27 spalio 2025
Apie šią laidą
Transkriptas
Budizme iš viso tikėjimas neegzistuoja. Kodėl? Prisikuriam patys nereikalingos kančios. Žmonės netampa laimingesni negu buvo prieš 30 metų. Galiu aš jūsų paklausti, kas yra laimė? Gyvenimo prasmės nėra, nes mes iškart nuo pat pradžios jau žinom, kad mes mirsim. One Bo lietuviškai išartus reiškia tobula brangenybė. Budizme tobula brangenybė yra surasti mūsų tikrą prigimtį. Kodėl a vienuoliai skutasi galvą? Mes labai linkę apgaudinėti savam. Didžiausi apgavikai esam mes patys. Nu taip. Kodėl mus lanko blogos mintys? Kaip aš atrodau, ką aš kalbu.
Iš tikrųjų žmonėms nelabai rūpi. Ar prisimenat savo plaukus? Sveiki bo laba diena. Labai smagu jus pagauti Lietuvoj ir liko tik kelios dienos ir jūs išvykstat. Ir aš ilgą laiką svajojau sukurti laidą apie budizmą su budiste, kuri tą propaguoja jau daugelį metų. Kiek jūs laiko esat budiste? M, budistė tai nuo 97 o Korėjoj nuo 2000-ųjų. Tai žinau Korėjoj 25 metus. Taip. O gyvenat jau 25 metus? Taip. A tai jau turbūt pažįstat šitą tikėjimą nuo A iki Z, nors iš tikrųjų sakoma, kad jį reikia mokytis visą gyvenimą.
Nu tai iš tikrųjų viską, ką mes bedarytume, net ir kažkokią profesiją ar bet ką, viską visą gyvenimą tu mokaisi. Mhm. Nes vis naujų kuo tu giliau eini, tuo daugiau pamatai, kiek tu daug nežinai. Ir aš šiandien noriu paliesti turbūt tokias gyvenimiškas situacijas, bet jas pažvelgti iš jūsų perspektyvos, kaip jūs tą matote. Ir man atrodo, kad šiuolaikiniam pasauly žmonėms visko kažko trūksta, bet man įdomu, ar įmanoma gyventi be jausmo, kad kažko trūktų. Mes kaip mes turime tokią įgimtą nuo pat gimimo toks įgimtas truputį toks tuštumos jausmas, nes mes iškart nuo pat pradžios jau žinom, kad mes mirsim, kad mes nesam, kad mes labai laikini stengiamės aišku tą uždangstyti, bet kadangi mes visur vis tiek kažkur kažkuriais atvejais jisai tas stipresnis tas tuštumos jausmas ir kartais labai
stiprus, o kartais nelabai, bet jis visada yra pas mus ir mes tada galvojam ką dabar daryt, jeigu tas tuštumos jausmas kažkuom reiškias kažko man trūksta iš išorės. Santykiai aišku ten daiktai, ten karjera, visi šitie daiktai, visi šitie dalykai bet a kuo daugiau tu tos bandai to užpildyti tuo daugiau tu jauti troš troškulį m ir tą trūkumą kažkokį ir niekaip neužsipildo ta tuštuma. Tai reiškia, kuo daugiau nori, tuo daugiau trūksta. Ir tai toksai nesustojamas dalykas nes svarbiausias dalykas, kad jeigu tu jauti, ne, nesijauti, nejauti kažkokios pilnatvės ir jauti tą tuštumą, iš išorės, jos neužpildysi.
Tai pirmiausia tą dalyką reikia suprasti ir vėliau ar anksčiau žmonės supranta. Gal kai kurie žmonės jau prie mirties supranta, bet vėliau ar anksčiau visi dažniausiai supranta, kad tie išoriniai kažkokie pasiekimai ar net ir tie santykiai, kad ir kokie jie būtų tobuli, vis tiek neužpildo tos toštumos. O jūs sakot kažkada supranta, kokiu pavidalu tas supratimas ateina. Nes aš esu girdėjęs a pagyvenusių žmonių, kurie, pavyzdžiui sako: "Oi, aš tai nebijau jau mirties." Kad ir rytoj sako: "Aš aš ramus."
Labai į tą mirtį žiūri visi skirtingai, bet vat kaip jūs sakot, tas momentas kažkada ateina ir ta ramybė, kokiu pavidalu jinai ateina? Gali ateit, jeigu nebūtinai jinai ateina. gali ateit, jeigu tu 100% tiesiog priimsi šitą momentą, kad nėra nei gerai, nei blogai ir tas, kas vyksta, kas jau atsirado išorėje ar netgi ir viduj kažkokiu jausmo pavidalu tai tas turi teisę būti. Tai nėra gerai, nes mūsų pirmas instinktas, kažkas atsirado ir mes iš karto vertinam, čia blogai, čia gerai patinka, nepatinka, patinka į save nepatinka stūmiu.
Mhm. Ir tada nėra ramybės, jeigu tai bet gali būt, kad nepatikt normalu. Čia gali būti kažkokia nepatogi situacija visokių gali būt dalykų, bet tai jau iškylo. Jeigu tai jau iškylo, tai turi teisę būti tas tai pirmiausia leidi tam dalykui būti. Ir tada, jeigu tu leidi tai reiškia leidi tam šiam momentui būti tokiam, koks jis yra leidi, nes tu net negali neleisti, jis jau toks yra. Jeigu tu neleisi, bus kančia. Tai tu leidi. Jeigu tu leidi ir tada žiūri, gal kažką reikia ir pakeist tada jau tu pakeiti.
Bet be be kančios tu pakeiti. Tai jeigu tu leidi tai būti šiam momentui tokiam, koks jis yra, tai tada ramybė atsiranda, nes tau nereikia kovot. Mhm. Nes mes m pastovioj kovos būsenoj gyvenam. Tai šitą galima taikyt bet kokioj gyvenimo situacijoj. Taip. visą dieną vat kai vyksta kažkokie įvykiai atvejai taip ir mes juos bandom visą laiką grupuoti teisingas, neteisingas, jeigu juos priimam, diena bus kur kas lengvesnė. Taip, bet tai irgi nereiškia, tada žmonės, kai girdi to tai, kai taip pasakai, t, kad apatiškas.
Mhm. Džin tada viskas vienoda. Tai va čia irgi ne tas. Tu kaip tik labai aiškus kaip tik labai aiškaus proto. Viskas jeigu jau iškylo, turi teisė būti, bet po to, jeigu yra kažkokia neteisinga situacija, tada tu gali ją pakeisti, bet nekovot su tuo, kas jau iškylo. Racionalus protas turėtų kažkaip tai čia dalyvaut ane? Nu, pas mus labiau sakoma, ne racionalus, bet aiškus protas. Aiškus protas. Aiškus. Jeigu kalbėtume apie laimę, a, šiek tiek paliestume ją. Aš matau labai daug nelaimingų žmonių.
Ir man atrodo yra tyrimas, psichologas pas mus neseniai buvo, kad per 30 paskutinių metų jaunimas nebesidaro laimingas. Ta prasme, keičiasi pasaulis į gerą, atsiranda galimybių, galimybių uždirbti, galimybių keliauti, galimybių pasirinkti bet ką veikti. Jų tik daugėja su kiekviena diena, bet žmonės netampa laimingesni negu buvo prieš 30 metų. Kodėl galiu aš jūsų paklausti, kas yra laimė? A laimė jausmas, kai jauti prasmę, bet ne apie save, o dėl kitų. Apie davimą kažko, tai apie didesnius dalykus. Nes jeigu jis orientuojas tik į save, tai visą laiką jausies nelaimingas, nes a visą laiką tau kažko trūks.
Apie ką ir pradėjom patį pokalbį. Bet kai tai perkeli į kitus ir jauti laimę jau kituose ypač pavyzdžiui nežinau kažkokius gerus darbus darai ir matai šypsenas kitų veiduose, tu pasijauuti laimingas. Tai turbūt manyčiau, laimė ir apie tai. M tai čia jūsų yra toks požiūris ir jis yra gražus ir ne nieko blogo su tuo požiūriu bet su problema su laime, nu čia ne problema net, bet mes iš tikrųjų net nežinom iki galo, kas ta laimė. Kiekvienas turi savo apibrėžimą, kaip jūs ir pasakėt, ir kai kurie yra labai geri ir siektini, kai kurie keisti, kai bet ta laimė yra perdėtas kažkoks siekiamybė.
Perdėta siekiamybė, nes ta laimė yra tik tiesiog kažkokia idėja. kad yra kažkoks dalykas kaip laimė ir mums jo reikia siekti, bet nieks iki galo labai ir nežino. Ir netgi kaip jūs sakėt, va tos pavyzdžiui, taip gyvenat, kad būtų, kad kaip jūs tą apibrėžimą pasakėt, kad dėl kitų tada bus prasmė, bet net ir tada jeigu taip 100% netgi taip gyvensite vis tiek ne iki galo nesijaust laimingas. Vis tiek dar kažko atrodo trūksta visada. Tai e pagal budizmą tai vėl gal tas pats kaip ir su ta ramybe, su laime būti tiesiog 100% šiame momente ir jis yra nei geras, nei blogas, visiškai patenkintas šiuo momentu taip, kaip yra.
gali nepatogus būt, gali kažkok skausmas netgi būt, bet jis dabar toks yra ir tu esi 100% jame. Nieko nevengti, nebandyti išvengti ar nebandyti su kažkuo kovoti. Žiūrėk, šita tema ne tik populiari, bet ir labai svarbi, ypač tiems, kurie rūpinasi savo ateitimi. Šiandien visi kalba apie ilgaamžiškumą, telomerus ir visokias NA+ lašelines. Atrodo, kad be laboratorijos gyventi tampa tiesiog nebeįmanoma, bet yra paprastesnis būdas. Longevix maisto papildai tai toks longevity paketas tavo kūnui. Resveretrolis, kvercetinas, niacinas ir bioperin, kad viskas geriau veiktų ilgesnį laiką.
O Max papildo versijoje dar prisideda glicino ir NAC. Jie padeda ląstelėms atsinaujinti kaip po naujausio telefono updeito. Žodžiu, tai ne šiaip trendas, o reali pagalba jūsų ląstelėms. Likti jaunesniems ir energingesniems. Ir va kas smagiausia, ko jūs laukiate manovaistinė.lt su kodu tap geresniu gaukite net 40% nuodą jau dabar. O kaip jūs žiūrit į tai, kad yra sakančių, jog kelias į laimę yra tik per kančią, jog pajausti laimę mes turime pirma kentėti kad suprastume, kas yra blogai. Tada galime atskirti, kas yra gerai.
Kančia yra geras dalykas, bet nebūtinai kad ten per laimę, į laimę, per kančią bet kančia nu, mus gana praturtina ir pagilina kaip žmones, nes mes būtume labai paviršutiniški, jeigu visai jokios kančios ir labai visiškai tobulose aplinkybėse. Nu, nors tai irgi neįmanoma bet kokioj situacijoj, kad ir kaip tu ten gerai materialiai gyventum, vis tiek kažkokia kančia bus. Bet ir kančia mus daro empatiškais. Jeigu mes turim kančios mums tada lengviau ir suprast kitą žmogų. Bet kartais mes prisikuriam patys nereikalingos kančios.
