Ar telefonas mūsų klausosi: ko iš tikrųjų sutikome, diegdami programėles

Istorija, kurią turi kiekvienas. Pasikalbi apie automobilį, o vakare telefonas rodo to paties automobilio reklamą. Marius Pareščius yra tas žmogus, kurio apie tai verta klausti: jis dirba kibernetinio saugumo srityje ir yra buvęs kitoje barikados pusėje. Paklausiau tiesiai, ar programėlės mūsų klausosi.

„Iš tokių aš paminėčiau Google programinį paketą, visą Facebook programinį paketą, Instagramą, Meta, visi produktai turi įdiegtą šitą technologiją."

20:38 laidoje

Bet iškart po to jis pokalbį pasuko ten, kur, jo galva, ir yra tikroji vieta. Ginčas dėl mikrofono yra patogus, nes leidžia jaustis auka: kažkas iš manęs vagia, o aš nieko negaliu padaryti. Tikroji dalis yra nuobodesnė ir nemalonesnė, nes ji apie tai, ką padarėme patys.

„Skaitei, kokią sutartį pasirašei? Aš sutinku, kad jūs rinktumėt bet kokią informaciją apie mane, kurią publikuosiu ar nepublikuosiu, saugotumėt neribotą laiką, kauptumėt, darytumėt išvestinius produktus."

21:11 laidoje

Tai perpasakojimas to, ką kiekvienas iš mūsų patvirtino spustelėjęs mygtuką „sutinku“, ir ką programėlės keičia maždaug kartą per mėnesį. Į tą paketą įeina buvimo vieta, įrenginys ir tai, ką parašei vienoje programėlėje, o pamatai kitoje. Pareščiaus mintis paprasta: net jei mikrofonas būtų išjungtas, duomenų kiekis, kurį atidavei savanoriškai, jau leidžia pataikyti tiksliau, nei atrodo iš šalies.

Antras sluoksnis: pokalbiai lieka archyve

Antra pokalbio dalis yra apie valstybę, ir čia būtina pasakyti tiksliai: tai yra Pareščiaus teiginys, kurį jis grindžia žvalgybos įstatymais, o ne dokumentas, kurį galėčiau padėti ant stalo.

„Valstybė tuos įrašus gauna ir valstybė tuos įrašus kaupia. Tai viskas, ką mes kalbame, lieka archyve."

2:15 laidoje

Jo pavyzdys buvo apie tai, kad archyvo senumo iš šalies niekas nežino, todėl teoriškai galima ištraukti tai, ką pasakei prieš penkerius metus ir seniai pamiršai. Nesu to tikrinęs nepriklausomai ir nesiūlau laikyti įrodytu faktu. Bet net jei laikysime tai tik prielaida, ji elgesį keičia labiau nei bet kuris patarimas apie slaptažodžius.

Kodėl eiliniai duomenys yra verti tiek daug

Dažniausias prieštaravimas yra tas, kad eilinis žmogus niekam neįdomus. Pareščius jį sugriauna vienu pavyzdžiu. Prieš pat laidą nutekėjo vienos vaikų darželių informacinės sistemos duomenų bazė. Iš pirmo žvilgsnio ten nieko vertingo: tėvų vardai, adresai, telefonai, banko sąskaitų nėra. Bet ten yra ir vaikas, jo fizinė būklė ir susirašinėjimas su auklėtoja.

Iš tokio rinkinio sukonstruojamas skambutis, kuris veikia beveik visada. Skambina tariama policija ir praneša, kad jūsų vaikas su bendraamžiais akmenimis išdaužė autobuso langą, o klausimą galima uždaryti sumokėjus penkis šimtus eurų. Sukčiui nereikia jūsų banko sąskaitos, jam pakanka žinoti jūsų vaiko vardą. Antras kelias dar paprastesnis: turėdamas jūsų pašto adresą jis siunčia laiškus tol, kol vieną atidarote, ir užtenka vieno.

Ką realiai galima padaryti

Naudingiausia laidos dalis buvo ne apie grėsmes, o apie du įpročius. Pirmas skamba nuobodžiai, bet jis vienintelis paverčia duomenų nutekėjimą smulkmena.

„Vienas slaptažodis vienai interneto svetainei. Labai pikta taisyklė, daug kam nepatinka, bet labai rekomenduoju. Aš turiu dabar nepilnus du tūkstančius slaptažodžių."

56:39 laidoje

Esmė čia ne skaičius, o pasekmė. Kai kiekvienai svetainei slaptažodis kitas, gavęs pranešimą apie nutekėjimą iš karto žinai, kuri būtent svetainė buvo nulaužta, ir gedimas lieka ten, o ne pereina į paštą ir banką. Antras įprotis dar paprastesnis ir apsaugo nuo dažniausio sukčiavimo Lietuvoje. Skambinantis numeris gali būti padirbtas, balsas gali būti padirbtas, o įvardytas pareigūnas gali realiai egzistuoti ir apie nieką nežinoti.

„Netgi jeigu skambina iš banko, galima tiesiog sakyti atsiprašau, perskambinsiu, ir eit per elektroninę bankininkystę susirasti numerį ir perskambinti."

32:11 laidoje

Man labiausiai užkliuvo, kaip lengvai mes pokalbį apie mikrofoną paverčiame pramoga. Kalbėdamas su Pareščiumi supratau, kodėl taip patogu: prieš mikrofoną nieko nepadarysi, o prieš savo įpročius padaryti reikia. Vienintelė vieta, kur su juo nesutinku, yra tonas. Jis kalba taip, tarsi visa tai būtų savaime aišku, o iš tikrųjų sutarčių niekas neskaito ir neskaitys, todėl sprendimas turi būti ne skaitymas, o keli automatiniai įpročiai.

Trys dalykai, kuriuos galima padaryti šią savaitę. Įsijungti dviejų veiksnių patvirtinimą visur, kur jis siūlomas. Pereiti prie skirtingų slaptažodžių bent jau paštui ir bankui, nes paštas atrakina visa kita. Ir pasidaryti taisyklę, kad skambinančiam iš banko arba iš policijos visada perskambini pats numeriu, kurį susiradai savarankiškai. Nė vienas iš šių trijų dalykų neapsaugo nuo to, ką jau atidavėte, bet visi trys nutraukia grandinę toje vietoje, kurioje ji dažniausiai ir nutrūksta, tai yra ties vienu skambučiu arba vienu laišku.

Visas pokalbis su Mariumi Pareščiumi: https://tapkgeresniu.lt/laida/n4QMXXYKQKU