Ką privatus detektyvas Lietuvoje gali ir ko negali: sekti sutuoktinio jis nesiims
Detektyvas Romualdas Zaleckis paaiškina, kodėl Lietuvoje įtarimas nėra pagrindas sekti žmogų ir dėl ko į detektyvus kreipiamasi iš tikrųjų.
Prieš laidą buvau tikras, kad žinau, kam skambina žmogus, įtariantis neištikimybę. Filmuose ir serialuose tai vienas telefono skambutis, vokas su nuotraukomis ir sąskaita. Kalbindamas privatų detektyvą Romualdą Zaleckį išgirdau, kad Lietuvoje tokios paslaugos tiesiog nėra, ir ne dėl to, kad detektyvai nemokėtų jos suteikti.
Zaleckis yra buvęs kriminalinės policijos operatyvinis įgaliotinis ir žvalgybininkas, dabar dirbantis su profailingu ir kūno kalbos skaitymu. Pirmas skaičius, kurį jis pasakė, jau nustebino: laidos metu Lietuvoje buvo tik 22 legalūs detektyvai, o realiai dirbančių, jo spėjimu, dar mažiau. Tai ne pramonė, tai kelios dešimtys žmonių visai šaliai.
Klausiau tiesiai: ar galima pasamdyti jį sekti sutuoktinį.
„Mūsų įstatymas yra daug griežtesnis, ir tiesiog taip sakyti, kad mes galime sekti sutuoktinius arba kitus žmones, nėra pakankamas teisinis pagrindas. Vis dėlto privatumas visada yra aukščiau už kažkokį įtarimą."
12:44 laidoje
Svarbi šio sakinio dalis yra ta, kuri eina toliau. Privatumas, pasak Zaleckio, yra viršesnis ne tik už įtarimą, bet ir už šeimos interesų pažeidimą ar turtinį praradimą. Tai reiškia, kad net turėdamas rimtą priežastį ir pinigų, žmogus negauna teisės į kito žmogaus sekimą.
Kodėl Lenkijoje tai veikia kitaip
Nuostabą sukelia ne pati taisyklė, o tai, kaip smarkiai ji skiriasi nuo kaimynų. Zaleckis sako, kad iš Lietuvos paskambinti į Lenkiją ir gauti atsakymą užtrunka mažiau nei dieną.
„Lenkijoj žymiai daugiau detektyvų ir žymiai didesnė rinka, ir ten, jeigu iškyla klausimas dėl partnerio patikimumo, tiesiog skambini."
5:05 laidoje
Tose šalyse, jo teigimu, tokia veikla vykdoma be atodairos, nors ir ten ji riboja privatumą. Lietuvoje pasirinkta priešinga pusė. Vertinti, kuri geresnė, nesiimu, bet naudinga žinoti, kad tai yra apsisprendimas, o ne techninė kliūtis: įrangos, mokėjimo ir patirties čia netrūksta, trūksta teisinio pagrindo.
Iš to paaiškėja ir kodėl detektyvų Lietuvoje tiek mažai. Rinka maža ne todėl, kad žmonėms neįdomu, o todėl, kad populiariausia paslauga, kurios jie ateina prašyti, tiesiog neparduodama.
Dėl ko į detektyvus kreipiamasi iš tikrųjų
Vietoj sekimo lieka trys sritys, ir jos nė iš tolo neprimena filmų. Pirmoji yra informacijos rinkimas civilinėms byloms apie skolininkus ir kreditorius. Antroji yra ta, kurios niekada nebūčiau spėjęs.
„Viena iš detektyvinės veiklos paslaugų yra konsultavimas, kaip teisingai surinkti įrodymus, kaip uždokumentuoti, ką gali padaryti detektyvai, kiek galima stebėti viešoje vietoje."
7:33 laidoje
Tai yra tikroji paslauga įtariančiam žmogui: ne sekti už jį, o paaiškinti, ką jis pats gali padaryti teisėtai ir kaip tai užfiksuoti taip, kad vėliau turėtų vertę. Trečioji sritis su santykiais nesusijusi visai.
„Labai pelninga sritis arba tokia svarbi yra pasiklausymo aptikimas, nes žmonės vis tiek turi daug tos įrangos, ją galima įsigyti rinkoje."
7:54 laidoje
Pasiklausymo įrangos ieškoma automobiliuose ir biuruose, dažniausiai tada, kai iš organizacijos nuteka informacija. Zaleckio žodžiais, tai jau ir prestižo reikalas: jei svarbūs duomenys iškeliauja į išorę, tai tiesiog neleistina. Įdomu tai, kad įrangą, kurios ieškoma, gali nusipirkti bet kas, nes ji laisvai prieinama rinkoje. Sekti žmogų teisėtai negalima, o priemonių tam gauti lengva.
Būtent čia ir slypi tikroji šios profesijos logika Lietuvoje. Detektyvas dažniau yra tas, kuris tikrina, ar niekas neseka tavęs, nei tas, kuris seka už tave.
Ką pastebėjau pats
Laidos metu pagavau save galvojantį garsiai: gal gyvenime geriau mažiau žinoti ir ramiau gyventi. Iš pradžių tai skambėjo kaip pasiteisinimas, bet po pokalbio atrodo kitaip. Žmogus, kuris nori nusipirkti tiesą apie savo artimą, iš tikrųjų nori nusipirkti sprendimą, kurio priimti nedrįsta pats.
Man užkliuvo dar viena vieta. Įstatymas čia gina ir tą, kuris įtaria, nes surinkti įrodymai jam beveik niekada nepadeda taip, kaip įsivaizduoja. Jie paprastai tik patvirtina tai, ką jis jau žino, ir prideda jausmą, kad buvo sekamas jo paties namuose.
Nesutinku su viena mintimi, kurią išgirdau iš savęs paties laidoje. Mažiau žinoti nėra sprendimas, kai kalbama apie pinigus, verslo partnerį ar organizacijos duomenis. Ten kaip tik reikia žinoti, ir būtent tam yra teisėti būdai. Ramybės kaina galioja tik ten, kur informacija nieko nepakeičia, o tik skauda.
Ką su tuo daryti
Jei kyla įtarimų dėl artimo žmogaus, sekimo paslaugos ieškoti neverta, nes teisėtai jos Lietuvoje negausite. Naudingiau kreiptis konsultacijos dėl to, ką galite daryti pats ir kas turės vertę teisme. O jei nerimą kelia ne šeima, o darbas, ir jaučiate, kad informacija iš organizacijos nuteka, patalpų bei automobilio patikra yra realiai egzistuojanti ir teisėta paslauga.
Visas pokalbis su Romualdu Zaleckiu: https://tapkgeresniu.lt/laida/9GpuaqGmgPY
Šis tekstas parašytas pagal pokalbį „DETEKTYVAS: Žmonių SEKIMAS, Priversti pasakyti TIESĄ, Profilingas, KŪNO kalba | TG 067".
Daugiau šia tema
- Apsvaiginimas: sprendimą kreiptis galima atidėti, įrodymą ne 3 min. skaitymo
- Kodėl sunku išeiti iš blogų santykių: ką iš tikrųjų duoda aukos pozicija 4 min. skaitymo
- Kas iš tikrųjų dalijama skyrybų metu: pensijos, kriptovaliutos ir skolos 4 min. skaitymo
- Ar telefonas mūsų klausosi: ko iš tikrųjų sutikome, diegdami programėles 4 min. skaitymo