Prezidentų apsauginis: kodėl saugomas asmuo niekada netampa draugu

Kai sėdau kalbėtis su Dainiumi Repšiu, galvoje turėjau filmų vaizdą: apsauginis, kuris po kelerių metų tampa šeimos dalimi, žino visas paslaptis ir prireikus pastoja kelią kulkai. Paklausiau jo tiesiai, ar per ketverius metus šalia to paties žmogaus neatsiranda bičiuliško santykio. Atsakymas buvo be jokios dramos.

„Jis nėra mano draugas. Tai yra mano saugomas asmuo. Jis tą dalyką irgi supranta, kad aš nesu jo draugas."

41:09 laidoje

Repšys yra Vadovybės apsaugos tarnybos pareigūnas, saugojęs Lietuvos prezidentę ir kitus svarbiausius valstybės asmenis. Lygiagrečiai su tarnyba jis užsiima galiūnų sportu ir yra tapęs STIHL pasaulio galiūnų taurės vicečempionu. Šitas jo sakinys man pasirodė svarbesnis už visas kortežų istorijas, nes jis paaiškina, kaip apskritai veikia šis darbas.

Atstumas yra įrankis, ne šaltumas

Repšys pasakojo, kad bendriniai klausimai užduodami: kaip vaikas auga, kaip laikaisi, kaip sportas. Bet ties tuo ir sustojama. Tai nėra nemandagumas ir ne charakterio bruožas. Tai sąmoningai laikomas darbinis atstumas, apie kurį žino abi pusės. Jis pridūrė, kad baigus tarnybą žmogus pro šalį eidamas prieis ir pasisveikins, bet draugais jie netampa nei tada, nei po to.

Kodėl tai svarbu, supranti tik pagalvojęs, ką apsauginis iš tikrųjų turi daryti. Einant šalia stebima aplinka nuo žemės iki viršaus, dalis komandos dirba matomai, dalis nematomai.

„Mes tokie kaip ir matomi, kaip ir nematomi."

2:48 laidoje

Sprendimai priimami per sekundes. Repšys sakė, kad įvertinus grėsmę saugomo asmens gyvybei kliūtis būtų taranuojama, ir pats pavadino tai slidžiu dalyku, kuriam reikia nuolat stebėti, kas vyksta priekyje ir gale. Žmogus, kuris yra tavo draugas, tokį sprendimą priima per emociją. Žmogus, kuris dirba darbą, priima jį per procedūrą.

Riba lieka ir po tarnybos

Antra vieta, kur man tapo aišku, jog kalbame apie profesijos taisyklę, o ne apie uždarą būdą, buvo klausimas, ką buvęs apsauginis gali papasakoti. Slaptumo žyma dokumentams turi galiojimo laiką, taigi formaliai kažkada tampa galima.

„Kelt į viešumą aš nemanau, kad tai yra etiškas dalykas. Kaip ir galima būtų, bet neetiška. Aš to dalyko tikrai nedaryčiau."

47:08 laidoje

Jis pridūrė, kad pasakoti galėtų nebent apie patį darbą ir jo specifiką, tiek, kiek leidžia to paties žmogaus privatumas. Tai riba, kuri lieka net tada, kai teisiškai jos nebėra. Man tai buvo netikėta, nes viešumoje esame įpratę prie priešingo modelio: kai tik galima, papasakojama.

Kaip į šį darbą patenkama

Kad nesusidarytų įspūdis, jog tokie žmonės tiesiog gimsta santūrūs, verta pasakyti, kaip vyksta atranka. Pirmas reikalavimas net ne fizinis.

„Pirmas yra nepriekaištinga reputacija. Negali būt teistas, negali būt sėdėjęs, tu turi būt doras pilietis."

10:54 laidoje

Tikrinamas ne tik kandidatas, bet ir šeima, žmona, tėvai, artimiausi draugai. Reikalingas išsilavinimas ir bent viena iš Europos Sąjungos kalbų. Po to eina trijų ar šešių mėnesių mokymai su praktinėmis simuliacijomis, o prie saugomo asmens vis tiek niekas iš karto nepastato: pirma pastatų apsauga, Seimas, Vyriausybė, gyvenamosios vietos. Kitaip tariant, į šį darbą ateinama per filtrą, kuris atrenka žmones, gebančius laikytis taisyklių tada, kai jų niekas netikrina.

Mano kampas

Man labiausiai užkliuvo tai, kaip ramiai Repšys apie tą atstumą kalbėjo. Jokio kartėlio, jokio pasipuikavimo. Jis tiesiog aprašė taisyklę, su kuria gyveno metų metus. Ir tada pagalvojau, kiek darbų, kuriuos dirbame mes, remiasi tiksliai priešinga nuostata: kad su klientu, vadovu ar kolega reikia susidraugauti, nes tada bus lengviau.

Apsaugos darbe tai neveiktų. Draugystė kuria lojalumą asmeniui, o šis darbas reikalauja lojalumo procedūrai. Jeigu tave kas nors emociškai pririša, tavo vertinimas pasikeičia būtent tuo momentu, kai jo tikslumas svarbiausias.

Nedarau iš to gyvenimo taisyklės, nes dauguma mūsų darbų nėra apie gyvybę. Bet vieną dalyką iš čia pasiimu: būna santykių, kuriuose atstumas nėra atsiribojimas, o pati paslauga. Jeigu jūsų darbas yra pasakyti nemalonią tiesą, per artimas santykis su tuo, kuriam ją sakote, yra ne pagalba, o kliūtis.

Ir vienas praktinis dalykas, kurį verta žinoti visiems, net jei apsaugos darbas jums nerūpi.

„Neprisilipdyt prie kortežo. Mes patys nepaliekam to kortežo, bet informuojam policiją. Šiais laikais visur kameros, jis gali būt vėliau po to surastas."

20:40 laidoje

Pagal kelių eismo taisykles pamačius kortežą reikia trauktis į dešinę ir praleisti. Prisikabinusius iš paskos fiksuoja kameros, o apsaugos automobilis kolonos nepalieka, tik praneša policijai.

Visas pokalbis su Dainiumi Repšiu: https://tapkgeresniu.lt/laida/Iw22mz0gUuY