15 rugsėjo 2025
Apie šią laidą
Transkriptas
Kalėdų Lietuvoje per pastaruosius 12 metų nešvenčiau. Prieš tai klausei, kokias pamokas įsinešiau. Tai vat viena iš tų pamokų turbūt ir būtų. Ar tu prisimeni tą jausmą, kai tu sužinojai, kad tu keliausi į NBA? Kas tavo viduje virė? Vienareikšmiškai visi geriausi ir kartu liūdniausi prisiminimą surink. [Muzika] [Plojimai] [Muzika] [Plojimai] Kaip komanda mes galim įveikti bet ką. Ir tas Lietuvos krepšinį ir buvo visąlaik didžiausia stiprybė. Jeigu rinktinė laimė, tai laimi visa Lietuva. Jeigu rinktinė pralaimė, jie pralaimėjo. Taip, taip, taip.
Atsimenat per treniruotę ir vėmęs nuo krūvių ir visa kita yra buvę visko. Kaip tu tvarkaisi su kritika? Man pirmoj vietoj visą laiką eina žmogiškumas, antroj vietoj profesiniai dalykai, nes tau atrodo krepšinis yra visas gyvenimas, čia pats svarbiausias dalykas. Nu nėra. Būkim, būkim teisingi. [Muzika] Gal pramogų komandoj boulingas plius maistas. Tobulas mečas. O pica. Imu šitą. Žiūrėk, užsakau, klik, viskas padaryta. Sveiki atvykę į Action Bapolo. Full fun jūsų laukia. [Muzika] Mes čia bouingą atėjom žaist arba levot.
Tikras full fun. Minimum vargo, maksimum linksmybių. Užsakai per minutę, o smagumo visam vakarui. [Muzika] Labas Mindaugai. Labas. Ir labas visiems. Visų pirmiausia noriu jums padėkoti dėl to, kad mes šiandien filmuojame šimtinę laidą. Įsivaizduoji, Mindai? Šimtinė laida. Nelabai įsivaizduoju iš tikrųjų. sveikinimai su tokiu dideliu pasiekimu. Matau, kad ir subskraiberių nemažai. Ačiū, ačiū labai. Ir aš pagalvojau, kad šia proga a mes visus uždirbtus pinigus iš šios laidos YouTube skirsime a vaikų paramos fondui, a kuris dirba su a vaikais sergančiais vėžiu ir onkologinėm ligom.
Tai a visi pinigai bus skirti jiems. Tai jūs taip pat galite prisidėti. Yra po video fengs mygtukas. Paspaudus tą mygtuką, a, jūs galite paskirti kažkokią sumą, kurią galite, a, ir mes tuos pinigus perime, a, būtent labdaros fondui. Tai šia puikia nata. Pradėkime mūsų pokalbį. M, jo, taip, pagirsiu. Visų pirma labai gražus poelgis. Iš savo pusės aš irgi norėčiau prisidėt, jeigu įmanoma. Turiu savo AEK komandos žaidybinius marškinėlius. buvo išleisti būtent šimtmečio klubo proga, tad ant jų pasirašysiu ir nežinau, galim sugalvot ar aukcioną ar kažką, kad kad šiek tiek prisidėti daugiau, nes kilnus tikslas.
OK, tai irgi komentaruose komentuokite savo kažkokią tai sumą, kainą, už kurią norėtumėte įsigyti tuos marškinėlius ir daugiausia skyręs a komentatorius USGus, o pinigus taip pat skirsime labdaros fondui. Tai aš galbūt nuo krepšinio ir pradėsiu a ir nusikelsiu šiek tiek anksčiau 10 metų atgal, kai tu papuolei į NBA. Ir man atrodo, kiekvienam krepšininkui a NBA, tai yra, kai jam, nežinau, ten 12 metų, jisai įsivaizduoja, kad NBA tai yra, nu, čia yra fantastika. Ta prasme, kiekvienas norėtų ten patekti.
Ar tu prisimeni tą jausmą, kai tu sužinojai, kad tu keliausi į NBA? Kas tavo viduje virė? Kaip tu jauteisi? Kaip ir sakei, ta svajonė yra būtent kuomet tu esi paauglys, mūsų karta užaugę su Džordanu ir panašiai. Vėliau tu pradedi šiek tiek realistiškiau galvoti ir ir tas svajonę šiek tiek gal priimi priimi kitu kampu. Ir kas keisčiausia, kad kuomet gavau pasiūlymą iš Niujorko, jie net nebuvo manęs pasikvietę padirbėti ir net nebuvo kažkokio kontakto su jais. Tos dvi komandos, su kuriom dirbau, taip pat pasiūlė kontraktus, bet kažkaip tuomet tuomet Niujorkas man buvo vis tiek turbūt visiem tas yra Niujorkas.
Taip, tiesiog buvo toksai, na, savotiškai atsitiktinumas, kad mano komandos, tai yra priešingų komandos, am, vienas žaidėjas, jisai buvo draftuotas naujoku biržo Niujorko. Jie atvažiavo jo pasižiūrėti, jis tas tas rungtynes nežaidė. Jie žaidė prieš mus, o aš gerai sulošiau. vietomet pamatė mane, nusprendė pasiūlyti sutartį ir man kas fainiausia iš tokios savimeilės pusės, kad būtent buvo lengveninis treneris Filas Džsonas, kuris būtent ir inicijavo, kad aš ten atsidurčiau. Tai čia išeina, kad a taip likimas tau viską sudėjo, kad tu tinkamoj vietoj tinkamu laiku buvai tiesiog.
Jo. Ir dažnai psichologai, esu ne kartą ir pats bendravęs, sakydavo, kad nėra sėkmės sporte, bet aš galiu pasakyt, kad mano atvejų yra labai daug krepšinyje jos yra labai daug. Kartais žaidėjų lygių skirtumas gali skirtis penkis ar 10%, o atlyginimai gali skirtis 20 kartų. Mhm. Tai vat būtent, kaip ir pats minėjai, laiku atsidurt tinkamoj vietoj, gauti šansą ir juo pasinaudot, būt pasiruošus tam. Ar tada tai buvo tavo didžiausias kontraktas iki to laiko, kurį tu gavai iš Niujorko?
Jo, jo, jo. Didžiausias. Kaip tu, kaip, kaip tas jaunas bičas, kuris gauna tokią pinigų sumą, a, nu žinai, ta prasme, gali ir stogas nuvažiuot nuo tų pinigų kiekio, kaip tu valdei visą tą situaciją, nes čia šiaip ir galėtų būti nebloga pamoka tiem, kurie, žinai, greitai uždirba pinigus ir juos pradeda švaistyt. Ar kaip tu elgiesi su pinigais? Visų pirma, aš manau, kad daug kas ateina iš šeimos. Aš augau šeimoj, kurioj niekados nieko netrūko, maisto ar kažko, bet niekados negalėjom leisti sau daug.
žinojau tą pinigų vertę, kaip jie sunkiai uždirbami. Su krepšininkais yra paradoksas toks, kad kol tu esi jaunas ir sąlyginai, pavadinkime, ne toks protingas, tu uždirbi didelę pinigų sumą ir kuomet tavo smegenys kyla, tavo alga mažėja ir tas prasilenkia. Pavyzdžiui, jeigu tu esi teisininkas, daktaras, tau kartu su amžium, su tavo sąmoningumu kyla ir tavo uždarbis. Krepšinį yra viskas atvirkščiai. Ir dėl to nemažai krepšininkų susiduria su finansinėm problemom. net ir uždirbdami didelius pinigus, bet man problemų su tuo, sakau, nebuvo.
Turbūt atėjo išauklėjimo. Aš aš jau nuo dar tik gavęs pirmus pinigėlius, pavadinsiu, jau stengdavaus kažkur įdėt, ieškot. Dar tėvai atidarė, kadangi buvau nepilnametis per save investicinę sąskaitą. Tame tenais iš parduoto miško tenais močiutė davė kelis šimtus litų, aš juos iškart investavau ir ir pažindinau su tuo. Taip. Beje, ką jūs darėte iki šiol, jog nepaspaudėte mygtuko prenumeruoti? Turbūt vis praleidžiate mano laidas, tad būtinai padarykite jau tai dabar. Ir tie, kurie nenorite matyti tokių intarpų kaip šis, galite tapti nariais paspaudę mygtuką join ir vos už kelis eurus matykite turinį net savaitę anksčiau be jokių reklamos.
Tai tu toksai taupus nuo pat jaunystės. Nu gerai, bet a tu supranti, čia mes kalbam apie milijonus, tai man įdomu, nu atvažiuoji iš Europos, vis tiek vienas gyvenimo lygis tenai supranti, tenai yra kas kita. Tena tave supa tie patys žaidėjai, kurie a nešioja prabangius laikrodžius. Jie tenais, žinai, juos fotkina Instagrame, kokį laikrodį šiandien, kokį laikrodį rytoj užsidėjo. Prabangios mašinos, Ferrari, taip toliau. Na, tau nesusuko galvos a bandyti pasivyti tą gyvenimo lygį, kaip ir tavo kolegos komandoje gyvena ir, žinai, nesijausti kitaip, o leisti tuos pinigus taip pat.
A aš aš turėjau prieš save gerą pavyzdį savo brolį, jisai septyniais metais vyresnis ir jisai žaidė krepšinį ir yra pora pavyzdžių, kuomet identiškai su juo vienodas sumas uždirbdami krepšininkai po karjeros neturėjo nieko. Jisai jau vis tiek susikūrė savo savo gerbuvį. Aš mačiau tą gerą pavyzdį, kad prabangios kažkokios mašinos ar tenais kiti tenais, nežinau, brendiniai drabužiai viso labo dažnai yra toksai, pavadinsiu šitą, pasakysiu šitą žodį, nes kitas nekyla į galvą, pakazą pasirodyt prieš kitus. Man kažkaip niekados to nereikėjo.