Ir t, pavyzdžiui, gali, kad ten kažkas labai artimas mirė, tai aišku bus skausmas ir gali dėl to kaip ir kentėti bet a ir tai ir netgi reikia tą daryti bet po to, jeigu tu dar pradedi pavyzdžiui, kaltinti dėl to įvykio kažką dar ką kažkokios neapykantos atsiranda, gal kažkas dėl to kaltas, gal save graužti pradedi, gal tu gali kažką kitaip padaryt, tai ant tos nu, tos kančios, kuri buvo neišvengiama pavyzdžiui, netektis, dar mes užsidedam krūvą dar didžiausią nereikalingos kančios.
Mhm. Ir tada jau negalim jos išspręsti be specialistų pagalbos. Bet galbūt čia aš dabar bandau susieti su tuo, ką jūs sakėte, tą mintį priimti k jog mirtis neišvengiama ir kai taip atsitinka, nu realiai, kai tu tai priimi ir supranti, kad tai yra neišvengiama tų papildomų kančių tu jo net neprisidėsi, nes tu tą faktą priimsi tokį, koks jis yra. Taip, bet čia žodžiais labai lengva pasakyti mirtis neišvengiama, bet iš tikrųjų net ir man pačiai, ir bet kam, kas ir praktikuoja kad iki galo jau čia beveik nušvitimas būtų, jeigu iki galo tu tikrai kiekvieną momentą tu galėtum tiesiog imti ir numirti ir nieko be jokios graužaties.
Tai yra tiesiog viso gyvenimo beveik praktika, kad giliai suvokti ir nebijoti, nes tai yra baisu. Ar tai yra didžiausia a baimė žmogaus mirtis? Manau, kad taip, bet jinai jinai yra visada už kaip fone, bet mes jinai biškį kitom formom gali pasireikšti kad ten manęs kažkas neįvertins. Tai irgi manęs, pavyzdžiui, neįvertino. Tai irgi tam tikra prasme mano kažkokios tai vertės mirtis, bet tai viskas galų gale sueina į tą mirtį. Mhm. Kažko nebūties baimė. Nu jo, sakot, kančia yra gerai, bet tikrai vat lengva kalbėt žodžiais, bet kai tai atsitinka, ar skaudžios skyrybos, ar kažkokie praradimai, a žmonės tampa benamiais, a praranda darbus, a sunkiai išgyvena, sunkiai suduri gal su galu.
Jie ieško bet kokių pasiteisinimų, bet kokių a kabliukų, ką apkaltinti, bet bet tos situacijos nenori priimti. Ypač skyrybų atveju vieni kitus kaltina. Niekada, bet čia jeigu žmogus labai taip aiškiai į tai pasižiūrėtų, pamatytų, kad tai tiesiog dar papildomas kančios kūrimas. Tuo klausimu būdavo labai davė labai aiškų tokį pamokymą, kad yra aštuonios rūšys kančios, kurios mums yra neišvengiamos. Mhm. Tai, pavyzdžiui, mirtis irgi kančia yra. prie kančios. Mirtis, gimimas ligos, tada išsiskyrimas su žmonėm, su kuriuos myli, buvimas su žmonė, su žmonėm, su kuriais nenori būti ir ir tada nepasiekimas to, ko, ką tu nori kažką seki ir nepasieki.
Ir dar paskutinė yra tokia kaip ir čia sunku labai ten daug filosofiškai aiškinti bet galima sakyt tokia kaip ir disharmonija tarp kūno ir proto, jeigu taip paprastai. Tai aštunta. Tai va šitos yra neišvengiamos niekam. Nei vienam žmogui yra vis tiek kažkiek bus gyvenimo eigoje, jos bus. Bet tai ir jisai prilygina būdą, prilygino tas aštuonias rūšias kančias kaip strėlėj. Tu gimsti ir gauni ten strėlę. Bet kai tu gauni tą strėlę, jeigu tu tave pradedi kaltinti, vertinti, kad čia ar save graužti, bet ką, ką tu dar uždedi ant tos kančios kažkokias graužtis ar kaltinimus, tai čia prilygsta dar vienai strėlei įsidurti sau savo noru dar vieną strėlę šalia tos jau strėlės.
Tai manau, jo, kiekvienas žmogus gali tai, jeigu taip ramiai patyrinės tą procesą, kaip vyksta kažkokia atsitinka nelaimė ar kaip tada tu į ją reaguoji pats gali prie to prieiti, pamatyti, kad aš pats sukūriau šitą kančią, papildomą nereikalingą kančią. Tai tokios kančios nereikia. Mhm. A, kai jūs pasakėt, kad yra neišvengiamos kančios, tai kai tu pradedi suvokti, tai tuo momentu taip aiškiai pasižiūrėjus tu gali suprasti, kad tai buvo neišvengiama. Tai yra tiesiog pamoka dar viena pamoka, kurią turi išgyventi kažko tai išmokti ir keliauti toliau.
Bet šitoj vietoj vat ir atsiranda tas toksai dalykas, kur jeigu tai ne tik nuo tavęs priklauso, bet dar dar nuo kito žmogaus kuris pavyzdžiui to nesuprato, jis gali tave tempti. Nu pavyzdžiui, ten verslo santykiai ir kokie teisminiai procesai. Vienas gal ir sako: "Viskas, OK, tebūnie taip baigėsi bet ką padarysiu, kad tik baigtųsi ir aš galėčiau tęsti savo gyvenimą." Kitas žmogus, gal kita pusė, o jie to nesupranta ir jie dar vilkina visa tai ir tave traukia į tai.
A kaip tokioj situacijoj, pavyzdžiui, atsiriboti nuo to, kai tave bando įtraukti į tą kančią kažkas? Tai tai nereikia labai stengtis atsiriboti nes čia irgi tada prasideda dar kitos irgi kančia, kaip stengiasi atsiribot. Aš jau čia pasakojau tokį lygį supratau, kad aš nekrisiu į tą, bet va jisai mane traukė į tą, daži, tai čia jau kaltinimas. Jo bet gali galima tiesiog pasižiūrėjai suprasti, kaip tas žmogus elgiasi kaip budizme, pavyzdžiui, mokoma, tai jis neturi pasirinkimo, kaip jis elgiasi.
jo elgesys ir žodžiai ir mintys, ir jausmai yra kažkokių tai sąlygų rinkinys. Tos sąlygos gali būt iš labai toli ir daug sąlygų yra nežinomų. Ten kažką mama pasakė vaikystėj, net neatsimena ką. Arba tėvas žiūrėdavo, ką tėvas darydavo ir ten aišku pridėt visas mokyklas, visus draugus ten, ką skaitė ką matė, ką girdėjo. Visa šitas sudaro kažkokį susidaro sąlygos ir iš šito tada atsiranda kažkoks veiksmas arba mintis. Nu pirmiausia turbūt mintis, ten emocija veiksmas. Tai jeigu taip žiūrėsi, tai tada nėra jokios neapykantos tam žmogui.
Jis neturi pasirinkimo. Jis jeigu yra tiesiog jam atsirado ta sąlyga ir jis dabar veikia pagal tą sąlygą, jis nepasižiūri, kad kad jis, nu, jis galvoja, kad čia jo pasirinkimas, bet čia nėra jo pasirinkimas, kaip ir mūsų lygiai tas pats. Mhm. M tai jeigu žiūrėt taip, tai tada mažiau tos neapykantos ar kažkokios nuoskaudos tiesiog matai visai kitaip tą pasaulį. Nėra nu ir labiau užuojautos netgi gali atsirasti. Ačiū tau už tavo laiką. Jeigu tau patinka tai, ką girdi, prisijunk prie mūsų bendruomenės ir paspausk mygtuką prenumeruoti bei pasidalink komentaruose, jeigu atradai kažką apie save šioje temoje.
O mes tuo tarpu grįžtam atgal į pokalbį. Jūs taip gražiai kalbat ir aš net dabar tiesiog į kasdienę situaciją norėčiau, kad jūs pasakytumėt, ką jūs patartumėt žmogui kuris nesidžiaugia, pavyzdžiui, Lietuvos orais arba niūriu cepeliniu dangum ir jaučia tą kančią kiekvieną dieną atsikėlęs ir ypač dabar vat labai atšalo oras. Tiesa? Staiga per porą savaičių iki naktį ulio vieno laipsnio. Ir aš savo rate mano draugė sako, aš niekur neisiu, iš namų negaliu. Sako, taip norėčiau šiltus kraštus. Ir jinai tiesiog tuos šešis mėnesius Lietuvoj jinai kankinasi, jaučia kančią, jinai sau užsikrauna.
Ir aš sakau, tai tu negalvok tiesiog kaip kaip išeiti iš va šitos kančios ir nustoti apie tai tiek tai sureikšminti. Prieini prie lango, viskas apsiniaukia ten lyja, nu iš karto jauti jau bloga nuotaika. Bet pas leidžiu šitam orui būti, nes jis jau toks yra. Aš leidžiu kai tu pasakai netgi fiziškai pasakai ne tai, kad priimu, priimu yra vienas čia yra vienas ir tas pats, bet tas žodis priimu labiau kažką dar reikia atrodo daryt, priimt kažkaip, neaišku kaip, bet leidžiu.
Dabar oras yra toks irgi sąlygų rinkinys, kodėl jis yra toks? Nieko negaliu pakeist. Vienintelis dalykas, ką aš galiu padaryt, aš leidžiu tam orui tokiam būti. Ir kai leidi atkrenta kova. Nereikia su niekuo kovot. Jisai gali toks būt, reiškias ir gerai. Ir ne, nei blogai, nei gerai. Tai palengvėjot, manau. Tegul, jeigu kas turi labai didelę kančią nuo oro, tegul pabando ir bet čia ne tik su oru, su viskuo. Leisti tam būti. Vis tiek galvoje dažnai sukasi kažkokios tai abejonės, neigiamos mintys.
A, o kodėl tas nerimas taip pas dažnai pas žmones gimsta ir užsikuria tos neigiamos mintys. Kodėl mes išvis jo jas prisileidžiam? Jeigu viena mintis, pavyzdžiui, pamatai žmogų ir iškart kažkokia nemėgstu aš jo. Aha. be jokios priežasties, bet tai suprasti, kad tai bet ką mes padarom kad jeigu nemėgstu aš jo ir mes priimam taip kaip tiesą, kad tai yra tiesa ir kad tai esu aš, aš to žmogaus nemėgstu bet jeigu tu biškį pakreipi kitaip dabar atsirado tokia mintis, tai irgi nėra nei gerai, nei blogai.
Pas mane atsirado mintis kažkokia neapykantos bet yra jinai nėra tiesa. Jinai nebūtinai aš turiu tapti ta mintim. ir daryti jau toliau, kas vystosi iš tos minties. Ten toliau emocijos prisidės kažkokios ten ir taip toliau ir kitos mintys tęsis. Tai jau gerai, kad iškilo aš nesu blogas žmogus, kad iškilo ta mintis, kažkokia neapykanta bet tai nėra tiesa. Ir aš neturiu, aš neturiu tapti tuo. Tiesiog pamatai dabar yra tokia mintis, jinai yra nėra mano tiesiog sąlygos tam tikros.
kažkas suformavo. Jo, galbūt galbūt girdėta žiniasklaida kažkokia dar kažkur perskaityta. Gal ir aš pats irgi kažko prisidėjau prie to formavimo pats žinodamas ar nežinodamas bet tai esmė yra netikėti tom mintim mokytis, kaip pamatyt, priimt žmogų, būt su žmogum be vertinimo geras, blogas toks, anoks, be vertinimo. Jisai kažką sako 100% klausai tiesiog be jokio skirstymo ar vertinimo. Ir aišku ir bus vertinimas vis tiek karts nuo karto tada pamatai vertinimą ir vėl leidžiai, leidi jam nuplaukt nieko nekovoji ir supranti, kad tai yra vertinimas.
