Kiek iš tikrųjų uždirba lietuviškas filmas: aktorės Inetos Stasiulytės skaičiai

Klausiau aktorės Inetos Stasiulytės apie vaidmenis, o pokalbis pasuko į buhalteriją. Paklausiau tiesiai, kiek kainuoja lietuviško filmo sukūrimas, nes iš šalies to nesimato niekada: matai plakatą, matai premjerą, matai aktorius ant raudono kilimo.

Jos atsakymas buvo, kad geras lietuviškas filmas kainuoja apie 400 tūkstančių eurų, o kino teatrai pasiima daugiau nei pusę bilieto pajamų. Iš to, kas lieka, dar reikia grąžinti investuotojo pinigus. Tai reiškia, kad filmas Lietuvoje beveik niekada nėra būdas užsidirbti.

„Lietuvoj tai gali būti ir pusė milijono, gali būti 400 000, 300 000, bet jau toks geras filmas kur nors apie keturis šimtus."

55:49 laidoje

Kur dingsta bilieto pinigai

Toliau eina dalis, kurios žiūrovas nemato. Filmo sėkmė matuojama bilietais, bet bilieto pinigai nekeliauja pas kūrėjus.

„Viskas priklauso nuo bilietų pardavimo, arba tai atsipirks, arba ne. Kino teatrai pasiima 50, 60 procentų. Ir visa tai, kas lieka, tu turi dar grąžinti investuotojui."

56:05 laidoje

„Realiai tai filmas ne apie pinigų uždirbimą."

56:37 laidoje

Suskaičiuokime paprastai. Jeigu filmas kainavo 400 tūkstančių, o kino teatrai pasiima maždaug pusę, tai bilietų reikia parduoti maždaug už 800 tūkstančių eurų vien tam, kad būtų padengta gamyba. Tik po to prasideda pokalbis apie investuotojo grąžą. Ir tik dar po to, teoriškai, apie uždarbį. Pačios Stasiulytės filmas, jos žodžiais, buvo padarytas beveik perpus pigiau, bet aritmetika nuo to nesikeičia, keičiasi tik sumos.

Kodėl tai svarbu, jei nesi aktorius

Tai ne pramogų pasaulio smulkmena. Tai paaiškina dalykus, kuriuos žiūrovai vertina kaip kūrybinius sprendimus. Kodėl lietuviškas kinas taip dažnai renkasi komediją, kuri turi prognozuojamą žiūrovą. Kodėl filmuose matome tuos pačius veidus iš televizijos, atsinešančius savo auditoriją. Kodėl filmavimo grafikai tokie trumpi. Tai ne skonio klausimas, o biudžeto, kuris turi atsipirkti rinkoje, mažesnėje nei vienas didesnis Europos miestas.

Kur pinigai nustoja galioti

Toje pačioje vietoje paklausiau, ar honoraras gali nupirkti vaidmenį. Ji atsakė, kad pinigai jai patinka ir kad su tuo neturi jokių pykčių.

„Jeigu tu man gerai sumoki, tau apsimokės, nes aš įdėsiu pastangų, kad tas filmas būtų sėkmingas."

50:11 laidoje

Šiame sakinyje slypi visa lietuviško kino ekonomika. Aktorė kalba ne apie filmavimo dienas, o apie tai, kas vyksta po jų: apie pastangas, kurios niekur nesimato ir už kurias atskirai nemokama. Kai filmo likimą lemia bilietai, o kino teatrai pasiima daugiau nei pusę, aktorius tampa ir reklamos dalimi. Honoraras čia perka ne tik vaidmenį, bet ir tai, kiek žmogus stengsis, kad filmą kas nors pamatytų.

Paklausiau, ar tai reiškia, kad už gerus pinigus ji ateis vaidinti ir į prastą scenarijų. Atsakė, kad ateis jo keisti: perrašys savo frazes, pasakys kitaip. Detalė nedidelė, bet ji daug pasako apie rinką, kurioje honoraras negali būti pagrindinis argumentas, nes jis niekada nebus pakankamai didelis.

Ką aš iš to pasiėmiau

Man šitas pokalbis pakeitė vieną įprotį. Anksčiau, matydamas lietuvišką filmą, kuris atrodo padarytas paskubomis, galvodavau apie ambicijų trūkumą. Dabar pirmiausia pagalvoju apie skaičių, kurį Stasiulytė pasakė ramiai, tarsi tai būtų oro prognozė. Tai nereiškia, kad prastas filmas tampa geras, kai sužinai jo biudžetą. Bet vertinti jį kaip produktą, už kurį kažkas gavo daug pinigų, po šito pokalbio nebeišeina.

„Tu laimėjai, tu šiandien džiaugiesi, šiandien. Rytoj viskas baigta, tu turi daryti dalykus. Ir viskas, vienai dienai yra šita pergalė."

3:11 laidoje

Nesutikau su ja dėl kito dalyko. Ji sako, kad žinomumas yra tik priedas prie profesijos, o teatro režisierė ją nuo pat pradžių mokė, kad pergalė galioja tik vieną dieną. Iš to, ką matau dirbdamas su turiniu, žinomumas Lietuvoje jau seniai nėra priedas. Tai dalis to paties biudžeto: aktorius, atsinešantis auditoriją, sumažina riziką, kad filmas neatsipirks. Profesijai tai neteisinga, bet būtent taip veikia aritmetika, kurią ji pati ir aprašė.

Prie tų pačių skaičių priklauso ir aktorių honorarai. Stasiulytė sako, kad jos honoraras augo su kiekvienu filmu, ir kalba apie tai be jokio nepatogumo. Bet kai bendras filmo biudžetas yra 400 tūkstančių, o iš jo dar reikia sumokėti visai komandai, technikai ir postprodukcijai, tampa aišku, kodėl Lietuvoje beveik nėra aktorių, gyvenančių vien iš kino. Vaidmenys eina kartu su teatru, reklamomis, renginiais ir viskuo kitu, kas užpildo tarpus.

Ką su tuo daryti

Praktinė išvada čia trumpa ir ji skirta žiūrovui. Jeigu norite, kad lietuviško kino būtų daugiau, vienintelis dalykas, kuris tikrai veikia, yra bilietas į kino teatrą premjeros savaitę. Ne pasidalinimas, ne komentaras, ne peržiūra po pusmečio. Bilietas, nuo kurio pusė lieka kino teatrui, o kita pusė grįžta į tą pačią grandinę, iš kurios atsiranda kitas filmas.

Visas pokalbis su aktore Ineta Stasiulyte: https://tapkgeresniu.lt/laida/NOfa_9kkTLQ