Buvo puikus pavyzdys. Prieš berods du metus buvau pakviestas į į į vakarienę su su Vintedo Tesoneto atstovais ir viso pabalčio vienaragių savininkai. Ir tuomet pamatai, kur žmonės, kur tikrai yra uždirbę sau ir kelioms kartoms į priekį, ateina paprasti šortukai, tapkytės, Apple Watchas ar kažkas tokio. Tiesiog manau, kad save parodyti finansiškai išreikšti ir parodyti save kitiems nėra pats geriausias būdas. O kaip nepasiilgsti Amerikos kaip pačios šalies? Pavyzdžiui, kai turi patirties gyventi Niujorke, tam greitam tokiam mieste ir Europoj, kas tau labiau priimtina?
Europa, gyvenimo Europą apsilankyti, pabandyt vat kaip aš ten pusantrų metų pragyvenau Niuj Niujorke, labai yra įdomu, bet ar aš norėčiau tenais ilguoju laikotarpiu ne. Mhm. Ne, ne ta šalis bent jau ne tiesiog tas tas tempas. Visi vėluoja, visi skuba, kaip bebūtų gaila. Daug kas, dauguma santykių, gal pavadinkime, ar pažinčių remiasi vis tiek į kas tu esi, kiek tu turi pinigų ir panašiai. To nuoširdumo, mano nuomone, tenais yra mažiau. Ir mums, kaip lietuviams, kurie esame konservatyvūs, bet vis tiek esame linkę tokiam šiltesniam, atviresniam bendravimui, nėra priimtina.
Gal prisimeni kokių nors tokių įdomesnių įvykių iš savo gyvenimo Niujorke? Kas tave nustebino? Aš kuomet atvažiuojau iš Europos, kur turėjau tikrai griežtą trenerį ir kuomet tenais a a prie pietų ar vakarienės stalo treneris neleisdavo tenais, nežinau, padažo įsėdėt į į lėkštę ir panašiai ir tu nuvažiuoji ten visišką laisvę. Atvažiuoji prieš rungtynes vakarieniauti, eikit kur norit, darykit ką norit. Tai tas buvo šiek tiek neįprasta, bet vėlgi, jeigu tu esi pakankamai sąmoningas, tu neperžengsi ribų. Atrodo amerikoj atvirkščiai turėtų tenai, žinai, tokius atlyginimus mokėdami varžyti ir reikalaut iš sportininkų max.
Bet tenais yra vis tiek ta žaidėjų lygą, kontraktai garantuoti yra ir, na, galų gale žmogus pasirašo, nežinau, penkių metų 200 milijonų sutartį ir kaip sakai, kažkiek vis tiek tas galvos veikimas pasikeičia ir iš trenerio pusės, ką tu jam pasakysi? Mhm. Žodžiu, žaidėj gali pozicij lygą gyvuoja ant žaidėjų veidų, ne ant trenerių veidų, kaip bebūtų, ir jiem vis tiek yra ten visiškai pirmenybė. Tai vat. O iš tų dalykų sakau, buvo keista, kad irgi mes skraidydavom, daug rungtynių turėdavom, čia skraidai paprastais reisais, net ne visą laik gauni egzitą, tenais nugara skauda po tų skrydžių, ten nuvažiuoji, privatus lėktuvas, kur atvažiuoji su mašina iki pat lėktuvo, nusileidi, mašina stovi jau užvesta, kad tau būtų šilta jai lipti.
Tai tokie dalykai nustebino, buvo malonūs. Žodžiu, turėjai komfortą porą metų. Jo jo jo jo jo jo jo. Klausyk, bet tikrai tu dabar pasakojai apie ūgio iššūkius, ane, vat skrydje, a su kokiais dar iššūkiais susiduri gyvenime dėl savo ūgio? Iššūkiai, na, būna su rūbais kažkiek, kad sudėtingiau, bet aš dar esu toksai Andry boss, man kol kas dar nėra problemų. Na, ta pati lova, pavyzdžiui, lovos dažniausiai j būna 2ų metrų ilgio. Mano ūgis 2,5. Bet aš esu ant tiek įpratęs tose trumpesnėse lovose miegoti, kad atsimenu nuvažiavom į olimpiadą ir buvo prailgintos lovos ir man neįmanoma, nepatogu miegot, nes man kojos nekaba, kuri įpratusios kalbėti, žinai.
Tai čia atvirkščiai. Yra vyrų, kurie kažkaip viską spėja. Darbas, sportas, reikalai namie, dar ir humoro jausmo nepraranda. Grįžę namo žmonai vakarienę pagamina. Ir ne, jie ne kokie superherojai, jie tiesiog tikėtina atrado Wellman man. Ir ne, tai ne eilinis maisto papildas, tai britų sukurtas vyriškas ginklas, kuriam jau virš 50 metų. Sudėtyje daugiau nei 20 naudingų medžiagų: cinkas, magnis, selenas, B grupės vitaminai, sibiro ženšenis, konfermentas Q10. Na, žodžiu, viskas, ko reikia energijai, imuninei sistemai ir koncentracijai arba tiesiog gerai kasdieni savijautai.
Jums reikės tik vienos tabletės per dieną. O šiandien manovaistinė.lt svetainėje su kodu tap geresniu gaukite minus 40% nuolaidą. Man, žinai, vat su su tavo krepšiniu, kas įdomu, kad tu jau tiek metų žaisdamas m kaip tu jautiesi, pavyzdžiui, kai esi jau dabar vyresnis ir komandose ateina jaunesni žaidėjai, tu jau dabar esi tas pavyzdys jiems toks dėdė toksai, į kurį visi žiūri ir lygiuojasi. Ar atvirkščiai jaunimas dabar jaučiasi kur kas a nežinau, kietesnis, fainesnis ir jūs dėdės taip žinai, tipo, ai jau čia pensai.
Jo, čia čia eina tas visą laiką yra kartų klausimas ir visą laiką vyresnė karta sako: "Kokia prasta jaunesnė tau t ta jaunesnė užaugs tą patį sakys apie tiesiog laikai keičiasi klasika. Jo, laikai keičiasi ir ir tas komfortas didėja. Galų gale čia net žiūrint apie tėvystę, na, aš kai pagalvoju, kokiom sąlygom auga mano vaikas, kokiom augau aš, yra du skirtingi dalykai. Bet vėlgi, jeigu paimtum mano vaikystė ir mano tėvo vaikystę, vėlgi būtų skirtingi. Ir vaikai nėra kalti, kad gyvenimas taip gerėja.
Čia turbūt mes labiau turim prisitaikyti prie prie tos naujos realybės. Taip ir su žaidėjais šiaip ne nesu turėjęs jokių problemų, kaip ir gerai pastebėjai. turi tiesiog daugiau atsakomybės, kad jau jie į tave žiūri, kaip tu elgiesi ir ir tarkim, jeigu tu po treniruotės išeisi pirmas namo, nei kiek papildomai nepadirbėjęs, jie tada sakys: "Ai, jisai čia vis tiek sąlyginai neblogai žaidė, ne nemažai pasiekė, tai tai reiškia čia nereikia dirbti." Ir tu tą turi viduje, kad kad tu turi būt šioks toks pavyzdys.
O kaip skiriasi krepšinis iš viso pasiruošimas krepšiniui arba tas ruošimasis a lyginant per tuos 15 20 metų tada ir dabar? Labai skiriasi skirtumus. Tą parodo ir žaidėjų žaidimo trukmė. Anksčiau būdavo 30 metų jau veteranas su traumom jau turi baigt karjerą. Dabar žmonės žaidžia ir iki 40 aukštų lygių. Bet visų pirma, manau, sąmoningumas, savidisciplina padidėjus, galų gale daug daugiau žinių apie tai. Ir pirmoj vietoj vis tiek išskirčiau mediciną, sporto mediciną, pavyzdžiui, ką mes turėdom Lietuvos rinktinėje, tai yra kažkas nerealaus.
Mhm. Tai tai būtent sudėjus visus tuos aspektus. Na, ir aš manau, kad dabar kuomet žaidėjai supranta, kad kūnas yra jų darbo įrankis ir kuo tu ilgiau rungtyniausi, tuo tuo, tuo galų gale tu susikursi geresnį gerbuvį, tas irgi prideda. Tai nori pasakyt, kad anksčiau šito nesuprato? Aš manau, kad a anksčiau mažiau suprato, kitoks buvo mentalitetas, mažiau buvo žinių apie tai panašiai. Varė tiesiog kiek jėgų yra. Jo, ir galų gale tas pats fizinis paruošimas dabar vis tiek jau daugiau paremtas mokslų, traumų prevencija, kur yra smulkūs dalykai, bet jie labai svarbūs ir jiems turi skirt daug laiko.
Anksčiau būdavo, kad tiesiog ateini į stadioną ir bėgi iki nugriuvimo ir atrodys, kad čia labai gerai pasiruošę. M tai prisimeni savo pirmas treniruotes? Jo, aš esu esu atsimenu per treniruotę ir vėmęs nuo krūvių ir visa kita yra buvę visko ir kur nemanau, kad tai buvo labai gerai. Aš esu girdėjęs, sako, nu, jeigu jau vėmei po treniruotės, tai buvo gera treniruotė. Treniruot. Per treniruotė. Jo. O ką tu tokio esi, sakyčiau, įsimintiniausio per savo karjerą turėjęs? A ką nešiesi iki šiandien?
Kokią akimirką pačią įsimintiniausią, kuri buvo tavo kirtinė gyvenime? Vienareikšmiškai 2015 me mes labai sunkiai čempionatą pradėjom ir po to po to atkrintamosios taip pat buvo labai sunkios ir susitikome pusfinalyje su serbais, kurie buvo iki tol, jei neklystu nepralošę. Ir jeigu mes laimim, mes patenkam į olimpines žaidynes ir į Europos čempionato finalą. Atsimenu, ten buvo labai labai ten tos rungtynės, laimėjom porą taškelių, tai tada po rungtynių atrodo daug žaidėjų pavargęs, bet tas energijos pliupsnis toks, kad atrodo, kaip man tėtis po rungtynių parašė, sako, atrodo, kad dabar atsistočiau ir norėčiau tiesiog bėgt per laukus, kiek yra kiek yra tos energijos ir jėgų.