Tai nes nei tu, nei tas žmogus toksai. Tai yra tiesiog sąlygotas kažko vertinimas. Mhm. Tai priimt kuo daugiau mokytis. Čia reikia kaip ir mokytis ir netgi praktikuot. Čia irgi tam tikra praktikos rūšis kaip kaip priimti tą žmogų, būt su juo tiesiog be jokio vertinimo. O kaip jūs a patarsit žmonėm, nes čia tai labai dažnas atvejis. A kai žmogus atsigula į lovą kodėl mus lanko visų pirmiausia blogos mintys, problemos, bet ne kažkokios ne geri prisiminimai ir geros mintys.
Ir dėl to na, aš nežinau, koks tas procentas žmonių, kurie a išgyvena nemiegą arba sunkiai užmiega, nes Darvis atsigulę į lovą sprendžia problemas. Kodėl pirmiausia į galvą eina neigiami dalykai, bet neteigiami? Nu, kažkodėl tai tas mūsų protas labiau mėgaujasi šitais dalykais. Kažkodėl ne. Ir dar yra tokios teorijos, kad mūsų kaip evoliucijos eigoje, kai mes buvom labai tenai pavojingose sąlygose gyvenom miškuose, ten pusiau beždžionės gal buvom iš pradžių ir ten kai vystėmės tai labai daug aplink buvo pavojų.
Tai savaime labai iškart išsivystė tas mechanizmas iškart pastebėt pavojų, kad greit apsigint ir paskui jau nebeliko tų pavojų, bet tas pastebėt blogą dalyką ir toks jau tapo iš pradžių buvo reikalingas šitas dalykas, bet dabar tapo, kad net nėra blogų dalykų, bet protas sukuria. Tai pamatyti tiesiog prikurs protas visko. Svarbu, kad neįkristi į tą, ką jisai sukūrė ir nekovot taip pat su tuo, nes tai jie abu pralaimėj neįmanoma laimėt. Tiesiog truputį kaip stebėtoju tokių iš šono. Dabar protas kūra visokios baimės.
Matai žiūri tegul kūra. Dabar jis jo toks darbas. tegul jis kūrė. O kaip tada, pavyzdžiui, žmonėm, kurie gyvena svetimą gyvenimą, ką aš turiu omeny tai kai mes elgiamės arba kažką veikiame, a, primesti aplinkos, nu kažkaip kažką turim turėti, ką kiti turi, nes, na, statusas a arba a rūpintis, ką galvoja kiti. Galvoti, ką čia kiti galvoja, ne taip nesakysiu, nes ką kiti pagalvos. Taip neselgsiu, nes ką kiti pagalvos. Kaip budizmas žiūri į tai, kad, na, kaip tą jausmą pašalinti, kad pradėt gyventi dėl savęs iš viso?
Kodėl žmogus taip jaučiasi? Kodėl rūpi kitu? Man atrodo, kuo toliau, tuo daugiau tas stiprėja. Gal ten prieš kelius šimtus metų gal toks dalykas net neegzistavo kad daryti taip, kaip, nu, gal kažkokio kitom formom. Tai čia reikia atidžiai tiesiog labai atydžiai pasižiūrėti į save ir visą aplinką ir neapgaudinėti savęs. Mes labai linkę apgaudinėti save. Mes sakom kad mus ten apgaudinėja kažkas dar, bet didžiausi apgavikai esam mes patys. Ir mes net mes elgiamės, kaip kiti ten kopijuojam, kaip kiti kalba, bet mes to net ne iki galo dažnai ir nesuvokiam.
Mes tiesiog kopijuojam patys to nežinodami ir gyvenam ten. Jeigu jau žinai, tai jau čia yra gerai. Jau jau tu žinai, kad tu sąmoningai žinai, kad tu kažką kopijuoji, tai kažkada tau bus to užteks, nenorėsi jau daugiau kopijuot. Bet labai dažnai mes tiesiog gyvenam kaip kiti primeta ir nežinom, kad mums primesta, bet galvojam, kad tai yra mūsų pasirinkimas. Mes gyvenam pagal tai. Tai reikia tiesiog labai atvirai pasižiūrėt be baimės į save, nes ir baimė yra pasižiūrėt, kodėl aš va šitą dalyko darau, kodėl aš pasirinkau, pavyzdžiui, šitą specialybę.
Ar tikrai man čia taip svarbu, ar tik dėl to, kad man mama visą gyvenimą kalė kad šita reikia ir aš noriu jai įtikti tai labai nuoširdžiai ir žiūrėti, kad neapgaudinėti savęs, nes labai daug kur mes save apgaunam. O apie tą kitų nuomonę, pavyzdžiui, nežinau, nu nerėk čia garsiai, ką kiti pagalvos, kai būna ir tėvai taip sako. Ir po to žmonės įsivaro sau tą visam gyvenimui. Gal to neprisimena, kad tėvai tą sakė bet elgiasi atitinkamai ten, nu, nesakyk to garsiai, nes ką kiti pagalvos.
Neišreišk savo nuomonės, ką kiti pagalvos. kaip atsikratyti tos baimės apie kitų žvilgsnį į tave. A, nes mes tai tapatiname su kažkokia kritika, su neigiamų žvilgsniu, kad jeigu aš elgsiuos kažkaip kaip aš noriu tai kiti į mane pažiūrės kažkodėl neigiamai, nes čia ir dar ta scenos baimė irgi ateina iš to. A baimė kalbėti viešai dėl to, kad ką kiti pagalvos. Nu tai taip. ir pasižiūrėt, kiek iš tikrųjų, kiek iš tikrųjų žmonėms rūpi ką aš sakau. Pasižiūrėt kaip aš atrodau, ką aš kalbu, ką aš sakau.
Iš tikrųjų žmonėms nelabai rūpi. Kiekvienam mums į save. Mums tik rūpi aš ir ką apie mane pagalvos. Mes nepastebim, kaip kitas žmogus apsirengęs dažniausiai arba kaip ten dar kažko. Nu tai tiesiog pirmas dalykas, kad suprasti, kad nelabai čia mes kam rūpim. Mhm. Ir tai yra liūdnas gal kažkuri kažkuriem žmonėm supratimas tada. O jeigu niekam nerūpi, tai ką tada daryt? Bet iš kitos pusės išlaisvinantis. Niekas ne niekam tu nerūpi. Atrodo, kad rūpi. Tenai kiekvienas į save. Kiekvienam rūpi, kaip jisai atrodys prieš kitus.
Tai gal iš tos pusės pasižiūrėjus, niekas čia per daug ne nesirūpina, ką tu čia sakysi ar ką. O iš kitos pusės, jeigu ten kažkokia pavyzdžiui, ar kritika ar kažkokios tai kažkokie užgaulingi ten komentarai apie tai, ką aš pasakau ar kažką, tai suprasti, kad tai tikrai giliai manęs to tikrojo aš tai nepaveiks, tai neturi jokios nu taip dabar buvo kažkokių žodžių ten žodžiai kažkokie pasakyti ir mano smegenys sudėliojo ir tada emocijos prisidėjo ir išėjo, kad tai buvo pasakytas blogas dalykas ir tada išėjo dar prisidėjo, tada atsirado skausmas ir tada dar giliau bet tai bet jeigu žiūrės tiesiog truputį iš šono ir reikia truputį žiūrėti to kaip mokslininkui tokiam žiūrėti į save ir į kitus, kad čia labai daug visokių mechanizmų, kaip tas viskas veikia, kad nebūtinai
tapti tuo dalimi. Tai ir dažniausiai visi tie konfliktai ir nesusipratimai ir skausmai tos kančios. Po 10 metų mes pasižiūrim į ten kažkokį didžiulį konfliktą, kurį mes turėjom ten ir nekalbam su tuo žmogum 10 metų. Dažniausiai net neprisimenam, kodėl tai įvyko. O jeigu prisimenam, tai gėda net būna pagalvot dėl tokio dalyko. Aš ten susipykau su geriausiu draugu. Tai truputį iš atstumo nebūti visiškai tame. Bet a jūs visą laiką sakot apie kaip ir tokią teoriją, bet galbūt jūs galėsit duot kažkokių praktinių patarimų arba net nežinau pasiūlyti metodikų.
Na pavyzdžiui, dabar beveik 60% žmonių skiriasi ir tą skausmą jaučia. Ir vat jūs sakot taip, gal po 10 metų pasižiūrėsim sakysim, dieve, čia dėl to aš ten pykausi ir 10 ten penkis metus teismuose vaikščiojau, reikėjo iš karto uždaryt tą klausimą ir viskas. Bet tai suvokėam tik po, kaip išsivaduoti iš tos kančios, kai esi čia ir dabar, kai viskas tai vyksta. A kaip kaip tą kančią palikti ir gyventi toliau, nes jinai na, su ja tu keliesi, su ja tu guliesi tos mintys kankina ypač jeigu dar yra finansiniai, vaikų dalinimai ir kiti visi dalykai, na, ta kančia jinai egzistuoja.
A, o dar ir būna atvejų, kai skaitai merginos ten po skaudžių skyrybų jaunos, ypatingai ir visokios savižudybės, narkotikai alkoholis ir panašiai slopina tą skausmą dar žalingais įpročiais. kaip su tuo skausmu ir kančia čia ir dabar a elgtis? Tai pirmiausia, kai mes mūsų požiūris į santykius yra neteisingas ypač vyro ir moters, bet ir ir draugų irgi. Mes įsivaizduojam, kad jeigu mes susiradom kažkokį žmogų, mums artimą jisai turi mus papildyti. nepapildys mūsų joks žmogus iš kaip iš išorės nieks mūsų nepapildys.
Tai reiškia, jisai yra toks tas žmogus toks koks yra ir aš esu toks suprasti tą, ne, nes tada mes sukuriam per didelius lūkesčius bet kokiem santykiam, kad ir tada atsiranda, kad čia mano mano ir turi elgtis taip, kaip aš galvoju, kodėl jau čia kitaip elgiasi. Ir labai atsiranda lūkesčiai dideli, kurie neatitinka niekada. Jeigu kuo didesni lūkesčiai, tuo tada paskiau daugiau bus kančios. Tai tas žmogus turi, kaip ir vėl sakiau apie tas sąlygas, jisai turi savo sąlygas.
Jis elgiasi pagal tas sąlygas. Aš turiu savo sąlygas, elgiuosi pagal tas sąlygas. ir gali būt kai kurios panašios ir mes labai gerai kai kuriuose dalykuose labai sutiksim, bet bus kai kurie dalykai, kur mane įskaudins, bus tą žmogų, kuris skaudins, bet tiesiog matyt kad kad neiti į santykius dėl to, kad kad mane papildytų, manęs nepapildys išorės. Nieks nepapildys. Tik aš pats galiu kažkaip ten, nu, visų pirma pamatyt, kad nereikia nieko pildyt, bet čia vėliau bet tai iš einant į santykius reikia tiesiog jau kitų kaip ir gerai būtų eiti be didelių lūkesčių ir daugiau laisvės vienas kitam duoti daugiau laisvės.
