Ar verta tylėti, kai apie tave kalba: Danielius Bunkus po dešimties metų be interviu

Kai viešas žmogus patenka į nemalonią istoriją, patarimas beveik visada tas pats: nekomentuok, palauk, viskas nurims. Danielius Bunkus šį patarimą išbandė ilgiau nei bet kas, ką esu kalbinęs. Po skyrybų su Natalija jis dešimt metų nėjo į jokias laidas ir nedavė nė vieno interviu. Mūsų pokalbyje jis papasakojo, kuo tai baigėsi.

Jo išvada prieštarauja tam, ką dauguma mūsų laikytų protingu elgesiu: tyla nesumažina kalbų, ji tik perleidžia jas kitiems.

Dešimt metų tylos

Bunkus yra verslininkas, dirbęs finansų maklerio bendrovėje, vadovavęs gamyklai Kaliningrade ir trejus metus dėstęs Vilniaus universitete. Viešumas jam atėjo ne iš verslo, o per santykius, ir jis atvirai sako, kad pirmi mėnesiai buvo malonūs: kameros, dėmesys, vakarėliai. Paskui atėjo nuovargis.

„Kai mes išsiskyrėm, aš kokį dešimt metų neėjau į jokias laidas, nedaviau jokių interviu. Tiesiog norėjau išnykti iš viso to."

44:00 laidoje

Svarbu suprasti, kad tai nebuvo vien emocinis sprendimas. Bunkus sako, kad žinomumas jam kenkė ir versle, nes žmonės, pirmą kartą susitikę, jau turėdavo apie jį susidarę nuomonę ir priskirdavo jį prie tų pačių pramogų pasaulio veidų.

„Man tai kenkia ir versle, nes jeigu žmonės susitinka ir pamato tave pirmą kartą, jie jau turi išankstinę nuomonę."

44:20 laidoje

Logika buvo aiški: jei nebūsiu matomas, apie mane pamirš, ir ta nuomonė išblės.

Kas nutiko iš tikrųjų

Neišblėso. Per tuos metus apie jį ir toliau buvo rašoma, tik jau be jo paties žodžio. Istorijas apie jo santykius komentuodavo kiti žmonės, o jis pats tylėjo.

„Per tuos dešimt metų manęs niekur mažiau nepasidarė."

44:40 laidoje

„Ar aš šneku, ar aš nešneku, jokio skirtumo: visi turi apie tave nuomonę, koks tu esi, ką tu darai, ką tu moki, ko tu nemoki."

45:00 laidoje

Čia yra esminis dalykas, kurį jis suprato ne iš knygų, o iš dešimties metų eksperimento su savimi. Tyla nesustabdo pasakojimo apie tave. Ji tik pašalina iš jo vieną balsą, ir tas balsas yra tavo.

„Tylėjimas nėra naudingas. Kai jau perlipi tą laiptelį, tu turi pats formuoti nuomonę apie save, nes apie tave suformuos kiti."

45:20 laidoje

Jis priduria ir tai, kaip ta svetima nuomonė susidaro. Ne iš ilgo pažinimo, o iš trumpos akimirkos: iš vienos sekundės ar vienos minutės, kurią žmogus pamatė, arba iš to, ką kam nors naudinga pasakyti.

Kodėl svetimi komentarai tokie drąsūs

Bunkus turi ir paaiškinimą, kodėl apie žinomą žmogų taip lengvai kuriami netiesos. Jo akimis, tai nėra apie tą, kuris aptariamas.

„Žmogus, komentuodamas apie tave net ir visiškai sukurtą melą, jaučiasi geriau, nes jam atrodo, kad jis yra už tave geresnis."

46:00 laidoje

Jei tai tiesa, tyla veikia prieš tave dar vienu būdu. Kai pats nieko nesakai, bet koks išgalvotas pasakojimas lieka be atsvaros, ir jį pasakojančiam nėra jokios kainos.

Kita kalbėjimo pusė

Grįžęs į viešumą, Bunkus atrado ir tai, ko tylėdamas negalėjo gauti. Instagrame jis dalijasi mintimis apie mokslą, verslą ir gyvenimą, ir sako, kad dabar grįžtamąjį ryšį gauna ne tik iš komentatorių, kurie ieško progos pasijusti geresniais.

„Kai aš turiu sklaidą, sakykim, 80 000 žmonių gauna tą žinutę, vienam, dviem, trim galbūt tai padeda, ir buvo būtent tuo momentu, kai jam to reikėjo."

49:35 laidoje

Tai svarbi detalė. Tylėdamas jis apsisaugojo ne nuo neigiamų kalbų, kurios vyko ir be jo, o nuo tų žmonių, kuriems jo žodis būtų buvęs naudingas.

Mano kampas

Aš pats esu viešas žmogus ir kalbinu viešus žmones, todėl šitą dilemą matau iš abiejų pusių. Daug svečių prieš laidą man sako, kad apie kai kurias temas nekalbės, nes nenori kurstyti. Iki šio pokalbio maniau, kad tai beveik visada teisingas sprendimas.

Bunkaus istorija manęs neįtikino, kad reikia atsakinėti į kiekvieną komentarą. Tai būtų kita kraštutinybė, ir jis pats to nesiūlo. Tačiau ji įtikino, kad tyla nėra neutrali. Ji yra pasirinkimas leisti kitiems papasakoti tavo istoriją, ir ilgainiui ta istorija tampa oficialia versija.

Nesutinku su juo tik dėl vieno. Jam grįžti į viešumą padėjo tai, kad jis turi ką pasakyti savo vardu: verslą, knygą, kurią rašo, požiūrį į karą ir mokslą. Žmogui, kurio vienintelis ryšys su viešumu yra skandalas, kalbėjimas gali tik pratęsti tą pačią temą.

Todėl praktinė išvada tokia: jei apie tave kalba, klausk ne ar kalbėti, o ką tu turi pasakyti, kas nėra atsakymas į jų pasakojimą. Jei turi, kalbėk pats ir anksčiau, nei dešimt metų praeis tylint.

Visas pokalbis su Danieliumi Bunkumi: https://tapkgeresniu.lt/laida/lxU6kZ0yjz4