Taip, taip. Ką dar ką darėt? Ką darėt po to? Nieko tu negali per daug nieko nieko daryti. Tu turi kaip tik bandyt kaip įmanoma labiau nusiraminti, nes kitą dieną jau finalas ir po po tų rungtynių, kuomet viskas sukilė, yra labai sunku užmigt. Man ir pačiam šiaip po eilinių rungtynių yra sunku užmigt, jeigu ypač vėlai baigiasi. Vis tiek tas kūnas dar visai visai kitokiam režime. Kaip tuomet ruošiesi miegui? Nes įdomu, žinai, a aš pats turiu su miegu problemų ir būna, kad sunku man užmigt ir aš kažkada pasidalinau Instagrame ir man tiek žmonių parašė žinučių, kad jie irgi sunkiai užmiega.
Tiesiog elementariai, kad koj iškart po rungtynių kuo labiau pabandyt tą pulsą numušti. Čia dabar ne ne nereklamuoju, bet a dabar išbandysiu pulseto, kur lietuviai įkūrė ir kiek esu bandęs, matau, kad pulsas nukrenta. Tad labai įdomu, kaip sezono metu tas veiks. Nu, be abejo, ten preparatai, magnis, kartais koks melatoninas ar dar kažkas padeda. Šiaip nežinau, kad tai nėra gerai, bet užsidedu kokį nors podkastą, kurio ramūs balsai. Tai tiesiog tuomet klausai ir ir ir užmiegi. Ir per kiek laiko tau pavyksta taip po rungtynių užmigt?
Įvairiai. Nuo iki nuo ikiki. Nebūna taip, kad po to kaltina save ryte, kad neišsimiegojai ar turi kitą dieną tokią laisvą, nors jeigu sakai, būna ir kitą dieną lažybos. Priklaikus, labai priklauso nuo grafiko. Kartais būna kita diena laisva, bet a turim dabar namuose mažąjį direktorių, kur jeigu ir laisva diena, tai ilgai lovoj jau nepagulėsi. Jau sureguliavo tavo iš ir iš tikrųjų vaikai labai sureguliuoja. man tiek gyvenimą, tiek režimąet būdavo, vis tiek kažkiek tų neigiamų emocijų parsineši į namus ir kuomet yra vaikas, tai jos pasilieka tiesimis, nes mhm tu ateini ir jam visiškai nesvarbu, tu laimėjai gerai sužai blogai jis tiesiog yra tavęs pasiilgęs ir nori kuo kuo greičiau tave pamatyti, tai tai apsikabini ir viską viską palieki už nugaros.
Tai įdomu būtų, kad kas nors statistiškai paskaičiuotų, bet manauet krepšininkas susilaukia pirmagimio. Būtent žaidimo kreivė pakyla, nes tau atrodo krepšinis yra visas gyvenimas. Čia pats svarbiausias dalykas, kas nu nėra. Būkim būkim teisingi. Ir būtent vaikas įprasmina tą gyvenimą kitomis spalvomis ir supranti, kad yra svarbesnių dalykų. Bet čia, žinai, galbūt kiekvieno žmogaus gyvenime, kol jisai neturi kažkokio kito tikslo. Mhm. Tai darbas atrodo pats svarbiausias, žinai, vežiamoji ta jėga tokia. Taip, taip, taip, taip. Arba jeigu neduok Dieve nutinka kokia nors liga, vėlgi pradedi vertint tada labiau sveikatą.
Tai yra tas poskis, žinai, a sveikas žmogus turi 1000 problemų, kol nesusirgo, tada turi tik vieną problemą. Taip, taip, taip, taip. kuomet jūs tose rungtynėse keliais taškais laimėjot, ar tu gali nupasakoti tą vidinį jausmą, kai vyksta, na, tokios svarbios rungtynės? Koks jos yra vaibas tarp žaidėjų? Kaip jūs jaučiatės, kaip išlaikote tą ramybę tokios įtampos metu? Nes, na, tai yra labai svarbus momentas, žinai, ir čia darbas su psichologais. Jūs kažkiek tai kažkiek ar daug net ruošiatės, ar tu pats turi kažkokių tai meditacijų ar kažkokių tai, nežinau, būdų, kaip tam pasiruošt, nes nu tokiose stresinėse situacijose kartais būna sunku, ypač kai žinai tu turi kamuolį ir tau reikia pataikyt į tą lanką, jo.
O suprantu, kad žaidimas tiesiog žaidimas, bet čia tai yra labai svarbu. Taip, taip, suprantu, ką ką sakai. Tai daug visokių ritualų. A, ta diena rungtynių visą laiką būna identiška mano pradedant miego režimu, baigiant maitinimusi. Aš nežinau, kiek metų lygiai lygiai tą patį valgau rungtynių dieną. Visiškai visiškai tą patį darai. O kodėl? Kad nejaustum nieko blogo rungtynių metu. Ne, tai visų pirma, nu, atrandi per per eilę metų, kas tau labiausiai tinka greičiausiai ir tuo seki. Ir sakau, yra tiesiog elementarūs ritualai, kurį batą pirmą užsidedi, kurį užsiriši.
Jo, ir aš aš esu prietaringas, bet nesu matęs prietaringesnių negu negu graikai. Pavyzdžiui, žaidžiau su Vasilius Panuliu, tai atrodo, kad jis tą dieną nei vieno žingsnio nededa. Vau. Kitaip. Jo, tenais tu išbėginėji aikštelę, tu žinai, kad jis dabar pasižiūrės per dešinę petį, išbėgęs užmins tą galinę liniją su kaire koja tenais ir panašiai. Tai kiekvienas savaip išprotėjęs kaip ir bet kaip ir pats teisingai pasakei, įtampa yra. Čia mūsų darbas, mums čia tas tuo metu svarbiausias dalykas, bet bet viso labo, kaip gerai paminėjai, kad tai yra viso labo žaidimas, žinai.
Įtampa yra, kai kai daktariui reikia eit operuoti, nežinau, kokią nors sudėtingą operaciją ir tu nežinai, ar tavo pacientas išgyvens ar ne. Pas mus, na, pramesi į krepšį, pralaimėsi, gausi mažesnį kontraktą, nelaimėsi medalio. Gaila, taip, ne visiem pasiseka ten laimėt, bet bet nu tu nori pasakyt va taip ramiai tuo metu jautiesi ir galvoj absoliučiai ne. Aš dabar tiktai galiu taip kalbėti, bet prieš rungtynes tenais būna, dabar žmonės klausys ir galvos dieve taip ramiai jisai žaidžia tenai. Ne, tai taip turėtų būt.
Mes kartais tą krepšinį per daug net išaukštinom, kad čia Taip taip aš aš aš suprantu. Aš suprantu. Ir žmonėms rūpię. Aš ir pats dabar su su nekantrumu laukiu to sezono pradžios. Ne vien dėl to, kad ir pats žaisiu. Man apskritai patinka žiūrėt žiūrėt tą krepšinį su ta pačia rinktine stebėti, kaip jiems sekasi. O šiaip pats esi ramus aikštelėje, nu, jeigu, pavyzdžiui, kažkas nutinka, a tave ten nežinau, pastūmia, a tu kaip tą kažkokinė situacijos reagu nesu įsivėlęs į jokius kažkokius incidentus per daug.
Tikrai ir man keista, ką tu paskaitei iš tikrųjų. Žinok, kreditą radau, reiškia, kažkas klyda. Jo, ne, mane kaip tik visi kaltindavo, kad aš esu per minkšto, per gero charakterio, bet koks esu, toks esu. Man pirmoj vietoj visą laiką eina žmogiškumas, antroj vietoj profesiniai dalykai nes O čia krepšinyje pliusas ar minusas? Minusas. Minusas. Šiaip turi būt naglas. Mhm. Agresyvus ir panašiai. Turi būt jo likt per kitų galvas. Kaip bebūtų, yra kad ir komandos draugai, bet kartais yra ir konkurentai tavo ypatingai klubuose.
Tai tai kaip jūs jaučiatės, pavyzdžiui, kai susirenka rinktinę, ane, o prieš tai jūs komandą prieš komandą lošėt ir buvot priešai, o dabar jūs jau čia vasaros stovykloj draugeliai? Jo, rinktinė visai yra kitokia atmosfera. Tu ten atvažiuoji, mes ne pastat jokio atlygio tenais negaunam ir ir tu tiesiog eini grynai grynai laimėti, kad tu tenais geriau sužaisi. Tau daugumoj atvejų prie tavo kontrakto neprisidės. Tai tu eini grynai iš tos idėjos už Lietuvą laimėt. Žinai, kiek kiek kokia žmonių armija už nugarą stovi.
Mhm. Nu, didelė. didelė iš tikrųjų, kai nuvažiuoja į čempionatą, atvažiuoja ten keli tūkstančiai tų sergalių ir atrodo užsienio šalyj groja ten, nežinau, pavyzdžiui, Filipinuose groja Lietuvos himnas ir pusė salės gėda nu šiurpuliukai eina ir dabar vat kaip tik buvo 20metės merginos U20 šiemet laimėjo sidabro medalius, tai man buvo taip gražu žiūrėt, kaip jos prieš rungtynes visos kartu gieda himną. Nu yra nuostabu. Aš visą laiką atkreipiu dėmesio, kas gieda, kas ne, nes, na, vėlgi prieinam prie pavyzdžio, tave rodo tuo metu per televiziją, grojo tavo valstybės himną, tu privalai giedoti, ar tu vienas būtum, ar ypatingai prieš tave kameras.
O kai tu sakai tą vat atmosferą, a, varžybų metu jums labai svarbu, kad skanduotų, kad rėgtų, kad palaikytų, ypač, pavyzdžiui, kai baudas metat, jum reikia tylos, ar reikia to skandavimo? Ar jūs iš viso kažkaip tai mokat izoliuot save ir jūs nieko negirdit? Girdisi, girdisi ir yra tas, manau, statistiškai imant namų rungtynes, vis tiek daug daugiau laimi prie savo prie savų prie savų žiūrovų. Yra vis tiek tie psichologiniai dalykai. Galų gale manau, kad ir teisėjams kažkoks spaudimas būna namų aikštelėj arba kai daug būna susirinkęs sirgalių, bet vienareikšmiškai tas palaikymas duoda kažkokių papildomų jėgų, bent kelis procentus.