Ne ne ne kažkaip labai apriboti ten tuose santykiuose, kad kažkokios tai ribos kaip elgtis ir taisyklės kažkokios. Tai kai yra tokie tokie lengvesni truputį daugiau erdvės. Mums visiems reikia erdvės iš tikrųjų, nes kok nesvarbu, ar vaikas, ar ar mama, ar ar vyras, žmona visiems reikia erdvės. Kuo mes mažiau duodam tuo erdvės, tai tos erdvės, tada sunkiau tada pasipriešinimas. Tai kai yra tokie tokie santykiai, tada gal mažiau tų lūkesčių ir mažiau tada būna net ir jeigu ir būna išsiskyrimas jis vis tiek gali būti.
Tada bus mažiau tos kovos, kažkokios kažkokios nuoskaudų mažiau. Vat jeigu vis tiek visa tai įvyko, pavyzdžiui, vis tiek yra labai didelės nuoskaudos ir ir toks skausmas nuo to žmogaus. Pavyzdžiui, nu, labai dažnai moterims tikrai ir užsilieka labai ilgai tas dalykas ir dar kai vaikai į tai yra įtraukti, taip tas kaltinimas. Mhm. Nu taip, gal pagal iš mūsų pusės žiūrint tas ir tas viskas buvo blogai, ką tas žmogus darė, bet dabar jau nu nieko nepakeisi. Nu nepakeisi.
Tai tas kaltinimas tiktai sau krovimas ant savęs ir aplinkos. Ir dar aišku labai įtakojam aplinką. Taip, ištisai tu gi ištisai tame esi ir aplinka visai irgi kenčia. Nėra malonu turėt tokio žmogų šalia. Mhm. Tai tu tik krauni, bet ta priežastis dėl kurios tu taip darai, nepasikeis tas žmogus nepasikeis. Tai a irgi gal suvokti, kad viskas tai gerai. Taip, iš mano mano pozicijos visa tai buvo blogai, bet jisai ne tas žmogus nepasikeis. aš nieko nepakeisiu. Tai pažiūrėt dabar, kaip aš galiu mažiau sukurt kančios kokiu būdu ir aš esu labiausiai suinteresuotas žmogus sukurt kuo mažiau kančios, nes aš nešiuosi vilksiu tą kančią gal 10 20 metų.
Ar iš tikrųjų noriu to? Ar a man dar reikia ir ne tik savo gyvenimą nuodysiu, bet ir vaikų gyvenimą visiškai ten nuodysiu ir visos aplinkos. Tai reikia tai labai įvertinti, pasižiūrėti ir nebūti tos aukos aukos vaidmeny. Jeigu aš jau auka, taip gerai, gal buvo labai blogi dalykai. visada būna kažkada kažkur dalykai, kur tikrai nepriimtini ir kai tu tikrai esi auka gali būti čia tai iš tokių santykių reikia kuo greičiau išeiti bet toliau netęsti to aukos, tos aukos vaidmenio, nes pasiliekam tada 20 metų tą auka, nors jau seniai nebeliko tos priežasties, dėl ko mes buvom auka.
Tai vėl labai nuoširdžiai pasižiūrėt, ką kiek kančios aš pats kuriu. Ar tikrai reikalinga ten kiekvieną kartą, kai prisimeni tą žmogų ir tada vėl varyti tas visas, kas ten atsitiko ir kaip jisai man neteisingai padarė pasakė ir dar guostis ten dvi valandas draugei. Ar tikrai to reikia pasižiūrėt, ar tai tikrai man nuo to man palengvėja, ar kaip tik dar giliau aš į tą liūną grimzdu? O kaip, pavyzdžiui, a nu mes pakalbėjom jūs šiek tiek apie santykius pakalbėjot bet kaip budizmas paaiškina meilę?
Šiaip mūsų tą, e mūsų suprantama meilė, nu, kur mes tą kaip vadinama meilė tarp vyro ar moters ta meilė, tai budiz Tai čia tiesiog ne meilė, o prisirišimas nes meilė tai yra besąlygiška. Jeigu tu tikrai myli, nesvarbu, ką tas žmogus padaro, tu vis tiek jį myli. Tai čia besąlygiška. Ir budizme iš tikrųjų ta meilė yra e, jeigu vienam žmogui ji negali net būti visoms gyvoms būtybėms tai besąlygiška visuomen ir tai ne, nu tai nėra taip, aišku, lengva mum nuo to pereiti nuo vieno, nuo vienam žmogui nes jeigu patyrinės tą meilę kažkokiam vienam žmogui, tai vėl kas į ją susideda?
Lūkesčiai. yra kažkas, tai nėra meilė besąlygiška. Vis tiek aš tikiuosi visų pirma gaut meilę atgal ir dar gaut kažką gauti. Kažkokie lūkesčiai tai nėra. E ir jeigu tie lūkesčiai neatitinka, tada kančia ir aš tada bandau kažką kovot ar kažką daryt. Tai pasižiūrėt kokia ta mano meilė, ar tai yra prisirišimas, ar tikrai besąlygiška meilė, kad tai nereiškia, kad tas žmogus tau gali tripti į galvą ir aš vis tiek myliu. Tai čia yra net čia yra neteisingas veiksmas.
Kai yra toks neteisingas veiksmas, tai tu tada palieki tą situaciją. Bet čia kaip ir bažnyčioj sako, kad ir ir bėdoje, ir laimėje, ir ten ligoje, ir sveikatoje visur a pasižadi vienas kitam būti visą gyvenimą kartu. Tai čia apie tai, kad ta besąlygiška meilė, kad ir kaip žmogus keisis, ar jisai sirgs, ar nesirgs, kad tu j nebūtinai, kad būt kartu, bet tu gali nebūt kartu, bet vis tiek jį mylėt tą žmogų. Gal budizme nėra būtinai, kad tu turi išlikt kartu iki galo.
Nu kai bažnyč būt santuoka kažkokia ir panašiai. Jo. Į tą rimtai labai jau čia neakcentuoja, kad būtinai būtinai kartu bet kokiom sąlygom. Čia ne apie tą, čia labiau apie vidinę gal kai nesvarbu kur tavo kūnai ten tų žmonių yra, bet vidinė, kad tu vis tiek jį myli besąlygiškai, bet ir ne ir tai išsiplečia labiau netgi ne į vieną žmogų. Tada bus besąlygiška meilė, kai į visas gyvas būtybes. Mhm. Mm. Nu taip. A atrodo, kad jeigu tau blogai ir pavyzdžiui, esi vienas, tai jeigu atsiras kažkas, tai tai iš karto gyvenimas prašviesės, bus fainiau.
Na tie to rožiniai akiniai, kai iš karto atrodo viskas kaip faina, kaip gera, o tu, o gerai, bet jūs tiek kartų sakot kad pats būtum pats savyje pilnas. Kokių reikia sąlygų, kad žmogus būtų pilnas kad jisai nekeltų lūkesčio savo partneriui, partnerei jį papildyti, kad kad įsigaliotų tą laisvę tarpusavy, kad žmogus žmonės santykiuose jaustųsi laisvi ir vienas iš kito ne neturėtų lūkesčio vienas kitą užpildyti. Dabar va jūs sėdit mes kalbam, sėdit ant kėdės, matot viską matot girdit, jaučiat savo kūną.
Mhm. Va šiuo momentu, va dabar, va šiuo momentu ar jums ko nors trūksta? Ne, kaifuoju. Va, dabar kaifuoju nuo pokalbio. Nu, bet ir net jei nebūtų pokalbio. Bet šiaip karta nu kartu pasižiūrėjot tiesiog va dabar sėdžiu ar ten geriu arbatą kokią ar ką sėdžiu va dabar šiuo momentu ar man ko nors trūksta? Dažniausiai netrūksta man šio momentu. Dažniausiai, jeigu mes taip tyrinėsim momentas po momentu, pradeda trukti, kai protas pradeda varyti visokius, kad ai tau reikia dar nusipirkti tą mašiną arba ten tau neatidavė atskolo, arba tau tas kaip protas įsijungia.
Bet šiaip ko trūksta dabar šiuo momentu tuos žmonės vat pagalvot tu, pavyzdžiui susitinki žmogų iš kiek dabar 7 milijardų žmonių. Dabar va būtent šitą žmogų susitikai, koks yra ypatingumas ir Mhm. ir tos akimirkos išskirtinumas. Jūs užsiminėt dar apie tai, kad žmonės kurie kažką padarė blogai, jiems grįš a kažkoks atoveiksmas, ane? Tai čia kaip karma vadina, ane? Tai karma paprastas dalykas, priežasties pasekmės dėsnis bet kiek kiekviena priežastis turi pasekmę. Čia logiškai tiesiog nereikia jokių religijų, nieko. Kiekviena bus priežastis, kažkas įvyko, po to bus pasekmė ir ne neaišku kada, bet jinai bus bet kokiu atveju.
Taip. O galima išpirkti karmą? Išpirkti kabutėse įdėsim išpirkti karmą, jeigu kažkaip blogai pasielgei ir po to suvoki, kad blogai pasielgei ir na, nori išpirkti karmą. A kad to tas atoveiksmės neateitų. Na, vis tiek atoviksmis bet kokiu atveju ateis. Nu, jeigu tu metei akmenį į vandenį, tu negali jo atšaukti, kad jisai ten neįkristų. Neįmanoma. Nu įkris ir bus tas vis tiek burbuliukai vandeny. Bet gal nereikia labai apie tai irgi mes pradedam tada labai taip graužtis, jeigu kažką tai aišku mes padarom blogų dalykų iš neišmanymo.
Mes daug dalykų padarom neišmanymo. Pirmiausia mes tikim, ką protas sako ten labai į save, į save, į save, kad čia aš labai svarbus. Iš tokio neišmanymo mes pridarom blogų dalykų. Bet tada kitas dalykas dar graužtis dėl tų dalykų. Tai čia dar tu dar jeigu pagal tą karmos tuos visus dėsnius, tu dar kuri dar didesnę karmą. Žmonės, kai pasielgia blogai arba labai elgiasi blogai, jie atsiveria ten Dievui arba tikėjimui, a arba pradeda pernelyg daug gerų darbų daryti, nes tiki, kad atpirks karmą ir jiems tada, jeigu jie kuo daugiau daug gerų dalykų darys jiems a tas dėsnis negalios ir tas atoveiksmis ne neįvyks, kad gerais darbais jie užglaistys ir maždaug viskas praeis.
Bet ar tai padeda iš tiesų a tam išvengti? Tradiciniam budizme iš tikrųjų yra visokios praktikos, atgailos praktikos yra. Tai jeigu kažkas jaučias, tai labai pas mus yra tie nusilenkinimų labai daug darom, tai vienas iš atgailos formų, nes tu pridarai daug iš tikrųjų blogų dalykų pats to nežinodamas. Žinot, a dar taip pagalvojau šiek tiek liekant prie santykių a ir laimės. A labai daug žmonių ir vat neseniai klausiau video a Instagrame, kur vyruką 85 metų jo paklausė, sako: "Ko jūs gailitės a šiam gyvenime?"
Ir sako: "Labiausiai gailiuosi, kad nesusilaukiau vaikų." Mhm. Ir ir labai dažnai, kuomet yra santykiai, seneliai, tėvai, a pas vaikus klausia, tai kada vaikai? Kada šeima kada vaikai? Nes skaito, kad šeima iš dviejų žmonių ne šeima, būtinai vaikai reikalingi. Am ar žmogus gali būti laimingas be tos tradicinės šeimos ir be vaikų? A kaip žmogui ir jeigu taip galit, tai gal galit pasidalinti mintimis arba būdais, kaip atrasti tą prasmę ir būti laimingu visą gyvenimą, jeigu tu neturi palikuonių.
