Iš kur ateina neapykanta internete: dažniausiai ne iš nepažįstamųjų

Kai kalbame apie neapykantą internete, beveik visi įsivaizduojame tą patį paveikslą: anonimas be nuotraukos, žmogus, kurio niekada nesutikai ir nesutiksi. Toks paveikslas patogus, nes leidžia komentarą nurašyti kaip svetimą triukšmą. Kalbindamas verslininkę ir nuomonės formuotoją Simoną Lipnę išgirdau versiją, kuri patogi nėra.

Lipnė su vyru Mindaugu augina elektroninę ir fizinę prekių parduotuvę, kurios 2023 metų apyvarta siekė 3,1 mln. eurų, o viešoje erdvėje ji yra viena iš labiausiai stebimų Lietuvos nuomonės formuotojų. Apie ją aptarinėjančias uždaras interneto grupes ji kalba ne kaip apie nepažįstamų žmonių sambūrį.

„Yra ir mano artimos aplinkos žmonių, su kuriais būdavau vienoj kompanijoj, ir aš per kitur sužinau, kad jie ten sėdi."

20:00 laidoje

Tai keičia visą temos svorį. Vieša nuomonė apie neapykantą internete remiasi prielaida, kad ji ateina iš išorės. Lipnės patirtis rodo, kad bent dalis jos ateina iš to paties rato, kuriame sėdi prie bendro stalo, ir kad ji tęsiasi ilgai.

Laidoje pats pasakiau tai, kas man atrodė akivaizdu: tokiose grupėse sėdintys žmonės savaip protingi, turbūt įdomūs ir greičiausiai nemažai pasiekę. Tai nėra visuomenės paribys. Būtent tada Lipnė ir pertraukė mane sakiniu apie savo artimą aplinką.

Traukia ten ne pyktis, o jausmas, kad informacija gaunama iš pirmų lūpų ir čia pat. Kažkas ką nors paskelbė, kažkas jį nufotografavo, ir po kelių minučių tai jau aptarinėjama. Tas greitis ir sukuria įspūdį, kad skaitai tiesą, o ne gandą.

„Ištisus septynerius metus mane persekioja. Jeigu manęs nebepersekiotų, nebekopijuotų, niekas nebesektų, tada gal galėčiau daryti kažkokias išvadas."

6:09 laidoje

Kodėl tai nelieka uždaroje grupėje

Antra dalis, kuri man buvo naujiena, yra tai, kad uždaros grupės nėra pokalbių aklavietė. Jos veikia kaip medžiagos šaltinis, o iš ten informacija keliauja toliau.

„Žinai, kad žurnalistai rašo straipsnius iš Discordo. Ten super šaltinis, ten viskas vyksta čia ir dabar."

20:41 laidoje

Tokia grandinė paaiškina, kodėl žmogus gali perskaityti straipsnį apie save, niekam nedavęs interviu. Pokalbis uždaroje grupėje pasirodo kaip pirminis šaltinis, nors iš tikrųjų jis yra gandas, tik greitas ir atrodantis kaip informacija iš pirmų lūpų.

Kitas tos pačios grandinės galas veikia dar paprasčiau. Lipnė pasakoja, kad jai dažnai skambina žurnalistai, norintys parašyti straipsnį iš vieno jos įrašo socialiniame tinkle, kurį parašyti užtrunka apie dešimt minučių. Ji pati sako kartais atsakiusi, kad nenori, jog apie tai būtų rašoma, nes jai tai atrodo kvaila, bet tekstas vis tiek keliauja toliau, nes duoda paspaudimų.

Tokia sistema turi paprastą pasekmę. Straipsnis apie žmogų gali atsirasti be jokio jo dalyvavimo, o po straipsnio ateina komentarai, ir ratas užsidaro. Lipnė sako tų komentarų neskaitanti niekada.

Toliausiai nueinantį atvejį Lipnė mini dalykiškai, be detalių: praėjus maždaug mėnesiui po nutraukto nėštumo dėl vaisiaus apsigimimų ji, anot jos, gavo ekrano nuotrauką, kurioje medicininiais terminais buvo perpasakotas jos ligos istorijos turinys. Tai jau nebe komentarų sritis, o asmens duomenų klausimas, ir apie jį verta kalbėti būtent taip.

Ką ji su tuo daro

Praktinė dalis pasirodė kur kas paprastesnė, nei tikėjausi. Lipnė sako niekada dėl to neverkusi, bet patyrusi daug streso, o jos sprendimai yra buitiniai, ne didvyriški.

„Aš irgi užblokavau tuos žmones, nes jie atėjo manęs apvemti į mano namus."

11:56 laidoje

Prie to prisideda dar du dalykai. Pirmas yra riba: draugų susitikimų ji nebefilmuoja, o vaikų kadrus atrenka pagal taisykles, kurias jie patys jau žino. Vaikai, jos žodžiais, jau patys pasako, ar galima filmuoti, ir patys prašo užsidėti marškinėlius. Tai nėra baimės ženklas, tai tiesiog namų tvarka, atsiradusi iš patirties.

Antras yra perrėminimas: jei nebesektų ir nebekopijuotų, tai reikštų, kad ji nebeįdomi. Kai pajunta, kad pavargo, ji išvažiuoja, o ne skaito toliau. Jai padeda ir vyras, kuris ramina, kad tai nesvarbu.

Ką pastebėjau pats

Man labiausiai užkliuvo, kaip lengvai mes visi dalyvaujame šitoje grandinėje. Sėdėti grupėje ir skaityti nėra tas pats, kas rašyti hate, ir būtent todėl tai atrodo nekalta. Bet skaitytojai yra ta auditorija, dėl kurios visa tai apsimoka.

Nesutinku su viena Lipnės mintimi. Sekimą aiškinti kaip įdomumo įrodymą yra gera savisauga, bet prasta taisyklė, nes ji pateisina bet ką, kas vyksta. Kai kliūva vaikams, o tai, jos žodžiais, skaudžiausia, jokio įdomumo ten nebelieka.

Ką su tuo daryti

Jei dirbate viešai, naudingiausia žinoti, kad informacija apie jus greičiausiai keliauja per žmones, kuriuos pažįstate, ir kad iš tų pačių vietų ateina skambučiai iš redakcijų. Sprendimas yra ne slėptis, o iš anksto nuspręsti, kas apskritai patenka į kadrą. Jei nesate viešas asmuo, klausimas paprastesnis: ar norite būti ta auditorija, be kurios nė viena tokia grupė neišsilaikytų.

Visas pokalbis su Simona Lipne: https://tapkgeresniu.lt/laida/EyH5xEJlQ2E