Tikrai norėjosi studijoje pasigaminti marškinėlius ir visukau galvą, kur ir kaip pasidaryti nedidelį kiekį atributikos. Žinot, dažniausiai reikia užsakinėti dideliais kiekiais, ilgai derinti elektroniniais laiškais. O su zoombook.lt viskas labai paprasta. Zoombook.lt LT suteikia labai patogią maketavimo programą. Nereikia jokių įgūdžių. Personalizacija ant abiejų marškinėlių pusių. Galite užsidėti savo nuotrauką, logo ar linksmą tekstą. Susikurkite tokius, kurie atspindėtų jūsų stilių bei pomėgius. Svarbiausia jie yra iš aukštos kokybės medvilnės, o spauda ryški ir ilgaamžia. Zumbuk.lt lt suteikia išskirtinę 30% nuolaidą su kodu tap geresniu visam asortimentui.
Nuolaida galioja iki rugsėjo 21 dios. O mes grįžtam atgal į pokalbį. Lyginant, pavyzdžiui, tavo žaidimą Lietuvoje ir užsienyje, kur sakytum daugiau dramų yra pagal pagal šalis? Jaučiasi a tarp žaidėjų dramos kažkokios tai a pačiose komandose? Jo gal pavyzdžiui graikai turkai kažkiek tokie yra karštesni ypatingai. Ką reiškia karštesni? Emocingesni, kažkur pratrūksta ar kažką, po to vėl atsiprašo, po to jau žiūri po treniruoci apsikabina, taip toliau. Čia visko, visko, visko būna, bet a apskritai užsienyje rungtyniaut yra lengviau.
M tu visų pirma nesupranti, kas ką kalba, kas ką rašo, ar gerai, ar blogai. Tu tiesiog koncentruis į savo darbą ir tu tu galų gale pats žinai, ar tu gerai padarei ar blogai. Ir tau nereikia trečiosios nuomonės, kad tai išsiaiškintum. O jeigu j žiauriai gerai, ką taip? O jeigu jos reikia, tau ateis treneris ar ar ten, nežinau, komandos džmas ir pasakys, ką tu blogai darai. Tai tau nereikia ten, žinai, klausyti podkastų, kad sužinotum, ar gerai, ar blogai sužaidei, kur galų gale jie dažnai mažiau žino, negu mes žinom.
Am kitas dalykas, jeigu tau yra laisva diena, tu grynai skiri ją sau ir šeimynai. Tai tai tai absoliučiai laiką sau, kuomet būni Lietuvoj, vis tiek nori nori, atsiranda kažkokių reikaliukų pas dėdę, pas tetą, pas kažkur ir gaunasi, kad po tos laisvos dienos reikia dar vienos laisvos, kad atsigautum. Nu ir turbūt tas papildomas dėmesys Lietuvoj vis tiek a vietinis, daugiau žino tave, daugiau mato ir perskaitai, supranti ką kalba, pasivij komentarai. Čia jau nuo to nepabėgsi. Dėl dėmesio tai aš sakyčiau netgi gal Graikijoj kartais daugiau jo jau jaučiu negu Lietuvoje.
Lietuvoje aš net neabejoju, kad turbūt atpažįsta daugiau, bet lietuviai yra konservatyvūs žmonės. Ir jeigu sėdi, tarkim, kažkur daug žmonių restorane, matai, kad ten žvilgsniai ar kažkas, bet kol vienas neateina nusifotografuot, tol nieks nesifotografuoja, kai vienas jau pramuša, tada ateina dar keli. Graikijoj jie yra drąsūs ir gerai pasakyti, ir blogai eina, kalbina ir ir taip toliau. Iš tos pusės ten dėmesys tas yra šiek tiek netgi didesnis, sakyčiau. Kaip tu jauteisi, kai pradėjo tave atpažinti Lietuvoj? Papasakok tą pačią pradžią.
Gerai, gerai. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad man tas dėmesys nepatinka. Dažniausiai aš jisai būna pozityvus iš gerosios pusės. Ypatingai šią vasarą, kai kai baigiau karjer rinktinėje, ateina žmonės, padėkoja, paspaudžia ranką, tai supranti, kad kažką gerai darei. Ir ir aš tuo pačiu suprantu ir kaip viskas yra laikina. Mhm. Mes su broliu organizuodavome vaikams krepšinio stovyklas ir paklausi juos apie legendinius Lietuvos krepšininkus, kurie baigė karjerą, tarkim, prieš 10 metų ir daugumos jų jau nieks neprisimena. Tai tiesiog reikia išnaudot tą, mėgautis ir džiaugtis.
Bet pastebėjai tą tokį atpažįstamumą einant metams, kaip keitėsi jisai, kai buvo pats pirmas? Nu žinai, jaunam aš visą laiką noriu labai man įdomu sužinoti, kaip tu jauteisi, kai tau buvo 19 20 metų, nes man atrodo tada labai lengva susirgti žvaigždžių liga. M a yra vienoks tada toksai, žinai, a to žinomumo a suvokimas. Tada žinomumas šiandien tai aišku tu visai kitaip į tai žiūri. Kaip keitėsi per tuos metus? Ar tu buvai visą laiką toks santūrus, koks dabar čia sėdi?
Ar buvo vis dėlto pas tave tas toks aš sužvaigždėjimas ir kaip tu tada gyvena? Aš tikiuosi, kad ne. Jo, kiek tėvai sako, kad ne. Kaip tik klausiau brolio tiesiai šviesiai. Sako, nu gal užuomaskų buvo, bet bet nestipriai. Tai tai manau, kad kad ten Žargiro laikais gal šiek tiek ir ir buvo užsimezgę, bet ne, aš manau, kad visą laik buvau pakankamai santūrus. Aš dabar gal sakyčiau esu drąsesnis kalbėti, reikštis kažkaip nei neigu anksčiau. Mes buvom Druskininkuose, buvo tuo metu Sabonis buvo Žalgiryje.
Jie keliaudavo po mažesnius miestukus, kad tiesiog populiarint krepšinį. Ir atsimenu puikiai, kad am daug vaikų ir ne tik vaikų laukia nusifotografuot, gaut parašą ir kai kurie porą, sakyčiau, krepšininkų, ne, nesakysiu jų pavardėm, tiesiog pro tuos vaikus praėjo, praėjo, praėjo, nuėjo į autobusą ir atsisėdo. Ir tie vaikai, kur laukia, nežinau, turbūt kelis metus to Žalgirio, tiesiog, na, negavo to parašiuko. Ir atsimšėjo Arvydas Sabonis ir aišku jam didžiausias dėmesys ir jisai realiai beveik kiekvienam kiekvienam tam vaikui pasirašė.
Ir aš tuo metu galvoju, vat čia čia yra didžiausia žvaigždė ne tik krepšinio prasme, bet ir žmogiškumo, nes kai kurie galbūt jį tik vienintelį kart gyvenime tada ir pamatys ir čia bus vienintelis šansas, kur kai kuriem iš jų bus čia labai svarbus dalykas vaikystėje jų. Kaip gražu. Ir čia būtent apie tai, ką kalbėjom, žinai, kad ar tu esi jaunai kartai pavyzdys ar ne, tai vat tavo dabartiniai kažkokie veiksmai, ką tu darai, tai jaunai kartai parodo, kaip reikės elgtis ateity.
Nes, žinai, vis tiek ten 19, 20 metų vaikinui, kuris tik pradėjo krepšinio karjerą, jisai ne, jisai žino krepšinį, bet jis nežino galbūt bendravimo, tų tendencijų, kaip reiktų elgtis. Tai čia tau irgi buvo puikus pavyzdys. Pavyzdžiui, ar nebuvo kažkokių tai incidentų, nežinau, gal kokia nors ten nuoga krūtinė moteris išbėgo į aikštė. Ne deja. Gal kokią dovaną gavai netyčia, žinai, slaptą? Laiškų negauni. Dovana buvo vieną kart, bet čia buvo pati pati pradžia. Man buvo tuo metu 19 Šiauliuose rungtyniavau ir klubo knygutėj, kur žaidėjus pristato, reikėjo a pasakyt, kokia tavo svajonė?
Ir aš parašiau mano svajonę pagauti auksinę žuvelę, kad išpildytų man tris svajones. Ir atsimenu, mes grįžtam po rungtynių ir apsauga sako: "Mindaugai, ateik." Buvo kaip tik po mano gimtadienio: "Mindaugi, ateik, sako, čia kažkas tau kažkokios žuvys, kažkas." Ir aš ateinu ir tokiam dideliam dideliam maiše yra toks kvadratinis akvariumas su auksine žuvele ir parašytas laiškutis: "Mindaugai, čia yra tavo auksinė žuvelė su gimtadieniu" ir parašytas emeilas. Jo, nu tais laikais jo tik emilas ir buvo. Jo, jo, jo, jo.
Mirkas. Mirkas. Taip, Mirkas. Ilas po tolt draugas.lt nuėjau čia reiškia išgirdo ir tikrai patikai. Tikiuosi, kad laišką parašei. O padėkojau tik taip aš manus šaunuolis. Šaunuolagus. O atsakymą gavai? Gavau, bet bet irgi ne labai tvarkingai labai viskas dalykiškai. Be nuotykių. Labai gaila. O aš galvojau bus nuotyk. Gerai. Nu, jeigu pasižiūrėsim į tavo gyvenimą šiek tiek iš tokios a liūdnesnės pusės, ar buvo gyvenime kažkokių tai tokių įvykių, nuopuolių, po kurių reikėjo atsitiesti arba po kurių jauteisi lyg am lyg sumindytas toksai, žinai, pamuštas?
Ne, žinai, karjeroj buvo tų sunkių etapų, aš atsimenu pirmą pirmais metais, kai atvažiavau į Žalgirį, aš Šiauliuose prieš tai rungtyniavau gerai, lyderis ir po to, atrodo, atvažiuoji į Žalgirį, atsimuši į sieną, rungtyniauj prieš tas pačias komandas, bet negali sužaist. Ir tada labai pagelbėjo man man psichologas sporto, paskui eidavau, dirbdavau ir po šiai dienai kartais pasikalbam, nes tiesiog kartais tau pasako mintis, kurias tu kaip ir žinai, bet kuomet pasako iš šono vėl visai kitaip kitaip jas vertini.