Jeigu tau įkalta į galvą nuo pat ten mažų dienų, kad vienintelis dalykas laimė, didžiausia laimė, jeigu tu turi vaikus, tai aišku, kad tu tada nu niekaip negalėsi iš to išsilaisvint. Tau to tik ir sieksi visą gyvenimą. Bet tą, kaip sakiau, tas tą laimę ar ramybė gal labiau pas mus labiau kas gal siektinas dalykas, ne tiek tą laimė, nes neaišku kas jinai yra, bet ramybė, proto ramybė, tai jinai gali būt bet kokioj situacijoj. ar tu turi vaikus, ar tu turi ten šeimą, nes tai visai neįtakoja nes tie dalykai ir paskiau jau kai tu turi šeimą ar ir vaikus, jeigu tu, pavyzdžiui galvoji, kad tau tiktai vaikai tau pilnatvę suteiks, bet tu paskiau matai kad ne, nu gal ten iš pradžių, kol jie maži, paskiau užauga, tave
palieka. Ir labai dažnai moterys sako, kad atrodė kad čia mano gyvenimo tikslas vaikai bet dabar vaikai paliko ir aš nesuprantu dėl ko aš visą šitą dariau. Čia visai su manim nieko bendro neturi. Tai tai nieko bendro neturi su mūsų ta ramybės būsena. Mes galim ar nu ar laimės m šeima ar vaikai ar vyras ar žmona, tai neturit. gali mes su tuo būt laimingi ir su tuo būt nelaimingi. Mhm. Tai čia visiškai nieko bendro su tuo neturi.
O kaip žiūrit į tą išsireiškimą ir kaip budizmas žiūri į meilę sau? Aš kodėl klausiu, nes labai dažnai girdžiu, kad ta meilė sau būna su tokia perlenkta lazda ir pereina pereina šiek tiek į tokį egoizmą, narciziškumą. A, jeigu reikia tos meilės sau, kiek jos turi būti, kad netapti tuo tokiu piktybišku narcizu arba egoistu, kai tu viską tada suki į save, apie ką mes ir kalbėjom, visi tik į save žiūri, ne į kitus. Čia kažkoks irgi naujadaras toks atsirado kažkoks šiais laikais labai tas sureikšmintas dalykas meilė sau.
Tai aišku iš budizmo pusės, kad čia žiūrima kaip čia paprastas kaip egoizmas iš tikrųjų labai dažnai ta meilė sau kaip paprastas egoizmas, bet gražiai pasak pasakyta iš tikrųjų net gal ne meilė, bet ką didžiausia dovana, ką tu gali duoti tiek išorei tiek sau, tai yra dėmesys. Ir net ne ta meilė irgi tas žodis yra perdėtas jau nuvalkotas. Net neaišku, ką jinai reiškia, bet dėmesys. Tai mes, e 100%is dėmesys, jeigu prieš mus yra žmogus, mes jam suteikiam tiesiog dėmesį.
Tai yra didžiausia dovana, kurią mes galime suteikt ir taip pat suteikti dėmesį ir sau. Irgi tai yra reikali būtina. Būtina, jeigu tu visą laiką tiki į išorę, visiems padėsiu, ten būsiu motina, Terezė, bet visiškai niekada nekreipi dėmesio į save, tai irgi anksčiau ar vėliau ten kažkas sprogs ten tavyje. Bet mes labai dažnai iššvaistom tą dėmesį į nereikalingus dalykus. Tada nelieka, kam reikia dėmesio. Iš tikrųjų reikia ten pavyzdžiui, vaikui dėmesio, bet mes vietoj to skiriam dėmesį telefonui.
Pavyzdžiui, mes kalbam dabar apie santykius ir meilę, bet dažnai a žmonės užduoda sau gyvenimo prasmės klausimus. Ir aš kažkaip tai girdžiu iš vyresnių galbūt tokią frazę: "Aš neturiu gyvenimo prasmės." Am ką jūs jiem atsakytumėt? Gyvenimo prasmės nėra nes nėra kai mūsų toks tas korėčių zen zen mokyklos mokytojas, jisai taip ir sakydavo. Nėra gi nėra žmogus neturi pasirinkimo, neturi gyvenimo gyvenimas jo tikslo. Neturi tikslo ir neturi prasmės. Bet tą neturėjimas to tikslo, prasmės ir pasirinkimo galima pakeisti.
Tikslas, pavyzdžiui, nu čia jau budizmas aišku, bet a tu gyveni dėl visų gyvų būtybių. Mhm. Atrodo labai didelis dalykas, bet tai jisai gali būt labai paprastas. Kažkas ėjo, nukrito ten tušnukas, jiems pakeli tušinuką. Tu tiesiog skiri dėmesį visoms gyvoms būtybėms ir net gyveni ne taip kaip mes įpratę, kad esame kaip rūke kažkokiam savo, rūke ir mes pusiau net a pusiau sąmoningai iš tikrųjų gyvenam. Jeigu kažką perkam prisidedam, ten einam mokėt, jeigu mes net nematom kaip ta kasininkė atrodo bet, pavyzdžiui, tuo momentu tu 100% skiri jai dėmesio.
Ne, negalvoji tu apie, kad va kaip jinai čia atrodo kodėl čia tai, kokia šuku ne ta, ne ta prasme, bet tiesiog jisai su ja tuo momentu. Tai čia yra didysis tikslas ir didžioji didžioji prasmė dėl visų gyvų būtybių. Mhm. Nes mes esam visi susiję. Jeigu tu gyveni dėl visų gyvų būtybių, nu tai skamba labai didelis dalykas, bet bet tai dar ir labiausiai kas dėl iš to pasipelno, tai tu. Tu pats iš to labiausiai pasipelnai. Atrodo, kad tu čia turi visiškai pasiaukot.
Ne, ne. Tu tiesiog kiekvieną momentą tu toje situacijoje darai kiek įmanoma dėl kitų. Kiek įmanoma. nereiškia, kad tu visiškai nusirengi visus savo rūbus ir atiduodi kitiem nors gali būt ir tokios situacijos, bet tu ne tai nereiškia, kad tiesiog kiek įmanoma tu darai savo situacijoj, kiek įmanoma dėl kitų. O kaip budizmas žiūri į dabartinę, va, pavyzdžiui, politinę situaciją, a, ir šiaip va visą tą nesantaika karus a žmonių nesusikalbėjimus, vienų kitų kiršinimus a, skirstymus į grupes, a, į kalbas, į rases ir kitus dalykus.
A, jūsų tikėjimo požiūris į visa tai labai paprastai žiūriu. Čia viskas kyla iš neišmanymo. Kas yra tas neišmanymas? Tai galvoji, tu žinai, kad tu mirsi, bet tu galvoji, kad tu gyvensi vos ne amžinai. Tu nesuvoki iki galo, kad tu gali numirti sekančią sekundę. Tu to ne kadangi tu to nesuvoki pas tave atsir tas įtakoja tam tikrą neišmanymą apie visą pasaulį. kitas kitos rūšies neišmanymas, kad aš aš labai svarbus kažk aš mano nuomonė ir kad tai yra neginčijama ir kad už aš už tai turiu tada kovot.
Jeigu aš turiu nuomonę ir jinai yra tokia svarbi ir aš esu toks svarbus, tai aišku, kad atsiras visi kiti su kitokiom visai nuomonėm tai tada reikia kovot ir prisirišimai visokie. prisiriši dar ir prie tų nuomonių ir taip toliau ir prie kažkokio požiūrio ar daiktų galų gale tai visi tokios rūšies neišmanymas neišmanymas nematomas nematymas daiktų arba šio pasaulio tokio, koks jis yra tai tada neišvengiama karai visos tos politinės kažkokios tai nežinau peripetijos tai neišvengiama tiesiog kol nebus išmintingų žmonių tose srityse tol kol bus taip, čia neįmanoma.
O kaip tada, jeigu jūs tenai vienuolynę a būna konfliktai, susipykstat, a nesutariat, a kaip jūs sprendžiat konfliktą, kai jūs jau suvokiate tai, a pas jus ateina tas suvokimas abiem kartu ar kažkam anksčiau, kažkam vėliau ar ar jūs praktikuojat kažkokį tai atleidimą nusileidimą viens kitam, a kaip vyksta konfliktų sprendimas a pagal budizmą? Aišku, yra vis tiek mažiau tų konfliktų kyla, nes vis tiek žmonės atidesni. kas ten iškyla mažiau jų nėra labai daug bet kartais būna ir tokie konfliktai kur aš aš pažįstu ir vienuolių, kur ten po 10 metų nebekalba, nu ir net ir nes kartais tokios gilios tos būna tokie gili tie prisirišimai, nu, kad tu tikrai atrodo, tu nu tikrai teisus esi, čia negali būt kitaip.
Tai yra įvairiai dažnai su jumoru. Jeigu tu jau sugebi pažvelgti į save su jumoru, tai jau tada gerai viskas. Tada jau tu nesi toje situacijoje. Tas jumoras labai svarbus irgi. O kaip a priimti? A čia sakyčiau tokią na ne tai kad čia bloga kritika, bet čia jau tokia gelbėjanti kritika. Jeigu, tarkim aplinkiniai tau pastebi ir sako, kad na, žiūrėk, tu galbūt ten jau per daug ten to lausgeri arba gal čia jau per daug ten socialiniuose tinkluose, gal padėk tą telefoną vakarais pabūkim šeimoje, gal tenai, nežinau, gal ten jaunuoliui kokiam sakys ten gal per daug jau pornografijos žiūri ar dar kažką, nu, kažkokius tokius a komentarus pasako, bet žmonės dažnai tu čia neaiškink, nieko tu nesupranti, ką tu čia pats į save pažiūrėk arba normaliai aš
čia viską darau, nei aš čia geriu nei ką. A kaip išgirsti, kaip labai sunku. Tai yra labai sunku jau. Jau jau jau jeigu išgirdai, jau pusė tos problemos neliko. Bet kaip tu gali išgirsti, jeigu tu dangstai tą tau yra tas m tas dalykas, ką tu kuriame tu esi paskendęs ir yra išsigelbėjimas iš tikrųjų nuo pamatyti, ką tu dangstai. Tu taip nenori tą pamatyti kažką, kad tu esi pasinėręs tame dalyke. Tai čia labai sunku pamatyt. Tai reikia tiesiog sakau, vėl save analizuot kažkaip tai žiūrėt žiūrėt kiekvieną kartą, pavyzdžiui, nori išgert arba tavo ranka tiesia telefoną ir ten tiesia paimt telefoną ir tada pasižiūrėt šitą momentą.
Kodėl, pavyzdžiui, kas nori viduje to dabar va nuo ko tu bėgi. Gal nuo nuobodulio labai mes bijom ir nuobodulio paprasto dalį, bet irgi nuo ko dabar bėgi? Pasižiūrėt, sustot vat sustot tą tę ištiesus ranką kažką daryt, sustot, bet iki to nueiti reikia daug laiko dažniausiai. Kai kuriem žmonėm labai greit, bet dažniausiai mes esame tame taip giliai, kad a nu dar tada atsiranda dar kita baimė priimti tai, kad taip yra. Ten daugiasluoksnis atsiranda visokios baimės. Iki to tada nueiti jau jeigu tu pamatai kad va aš turiu šią problemą, tai jau pusė problemos išspręsta.
