Kaip suvaldyti baimę: specialiųjų pajėgų pulkininko metodas, kuris matuoja laiką, ne drąsą

Specialiųjų operacijų pajėgų atrankoje užduotys skiriamos ne visos iki galo. Pulkininkas Liutauras Bagočiūnas man paaiškino mechanizmą: kandidatui pasakoma, ką jis turi padaryti, kodėl ir per kiek laiko, o tada viena dedamoji sąmoningai išimama. Dažniausiai laikas. Plauk surištomis rankomis ir kojomis. Kiek plauk? Tol, kol instruktorius pasakys. Arba kol pats pasiduosi.

Kalbindamas jį supratau, kad tai nėra sunkumas dėl sunkumo. Tai tiksliai priešinga tam, ko karys vėliau ieško kare. Ir būtent čia atsiranda įdomiausias dalykas, kurį jis pasakė apie baimę.

Baimės neįveikia drąsa, ją įveikia laikrodis

Devyniolika metų Specialiųjų operacijų pajėgose ir septynios misijos Afganistane paprastai leidžia kalbėti apie baimę kaip apie charakterio savybę: vieni drąsūs, kiti ne. Bagočiūnas kalba apie ją kaip apie matavimo vienetą.

„Kas man padeda įveikti baimes, tai tu supranti, kad kiekviena baimė turi pradžią ir pabaigą. Tai yra laikas, kurį tu turi įveikti, kaip ir pakartojimai, kuriuos turi padaryti, arba atstumas, kurį turi nubėgti."

1:04:10 laidoje

Jis tai iliustravo tuo, ką žino iš darbo, o ne iš teorijos. Pasala nėra begalinė: ji turi trukmę, ir ta trukmė yra skaičiuojama.

„Kaip ir pasala, tu žinai, kad jinai truks 30 ar 40 minučių, nešaudys visada į tave, nes pas priešą baigsis šoviniai. Tai tavo išgyvenimas turi laiką, ir to išgyvenimo metu baimė, kurią tu turi suvaldyti."

1:04:31 laidoje

Skirtumas nedidelis tik iš šalies. Žmogus, kuris sako sau „man baisu“, lieka su neapibrėžtu dalyku. Žmogus, kuris sako sau „man baisu keturiasdešimt minučių“, turi uždavinį su galu. Veiksmas nuo to nepalengvėja, bet jis tampa pabaigiamas.

Todėl ir atrankoje sunkiausios yra ne sunkiausios užduotys, o tos, kurioms neduodama pabaiga.

„Užduotis be pabaigos. Nežinai, kada baigsis. Arba nuolatinis užduoties kartojimas: įvykdei, ir vėl blogai, ir vėl blogai, ir vėl blogai."

1:03:34 laidoje

Iš 80 jo atrankos kandidatų buvo atrinkti šeši. Fizinė dalis, pasak jo, nubraukia tuos, kurie atėjo tiesiog pabandyti, o toliau viskas lemiasi galvoje: tikrinama aukščio baimė, klaustrofobija, elgesys vandenyje ir tai, ar žmogus geba dirbti komandoje, nes mažiausia karių komanda yra du žmonės.

Trys dedamosios, be kurių tai neveikia

Čia svarbu nepersistengti su išvada. Bagočiūnas nesako, kad pakanka pasakyti sau, jog viskas baigsis. Jis įvardija tris dalykus, kurie turi būti vietoje: kad esi geriausiai paruoštas, kad šalia turi komandą, ir tik tada laikas, kurį įveiki ne vienas. Trukmės žinojimas yra trečias elementas, ne pirmas.

„Man niekada nebuvo kažkas toks, kad aš čia vadas ir aš čia pats kiečiausias, pats drąsiausias, stipriausias. Ne, tu esi stiprus tiek, kiek stipri tavo komanda."

41:10 laidoje

Jo atrankoje tai pasireiškė netikėtai. Žmonės, kurie konkuruoja dėl šešių vietų iš aštuoniasdešimties, pagal logiką turėtų tylėti ir leisti kitam nukristi. Bagočiūnas sako, kad bėgime, kuris jam buvo sunkiausias, jam padėjo tie patys konkurentai, ir kad jis tiems žmonėms dėkingas iki dabar. Atrankos šūkis, kurį jis pakartojo, yra vienas žodis: neapvilk.

Kur šis metodas nustoja veikti

Man labiausiai užkliuvo tai, kas logiškai išplaukia iš jo paties taisyklės. Jei baimę suvaldo žinojimas, kad ji turi pabaigą, tai sunkiausia turėtų būti ta, kurios pabaigos niekas nepaskelbia. Būtent tokia ir yra ta dalis, kuri grįžta namo kartu su kariu.

„Kiekvienam iš mūsų buvo tas potrauminio streso sindromas, ir aš jo tikrai neišvengiau, nes tu grįždavai, jeigu grįždavai ant Kalėdų, tu reaguodavai į netikėtus fejerverkus."

53:37 laidoje

Jis pasakė, kad sapnuose rėkdavo, kad apie tai jam pasakydavo žmona, ir kad kartais tai pasitaiko iki šiol. Vaistų negerdavo. Padėjo laikas, pokalbiai su patikimais žmonėmis ir vėliau atsiradęs psichologas, o miego sutrikimai pamažu išnyko. Tai ta pati jo formulė, tik ištiesta iš keturiasdešimties minučių į kelerius metus, ir be garantijos, kada baigsis.

Nesutikčiau tik su viena intonacija pokalbyje: kad tai tiesiog susitvarkė savaime. Iš to, ką jis pats išvardijo, matosi, jog susitvarkė ne savaime, o per komandą, kalbėjimą ir specialistą. Tas pats trečias elementas, tik ne mūšio lauke.

Ką su tuo daryti

Jei artėja dalykas, kurio bijai, pirmiausia nustatyk jo trukmę, o ne pasiryžimo lygį. Nemalonus pokalbis su vadovu yra dvidešimt minučių. Skambutis klientui yra trys minutės. Procedūra pas gydytoją turi tikslią laiko ribą, kurią galima paklausti. Baimė nuo to nepasidaro mažesnė, bet ji pasidaro pamatuojama, o pamatuojamą atkarpą žmogus ištveria daug lengviau nei neapibrėžtą.

Ir antra: nebandyk tos atkarpos pereiti vienas. Žmogus, kuris devyniolika metų praleido ten, kur už klaidą sumoka visa komanda, pirmuoju numeriu vardija ne savo ištvermę, o žmones aplink.

Visas pokalbis su pulkininku Liutauru Bagočiūnu, apie slaptą operaciją prie Pakistano sienos, pasalas, atranką ir tai, kas lieka grįžus: https://tapkgeresniu.lt/laida/LOOTUmkLPBg