Am tą įpūsdavo pasitikėjimo. Jo, jo, jo. Įpūst pasitikėjimo. Ten ta kiek tau metų buvo, kai pirmą kartą nuėjo pas psichologą? Čia buvo turbūt 20, jei neklystu. Nebo, nes žinai, šiaip vyrai iš esmės yra priešiški labai psichologams. Kaip tu tuo metu taip a pasirašei? Privertė tave ar kas? Ne, neprivertė visiškai. Vienas bičiulis buvo nuėjęs ir sako: "Eik, pabandyk." Pabandžiau. Pavyzdžiui, įdomus dalykas, kad kuomet individualiai bendravom, labai buvo gerai, kuomet būdavo kai kurios komandos bandydavo į komandas įterpti psichologus, kad ne va bendros sesijos visiškai neveikdavo.
Absoliučiai bendros sesijos su visais krepšininkais. Taip, taip, taip, taip. Ir ten kažkokelė žaidimą ir tai visiškai neveikdavo. Aš manau, kad čia turi būt tiktai individualus dalykas. arba porų, nežinau, ir ir panašiai. Nu, jo, šiaip keista, bet aš manau, kad jau ta tas stereotipas, kad čia psichologai yra vos ne ten psicham tai jau seniai išgyvendintas. Manau, kad daug žmonių naudojasi ir labai labai labai teisingai daro. Jo, dabar čia aš manau, kad tiesiog yra normos ribos šiaip yra tenais buvę blogų pasirinkimų karjeros prasme, kur kur galbūt galėjo karjerą šaut labiau į apačią, bet po to pagalvojo, kad galėjo ir į apačią, į viršų arba į apačią.
Ir jeigu man kas nors prieš karjerą būtų sakę, va čia tavo karjera, ar pasirašai, pasirašyčiau. Patenkintas esu tuo, ko ar galėjo būt geriau? Galėjo, ar galėjo būt blogiau? Aišku. O ką ką keistum, jeigu taip pasuktum laiką atgal? Kurį pasirinkimą būtum padarę? Tai yra vienas pasirinkimas, apie kurį nesupasakojęs ir kada nors gal kai baigsiu karjerą ir parašysiu ar papasakosiu. Kelintais metais čia? Aha. A tarp 2010 ir 20. Kaip taktiškai labai pasikeitė tavo gyvenimas a išvykus iš Amerikos.
Pajautei tą skirtumą, tą amerikietiškas gyvenimas, a ta vat kaip tu ir sakai, laisvė. Žaidėjas yra svarbiausias, o Europoj vis tiek. Aš matai, aš nuvažiavau tiesiai į Milaną. Milana klubo savininkas yra ponas Armani, žinai, kuris itin saugo tiek savo, tiek klubo vardą, reputacija ir panašiai. Tai tenais to glostymo buvo labai daug ir ten vat būtent Europos m spaudimo turėtų būti daugiau, nes ten yra suteiktos per geros netgi kartais sąlygos. Užglostė jus. Jo, čia ne tiesiogin žodžio prasme, bet kostiumą tai gavai ir ne vieną.
Jo, ir ne vieną. Jo, su vardu, pavardę vis, netgi tokį vardinį. Taip. Tai čia vat matai vieninteliai tie vardiniai drabužiai ir yra nuo tų laikų, bet ar dar telpi. TPU tavo šiaip iš iš esmės tavo a kūno proporcijos keitėsi per per varžybų visą karjerą? Labai nedaug. Labai nedaug. Aš atsimenat, kad atvažiavau tik į Šiaulius gal su 80 78 kg. Aš esu tuo metu buvau 2 m ir dar paaugau porą centimetrų, dabar 25. Ir jau kada atvažiavau į Žalgirį, jau buvo gal 97.
Mhm. Ir per tą laiką pradėjau, aišku, ir masės, ir raumenų kažkiek. Ir tuomet jau paskutinius kokį, sakyčiau, 12 metų visą laik svyruoja nuo 102 iki 98. Pradedi sezoną su 102, baigi su 98 kažkokiais ir visą laiką. Nesi tu labai sunkus? Ne, nu tu esi labai lieknas, nes atrodytų prie tokio ūgio daugiau turėtų būti svor. Jo, ne, aš manau, kad labai mano svoris teisingas, nes kuomet daugiau kenčia vis tiek ir kelią, ir nugarą, ir visa kita. Tai o kad tau reikia stengtis palaikyti tą svorį, a nėra taip, kad žinai vat pavyzdžiui dabar ne sezonas, tai a norisi ir pavalgyt skaniau, ir tas svoris nejučia auga.
Ar vis dėlto tu sportuoji, palaikai, laikaisi režimo? A, nu, kaip dabar pasakytų žmonės, kurie žiūri į sportininkus, nu, gyveni nuobodų gyvenimą. Jo, jo, ne, aš stengiuosi kažkiek, bet tai yra mano jau gyvenimas. Man nereikia kažkaip ypatingai stengtis. Ar aš ten kartais, ar aš kartais suvalgau tenais burgerį su tuo pačiu alum? Taip. Bet viskas, man atrodo, remiasi kiek išdegini kalorijų, kiek suvartoji. Kartais jeigu jaučiu, kad kad šiek tiek persistingiau, tai tai tiesiog pafestinu kažkurį laiką tenais ir ir tiek.
Ai, bet vis tiek, nu, sąmoningai tą darai. Nėra taip, kad žinai, ką noriu, valgau pagal apetitą ir viskas. Aš ypatingai nesu, pavyzdžiui, saldumynų mėgėjas. A kas liečia gėrimus, geriu arba vandenį. arba kaip ir sakiau, kartais tenais vyno alaus ar dar kažko, kava tenais vais vandeniai visiškai ne mano tema. Tai manau, kad čia automatiškai taip gaunasi, nes jeigu bus pasirinkimas tarp skanaus deserto ir mėsos gabalo, aš mėsą rinksiuos. Nu gerai, tai kaip tau atrodo dienos režimas? A aš čia vat visai neseniai klausiau sezono metu.
Gali papasakot ir sezono, ar ne sezono, nes vat visai neseniai Lebronas Džeimesas pasakojo. Jisai taip detaliai nuo pirmos atsikėlimo minutės jis turi ten kada kokį vitaminą geria, kada ką valgo. Net yra maistas sudėliotas porcijom pagal laiką, pagal viską. Ar pas tave irgi taip kaip profesionalų sportininką viskas yra sudėliota sezono metu? Manau, su juo lygintis tikrai negaliu. Mhm. susidėlioja aišku ir ir ir papildus kada, kokius sezono metu vartoti. Šiaip tai ką atsikeli, žinai, pusričiai. Kelintą valandą keliesi?
Priklauso nuo treniruotės. Dažniausiai mums būna 12 treniruotė, tai kokią 900ą. Oho, taip ilgai miegi? Jo jo jo. Geras. Jo, bet aš gan vėlai ir einu, kas nėra gerai. Bet mes mums kartais rungtynės būna, tarkim, jeigu žaidi Vokietijoj, Graikijos laiku būna 1000 vakaro. Jeigu tu būsi įpratęs eit miegot 1000 vakaro, tavo kūnas jau bus toj miego būsenoj, kaip tu galėsi žaisti. Tai aš dažniausiai, nežinau, be 113 12 nenueinu. Kartais būna ir vėliau, nes, na, aštuonias valandas visą laiką išmiegu drąsiai, kadangi man keltis anksti nereikia.
Tai atsikeli, tada pusryšiai nuvažiuoja anksčiau į salę, kadangi vis tiek rytinis dar tas laikas. atlieki savo prevencinius visokius pratimus, tuomet video, bendra treniruotę, pietus, pietų miegas, vakarien būtinai. Dažniausiai, dažniausiai čia, žinai, vaikus sunku priversti, o sportininkai visi tą pietų miegą turi. Dėl to mūsų vaikui tr su puse metų, bet jam pietų miegas yra šventas dalykas. Jis eina pats, pats mane vedasi, nes žino, kad ir aš miegu. Mhm. Tai tai tai ir iki šiol vat net ne sezono metu ir vis tiek pamiegi, turi įprotį tą.
Jo, nes kartais būna dienų, vat kaip šiandien, kad tiesiog nėra tam laiko ir tau ateina jau ten kokia ten treš valand ir jau tu toksai pradedi knapsėti, bet pralauki tą laiką ir ir viskas. Bet yra tas jau kūnas prašosi. Jo jo jo. O ką tu jauti, kai tu pamiegi tą valandą? Nėra, kad tu dar labiau eiguistas atsikeli? Ne. Aš manau, kad sviausia per ilgai nemiegoti. Tai žinai, tenais jau 45 minutes ar valandą pamiegi. Tai man kaip tik yra toks atsišviežimas visas.
Vis su žadintuvu guliesi tą apie tų miegą. Ai dėl viso pikto, nors jo dažniausiai neprireikia. Mhm. Kaip tau atrodo maistas? Ką tu valgai? Dažniausiai arba košė, arba kiaušiniai. Du tokie žin koš arba kiaušiniai. Na, tai tenais jau kitos variacijos prasideda iš iš to maisto produktų. Šiaip tai daug vištienos, daug angliavandenių, makaronai ir panašiai. Mėgstu visokias kruopas, perlines, grikių ir panašiai. Ten kokį perlotos su tetos surinktais džiovintais baravykais. O gurmaniškai. Jo, matai, valgyt visai nori, tai jau taip kalbu.
Pats gamini? E, kuomet būnu, kuomet mano šeimyna būna Lietuvoje, tuomet dažniausiai jo, nes turi daug daugiau laiko. Vat būnam kartu tada tada ar arba maniškę pagamina, arba užsisakom, arba kažkur nueiname. Aš galvojau, žinai, gal jau ten komandoj a tai yra koks nors šefas arba kažkokia sistema mitybos, kur jum ten pagamina maistą. Tai yra mano komanda, matai, nėra tokia gera dabartinė, bet, pavyzdžiui, NBA būdavo šefai virtuvėlė, kur tu ateini prieš treniruotę, po treniruotės pavalgai už visokį padekalą absoliučiai dar į namus įsineši tenais, kad vakarai būtų.
