Kaip tapti stand-up komiku: kodėl svarbiausia ne talentas, o treji metai scenoje

Kai kalbinu žmones, kurie kažką daro tikrai gerai, dažniausiai laukiu istorijos apie momentą, kai paaiškėjo, kad jie turi talentą. Su komiku Antanu Sadausku ta istorija nesigavo. Paklausiau tiesiai, ar galima išmokti juokinti žmones, ir gavau atsakymą, kurio iš profesionalaus komiko tikėtis sunkiausia.

Jo atsakymas buvo, kad talentas beveik nesvarbus. Pakanka vidutinių gebėjimų. Svarbu tik, kiek kartų esi pasiruošęs sudegti scenoje prieš gyvus žmones, kurie nesijuokia.

„Tu tiek daug kartų sudegi, tiek daug kartų bandai tuos bajerius, kad anksčiau ar vėliau pramuši."

26:08 laidoje

Treji metai, kol pradeda sektis

Tai skamba kaip padrąsinimas, bet iš tikrųjų tai gana šalta žinia. Antanas pavyzdžiu pateikė du žmones, kuriuos Lietuvoje dabar žino visi, kas domisi stand-up: Tomą Rinkevičių ir Kristoforą Vaidutį. Abiem iš pradžių nesisekė. Abu lipo į sceną maždaug trejus metus, kol pradėjo pramušti.

Treji metai reguliaraus lipimo į sceną yra visai kitokia investicija nei talentas. Talentas arba yra, arba jo nėra, ir tada gali ramiai eiti namo. Treji metai reiškia, kad kiekvieną savaitę reikia stotis prieš žmones ir dažniausiai patirti, kad tavo bajeris neveikia. Ne vieną kartą, o šimtus kartų iš eilės.

Būtent todėl šitas atsakymas man pasirodė vertingesnis už bet kokį patarimą apie techniką. Jis perkelia klausimą iš „ar aš pakankamai juokingas“ į „ar aš pasiruošęs tris metus reguliariai jaustis kvailai“.

Kaip iš tikrųjų gimsta bajeris

Antanas nupasakojo procesą, kuris visai neromantiškas. Viskas prasideda gatvėje: pamatai kažką, kas užkliūva, ir užsirašai telefone vieną sakinį. Tai premisa. Paskui atsisėdi prie kompiuterio ir bandai išrašyti tą situaciją taip, kad atsivertų netikėtas kampas.

Pirminė idėja beveik niekada nebūna galutinis bajeris. Ji yra žaliava. Ir kadangi Lietuva maža, temos renkamos universalios: santykiai, mama, šeima. Ne todėl, kad jos originaliausios, o todėl, kad jas atpažįsta visa salė.

Dauguma stand-up istorijų remiasi tikra patirtimi. Scenoje sustiprinamos ne aplinkybės, o emocijos. Tai reiškia, kad komikas iš esmės dirba su savo paties gyvenimu ir daro tai viešai, savaitę po savaitės.

Kur riba tarp bajerio ir patyčių

Vienintelė vieta pokalbyje, kur Antanas kalbėjo be jokių išlygų, buvo humoro etika. Taisyklė, kurią jis suformulavo, paprasta ir netikėtai griežta.

„Turi punchupinti, turi juoktis iš kažko, kas yra aukščiau tavęs."

34:28 laidoje

Kitaip tariant, taikinys turi būti stipresnis už tave. Politikas tinka. Mažai žinomas žmogus, kuris negali atsakyti tokiu pačiu mastu, netinka, ir tai jau ne komedija, o patyčios. Viešas asmuo, Antano nuomone, yra pasirinkto kelio dalis, ir čia jis ribos nemato.

Man šitas kriterijus atrodo naudingas ir už komedijos ribų. Klausimas „ar tas, iš ko juokiuosi, gali atsakyti tokiomis pačiomis priemonėmis“ tinka ir komentarams internete, ir pokalbiams darbe.

Ko tai kainuoja

Antra pokalbio pusė buvo sunkesnė. Antanas atvirai pasakė, kad tarp komikų daug depresijos ir labai didelių ego, ir kad į šią profesiją dažnai ateina žmonės iš disfunkcinių šeimų. Paklaustas, iš kur tai, jis nepradėjo kalbėti apie meną.

„Prajuokinti kitą žmogų, tai reiškia, kad tu nesijauti pilnavertiškai."

50:58 laidoje

Tai jo paties diagnozė sau ir savo kolegoms, ne mano išvada. Bet ji paaiškina, kodėl treji metai degimo scenoje apskritai kam nors atrodo priimtina kaina. Žmogus, kuriam labai reikia, kad jį mėgtų, ištvers tiek, kiek reikės.

Antanas taip pat prisipažino kritiką priimantis labai jautriai ir dėl to norintis mažiau rodyti asmeninį gyvenimą tinklalaidėse. Tai keista pora: profesija reikalauja būti scenoje, o tas pats žmogus nori pasitraukti nuo dėmesio, kai jis ateina ne salėje, o komentaruose.

Lietuvos scena stipresnė, nei atrodo

Vienas skaičius iš pokalbio mane nustebino labiausiai. Antanas sako, kad Latvijoje ir Estijoje didžiausi stand-up komikai turi apie 600 sekėjų Instagrame. Šeši šimtai. Lietuvoje tai būtų pradedančiojo rodiklis.

Priežastis, jo manymu, prasidėjo dar dešimtajame dešimtmetyje: Valinsko pradėtas lietuviškas humoro turinys ir Humoro klubas sukūrė žiūrėjimo įprotį, kurio kaimynai neturėjo. Trisdešimt metų vėliau tai virto scena, kuri gali daryti bendrus šou anglų kalba su latviais ir estais ir surinkti apie 100 tūkst. peržiūrų.

Antano vizija yra sujungti aplink Rusiją esančių šalių komedijos bendruomenes ir paversti Vilnių viso regiono komedijos centru. Iš pradžių tai skamba per drąsiai. Po skaičiaus apie 600 sekėjų skamba jau kitaip.

Ką su tuo daryti

Jei galvoji apie stand-up, vienintelis praktinis dalykas iš viso šito pokalbio yra toks: neklausk savęs, ar esi juokingas. Klausk, ar esi pasiruošęs tris metus reguliariai lipti į sceną ir dažniausiai nesulaukti juoko. Atsakymas į antrą klausimą prognozuoja rezultatą geriau nei atsakymas į pirmą.

O jei apie stand-up negalvoji, lieka taisyklė apie punch up. Ji nemokama, veikia iš karto ir tinka bet kur, kur nors pasakomas juokas kito žmogaus sąskaita.