Ar antidepresantai sukelia priklausomybę: psichiatrės atsakymas ir kas ją kelia iš tikrųjų

Baimė, kuri sustabdo daugiausiai žmonių prieš pirmą vizitą pas psichiatrą, yra ne diagnozė. Tai baimė, kad prasidėjus vaistams jų nebebus galima nutraukti. Klausiau gydytojos psichiatrės Ievos Šveikauskienės tiesiai, ir atsakymas buvo be jokių išlygų.

Antidepresantai priklausomybės nekelia. Priklausomybę kelia raminamieji ir migdomieji, kuriuos saugu vartoti iki keturių savaičių. Tai du visiškai skirtingi vaistai, kuriuos kasdienėje kalboje sumaišome į vieną.

„Kartais žmonės bijo net vienos tabletės išgerti, tai irgi taip nereikia, nes netapsi priklausomas."

16:14 laidoje

Iš tos pačios logikos seka dalykas, apie kurį girdime rečiau. Laiku išgerta tabletė gali apsaugoti nuo panikos priepuolio, o ne tik jį gesinti po fakto. Tai keičia patį klausimą: ne ar gerti, o kada.

Depresija, kuri atrodo kaip sėkmingas gyvenimas

Antra mito dalis yra apie tai, kaip depresija atrodo. Įsivaizduojame žmogų, kuris nebekyla iš lovos. Šveikauskienė sako, kad dažniausiai matome priešingą vaizdą: žmonės dirba, sportuoja ir augina šeimas sirgdami.

Ji tai vadina funkcionalia depresija, ir prideda detalę, kuri paaiškina, kodėl tiek atvejų praleidžiama. Kuo aukštesnis žmogaus intelektas ir išsilavinimas, tuo sunkiau ligą pastebėti. Net pačiam sau.

Priežastis paprasta: protingas žmogus randa paaiškinimą kiekvienam simptomui atskirai. Nuovargis yra dėl darbo. Interesų praradimas yra dėl amžiaus. Sulėtėjimas yra dėl miego. Kiekvienas paaiškinimas atskirai skamba logiškai.

Trys požymiai ir dvi savaitės

Vietoj sąrašo iš dvidešimties punktų psichiatrė nurodo tris dalykus: prislėgtą nuotaiką, sulėtėjimą ir interesų praradimą. Svarbiausia yra trukmė: ilgiau nei dvi ar trys savaitės.

Ir čia yra klaida, dėl kurios daugiausiai žmonių atideda kreipimąsi.

„Dažnai žmonės sako: „Bet aš nenoriu žudytis, tai man turbūt nėra depresijos.“ Visiškai nebūtinai. Suicidiškumas yra papildomas simptomas."

10:37 laidoje

Vadinasi, laukti to simptomo kaip patvirtinimo yra ne tik nereikalinga, bet ir pavojinga. Jo gali ir nebūti visą ligos laiką.

Kai vaistas augina svorį

Vienas klausimas, kurio žmonės dažnai nedrįsta kelti gydytojui, yra svoris. Šveikauskienės pozicija čia netikėtai aiški: apetito ir svorio augimas yra rimtas šalutinis reiškinys, į kurį reikia reaguoti.

Jos taisyklė konkreti. Jei po pirmo vartojimo mėnesio kilogramai toliau auga, vaistas privalo būti keičiamas, o ne tiesiog toleruojamas. Tai svarbu žinoti, nes daug kas tyli manydami, kad tokia ir yra kaina.

Atskirai ji kalbėjo apie nerimą, kurį siūlo skaityti ne kaip gedimą, o kaip signalą apie nepatenkintus poreikius ir per daug prikrautą gyvenimą. Kūnas tą signalą siunčia virškinimu, skausmais ir tirpimais, o apie 90 procentų skrandžio opų yra stresinės kilmės.

Valgymo sutrikimas, kurio niekas nelaiko liga

Antra pokalbio pusė buvo apie valgymo sutrikimus, ir ten buvo skaičius, kurio nesitikėjau. Dažniausias sutrikimas yra ne anoreksija ir ne bulimija, o persivalgymas: jis pasireiškia maždaug kas trisdešimtai moteriai, dažniau nei anoreksija ir bulimija kartu sudėjus.

Jis lieka nepastebėtas dėl paprastos priežasties: persivalgymo žmonės liga nelaiko. Tai atrodo kaip valios trūkumas, todėl gydytis niekas neina.

Anoreksija, priešingai, yra reta, bet mirtingiausia iš visų psichikos ligų. Šveikauskienė pabrėžia, kad tai ne išvaizdos, o kontrolės liga: į ją ateinama per kontrolės mechanizmą, nes nėra sudėtingesnio dalyko už valgymo kontroliavimą.

Nesigydant per 20 metų miršta 20 procentų sergančiųjų. Tarp 15 ir 24 metų moterų mirtingumas dėl jos 12 kartų viršija kitas mirties priežastis.

„Aiškiau būt negali, kad tu mirti gali, jeigu mes nesuteiksim tau pagalbos ir jeigu tu nepradėsi valgyti. Ir miršta."

1:03:07 laidoje

Ką su tuo daryti

Tėvams pokalbyje buvo konkreti dalis. Pirmieji valgymo sutrikimo ženklai matomi nuo 10 ar 12 metų: nesustojantis svorio kritimas, maisto ribojimas ir kompensacinis sportas po valgio.

Patarimas, kuris prieštarauja instinktui: kalbėti tiesiai, o ne tylėti iš gailesčio. Tyla čia nėra taktas. Ji tik prailgina laiką iki pagalbos.

O jei šitą tekstą skaitai galvodamas apie save, iš viso pokalbio lieka vienas paprastas patikrinimas. Ne ar tavo gyvenimas atrodo blogai iš šalies, o ar prislėgta nuotaika, sulėtėjimas ir interesų praradimas tęsiasi ilgiau nei dvi savaites. Tai vienintelis kriterijus, kuris čia ką nors reiškia.