Tai tai tas sustiguota Europoje matai topiniai klubai jau irgi žengia tuo keliu, pradeda žengti. O žemesnio lygio, kur šiuo metu esu aš, tai tai ne, jie jie dažniausiai ant tokių dalykų neišlaidauja. Klausyk, o kaip treniruočių režimas sezono metu? Žinai, čia daugelis sako, kad jau tris kartus į savaitę nueina, pasportuoja, chuch, jau viskas, čia už tortus galiu valgyt. A, pas jus profesionalius sportininkus, kaip atrodo treniruotės? A kiek jums reikia tų jėgų atiduoti? Turit išeiginių šiaip iš viso?
Šiaip būna sunkiausi mėnesiai vis tiek būna rugpjūtis, rugsėjis, kuomet vyksta pats pasiruošimas ir tuomet draugiškos rungtynės ir jas per daug ten nieks nekreipia dėmesio, tai tada tikrai labai sunkiai dirbam. Po to tas intensyvumas treniruočių sumažėja, bet kiekis ne. Na, pavyzdžiui, aš nežinau, gruodžio berods mėnesį per visą gruodį gal turėjom dvi laisvės dienas sausį, gal tik vieną ten. Po to jau kovą jau daugiau, jeigu mažiau rungty. Realiai nuo fizinio krūvio dvi laisvas. Jo, nu, tai pavyzdžiui, mes žaidžiame sekmadienį rungtynes vienas, tarkim, trečiadienį kitas, tai pirmadienį ta treniruotė nebus sunki, bet tu vis tiek ateisi, pasidarysi tokius visokius atsistatymo pratimėlius, pamesi metimus, kam reikia dar, kas mažiau žaidę, daugiau pasitreniruos, kas daugiau šiek tiek mažiau.
ir ir taip tai jo nedaug tų laisvų dienų, bet dabar anksčiau sportuodavom išvis, kai pradėjau po du kartus dažniausiai. Dabar tų dviejų treniruočių beveik niekur nebėra likę, nes ypatingai Atėnuose nelabai yra prasmės. Tu daugiau praleisi laiko kelyje negu negu negu tos tose treniruotėse. Dažniausiai apjungia tas treniruotes. M tiek tiek treniruoklių salę, tiek video, tiek krepšinį. Tu atvažiuoji vieną kartą. Tai reiškia video. Video. Mhm. Nes atlausi. Jo, jo, jo. Matai, man kai kai kai viskas aišku, aš tai pasakoju.
Jo, yra treniruočių, aš suprantu. Treniruoklių salė su treniruokliais, ten hantelį štangom mėtot krepšinį, tai su kamuoliu, o video ką jūs geiminat? K? Jo, jau ką pradėjot? NB NBA 2K NBA 2K žinai su ne video. Tai yra video analizė tiek savo tiek varžovų. Mhm. M prieš, pavyzdžiui, baigėme rungtynes, kitą dieną per tą treniruotę tau parodys iš vakar rungtynių iškarpas, ką mes dar blogai darėme ir ką norime pataisyt treniruotėse. Artėjant rungtynėm yra video analizė jau varžovų, tai vėlgi kokios jų stipriosios pusės, silpnosios, kuris žaidėjas tenais veržiasi į kairę pusę, kuris į dešinę, kuris daugiau meta, kuris mažiau ir ir panašiai.
kartais būna individualios, kuomet, tarkim, būna koks nors žaidėjas padarę itin daug klaidų ir tu nenori jo, pavadinsiu, drožti prie prie visų tenais, kad atrodytų, kad jis nesijaustų blogai, kad čia vien jisai kaltas. Jam iš karpo atskirai pasikviečia treneris ant solelio ir sako: "Žiūrėk, čia čia čia nenoriu iš to prie visų, bet čia čia čia ir blogai padarei." Nes toks yra posūdis krepšinį, kad video niekada nemeluoja. Kartais per rungtynes gali su treneriu netgi apsiginčyti, kad ne, aš aš čia gerai dariau.
Tada video niekados nemeluoja, pasižiūri ir pamatai. Sunku priimti tą kritiką, kai žaidėjui, kuris tiek metų žaidžia a ir žaidęs NBA geriausiuose klubuose ir tada tau sako: "Žiūrėk, a, Mindaugai, čia vat blogai darei, vat pasižiūrėk, kaip tu čia ir tu tipo, nu, ir kaip tuo metu kuo, kuo, kuo jaunesnis esi, tuo sunkiau priimti. Dabar man lengviau ir paradoksas toksai, kad kuo darai vyresnis, tuo tau mažiau kai kurie treneriai bando rodyti, nes galvoja, kad tu tu supranti. Ir aš atsimenu netgi nuėjau pas trenerį, kuris darė video, sakau, aš žinau, kad aš padariau vakar nemažai klaidų.
Įdėk į video, parodyk prieš chebrą, kad kad aš dariau blogai. Sakau, kad aš jo, nu, ta prasme, jo, nes gali po to atrodyti jaunesiem žaidėjam, kad čia tave kažkaip kitaip žiūri, proteguoja ar panašiai. Tai aš to nenoriu. Pas jus dabar, aš kiek žinau, a, tavo komandoj dar vienas lietuvis lyg ir bus. Turėtų, dar nėra aišku, bet duok, bet greičiausiai. Ir kaip jautiesi, kad atsiras lietuvis komandoj? Bus lengviau ar ar sunkiau? Labai lengviau vienareikšu. Jo, visomis prasmėmis.
vis tiek rūiniai turėt savą žmogų. Jeigu jis yra geras vyras, tai tikrai, nes esu su su ne vienu lietuviu rungtyniavęs užsienyje, tai jeigu ypatingai sutari gerai už aikštelės ribų, tuomet būna geriau ir aikštelėje. O kodėl tu vat sakai būtent lietu su su tais užsieniečiais sunkiau sutarti dėl skirtingų kultūrų? Ar jūs visi žinot, kad jūs a čia ateinat dirbti, darbas ir tiktai darbas ir kad jūsų gyvenimas išsiskirs po kelių metų? Vėlgi priklauso nuo nuo tautybių, bet žinai, su lietuviais vis tiek yra savos, aktualios.
gali ir apie politiką pakalbėti, ir ir apie kažkokias Lietuvos krepšinio lygos rungtynes. A tarp savų pažįstamų kažkoks nu nutiko gal įvykis. Na, tiesiog tas artimesnis ryšys su užsieniečiais. Taip, irgi bendrauju, bet kai pagalvoju per karjerą turbūt 100us žaidėjų sutikau, bet su kai kuriais tu žaidi, kad ir du metus ir po to atsisveikini ir tu galbūt jo gyvenime net nebepamatysi, nes tavo, nes jisai gyvena kažkur vienas yra, pavyzdžiui, Havajuose, tu gyveni Lietuvoj, tai žinai, na gal ir susitiksi, gal ir ne.
Ir metams bėgant tas tas ryšys mažėja, mažėja ir viso labo tiktai, sakyčiau, galėjom rankos pirštus suskaičiuot, kiek jų lieka geri pažįstami ar ne draugai. Tu savęs nebuvai paklausęs Mhm. kas būtų, jeigu nebūtum pasirinkęs krepšinio karjeros? Ar tu jau a žinojai? Aš aš žinau, kad tu dar kai buvai mažas a tu jau tūsinai su savo brolio a su savo broliu ir jo draugais, kurie yra visi krepšininkai. Ar pas tave jau buvo numatyta į ateitį, kad ir tėvai, sportininkai, kad jau čia, žinai, tu krepšiny būsi ir kito kelio tiesiog nėra nei medikas, nei teisininkas?
Va sakai žurnalistika gal būtum, nežinau, puikus laidų kūrėjas, koks ten žurnalistas. A nebuvo taip, kad susimąstei, jog a nu kažką kito galėjai įveikt. Visų pirma, kad žaisiu krepšinį, tai buvo jau nuo mažens turbūt, kad lankysiu krepšinį, nežaisiu. Buvo nulemta, nes mama krepšininkė, brolis, tėtis stalo tenisininkas, tai nu Lietuvoj rinkės krepšinį. Tai jo, dar atsimenu puikiai, kad nuvedė jie mane su metais vyresniais į treniruotes ir aš atsimenu tada mane veža ir aš galvoju, blemba, mano chebra žaidžia ten su mašinytėm, aš čia turiu važiuot ten ant tavęs rėkia ir panašiai.
Ir sugalvodavau, kad galva skauda, pilvas skauda. Tada tėvai buvo, ačiū Dievui, nevertė manęs, sako: "OK, vėliau." Ir tada jau kada aš jau pats norėjau, tada tiktai pradėjau eiti. Bet tu niekados negali numatyt, kad va aš čia būsiu krepšininkas ar futbolininkas ar kažkas, nes procentaliai kiek tampa būtent profesionaliais, kur kur gali iš to susikurt vienokį ar kitokį gyvenimą, tai yra labai maži procentai. Turbūt mažiau negu procentas nuo visų sportuojančių būtų. Bet klausyk, jeigu tai yra mažas procentas, o tai tavo tėvam reik tiesiog medalį uždėti, kad a sūnus užaugino tokius, kurie abu tapo a žinomi krepšinink.
yra ir genetika, ir jo ir tas pavyzdys, jo, tikrai taip pasisekė mums, bet a visuomet aš labai gerai atsimenu, kad na tėvai spaudė mokintis e gerai ir ir tuomet ėjau į 12 klasę atsirado tuometinio Lietuvos ryto pasiūlymas. Tai aš esu vilnietis, Lietuvos rytas siūlo ir čia atrodo užsimerkę turi rašytis. Ir mes paprašėm, kad aš rytais, kadangi 12 klasė, eičiau į mokyklą. sakė, ne, tu turi eit į treniruotę, mes čia galim perkelt tave į kitą mokyklą, bla bla bla ir tenais vos nepadėsim užbaigt tau mokslus dar kur ne ten žinai nuotoliniu kokių jo jo.
