Kodėl sunku išeiti iš blogų santykių: ką iš tikrųjų duoda aukos pozicija

Ernesta Skulskytė santuokoje praleido dešimt metų, o tikruosius atsakymus, jos pačios žodžiais, suprato tik praėjus keleriems metams po skyrybų. Kalbindamas ją klausiau gana paprasto dalyko: kaip nebūti aukos pozicijoje. Laukiau atsakymo apie savivertę arba apie tai, kaip laiku atpažinti netinkamą žmogų. Gavau kitą.

Skulskytė sako, kad aukos pozicija yra naudinga. Ne skausminga, ne beviltiška, o naudinga tam, kuris joje sėdi. Ir būtent todėl iš jos taip sunku išeiti: tai ne duobė, į kurią netyčia įkritai, o vieta, kuri kažką duoda mainais.

„Jeigu aš esu aukos pozicijoje, realiai man yra naudinga ta situacija."

7:11 laidoje

Kokia čia gali būti nauda

Nauda yra atleidimas nuo pasirinkimo. Kol kaltas kitas, man nereikia atsakyti į klausimą, kodėl aš čia esu, kodėl pasirinkau būtent šitą žmogų ir kodėl leidžiu, kad su manimi taip elgtųsi. Aukos pozicija visą svorį perkelia į kitą stalo pusę, ir tai yra tikras palengvėjimas. Tik jis kainuoja metus.

Skulskytė tai apibūdina be gražinimo, ir kalba pirmiausia ne apie kitas moteris, o apie save bei apie tai, kaip atrodė jos pačios santuokos pabaiga.

„Labai lengva kaltinti kitą: jis yra blogas, man suėdė gyvenimą. Ir sėdi tame pasitenkinime."

8:12 laidoje

Žodis „pasitenkinimas“ čia yra svarbiausias. Jis paaiškina, kodėl žmogus tuos pačius skundus kartoja penkerius metus ir nė karto nepajuda iš vietos. Skundas nėra bandymas išspręsti. Skundas yra atlygis.

Tas pats veikia ir su narcizais

Populiariausias šių dienų santykių žodynas yra pastatytas būtent ant aukos pozicijos. Narcizas, manipuliatorius, toksiškas žmogus: visos šitos etiketės paaiškina, kas man daroma, ir nė viena nepaaiškina, kaip aš ten atsidūriau. Skulskytė čia nedaro nuolaidų nė vienai pusei.

„Labai patogu apkaltinti kitą, bet pasižiūrėti į save: kokiu aš savo elgesiu pritraukiu tą narcizą."

28:56 laidoje

Ji priduria dar vieną dalyką, kurio viešai beveik negirdime: apie moteris narcizes Lietuvoje kalbama retai, nors aukos pozicija yra viena iš narcizo rūšių. Tai nepatogi mintis nė vienai auditorijai, ir būtent todėl ji verta dėmesio.

Kur šitas kampas tampa pavojingas

Čia man buvo sunkiausia pokalbio vieta, ir jos nepraleisiu. Sakinys „tu pats pasirinkai“ yra naudingas tol, kol kalbame apie žmogų, kuris gali išeiti ir neišeina. Jis tampa žiaurus tą sekundę, kai pritaikomas smurtą patiriančiam žmogui, finansiškai priklausomam nuo partnerio arba likusiam su vaikais ir be jokios paramos. Atsakomybė už savo pasirinkimus ir atsakomybė už kito žmogaus smurtą yra du skirtingi dalykai, o supainioti juos labai lengva.

Skulskytė kalba apie pirmąjį atvejį. Pabrėžiu tai todėl, kad iš tokių minčių internete labai greitai padaromas įrankis kaltinti tuos, kuriems ir taip sunkiausia. Jeigu žmogui gresia pavojus, pirmas žingsnis yra saugumas, o ne savistaba.

Kodėl kaltinimas ateina taip vėlai

Aukos pozicija neatsiranda per vieną dieną, ir Skulskytė paaiškina, iš kur ji auga. Pradžioje žmogus nepasako, ko jam trūksta. Ne dėl to, kad nežino, o dėl to, kad nedrįsta arba tikisi, jog kitas pats supras. Tada tai kaupiama metų metus, o kai iškyla į paviršių, iškyla ne kaip prašymas, o kaip nuosprendis kitam.

„Moterys nėra linkusios kalbėti apie tai, ko joms trūksta santykiuose, kas joms yra negerai."

32:16 laidoje

Iš čia išeina ir antra jos mintis, kurią verta pasiimti atskirai. Užuot aiškinusis, kas kaltas, Skulskytė remiasi nesmurtine komunikacija: kalbėti per „aš“, o ne per „tu“. Sakinys „tu visada darai tą ir tą“ pokalbį baigia dar jam neprasidėjus, nes kitas žmogus iškart pereina į gynybą. Ir tai nėra mandagumo klausimas: kaltinimas neduoda informacijos, kurios reikia, kad kas nors pasikeistų.

Ta pati logika galioja ir intymumui, apie kurį poros kalba dar rečiau nei apie viską kita. Skulskytė sako paprastai: užvertos kojytės yra tada, kai užverta širdelė. Kitaip tariant, tai, kas atrodo kaip sekso problema, dažniausiai yra kelių mėnesių ar metų nepasakytų dalykų suma.

Klausimas, kurį verta pakeisti

Praktinė dalis čia labai maža ir dėl to nepatogi. Skulskytė siūlo pakeisti vieną klausimą. Vietoj „kodėl jis su manimi taip elgiasi“ klausti „kodėl aš esu toje pozicijoje ir leidžiuosi“. Tas pats faktas, kitas atsakomybės adresas.

Antras žingsnis yra dar konkretesnis: pasakyti, ko nori, tada, kai to prireikia, o ne tada, kai jau susikaupė. Skulskytės pastebėjimu, būtent iš nutylėjimo gimsta tas labai lengvas perėjimas prie kaltinimo.

„Labai lengva apkaltinti: jis blogas vyras. Palauk, o kaip tu pati iki to priėjai? Ką tu darei, kai pajutai, kad tau santykiuose blogai?"

32:35 laidoje

Man iš viso pokalbio labiausiai užkliuvo tai, kad Skulskytė šitą taiko ne kitiems, o sau, ir kad jai prireikė dešimties metų santuokos ir dar kelerių metų po jos. Tai nėra receptas, kurį pritaikai per savaitgalį. Bet klausimas, nuo kurio viskas prasideda, yra vieno sakinio ilgio, ir jį galima užduoti sau šiandien.

Visas pokalbis su Ernesta Skulskyte: https://tapkgeresniu.lt/laida/ovKHJ-OeZg0