Gerai sakot su tuo telefonu tikrai būna. sėdi, filmą žiūri ir taip telefoną ir pats supranti, kad čia man filmas gal neįdomus, gal reik kitą filmą žiūrėti. Jeigu aš jau filmą žiūriu ir jau sekiu telefoną, reiškia filmas nebeįdomus. Nu taip, šiaip kartais būna, aš su drauge žiūrim ir žiūriu aš telefoną ir jinai jau į telefoną. Aš sakau: "Klausyk, tai gal mums serialas šitas neįdomus, gal mes kitą kokį žiūrim." Jinai: "Aha, tikrai neįdomus." Sakau: "Ir abu tylim abu telefone, bet tylim, o serialas eina."
Sakau, gal ir reikia jau išjungti, gal reikia keist kažką, nes jau atsiranda kiti veiksmai ir toks kaip dangstymas. Taip tikrai gerai s. Nu aišku, čia mano palyginimas gal toks labai paprastas ir banalus, bet kiti turbūt dangsto ir didesnius ir skausmus ir panašiai. Bet ir šiaip mes šiais laikais labai bijom nuobodulio, leisti sau panuobodžiaut, tiesiog sėpp nu ir kas atsitiks? Pažiūrėt. Dabar taip nu jau negaliu tiesiog dreba ranka ten paimti tą telefoną bet būtų gerai, sėdėsiu dabar nuobodu.
Bet dar ir kitas dalykas, jaučiamės, kad leidžiam laiką nenaudingai veltui. Nu taip, bet argi ar ten tame telefone ten dar nenaudingiau mes leidžiam? Mhm. Ar ten jeigu mes esam tam telefone dvi valandas skaitom komentarus, kiek iš tikrųjų ten yra naudos. Dar norėčiau šiek tiek ir pakalbėti apie patį budizmą ir man įdomu jūsų ono gyvenimas ir a tiesiog galbūt ne apie patį tikėjimą, bet apie gyvenimo būdą. Mhm. Pavyzdžiui, kaip atrodo jūsų diena? Iš ko susideda jūsų diena?
Kokie ten trys, penki aspektai? Na, įsivaizduokim aš ten ryte atsikeliu, būtinai išvedu šunį, pasportuoju, ten pavalgau pusryčius, kažką valgau, kažko nevalgau. Kaip jūsų diena atrodo nuo ryto iki vakaro? Kada keliatės? A ar tai yra ir dar ar tai yra bendrai budizmo kaip ir taisyklė? Ar kiekvienas a gyvena savo gyvenimą? Ar jūs kažkaip tai visi gyvenat vienuoliai a kažkokios pagal kažkokias taisykles? Tai kiekvieno tiek pasauliečio budisto, bet o ypač vienuolio budisto centrinė gyvenimo išis yra prakti praktika, tai praktika mes vadinam meditacija.
Ypač meditacija yra visą apimanti praktika ir ten yra dar kitų rūšių, kaip sakiau, nusilenkėjimai, ten giesmės, bet tą proto proto praktika, taip galima sakyt stebėjimą savo proto, tai tas yra centrinis centrinis centrinė ašis aplink kurią jau tada dėliojasi kiti dalykai. Tai mes, jeigu vienuolynė, tai aš gyvenu tokiam vienuolyne, kur tiktai aš ir dar viena vienuolė, tik mažas, bet būna didelių vienuolynų. Tai vienuolynės dažniausiai nuo 4etų ryto jau pradeda praktiką, ten giesmės meditacijos, nu po to jau tenai kažkokie buitiniai dalykai, ten pusryčiai, ten visokie darbai, 10.00 vėl praktika ryto 10ą tada vėl darbai, darbai, darbai.
Žmonės ateina į šventyklą pasikalbėt pasiguost, tada vėl 500 ryto arba tai yra 5 vakaro arba ten 6 vakaro, čia priklauso nuo šventyklos irgi vėl tada praktika jau ir 900 jau iki 900 ten kažkur 900 jau eina miegot. Mhm. Tai sakau centrinis dalykas, taip nes nes prieš keturias reikia keltis bet yra šiaip šventyklose nėra labai labai griežtai kartais ten, jeigu paaukoja kokio sūrio ar pieno, tai valgom. Mes ne, gal gal ne nesam visiškai veganai, gal tokie kaip ir vegetarai, bet jeigu gamina pačioj šventykloj maistą, tai jisai yra veganiškas.
Bet kartais gali žmonės ten paaukot, nes mes gyvenam iš aukų, tai gali paaukot ten kažkokio sūrio ar pieno, mėsos. Aišku, ne, bet kažkokių va tokių dalykų gali kartais ir tada mes valgom ir yra žmonės, čia labai priklauso nuo žmogaus, kai kuriem žmonėms to maisto neužtenka, nu, tokio nepilnavertiškas jiems jaučiasi, tai tada ieško kažkokių būdų ar papildų vienuoliai patys arba netgi ir, kad už šventyklos ribų, jeigu labai kažkokia ten nusilpimas eina net valgo mėsą netgi būna tokių, nes pas mus a pagal įžadus nėra tokio įžado, kad nevalgyk mėsos.
Mhm. Bet tas a suvokimas nevalgyti mėsos atsiranda nuo praktikos kažkaip savaime, kadangi tos praktikos kryptis, kaip išgelbėti visas gyvas būtybes nuo kančios. Tai savaime kažkaip po kurio laiko tu jau ne tau nesinori, netinka tau valgyt tą mėsą, nes tai yra gyvos būtybės. Tai nei žuvies, nei mėsos, nei paukštienos nieko ane? Bet sakau, būna vienuoliai, kur kažkokio dėl kažkokios situacijos jie tą turi valgyt, tada valgo. Nu, jeigu sveikata, tai tada Mhm. O kodėl a vienuoliai skutasi galvą?
A kodėl a ar tai yra būtinybė, ar a tai yra pasirinkimas? E ne, tai yra būtinybė. Tai visų pirma kad neišsiskirtum kad ne, nes kad nėra tavo aš to aš tasu kas į aš įeina, kaip aš atrodau. Labai daug aš galima sudėti į plaukus iš tikrųjų. Nu taip, nu tai žmonės labai daug nu rūbai aišku, bet į plaukus tai labai daug mes dėmesio skiriam, kad kažkaip išsiskyčiau. Aš puikiai aš aš į jų jūsų esų klubą įstojęs.
Aš esu prie tų, kur plaukam nenori nei menkiausia dėmesio skirti. Man taip gerai. Tai taip, tai tas kaip ir žiūrima, kad tas yra kaip ir mano aš išreikštas, tai kad tiesiog visi vienodi. Nėra kur aš tam pasireikšti bent jau per plaukus. Jisai ras kažkur kitur pasireikšt. Ir kitas dalykas šiaip labai praktiškas dalykas, nes kai mes ten turim tuos atsiskyrimus ten po keliolika valandų tik meditacija, labai mažai tu laiko turi ten kažkokio nusiprausti turi labai minimaliai kažką.
Tai jeigu dar reikėtų tuos prižiūrėti plaukus, nu tai čia būtų papildoma tiesiog laiko kurį turėtum nuimti nuo tos praktikos rūpintis plaukais. Tai tiesiog iš praktinės pusės tai labai daug patogiau. Ar prisimenat savo plaukus savo plaukus, kai teko nusiskusti plaukus, kaip jautėtės tada, kaip reikėjo tą padaryt pirmą kartą? Aš padariau savo noru dar būdama pasaulietė, dar net neplanavau važiuoti būti vienuolė. A supratau. Norėjau pabandyt, tiesiog buvo įdomu. Bet šiaip tai yra būna moterys, kur labai nori tapt vienuolė, bet negali tapt dėl to, kad reikia nusiskust.
Aš pažįstu asmeniškai tokių moterų Korėjoj. geras jo tiek yra susitapatinę su tais savo tais plaukais, nu negali įsivaizduot save be plaukų. Tai čia neįtikėtina, bet yra kai kuriem žmonėm tai yra kliūtis netgi, kad tapt vienuoliu. O ko jums teko atsisakyti a tapus budiste? Ko ar ar prisimenat tokių dalykų, kurių pavyzdžiui, a galbūt norėtųsi, bet na jau dabar negalima? Nu kažkaip tai viskas buvo taip savo noru. Nebo, kad va čia labai noriu, bet negaliu. Tokių gal ir ne net neatsimenu iš tikrųjų.
kažkur, nes nėra budizme irgi nėra jau taip jau griežtai ten yra ten, pavyzdžiui nenaudok alkoholio ar kažko ten tu, bet kiekvienas iš tų įžadų pas mus yra tie įžadai ten nu nemeluok ten nedoduok alkoholio ten ir taip toliau ir nežudyk ten, nu daug yra, bet jie jie yra kartais jie yra uždari, kai tikrai turi laikytis, bet labai dažnai jie atviri. Tu darai, tai, pavyzdžiui, jeigu tu esi budistas ir tu turi įžadą, ne, negerk nu, nenaudok svaiginančių medžiagų.
Čia ne tik, kad gert, bet m ir jeigu, pavyzdžiui, tavo draugas kažkokioj labai blogoj situacijoj ir ten, nu, kažkas artimas labai mirė ir jis ten visiškoj visiškam kažkokiam sielvarte ir galbūt su juo išgerti gal jam ir padės. Ir tada, nu, aš nesakau kad vienuoliai taip nedaro, bet bet kaip budistas, pavyzdžiui, netgi turėdamas tą išdadą, tu gali dėl kito tu gali padaryti tai. Tai asmeniškai, sakau neprisimenu, kad viskas buvo savo noru. Nu, nenoriu gert, nenoriu mėsos ten valgyt, nenoriu žudyt ar meluot.
Tai savo noro kažkaip nebuvo, kad nu gal nu gal vienas va dalykas, kuris ateina į galvą, kad pavyzdžiui, mes kaip vienuoliai, kai būna labai karšta, visada mes su tokiais ilgais rūbais. Ar karšta, ar žal, visada ilgi rūbai. Tai gal buvo toks truputį kad norėčiau gal kitaip, kad būtų gerai. Tai pavyzdžiui su trumpom rankovėm, kai labai labai karšta, kad galėtum kaip jūs dabar, kad būti su trumpom su trumpom rankom, bet negali. Tai gal buvo toks kartais būdavo pradžioj, kad O kūnas pripranta prie tos aprangos a vasarą ir žiemą?
Nes aš, pavyzdžiui asmeniškai vasarą, na, aš negaliu tiesiog rengtis, nes aš šlapias. Taip, mano kūnas taip reaguoja. ir būni šlapias. Jeigu šlapias, tada tu šlapias. Tiesiog priimi tai faktą ir viskas. Taip, nes nu negali, bet ir tie ta tie rūbai vasariniai yra plonesni. Tai yra labai labai ploni tie rūbai, nors jie ir ne trumpos rankovės, bet labai ploni tai galima iškentė. nėra, kad labai neįmanoma iškentėt. A aš dar pamenat prieš laidą sakiau, kad norėsiu pakalbėti apie meditaciją, bet apie jūsų praktiką, bet pakalbėt iš tos pusės, a kokia būtų praktikos meditacijos nauda žmogui, paprastam žmogui, kuris yra netikintis, a ir, pavyzdžiui, netiki a meditacijai.
Aš net a buvau užklausęs pas save Instagrame a kad žmonės užduotų klausimų ir vienas iš klausimų buvo, kad sako: "Aš bandau, bet aš nejaučiu jokio pagerėjimo." O sako: "Man man nepadeda." A kokią naudą duoda šiaip meditacija paprastam žmogui? M visų pirma čia nėra ko tikėt. Čia toks dalykas, kad čia nu net čia budizmas iš viso nėra grįstas tikėjimu, kaip mes įpratę katalikybė, kad tikėjimas yra svarbus. Budizme iš viso tikėjimas yra visiškai neegzistuoja. Ne, nereikia net tą tuo būdo tikėt ar kažko.