Ir mes atsisakėm to kontrakto vien dėl mokslo, nes net ir pasirašęs su Lietuvos ryu ten tų penkių metų kontraktą, ten tu neaišku, ar tu dar būsi tuo krepšininko, ar ne. Dabar šiuo metu tu jūs šeimoje esat keturiese. Nauja šeima, viskas puiku, gražu. Turit kažkokių tradicijų, kurių nelaužote ir jūs šeimoj jų laikotės? Matai, krepšinio dar profesional profesionalų krepšinio, profesionalaus krepšininko karjerą dar turint yra labai sunku turėti kažkokias tradicijas. Pavyzdžiui, man didžiausia mums didžiausiau, šventė yra Kalėdos. Kalėdų Lietuvoje per pastaruosius 12 metų, turbūt 10 metų iš jų nešvenčiau Lietuvoje.
Oho. Tai žinai, kur kur pas mus būdavo nuo mažens skiepyta, kad važiuojam į kaimą, pas močiutę, visa šeima susirenka, kūčiuos ir panašiai. Tai labai sunku. Vienintelis kol kas toksai išsigrynino, tai yra, kad a per mano gimtadienį, kad ir kur bebūčiau, būname kartu. Bet kai pagalvoju, jeigu tarkim ateinančiais metais mes tą dieną žaisime kur nors išvykoje nežinau Ispanijoj tarkim tai ta tradicija labai greit sulūžta. Tai tu visą šeimą atsivežk į Ispaniją prieš rungtynes. Taip, prieš rungtynes. Taip.
Bet tai kokie, klausyk, yra begėdžiai per per šventes rungtynes organizav? Jo, mes, pavyzdžiui, tiek tiek Italijoj, tiek Amerikoj žaidėme per Kalėdas 1 val. dienos 25 deną, nes kaip bebūtų, tu esi kaip yra muzikantai, a, scenos ten teatro scenos atstovai, kurie būtent per šventinį laikotarpį dirba, kad žmonės ateitų juos pasižiūrėti ir kartais ir aš einu. Taip. Ir mes esame savotiški aktoriai, į kurių ateina žmonės pasižiūrėti. Nu tu teisus. Jūs esat pramogos dalis. Krepšinis yra pramoga žiūrovas. Ir aš sakau, aš čia čia nuskambės blogai gal, bet a kaip yra kultūra, yra teatras, eina žmonės žiūrėt.
Krepšinis iš dalies irgi tas yra. Tai krepšinį tu nežinai, ką pamatysi. Tu, tarkim, teatre nuėjęs žinai, kad yra scenarijus, išmokti žodžiai ir tenais bus taip, kaip jau viskas su su sure surežisuota. Krepšinyje tu nesurežisuosi. Kiekvieną dieną būna vis kitaip. Nu, bet tu čia apie teatrą gerai užsiminei. Kartais žiūrint krepšinį tikrai atrodo, kad jūs ten tiek vaidinat. Būna būna klausyk, tikrai ten tiek vaidybos yra, nes kartais atrodo, žinai, pirštu pajudino, jau ten skrenda per aikštę, viską būna, būna, būna.
Na, kol, kol, nežinau, kol arbitrais nedirbs koks norsajus, tol taip ir bus, nes bandai visomis priemonėmis laimėti tas rungtynes legaliomis ar ne visai. O vaidba a kai kuriem taip esi esi atradęs savo kokį nors tokį žinai a aktorystės gebėjimą, kuris visą laiką paeina? Ne, nemanau, kad yra. Čia priklauso ir nuo teisėjų. Tu turi galų gale žinoti ir ir teisėjus, kaip jie reaguoja. Pavyzdžiui, kiti, jeigu pamato, kad vieną kart suvaidinai, kitąkart, kai bus tikra pražanga, jie nešvilps, nes yra principingi.
M tai tai turi atsirinkt labai kas kas ir kur kštingi ane? Jo. Ir, pavyzdžiui, netgi atsimen NBA, tai m treneriai liepdavo išmokti teisėjų vardus ir pavardes, kad tu priėjęs prie jų nesakytum ten hei ref, sakytum vardu kreiptumėtės, kreiptumeis, nes tai yra pagarba tam žmogui, kad tu jo vardą žinai, o nes nesikreipi kaip į profesijos atstovą. Jis juk teisėjas dažniausiai nesauga tau: "Ei, žaidėjau, dažniausiai žino tavo vardą, nes pas tave ant nugaros parašyta." Nu jo, paprasčiau biškį.
Jam paprasčiau šiek tiek tau reik prisim irgi galėtų tuos turėt kaip ofise, žinai, darbuotojai. Taip. Kaip tas jausmas būti komandos kapitonu? Didelė atsakomybė. A ar tai nieko nekeičia iš esmės? Mūsų klube gan sudėtinga, nes dažnai būna visokių finansinių problemų, tai tuomet žaidėjai skundžiasi tau, tuomet skambini ar prezidentui, ar dar kažkaip, jeigu ten tas užsitęsė, vėl galvoji, ką daryt, ar čia boikotuot, ar ką, tai reikalų tuo klausimu tikrai yra. Ai, toksai kaip prarabas, žinai, staty. Tu taip esi, tu esi ta jungiamoji dalis tarp trenerių ir to, jeigu kažkokios problemos ar ar žaidimas nesiklijuoja, ar a žaidėjai rūbiniai sako, kad per daug pavargę, tu nuneši treneriams žinią.
Jeigu treneriai kažkuriuo žaidėju nepatenkinti, bet nenori ten labai kritikuot, pasako tau tu per savo prizmę nesakai, kad čia treneris man sakė, bet tu bandai kažkaip Mhm. Mhm. Tu dabar išėjai iš rinktinės, nu jau visur papasakojai apie tai, tai čia jau turbūt pas mane nieko naujo nepapasakosi. Mhm. Bet jau kai tiek papasakojai ir tiek visur nuėjai ir jau vat praėjo laiko, dabar nėra tokio, kad gal visai būtų faina dar sulošti. Yra, yra ir bus. Yra ane? O kodėl tada tu taip priėmei sprendimą?
Taigi dar nesi senas, dargi gali? Krepšininko prasme gan. Bet ar galėjau patekt? Jo, manau ir ir su treneriu Irmu kalbėjau ir bandė atkalbėt, bet aš sakau, čia buvo sprendimas priimtas dar prieš prieš kur galvojau, kad pateksim į Paryžiaus olimpines ir baigsiu būtent su su olimpiada, nes a tau reikėjo tokio žinai, kad vyšni ant torto ten baigti, ane? Pamatei, kad ne, tai galvoji jau tada ir tada galvoju, bet bet bet po pasirodymo periką kuomet pralaimėjom, nes norėjo tokią natą užbaigt, nusprendžiau, kad dar sudalyvausiu tuose languose ir manau, kad labai tas gražus ir savalaikis atsisveikinimas buvo.
Nesinorėjo mane, kad jau ten išneštų arba sakytų, kad gal jau tu nevažiuok. Tai tai norėjau pats pabaigt ir labai labai gražiai gavosi. O motyvai tokie, kad vaikutis auga ir tai man norisi su kuo daugiau laiko praleisti. Ir pavyzdžiui, šitą vasarą manau, kad tas mūsų ryšys buvo nu neįtikėtinai sustiprintas ir manau, kad jau vieto partinavau daug. esu laimingas, kad kad galėjau, kad ėmė kiek kiek kiek kiek kiek padėjau, kiek ne. Ir tas pats atsisveikinimas buvo ypatingai emocingas.
Netgi atsimenu, grįžom po rungtynių kitą dieną, įsijungėm tą transliaciją su Lina sėtim, žiūrim, verkiam. Tai man vis tiek tas etapas, kai kai kai klausia, kuriame klube tau buvo smagiausia ar geriausias etapas, tai vienareikšmiškai visi geriausi ir kartu liūdniausi prisiminimai su rinktine. Jeigu taip, žinai, tu jau strategiškai numatei savo išėjimą iš rinktinės, tai gal jau strategiškai esi numatęs ir kada baigsi karjerą, ne? Ar kas kas tavo gyvenime turi nutikti, kad nu vis tiek fiziškai taigi tu gal žinai, kad nežaisi 50 ar dar galvoji žaisi 50?
Aš esu nusistatęs tokį maksimumą iki kada galėčiau rinktiniauti, tai iki tada, ko kai kai kai vaikas pradės eiti į mokyklą, nesinorės tada tampyti po visas pasaulio šalis, nes atsimenu, jam buvo gal du su puse metuko ir jis jau buvo gyv gyvenęs, gyvenęs trijose šalyse, Lietuva, Graikija, Turkija. Aš manau, kad tai tuo pačiu plečia jo požiūrį, bet kuomet prasidės mokykla, norėtųsi jau šiek tiek to seslumo. Tai aš sakau, esu nusibrėžręs maksimumą, ar jį pavyks pasiekt? Tai čia iki 40 metų realiai plius minus.
Nu biškį mažiau gal turbūt. Jo. Nu, ir aišku reik žiūrėt kaip kaip sveikata, kaip noras, kokie pasiūlymai. Galų gale man tikrai nesinorėtų važiuot ten, kur yra prastas miestas, galų gale šalta ir dar komanda pralaiminti. Tai į Reikieviką, jo pavyzdžiui Islandijoj pusę metų tamsoj. Taip, taip, taip, taip. Tai vat. A nu aišku, po Ispanijų, Graikių būtų sudėtinga. Aš esu labai laimingas. Mano visos beveik lokacijos buvo nuostabios. Tai tai jeigu toliau taip tęsis, tai kol nepažaids. O esi numatęs, ką veiksi po to?
Kelis kelis variantus tokius svarstau, bet be abejo dauguma jų vis tiek yra prie krepšinio, nes tiek metų tiek pažinčių turi, tiek ryšių, tiek tiek žinių. Norėtųsi išlikti jome. Tuo labiau, kad man kuo toliau, tuo jis labiau patinka. O ką turi omeny prie krepšinio? Tai klubo kažkokį tai treniravimą užsiim. Aš aš visąlaik galvojau apie agentavimą ir aš aš labai tikiuosi, kad po karjeros nereikės man būtent dirbti darbo, kad išgyventi ir aš kad galėsiu netgi tuo pačiu ar agentu ar kitu būti to iš tų paskatų, kad tu nori tikrai tiems žaidėjams a gero padėti.
