Ar Vilnių galima evakuoti karo atveju: trys pėsčiųjų keliai ir Kijevo pavyzdys

Kalbindamas Šarūną Jasiukevičių tikėjausi, kad sunkiausia pokalbio dalis bus apie frontą. Jis ten buvo ne kartą, Rusija jį už akių nuteisė 23 metams kaip teroristą, ir istorijų apie karo zoną jam netrūksta.

Bet ilgiausiai galvoje liko ne Ukraina. Liko vienas sakinys apie Vilnių.

„Kaip Vilnius buvo neevakuojamas miestas, taip jisai ir yra."

1:13:53 laidoje

Trys keliai ir trys dienos

Šarūno vertinimu, Vilnius turi vos tris pėsčiųjų atsitraukimo kelius. Palyginimui jis pateikia Kijevą, iš kurio evakuacija truko tris dienas, ir tai buvo miestas, turintis daugiau išvažiavimų ir daugiau patirties.

Jis nekalba apie tai, kad rytoj kažkas nutiks. Priešingai: tiesioginio karo Lietuvoje jis netiki, nes Baltarusija įspausta tarp dviejų stipriausių Europos kariuomenių. Realesne grėsme jis laiko hibridines diversijas ir kibernetines atakas.

Bet civilinis pasiruošimas, jo požiūriu, yra atskira tema nuo tikimybės. Kariuomenė ruošiasi. Civilinė dalis, tai yra paprastas žmogus ir miestas, kuriame jis gyvena, ruošiasi daug prasčiau.

Kodėl nebėra saugaus užnugario

Kad suprastum, kodėl jis apie tai kalba, reikia žinoti, kaip pasikeitė pats karas. Šarūnas sako, kad šiuolaikiniame kare lūžio riba yra maždaug 20 kilometrų nuo fronto, nes tiek nuskrenda FPV dronai.

Kaime už maždaug 10 kilometrų nuo fronto linijos virš galvos nuolat skraidė vienas ar du priešo dronai, ieškantys, kur smogti. Kai taikinių nelikdavo, smogdavo kur pakliuvo. Kramatorske, esančiame už 19 kilometrų, sprogimai vyksta mieste.

Tai reiškia, kad senoji logika, pagal kurią frontas yra ten, o gyvenimas čia, nebeveikia. Ir būtent todėl klausimas apie evakuaciją nustoja būti teorinis.

Žmonės, kurie niekur neišvažiavo

Sunkiausiai iš Lietuvos suvokiama dalis yra ta, kad Ukrainoje nėra privalomos civilių evakuacijos. Miestai už 10 ar 20 kilometrų nuo fronto pilni žmonių. Veikia restoranai, taksi, muziejai, maisto išvežiojimas. Zaporižėje, pasak Šarūno, neveikia praktiškai tik „Booking“.

Šarūnas sako, kad būtent tai iš Lietuvos suvokiama sunkiausiai. Vienoje tvoros pusėje žmona sodina daržą, kitoje pusėje vyksta karas, ir abu dalykai yra vienu metu tikri.

Tuo pačiu metu ten matosi ir tai, apie ką kalbėti nepatogu. Geležinkelių vadovo alga siekia 120 tūkstančių eurų per mėnesį, oligarchai perka „Porsche“ ir „Bentley“, o dalis žmonių išgyvena už 500 dolerių.

Karas, priešingai nei įsivaizduojama, socialinių skirtumų nepanaikina. Jis juos padaro matomesnius, nes viskas vyksta tame pačiame mieste ir tuo pačiu metu.

Kaip gyvena žmogus, kuris ten buvo

Klausiau ir apie tai, ką visa tai padaro su pačiu žmogumi. Karo pradžioje Šarūnas buvo priartėjęs prie rusų pozicijų per 200 metrų ir apminavo jų miegančias pozicijas. Grįžus namo jį kankino potrauminio streso sindromas.

Kasdienybėje tai virto įpročiais, kurie iš šalies atrodo perdėti, kol nepagalvoji, iš kur jie. Kavinėje jis sėdi kampe ir stebi išėjimus. Nežinomų numerių neatsiliepia.

„Pas mus namuose yra devyni ginklai ir visi šeimos nariai moka naudotis visais."

31:02 laidoje

Nesiūlau nieko iš to kartoti. Bet kontrastas tarp žmogaus, kuris matė, ir miesto, kuris turi tris pėsčiųjų kelius, man pasirodė vertas atskiro pokalbio.

Kodėl jis netiki tiesioginiu karu

Būtų neteisinga iš šito pokalbio padaryti tekstą apie artėjančią katastrofą, nes pats Šarūnas taip nemano. Jo argumentas geografinis: Baltarusija yra įspausta tarp dviejų stipriausių Europos kariuomenių, ir tiesioginis veiksmas prieš Lietuvą reikštų kitokį karą, nei Rusija pajėgia kariauti.

Todėl realia grėsme jis laiko ne tankus, o hibridines diversijas ir kibernetines atakas. Tai grėsmės, kurios neprasideda garsiai ir kurių atveju klausimas apie evakuaciją net neiškyla.

Man šitas skirtumas atrodo svarbiausias visame pokalbyje. Diskusija apie karą Lietuvoje beveik visada vyksta apie tikimybę, o ne apie pasiruošimą. O pasiruošimas yra vienintelė dalis, kurią gali paveikti.

Ką su tuo daryti

Praktinė dalis čia nėra apie ginklus. Ji apie tai, kad civilinis pasiruošimas yra vienintelis dalykas šitoje temoje, kurį gali padaryti pats ir per vieną vakarą: žinoti, kur eitum, su kuo susisiektum ir ką pasiimtum.

Šarūno prognozė, beje, optimistinė. Jis mano, kad Rusija jau pralaimėjo: Ukraina naikina oro gynybos radarus ir paleidžia po 300 iki 500 dronų per dieną, tad iki žiemos Rusija gali likti be šilumos ir elektros. Bet net ir optimistinė prognozė nepadaro Vilniaus evakuojamo.