Vienintelis gal dalykas kažkiek, kuo tu turi pasitikėt, kad ta praktika veda tave link atrasti savo tą tikrą prigimtį ir kaip išgelbėti visas gyvas būtybes nuo kančių. Tuo lyg turėtų vis tiek geriau pasitikėt, nes tada iš viso nėra prasmės daryt. O meditacija su meditacija dabar toks dalykas Lietuvoj, kad labai daug visokių rūšių meditacijų ir mes prieinam prie tos meditacijos lygiai taip pat, kaip mes prieinam prie bet kokio dalyko. Jeigu aš įdėjau pastangas, padariau tą tą tą arba ten mokiausi tiek, tiek metų rezultatą aš turiu gaut rezultatą.
Jeigu nėra rezultato tai kam tada tą daryt? Mhm. M tai, bet tai yra, kaip jūs pasakyt blogai, nenoriu sakyt blogai, bet tai yra neteisingas požiūris, jeigu tu su tokiu požiūriu ateini į kažkokias dvasines praktikas ar va būtent meditaciją, jeigu gerai, tai ką ir labai čia dažnas klausimas, tai jeigu aš ten darysiu tą meditaciją, kas man nuo to kas pasikeis, kas pagerės, kas gausiu? Tai čia yra visų pirma, kad neteisinga ateit su tokiu lūkesčiu į meditaciją. su tokiu materialistiniu lūkesčiu, kad reiškias kažką darysiu ir gausiu darysiu gausiu.
Čia nėra to. Taip. Čia atvirkščiai kaip kaip a kaip čia pasakyt, tu nieko negausi, bet tu kaip tik viską prarasi. Tu viską prarasi. Bet tą su tuo viskas aš turiu omeny, viskas, kas yra užkrauta pas tave nereikalingais dalykais, ta prasme, labiau turiu omeny viduj. Mhm. vertinimai, skirstymai prisirišimai lūkesčiai tas kažkoks tavo aš, kur ne neaišku kas tas aš, tie dalykai, kurie tau kaip kaip kažkokia kažkoks rūkas uždengia tavo tikrą esantį, kas tu esi. tu nematai kas tu iš tikrųjų esi, kai tu esi užsidangstęs su tais dalykais, tai pirmas tikslas pamatyti, kad tu tuos dalykus turi, tą vertini viską teisi tikrini, lygini ir ir nesupranti, kad čia ne čia net nėra tavo tie dalykai.
Tai yra, kaip sakiau sąlygų rinkinys. Tu tiesiog priklausai nuo tų kažkokių sąlygų, kažkas kas atsirado ir tu jau tame esi. Tai pamatyti, kad taip yra. Pirma, nuo meditacijos tu gali pamatyti, kad tu tame esi. Ir labai dažnai žmonės nustemba, kad pradėjau daryt meditaciją ir man atsirado daugiau minčių, kaip bet neatsirado daugiau minčių, tu tiesiog pagaliau pirmą kart sustojai ir pasižiūrėjai į vidų ir pamatei, kas ten yra. O prieš tai tu tiesiog buvai visą laiką išorėj ir nelabai tu kreipei dėmesį ir tu atrodė, kad gal ne tiek tų minčių.
Tai o kitas yra mitas, kad tai jeigu aš darysiu meditaciją, tada nebus minčių. Tai irgi ne. Čia ne ne nėra tikslas, kad neliktų minčių. Tu pradedi aiškiai, pirmiausia pradedi aiškiai matyti kiek pas tave visko yra užgrūsta. nereikaling ir pamatai, kad jie tie visi dalykai yra nereikalingi. Jie tau atneša kančią, jie tau nepadeda visiškai gyvenime, o kaip tik tau trukdo gyventi. Tu tą pradedi pamatyti, tada pradedi po truputėlį paleisti ir kai kuriuos dalykus labai sunku paleisti, bet kuo toliau tu praktikuoji, tuo lengviau pasileidžia tie dalykai.
Tai ta prasme aš turiu omeny, kad nieko ne tau pasiseks, jeigu tu nieko neteksi, jeigu tu pradėsi, bet jeigu tu gavai kažką tai jau čia nieko gero iš to. Jeigu praktiku ką gerai ten meditavau meditavau, ramybę kažkokią gavau nežinau, jeigu jau tu įsivaizduoji, kad tu nuo to kažką gavai, čia yra tik iliuzija. Nu, nes a žinot, visą laiką medituojančius žmones vaizduoja, na, ir jie atrodo, kad jie yra visiškoj ramybėj. Taip, čia mitas. Čia yra mitas. užsimerkia ir atrodo a dar va tos rankas taip susideda, tuos pirštus sujungia ir tyloj užsimerkia, vos ten kvėpuoja nejuda.
Ir atrodo jis tyloji ramybė ir ten galvoj turbūt tuščia. Taip atrodo visiem. Nu taip, čia yra sukurtas mitas apie meditaciją ir labai dažnai dėl to žmonės būna daug nesusipratimų, kad jeigu šeimoj kažkas pradėjo meditaciją praktikuot ir jie jau tu tikisi, kad tas žmogus taps toks ramus ir čia nėra taip. Tu tiesiog tampi aiškus, tu pradedi aiškiai matyt. Visų pirma aiškiai matyt kiekvieną momentą, aiškiai matyt, aiškiai girdėt viską aiškiai jaust ir viduj aiškiai. Ir, bet tai nereiškia, kad tu tapsi visiškai laisvas nuo bet kokių pykčių nuo bet kokių baimių, ne, bet tu jas aiškiai pamatysi.
Mm. Ir jos tau neatneš kančios ir tau nebus baisu nuo to, ką tu pamatysi. Tai tą suteikiau, tą, jeigu suteikia kažką, galima sakyt kaip visiškai nepatyrusiam meditacijos žmogui pradėt ją daryti ir įtraukti į savo gyvenimą, kada tai būtų geriausia daryti atsikėlus ryte ar dienos metu kaip iš viso atrodo meditacija? Nes vieni sako tiesiog gali mašinoj važiuoti, mąstyt ir tai jau yra meditacija. Kiti sako, turi būt visiškoj tyloj ten arba prieš miegą, arba tik atsikėlus. Va, kaip jūs sakėt praktika tik prabudus.
Bet žmogui, kuris niekada to nedaręs, bet dabar paklausęs mūsų laidą, sakytų: "Hm, gal ir norėčiau aš aiškiai matyti savo mintis ir pradėti tą daryti, nes, nu, jaučiu, kad chaosas visiškas. A, užmiegu blogai, pastoviai suka čia kažką, tai skrandį, pastoviai pykstuosi su visais, kovoju, neaišku dėl ko konfliktai nerimas žodžiu reikia tvarkytis. kaip tą pradėt daryt? Tai aišku tokiam žmogui, kuris niekada niekada nebandė, nu gali pabandyt ir vienas, bet geriau būtų gal prisijungt prie kažkokios grupės kuri jau tą daro.
Nu, bet aišku, labai sunku įsirinkt, nes yra labai daug ir tokių keistų visokių mokymų, bet gal pasieškoti kažkokios tai patikimos žmonių grupės, kad kartu ar kažkoks gal mokytojas, jeigu yra, kad pradėt, nes visiškai vienam be nieko, nors šiais laikais daug žmonių pradeda tiesiog žiūrėdami video kažkokius ir pradeda ir daro, tęsia, bet visgi jeigu budistinė ta meditacija, tai kažkiek turi būt kažkoks mokytojas bent pradžioj, kad parodyt kelią, nes nu tu gali ne ten nukeliaut, bet šiaip pasibandyt, aišku galima.
Tai meditacija yra labai paprastas dalykas. Atsisėdi ramiai tiesiog nežinau, mes dabar galim pabandyt. Galim pabandom. Galim dabar pabandyt. Aišku, čia mes labai patogiai sėdim. Geriau. O reik nepatogiai? E, geriau būtų, jeigu sėdit, kad nesiremtų jūsų nugara. nieko to jinai būtų neįtempta. Mes galim mikrofoną į priekį pastumti ir atsisėsti nesiremti. Tai yra geriau. Gal iš pradžių nėra patogu, kad jinai nesiremia, bet tada toks atsiranda kaip ir kūno stabilumas. E tada kojas taip pastatot kaip tiesiai ir kaip kad būtų patogu be įtampos jokios ir aiškiai jaučiate tas grindis su savo pėdom.
ir pasižiūrit, kad nebūtų tai pasitikrinat, ar nėra kažkur užstrigusių kažkokių vietų. Galit biškį taip pajudint kūną taip į visas puses truputėlį, kad surast tokį centrą. Mhm. Ir čia, pavyzdžiui, du pirštai žemiau bambos yra mūsų viso kūno energijos centras. Nu taip čia moko. Va čia mažaug. Mhm. Tai kai mes kvėpuojam, tada e yra geriausia netgi ir ne meditacijos metu yra gerai, jeigu mes išmokstam kvėpuot būtent šita vieta, nes šitą, nes jeigu mes čia kvėpuosim, labai daug bus emocijų.
Tai kiek įmanoma išsitreniruot kvėpuot šita vieta? Aš girdėjęs tai. Tai kai nes aš tai kvėpuoju visą laiką per krūtinę. Tai bet g šitą galima išsitreniruot. Čia nėra labai sudėtingas dalykas. Tai pavyzdžiui, dabar galim pabandyt, kai įkvepiat ir pabandykit su pilvu kvept. Kai įkvepiat, pilvas truputį išsipūčia. Galit pajaust. Ir kai iškvepiat susitraukia. Ir nereikia nieko daryt per prievartą tiesiog natūraliai, bet pajust pilvu. Įkvepiat per nosį ir iškvepiat per nosį bet iš lėt lėtin. Pilvas išsipučia. iškvepiant susuk.
Tai galit, jeigu norit ir laikyt tą ranką ant pilvo arba galit tiesiog rankas patogiai kažkaip padėt. Dabar labai dažnai Lietuvoj, nu ir ne tik Lietuvoj moko meditaciją daryti užmerktom akim. Budizme dažniausiai, ypač mūsų to tradicijoj, nemoka užmerktom akim, nes tai yra arba labai miegas gali greit užimt, užeit, nes labai atpalaiduoja meditą. Jeigu tikrai pradedi daryt tame tese, labai lengva atsipalaiduot ir užmigt arba minčių daug atsiranda. Nu kai ten užsimerki ten kažkokie vaizdiniai pradeda. Pas mus mokoma, kad pusiau primerktos akys, taip švelniai pusiau primerktos ir tu mat žiūri prieš save kokių 50 cm priešai save.
Toks išsklaidytas žvilgsnis truputį kaip ir vos ir ne perūko tokį ir taip švelniai jau nėra jokios įtampos akyse. Ir tada iš lėto pradedi atkreipti dėmesį į savo kvėpavimą. Leidi jam būti toks koks jisai yra. Tiesiog stebi, koks dabar yra kvėpavimas. Ar jis patogus nepatogus, nesvarbu. Kvėpuoji ir stebi ir kiek laiko va taip vat reiktų sėdėti ir tiesiog sekti savo kvėpavimą. Ar čia nereikia laiko? Pradžioj, jeigu ne, kad nėra bandęs k koks nors žmogus, tai tiesiog tiek, kiek sėdisi, kiek jau atsiranda kažkoks nesinori jau sėdėt, baigi pačioj pačioj pačius pirmus kartus, kad nebūtų jokios prievartos, nes jeigu tik yra kažkokia prievarta, ar reikia daryti taip ar taip ar taip, tai tada sun sunku tai išlaikyt.
