygtuką prenumeruoti, nes mūsų yra 123.000 ir auditorija auga. Ačiū jums. Susitiksime kitą savaitę. Iki. Ate. [Muzika] [Muzika] เฮ [Muzika]