Šiaip turbūt yra geriausias jausmas dirbti, kai nereikia galvot apie pinigus, kad išgyvent, nes tada gali dirbti. O jeigu dar jie šalia, tai jina išvis tada pasakoja. Bet sakau, bet pirminė idėja tokia, nes kai yra stresas apie išgyvenimą, tai visai kitoks tas darbas tampa. Taip. Tai jisai tampa jau nebe toks mielas, kaip kaip čia vėlgi palyginimai, kaip ir sakiau, kad dėl ko su rinktine yra visi tai geriausiai prisiimai, nes tenais nėra iš kažkokių finansinių paskatų. Dažnai sako: "Jeigu rinktinė laimė, tai laimi visa Lietuva.
Jeigu rinktinė pralaimė, tai jie pralaimėjo." Taip, taip, taip, taip. Kaip, kaip tu tvarkaisi su kritika? Tai sakau, aš kažkaip svarbiausia būt savikritišku, mokėt iš savęs pasijuokt. Man kas buvo labai sunku pervažiavaus į Žalgirį, aš visus juo kelius priėmiau labai rimtai ir tada kai kai pamato, kad tu reaguoji, nu tada tave dar labiau drožia ir jau antrais, trečiais metais tu pats iš savo trūkumų kažkokių pasijuoki, neleidi kitiems ir tada būna viskas daug lengviau. Tai ką jie iš tavęs juokiasi?
Ai, yra, nu tai žinai, čia pradedant a plaukais, tada dar buvau atsipinu nusipirkęs tokius ortopedinius batus kaip laivai ir aš ateinu, vat, matai, jau tau juokinga. Ir aš ateinu su tais, nu, sakau, tu taip parodyk su su tais, tai va tokie ir buvo. Ateina visi, ką tu čia užsidėjęs tenais, nu, ir žinai ir prasidė ir tada ateini tenais jau tie batai patreniruotės ant piedestalo už, žinai, uždėti. Ir aš sakau: "Nu, aš vaikščiosiu, man čia nugarai gerai."
Nu tai pavaikščiojau savaitę ir jau tie batai atsidurdavo vis gražesni ir gražesnėj vietoj, kol sakau, nu ok, laimėjot chebra nebeisiu nebeisi. Eisi vienas pasivaikšču ką dėl plaukų, tai galbūt anksčiau ir juokiasi, bet dabar tu žinai, kad jaunimas cheminis darosi taip kad būtų garbanota. Štai kaip apsisuko pasaulis. Taip taip taip taip. Dabar jau trendas. Ne, ten tuo metu pas mane va tai tik pasižiūri nuotraukas tikrai blogai, žinai. Nu dažniausiai, kai pažiūri nuotraukas atgal, viskas atrodo blogai. O kodėl mes tokie žmonės esam, kad mes kai pasižiūrim save praeityje, mums net gėda pačius save žiūrėt.
Čia žinai, pavyzdžiui, dabar irgi pats apie save, aš apie save galvoju, kad na dabar aš esu turbūt savo gyvenimą jau protingiausias turbūt ir pagalvoji, koks prieš net prieš du metus koks aš dar durnas buvau. Ir žinai, už dviejų metų tu vėl pagalvosi apie save šiandien dieną, kur va dabar mes sukalbam ir atrodo kokie mes čia protingi sau. Už dvi metų pagalvosim, blemba, durni dar buvom. Klausysim, a galėjom ir geriau pakalbėti šitam podkaste. Bet tu vat jau dabar, žinai, a paminėjai tą a tą t būseną, kai mes žiūrim į save praeity ir vertinam kažkaip tai neigiamai.
Mums atrodo arba mes juokingai ten atrodom, arba pasakėm kažką ne taip. Bet tu esi labai aktyvus socialiniuose tinkluose. Šiaip nustebau, nes tikrai nemažai daliniesi viskuo. Am kaip tu atsirenki, ką rodyt ir ko nerodyti ir ar nebijai rodyti savo asminio gyvenimo, namų, a, nežinau, buvimo su šeima, vaikų rodyti. Aš aš suprantu, ką tu sakai. Ir mes, pavyzdžiui, patinka kai gimę, ten ten pirmus mėnesius stengiamės išvis nerodyt. Dabar žinai kaip būna, kai dar neturi vaikų ir tau pradeda kokia nors ten mamytė rodyt savo vaiko nuotraukas ir nu okurias nuotraukas pamatei, įdomu ir po to pradeda jau jinai tenais rodyt, rodyt, rodyt ir ten valandą laiko, žinai.
Ir aš visą laik galvodavau, blemba, nu man neįdomu, man užteko. Aš pamačiau, taip, tavo vaikas labai gražus ir dar tu pats pastebi, kad tu savo vaiką jau pradedi kažkam rodyt. Ir atrodo į tuos socialinius tinklus nor tu nori tuo džiaugsmu vos ne pasidalinti, žinai. Bet bet jo, bet save riboji ir ir ir Lina visą laiką sako: "Nu, užteks, užteks." Jau mane riboja tais klausimais, nes jinai, nes jinai yra uždaresnė tais visais a klausimais. Tai a tai pas jus šeimoj a Lina yra uždaresnė.
Jo, tu esi tas, kuris labai norėtų viską rodyt. Jo, jo, jo. Ne viską, ne viską, žinai. Čia vėlgi vat kur prieš tai klausei, kokias pamokas įsinešiau, tai vat viena iš tų pamokų turbūt ir būtų. Bet žinai, man tas, pavyzdžiui, kad laimę mėgsta, tylą. Nu iš dalies gal, bet jeigu pas tave kažkas yra faino, kodėl nepasidalinus? Nes aš apskritai buvau Instagramą, kuomet susikūriau, jis pas mane buvo uždaras ir buvo tik draugai, kad aš galėčiau dalintis su savo draugais, kas jiems įdomu.
Tuomet, kuomet pasirašiau kontraktą į NBA, man agentai sako: "Žiūrk, sako, yra nemažai visokių reklamos, gali būt dylų, atsirakink, bus foloveriai ir taip toliau ir panašiai." Ir tada aš jau žiūriu daugiau ne į taip, kad aš čia dalinčiausi su savo draugais, bet dalinčiausi jau daugiau su visuomene ir ne tik ką tu veiki, bet ir tarkim, jeigu tas pats buvo tenais aukcionas Ukrainai ar kažkas tokio arba tenais būna vaikučiai sergantys ligom su Rimanten fondu, tu tą platformą gali naudot ne tik savo šeimos, nežinau, parodymui ko kas mano nėra pagrindinis tikslas, bet būtent kažkokiam net ir švietėjiškai veiklai po to gauni ir kažkokį reklamos užsakymą, tai aš daugiau žiūriu taip iki pusiau darbo, bet jeigu tenais būtų vėl kaip skelbimų lenta arba tenais vėl kaip kažkokia, vėl niekam
neįdomu, todėl tu turi kažkur rasti tą viduriuką. Dar pas mus yra irgi dabar jau dabar keičiasi naujos kartos ateina. V, pavyzdžiui, jeigu būtų koks nors krepšininkas prieš 15 metų Tiktoke šokęs, nu, tai jis ten ten, nu, jau būtų strėlių gavęs ten rinktinėj gerokai. Jau pašaipu ir viską tenais lengva gyvenimo nebūtų. O dabar žiūrėk, visa rinktinė šoka. O dabar žiūri tenais, pavyzdžiui, Matas Buzelį šoka. Nu ir super atrodo ir žinai Mantas, aš aš turbūt nešokčiau taip, bet aš puikiai suprantu jį.
Jis visai kitoj aplinkoj, kitoj kartoj užaugęs ir šaunu gal tu taip nesakyk, pas tave auga, supranti, vaikai. Taip, taip, taip. Tuoj tave pastatys prieš kamerą, sakys: "Tėte, taip taip žiūrėk, Tiktoko trendas." Mes, žinai, mes ir esam ir pašokę. Linos dukra buvo tenais uždės muzikytė ir turim labai tokių fainų video, kurie net neabejoju, kad būtų ir visuomenėj smagu pamatyti, juokinga, bet kažkaip dar aš save esu perlaužęs Instagramą, bet tiktokio dar ne. Bet būna save pagaunę naršydamas internete, kad žiūri kažką tai ir tada palauk, aš visiškai nenaudingą laiką leidžiu ir tada išjungi ir ir galvoji, o ką dabar kuo dabar užsiimti, kad naudingai laiką leist.
Aš pradėjau šachmatai žaisti, tai jo, man t aš aš žinojau visą laiką tuos ėjimus, bet a teta man padovanojo šachmatų lentą ir kažkaip galvoju, blemba, dabar, kad ir kelionėse parsisiunčiau porą komandos draugų įkalbėjau. Tai jūs online žaid kelionėse. Jo. Ir ir dabar yra tas chess.com, man atrodo, pats pagrindinis. Tai tenais ir tu turi reitingą ir labai įdomu. Žaidi su žmogum. Tai tai iš Indijos, kitas jau žiūri iš iš kokių Filipinų, iš Amerikos. su jis dar kažką ten pačatint gali.
Tai kuomet turiu laisvo laiko vietoj skrolinimą, aš dabar pas mane didžiausias screen taimas mobiliam būna šachmatai. Žinau, kad tau reikia lėkti, skubėti, todėl nebelaikysiu tavęs. Ačiū tau, Mindaugai, kad apsilankei mūsų jubiliejinėje laidoje. Tai ačiū visiems, kad žiūrėjote. Nepamirškite uždėti laiko, paspausti mygtuką prenumeruoti ir, aišku, parašyti komentaro. Na, ir dar kartą priminsiu, kad jeigu norite prisidėti prie mūsų laidos bendros labdaros vaikams, tai tiesiog paspauskite fengs mygtuką ir tą sumą, kurią paaukosite, jinai visa nukeliaus a onkologinėms ligomis sergantiems vaikams.
O su jumis susitiksime jau kitą savaitę. Iki. เฮ [Muzika]