Nesinori. Bus momentas, kai nesinorės daryti ir tiesiog mes į tą. Nu taip, tai tiesiog sau leisti pajusti kiek tu nori sėdėt. Tai iš pradžių stebi tą kvėpavimą, stebi ir atsiras mintys ir tai yra normalu. Atsiranda mintys. Tada svarbu, labai svarbu tas momentas, kai atsiranda mintys, nekovot su jom. Nes ten mes dažnai darom klaidą, kad tiktai reikia negalvot vėl grįžt į kvėpavimą ne nekovot su jom, bet ir nepaskęst jos. Čia yra tas principas, nepaskęst nepadėt analizuot, ane, tenai ne, jo.
Ir, nu, nesekti jau tos minties eigos jau ten kažkur tai nuvažiavau į Kauną ar kažkur. Tiesiog tas momentas, kai pastebi mintį, yra svarbus, nes dar bus a kai nepastebėsi tu sėdi mintyse, bet tu net to nežinai. tiesiog paskendęs mintyse, tai dažnai būna taip, bet kai jau pastebėjai mintis ir tada vėl savo dėmesį be jokios kovos nukreipi vėl į kvėpavimą, vėl stebi ir kartais labai daug minčių bus ir nekaltint savęs dėl to, nes tada žmonės pradeda, aš negaliu medituot, nes pas mane labai daug minčių.
Jos normalus dalykas, jos gali būt ir jos turi būt. Tiesiog, kad tu į jas neįkrenti ir tu su jom nekovoji. Tas yra esmė. Pastebėjai mintį, gal tu jau turėjai dabar 10.000 minčių iki, nu nesvarbu, tai ne nedaro tau meditacijos blogesnės. Tiesiog meditacija tada, kai tu pastebi mintį ir vėl sugrįžai į kvėpavimą. vieną kartą įkvepė, iškvepė, vėl mintis vėl iš be prievartos, be kaltinimo, nes mes įpratę ir tada save kaltint, nu aš tada nemoku, reiškias medituot, tai tiesiog grįžti švelniai, švelniai kiek įmanoma pradžioj, kiek įmanoma švelniau su savim ne neverst nieko dar.
O kiek laiko turi trūti meditacija? Vat mes dabar sėdėjom, kvėpavom ir žmogus jeigu pradės praktikuotis, a, na, ryte tarkim, žinot, dabar gi visi skuba dabar visi skubantys, visi lekia, visi aha, treniruotė būtinai valandą, nes po valandos į dušą, duše po 15 minučių, nes 900 darbe turi būti. Bet vat kiek meditacija, jeigu taip, kad padėtų, a kad ne nes be lūkesčio padėtų, bet kad tas mintis atpažinti, kad praktikuoti ir kad tikrai, nu, kažkokia nauda iš to būtų, nes aš galiu turbūt minutę pakvėpuot, e, ir iš Bet jau tai yra labai daug jeigu net ne, nes kiek žmonių ir minutės tos nepakvėpuoja.
Daug ai netgi taip. Nu tai taip, tai nes aš skaitau ten 15 minučių, 20 minučių ir žinot tave žmogui 15. yra tokios konkrečios taisyklės tiek ir tiek ir tada bus taip ir nėra tokios pas kiekvienas pasirenka pagal save ir kiekvienam kai kuriem žmonėm kur labiau labiau tinka ta meditacija jie gali po kelias valandas išsėdėt ir tada tai gerai jeigu tu taip gali be prievartos išsėdėt tai sėdi kiek tu gali kiek tu kiek tau noris kad būtų sėdėt tiek kiek tu gali sėdėt be prievartos nes kai prasideda prievarta tu vėliau ar anksčiau jau nebedarysi to nes tu tiesiog neišlaikysi to.
O jūs sakėt, kad reiktų mokytojo, nes su meditacija galima nuklyst ne į tą pusę. Ką jūs turėtum omeny, kad galima sau pakenkti su meditacija, jeigu tai darysi netinkamai? Nu, pakenkti, pavyzdžiui, gali žmonės sau, kurie yra jau nestabilūs. Pavyzdžiui, kažkok kažkurie žmonės kurie turi psichinių ligų, tai ir tokius žmones labai traukia meditaciją. Tai su psichinėm ligom, jeigu jūs, kad ir labai švelniom kažkokiom, bet jeigu jau ateinat į meditaciją, tai reikia mokytoj geriau mok, nes gali pakenkti, gali sustiprinti, jeigu yra ten kažkokios mintys ar ten, nežinau, kažkokia šizofrenija ar kažkokios tai fobijos labai jau tokios liguistos, tai tai gali visa tai dar sustiprint, nes tu tada į tai susikoncentruoji į tai ir negali to paleist iš viso.
Tai kai turi tokių problemų, tai geriau tai gali tikrai pakenkti. O šiaip paprastam žmogui tai nieko ten nepakenks, bet tu tiesiog meditacijos eigoje ten iškyla visokių momentų tiek su kūnu ten, tiek ir kažkokių kliūčių. Net ir tam prote iškyla kažkokie dalykai, kur tu pats nelabai žinai, ką su tuo daryt. Kartais būna, nu, kai jau čia labai jau rimtai pradedi praktikuot, tai karts nuo karto tau reikia pasikalbėt su mokytoju, kad pamatytum, kad čia tada parodo, ar čia tikra problema, ar čia, o gal tu neteisingai sėdi, gal kažką patars, nes mes dabar padarėm tą su kvėpavimo stebėjimu bet yra daugiau tų stebėjimas, tai čia čia tiktai pats kaip ir pirminis pajutimas bet praktikos metodų yra daugiau, ką Ką tu darai?
Yra skaičiavimas. Tu gali skaičiuot. Įkvepi vieną kart iškvepi sakai vienas sau viduj. Nu, kad nenukristų, nu, nenuklist. Paskui mintis čia padeda įsikipti į kažką. Vėl įkvepi iškvepi, du ir taip iki 10 ir vėl nuo vieno iki 10. Tai yra čia toks pirminis metodas. O toliau yra klausimo laikymas yra mantrų laikymas. Įvairių metodų yra. Tai o kuris metodas labiausiai padeda užmigt? Užmigt. skaičiavimas, manau, padėtų, bet šiaip tiesiog stebėt tą kvėpavimą visai gali padėt. Oi, žinot, a nemažai žmonių, kuomet susiduria su sunkumais, girdžiu daro tas tokias a keliones į Korėją, į Kiniją, į visur ir į tas budistų šventyklas.
a maždaug ieškot gyvenimo prasmės. A, o kaip jūs žiūrit į tą, kad žmogus, kuris pavyzdžiui, niekada to nepatyręs nežinau, ar jūs patys priimat, ar yra išpraktikuojamas toksai, kaip čia galima ir turizmas pavadinti žmonėm, kurie nori tą išbandyti ir jeigu tai įmanoma, kaip patartumėt tą daryti, pavyzdžiui, ar užtenka atvažiuot savaitei, ar tada reikia skirti daugiau laiko mėnesiu, du tris, kiek vat to laiko reiktų, kad, nu taip būtų prasminga, o ne taip tiesiog žinot, kad a užsidėti plius ukukai ir visiem papasakot, kad aš buvau Korėj.
Nu kaip pas mus yra mūsų šitoj tradicijoj nėra net taip lengva papult. Nėra taip kaip kokioj Indijoj daug lengviau, man atrodo, ten tuos ašramus kokius ir daugybė pasirinkimų yra. Koriojoj nėra taip labai atvira. yra vienas tarptautinis vienuolynas mūsų šitos būtent tos mokyklos, kur gali tu atsėdėt atsiskyrimus kartu. Tai būna du kartus per metus atsiskyrimai, trijų mėnesių atsiskyrimai ir tu gali sėdėti mažiausiai į savaitę. Tau jau čia toks jau pasėdėjęs tokią bent jau savaitę jau tu patirsi.
Ne, čia net ne tai, kad tu kažkas jau pasikeis, bet tu pajusi tos praktikos skonį, nes svarbiausia tau pajusti, kas yra ta praktika, kai ką kaip ją daryti ir kas kaip jinai tau jaučiasi. Ir tada jau tęsti pačiam. Nesvarbu, kad čia kokioj vietoj tu tai tęsi. O yra aišku m yra tokia Korėjoj dar labai populiari tokia programa, vadinasi Temple Stay. Tai ten ir ten galima dvi tris dienas būna savaitgaliais dažniausiai labai populiaru ir tarp atvažiuojančių iš kitų šalių ir tarp pačių korėjiečių.
Tai tu gali pabandyt papraktikuot, pažiūrėt, ar čia tau įdomu, ar tau tinka, ar netinka. O tai ten per tą programą specialiai viską dar užaštrina, priverčia keltis trečią, visą dieną dirbti. E ketvirtą keltis. Jo, bet čia ne dėl to, kad priverčia, tiesiog šventyklos gyvenimas prasideda 400 ryto, tai natūraliai visi keliasi tada, bet bet ne ten ne, iš tikrųjų nelabai užaštrina ten ir tos meditacijos labai minimaliai ir ten dar visokių yra kultūrinių programų, arbatos ceremonijos, visokių ten lotoso žibintų gamyba, nu, kad žmonėms nebūtų per daug visko, kad truputį ir taip atsipalaiduot.
Nu, aš įsivaizduoju jeigu taip atvažiavai ir 15 valandų praktikuotis tai ne, tai jo, čia gal kur nieks niekada nebandė, nors būna žmonės, kur niekad gyvenime nebandė ir atvažiuoja iš karto sėdi trijų mėnesių atsiskyrimą po ten po 10 valandų medituot. Tai būna čia labai priklauso nuo žmogaus. Nėra tokios taisyklės, kad va dabar taip ir taip ir O galų gale nebūtinai važiuot. Šiaip tai jo mums, mes įsivaizduojam, kad jeigu mes tiktai išvažiuosim kažkur, tai jau mums bus daug lengviau tai padaryt.
Mes vis tiek vežamės save visur, kur mes bevažiuotume, mes ne nuo savęs nepabėgsim. Tai ačiū jum labai, Onbo, kad apsilankėte ir ačiū, kad davėte a impulso žmonėms suvokti, kad viskas su jais gerai. tiesiog reikia į save įsiklausyti ir tas mintis priimti. Tai tikiuosi, kad jus išgirdo. Buvo labai įdomu ir ačiū jums. Geros kelionės atgal. Ir aš tikiuosi, kad galbūt mane kada nors gyvenimas nuves į Korėją ir mes ten susitiksim, nes aš iš tikrųjų a budizmo žaviuose daug metų žiūrėdamas filmus, tą patį YouTubeą ir visą laiką įsivaizdavau save kažkada tai kažkokioj šventykloj bent pabūt vat tą ir savaitgalį.
Mhm. A tai tikiuosi man pavyks tą padaryti ir tikiuosi greitu metu dar susitiksim ir Lietuvoj. Ačiū jums labai. Ačiū. Ačiū jums. Ačiū visiems, kad žiūrėjote. Nepamirškite uždėti laiko, paspausti mygtuko prenumeruoti. Mūsų skaičiai tik didėja. Dėka jūsų. Ir aišku, parašykite komentarą, ar jums patiko ši laida. O su jumis susitiksime jau kitą savaitę. Iki. เฮ