Vaikų išnaudojimas internete: kodėl Lietuva šio skaičiaus neskaičiuoja

Pradėjau nuo skaičiaus, kurį buvau kažkur perskaitęs: JAV statistika sako, kad vienas nepagautas pedofilas per gyvenimą turi apie 250 aukų. Paklausiau Deivido Lio, buvusio kriminalinės policijos pareigūno, trejus metus dirbusio būtent su šiomis bylomis, kaip atrodo Lietuvos skaičius. Tikėjausi, kad jis pasakys kitą skaičių.

Jis pasakė, kad skaičiaus nėra.

„Tokios statistikos kaip ir nieks neveda, nes realiai iš tikrųjų pedofilą patį pagaut yra labai sunku."

3:30 laidoje

Priežastis, jo teigimu, ne tik techninė. Tema jautri, o apsaugos reikia visiems: ir vaikams, ir tėvams, ir patiems įtariamiesiems, nes kaltinimas be teismo sugriauna žmogų nepriklausomai nuo to, ar jis pagrįstas.

Verta sustoti prie to, ką tai reiškia. Amerikietiškas skaičius nėra tikslus mokslas, bet jis bent egzistuoja: yra kas jį skaičiuoja, yra ką lyginti po penkerių metų, yra kuo remtis rašant įstatymą. Lietuvoje tokios atskaitos linijos nėra iš viso. Vadinasi, negalima pasakyti nei to, ar padėtis blogėja, nei to, ar kuri nors priemonė suveikė.

Nuo 10 iki 50 pranešimų per savaitę viename mieste

Bendros statistikos nėra, bet darbo krūvis yra. Lis sako matydavęs Vilniaus skaičius kas savaitę.

„Vilniuj labai priklauso: būdavo savaitę gauni 30 pranešimų, būna savaitę gauni 10, būna 20, būna 50."

5:37 laidoje

Penkiasdešimt per savaitę viename mieste yra maždaug septyni per dieną. Ir čia kalbame ne apie visą Lietuvą, o apie tai, ką matė vienas pareigūnas viename padalinyje.

Iš kur tie pranešimai apskritai atsiranda

Šitas dalykas mane nustebino labiausiai. Aš įsivaizdavau, kad tokius atvejus randa Lietuvos policija: seka, tikrina, ieško. Realybė kitokia. Didžioji dalis pranešimų atkeliauja iš JAV organizacijos, kuri surenka Facebook, Instagram ir YouTube algoritmų pažymėtą turinį ir išsiuntinėja jį atskirų šalių komisariatams. Prie to prisideda tėvai, pastebėję, kad vaikas susirašinėja su neaiškiu žmogumi, ir pačių platformų blokuojamos paskyros.

Vadinasi, tai, ką mes vadiname apsaugos sistema, didele dalimi remiasi svetimų įmonių algoritmais ir svetimos šalies organizacijos gera valia. Lietuva čia yra gaunančioji pusė. Tai nėra kaltinimas pareigūnams: jie dirba su tuo, kas ateina. Bet tai paaiškina, kodėl statistikos nėra. Neskaičiuojama tai, ko pats nerandi.

Ką rodo didžiausias jo matytas diskas

Paklausiau, koks buvo didžiausias jo darbe rastas įrodymų kiekis. Atsakymas: apie trijų terabaitų diskas, pilnai užpildytas ir sutvarkytas į aplankus pagal metus. Ne krūva failų, o archyvas su tvarka.

Bet svarbiausia jo detalė buvo kita: lietuviškos medžiagos ten nebuvo nė vienos. Tas pats pasikartojo ir kalbant apie tinklus. Lis sako neteko susidurti su lietuvišku tinklu, bet iš karto priduria, kad tai nereiškia, jog jo nėra: gali būti tiesiog neužtiktas žmogus, turėjęs nuorodą, arba serveris, prie kurio dar niekas neprisikasė.

Man tai atrodo tiksliausias visos temos apibūdinimas. Mes žinome tai, ką kažkas kitas pastebėjo ir mums atsiuntė. Viską, kas neužkliuvo algoritmui, matome kaip nebuvimą.

Yra ir antra pusė. Lis kelis kartus per pokalbį atsisakė detalizuoti, kaip tiksliai atrodo pranešimas ar kokios apsaugos priemonės naudojamos, ir paaiškinimas buvo paprastas: jeigu tai perskaitys tas, kurio ieškoma, jis apsisaugos. Jis sako, kad naujesnė karta ir taip supranta geriau, kaip pasislėpti, todėl jo kolegoms identifikuoti darosi sunkiau. Vadinasi, filtras, kuris mus pasiekia, gaudo neatsargius. Atsargieji į statistiką, kurios nėra, nepatenka niekada.

Žaidimas, kuris nustoja būti žaidimu

Lis skiria du tipus: tuos, kurie su vaikais susitinka realiai, ir tuos, kurie veikia tik internete. Jo karjeroje realių susitikimų buvo maždaug penki ar šeši. Ir beveik visi sulaikytieji sako tą patį.

„Jie visą laiką sako, kad jie nebūtų realiai susitikę, nes tai jiems yra kaip ir žaidimas."

20:23 laidoje

Man tai skamba kaip pasiteisinimas, ir tikriausiai dalis jo tokia ir yra. Bet svarbiau kita: Lis sako, kad jo praktikoje susirašinėjimas ne kartą ir ne du perėjo į realų susitikimą. Riba tarp interneto ir gyvenimo čia yra ne siena, o durys.

Ką su tuo daryti tėvams

Klausiau jo tiesiai, ko konkrečiai ieškoti, ir jis nedavė nei filtravimo programų sąrašo, nei paskaitos apie ekrano laiką. Davė vieną ženklą.

„Jeigu vaikas tėvus užblokavęs, tai jau ženklas patikrinti, ką jis veikia."

42:00 laidoje

Jis pabrėžė, kad panikos kelti nereikia ir kad vaiko sekimas dvidešimt keturias valandas per parą nieko neduos. Užtenka stebėti bent viena akimi ir žinoti, kad blokavimas nėra paauglystės smulkmena, o veiksmas, kuris kažką reiškia.

Man iš viso pokalbio liko viena mintis. Mes linkę galvoti, kad valstybė kažkur turi lentelę su skaičiais ir kažkas ją stebi. Šitoje srityje lentelės nėra. Tai reiškia, kad pirmas žmogus, kuris gali pastebėti, yra ne pareigūnas ir ne algoritmas, o tas, kuris gyvena su vaiku vienuose namuose.

Visas pokalbis su Deividu Liu: https://tapkgeresniu.lt/laida/1RPIICt7_SU