Kodėl pažinčių programėlėse 80 procentų taip ir nesusitinka gyvai

Santykių ir komunikacijos konsultantas Tomas Saparis pokalbį pradėjo nuo skaičiaus, kuris paaiškina, kodėl tiek žmonių jaučiasi nesėkmingi pažinčių programėlėse.

Aštuoniasdešimt procentų susirašinėjančių niekada nesusitinka gyvai. O dėmesys koncentruojasi tarp maždaug 10 procentų patraukliausių profilių.

Iš to seka nemaloni, bet svarbi išvada. Jei tavo profilis nepatenka į tuos 10 procentų, tavo patirtis programėlėje bus tyla, ir tai nėra asmeninis vertinimas. Tai matematika, sudėliota taip, kad dauguma gautų mažai.

Problema ta, kad žmogus tos matematikos nemato ir daro išvadą apie save. Būtent taip programėlė, sukurta pažintims, tampa savivertės mažinimo įrankiu.

Trys profilio klaidos

Sapario sąrašas trumpas ir nemalonus. Pirma: pagražintos ir pasenusios nuotraukos. Jos ne padidina šansus, o perkelia nusivylimą į pirmą susitikimą, kur jį pataisyti jau nebeįmanoma.

Antra: deklaruojami tikslai, neatitinkantys tikrųjų. Kai profilyje parašyta „ieškau rimtų santykių“, o ieškoma nuotykio, laikas švaistomas abiem.

Trečia: visiškai tuščias aprašymas. Iš jo nieko negalima suprasti, tad nėra už ko užsikabinti pokalbiui, ir viskas lieka priklausyti tik nuo nuotraukos, tai yra nuo to paties dešimties procentų filtro.

Žmogus, kurio nėra

Bet pagrindinė Sapario tezė yra ne apie profilius. Ji apie lūkesčius, kuriuos suformavo socialiniai tinklai.

Jis tai vadina penkiais žmonėmis viename: ieškoma partnerio, kuris vienu metu atitiktų penkis skirtingus įvaizdžius, matytus skirtinguose paskyrose. Toks žmogus realybėje neegzistuoja, todėl paieška negali baigtis niekuo kitu, tik nusivylimu.

Ir čia jis pasako dalyką, kuris skamba kaip diagnozė visai kartai.

„Mes esam labai vieniši, nors ir mes gyvenam tarp daug žmonių, bet mes jaučiamės tokie vieniši, kad mes neturim dažnai kam paskambint."

16:03 laidoje

Kodėl vyrai nebeužkalbina gyvai

Atskira pokalbio dalis buvo apie tai, kodėl gyvas užkalbinimas beveik išnyko. Saparis mini dvi priežastis: atmetimo baimę ir pornografijos poveikį lūkesčiams.

Bet įdomiausias buvo trečias dalykas, kurio paprastai neįvardija niekas.

„Negali sakyt: „Labas, aš turiu darbą, aš gražus, aš fainas.“ Jis turi kažkaip bendraut, o bendraut niekas jo nemokė."

26:41 laidoje

Tai nėra charakterio problema. Tai įgūdis, kurio niekas niekada nemokė, o programėlės leido dešimt metų jo apeiti. Sapario siūlomas sprendimas atitinkamai yra treniruotė: sąmoningai treniruoti atmetimo raumenį, tai yra tikslingai patirti atmetimų, kol jie nustoja reikšti ką nors asmeniško.

Ką daryti pirmame pasimatyme

Raudonos vėliavos, kurias jis įvardija, yra vėlavimas, persistengimas ir galios žaidimai. Prie pastarųjų priskiriama ir garsioji taisyklė nerašyti dvi dienas.

Ta taisyklė, jo požiūriu, yra tiksliausias ženklas, kad žmogus žaidžia, o ne bendrauja. Santykis, kuris prasideda nuo dirbtinio delsimo, tuo ir tęsiasi.

Moterims Saparis atskirai pataria praktinius saugumo dalykus: pirmus susitikimus rengti tik dienos metu, viešoje vietoje, ir atvykti savo transportu. Tai ne nepasitikėjimas, o normali tvarka, kai sutinki nepažįstamą žmogų.

Kodėl poros vėliau skiriasi

Ilgesnėje perspektyvoje Saparis santykius aprašo kaip energetinius mainus, ir būtent per tai paaiškina skyrybas.

„Va dėl to šeimos poros irgi labai dažnai skiriasi, nes tie mainai tampa nelygiaverčiai. Vienas labai daug indėlio įdeda į šeimą ir pastangų ir darbo, o kitas nelabai pasistengia."

57:25 laidoje

Iš tos pačios logikos seka ir jo pozicija dėl to, kada apskritai verta pradėti. Tvarus ryšys, jo vertinimu, įmanomas tik tarp dviejų save užpildžiusių žmonių. Iš desperacijos kuriamas santykis nuo pirmos dienos yra nelygiaverčiai mainai.

Kaip neprarasti savęs, kai santykis jau yra

Paskutinė pokalbio dalis buvo apie tai, kas nutinka po to, kai paieška baigėsi. Saparis sako, kad dažniausia klaida yra palaipsnis savęs ištirpimas: dingsta hobiai, rečiau matomi draugai, o po kelerių metų žmogus nebeatsimena, kas jis buvo iki šito santykio.

Problema ne tik ta, kad tampa liūdna. Problema ta, kad būtent tas ištirpimas ir sukuria nelygiaverčius mainus, apie kuriuos jis kalba. Kai vienas atiduoda viską, o kitas nieko neprarado, laikui bėgant tai pradeda skaudėti abiem, tik dėl skirtingų priežasčių.

Antra jo taisyklė čia yra apie komunikaciją: atvira komunikacija vietoj spėliojimų. Skamba banaliai, kol nepamatai, kiek konfliktų kyla iš to, kad abu bandė atspėti, ką galvoja kitas, užuot paklausę.

Ką su tuo daryti

Praktinė dalis, kurią galima padaryti šiandien, yra trumpa. Pakeisk nuotraukas į tikras ir šviežias. Parašyk aprašymą, iš kurio galima užduoti klausimą. Ir nusistatyk, kad susirašinėjimas be susitikimo turi terminą, po kurio arba susitinkate, arba tai tiesiog laiko leidimas.

O jei iš viso pokalbio reikėtų pasiimti vieną mintį, tai būtų ne apie programėles. Vienatvė, apie kurią kalba Saparis, nesprendžiama geresniu profiliu. Ji sprendžiama tuo, kad turi kam paskambinti, ir tai statoma ne programėlėje.