Kodėl kainos parduotuvėje pabrangsta pavėluotai: keturi mėnesiai energetikai, šeši maistui

Balandį sėdėjau studijoje su ekonomistu Aleksandru Izgorodinu ir uždaviau klausimą, kurį tuo metu uždavinėjo visi: nafta pabrango nuo maždaug septyniasdešimties iki šimto vienuolikos dolerių už barelį, tai kada pabrangs visa kita? Tikėjausi išgirsti datą. Gavau ne datą, o mechanizmą, kurio iki tol nesupratau.

Jo atsakymas buvo toks: brangimas ateina ne tada, kai apie jį rašo naujienos. Jis ateina daug vėliau. Ir būtent dėl to daugumai žmonių atrodo, kad ekonomistai kalba nesąmones.

Keturi mėnesiai energetikai, šeši maistui

„Lietuvos atveju turi praeiti maždaug keturi mėnesiai nuo pasaulinių energetikos kainų augimo pradžios iki realaus infliacijos padidėjimo. Maisto segmente mes skaičiuojame, kad turi praeiti maždaug šeši mėnesiai, tai yra maistas dar vėliau reaguoja į šituos dalykus."

3:33 laidoje

Čia ir slypi visas nesusipratimas. Kai per žinias rodo naftos kainos grafiką, žmogus nueina į parduotuvę, pamato tą pačią pieno kainą ir padaro logišką išvadą: gąsdina veltui. Po pusmečio kaina pasikeičia, bet naujienų ciklas jau seniai kitur, tad pabrangimas atrodo atsiradęs iš niekur. Tas pats įvykis, tik atskirtas penkiais mėnesiais, atrodo kaip du nesusiję dalykai.

Izgorodinas paaiškino ir fizinę priežastį, kodėl vėlavimas toks ilgas. Ji nustebino ir mane.

„Tanklaiviai plaukia dviračio greičiu."

4:10 laidoje

Nuo Hormūzo sąsiaurio iki Amerikos tanklaiviui reikia dviejų ar daugiau mėnesių. Vadinasi, nafta, kurią šiandien iškrauna uoste, buvo pakrauta dar tada, kai apie krizę niekas nekalbėjo. Rinka gali sureaguoti per sekundę, o pati statinė juda laivo greičiu. Prie to prisideda sutartys, atsargos ir kainynai, kurie perrašomi ne kasdien.

Trys scenarijai ir viena riba

Prognozes jis dėliojo ne pagal nuotaiką, o pagal konflikto trukmę. Jeigu konfliktas truktų tris mėnesius, infliacija Lietuvoje siektų apie šešis procentus. Devyni mėnesiai reikštų apie devynis procentus. Dvylika mėnesių, energetikos kainoms likus tokio lygio, reikštų trylika ar keturiolika.

„Lietuvai kritinė konflikto reikšmė ir trukmė yra šeši mėnesiai, nes ties trimis mėnesiais mes dar matysime realaus atlyginimo padidėjimą."

8:29 laidoje

Riba, ties kuria viskas apsiverčia, yra šeši mėnesiai. Iki trijų mėnesių atlyginimai kyla greičiau nei kainos, tad žmogus praktiškai nepajunta nieko: skaičiuota, kad atlyginimai pakiltų apie septynis procentus, o infliacija siektų šešis. Ties šešiais mėnesiais ta pusiausvyra lūžta, ir tik tada infliacija nustoja būti skaičiumi naujienose.

Kaina, kuri nelaukia niekieno

Yra viena kainų grupė, kuri pagal šitą logiką neveikia, ir tai nekilnojamasis turtas. Paklausiau tiesiai, ar krizė numuš butų kainas, ir gavau tai, ką jis pats pavadino geležiniu argumentu. Jis seka Eurostato rodiklį, kokia dalis gyventojų kiekvienoje šalyje gyvena nuosavame, o ne nuomojamame būste. Vokietijoje tas skaičius yra keturiasdešimt šeši procentai.

„Lietuvoj skaičius yra 83 procentai, ir mes esame vieni iš lyderių Europoje pagal šį rodiklį."

47:32 laidoje

Vadinasi, masinio pardavimo spaudimo tiesiog nėra: didžioji dalis žmonių gyvena ten, kur gyvena, ir krizė jų iš ten neišveda. Prie to prisideda brangstančios statybos, kurios kainas veikiau kels. Jo prognozė buvo, kad realaus scenarijaus, pagal kurį nekilnojamojo turto kainos Lietuvoje mažėtų, jis artimiausiu metu nemato.

Užtat paskola reaguoja greitai. Euribor prognozė metų pabaigai buvo du ir aštuonios dešimtosios procento, o kiekvienas palūkanų pakėlimas dvidešimt penkiais baziniais punktais vidutinę šimto keturiasdešimt keturių tūkstančių eurų būsto paskolą pabrangina maždaug dvidešimt eurų per mėnesį. Taigi tas pats žmogus tuo pačiu metu turi turtą, kuris nepinga, ir įmoką, kuri brangsta beveik iš karto.

Ką aš iš to pasiėmiau

Man labiausiai užkliuvo, kaip nepatogiai šis mechanizmas veikia kartu su tuo, kaip mes vartojame informaciją. Ekonomistas gali būti visiškai teisus ir vis tiek keturis mėnesius iš eilės atrodyti klystantis. Per tuos keturis mėnesius jis spėja tapti tuo, kuris gąsdino veltui, o kai brangimas galiausiai ateina, jo nebeklauso niekas.

Nesutikau su juo dėl vieno dalyko ir pasakiau tai laidoje. Man atrodė, kad šeši centai akcizo yra simbolinis gestas, kurio degalinėje niekas nepajus, todėl arba reikia daryti daugiau, arba nedaryti nieko. Jis atsakė, kad pati reakcija svarbi ir tada, kai suma maža, nes valstybė turi parodyti, kad problemą mato. Iki šiol nesu tikras, kad jis teisus, bet argumentą suprantu.

Rašau tai rugpjūtį, praėjus keturiems mėnesiams po pokalbio, tai yra maždaug tada, kai pagal jo paties skaičiavimą energetikos brangimas turėtų pasiekti kainas. Kiek tiksliai jis pataikė, spręs kiekvienas, pažiūrėjęs į savo kvitus. Man svarbesnis ne prognozės tikslumas, o tai, kad pirmą kartą aiškiai supratau, kodėl kainų pokytis visada ateina tada, kai jo jau nebelauki.

Ką su tuo daryti

Praktinė išvada iš pokalbio buvo viena ir labai nuobodi. Optimalus finansinis rezervas, pasak Izgorodino, yra pusės metų, o lietuviai vidutiniškai turi maždaug dviejų mėnesių atsargą.

„Optimaliausias skaičiukas yra maždaug pinigų rezervas, kuris leistų be didesnių problemų pragyventi maždaug pusę metų."

1:10:46 laidoje

Tas pusmetis nėra atsitiktinis skaičius. Jis sutampa su ta pačia riba, ties kuria brangimas pagaliau pasiekia parduotuvės lentyną. Rezervas nėra apsauga nuo krizės. Jis yra laiko pirkimas: tiek, kiek reikia, kol kainų banga pereina per ekonomiką.

Antros pakopos pensijų fondų, kurie tuo metu buvo nuvertėję apie penkiasdešimt milijonų eurų, jis patarė neskubėti išsiimti ir vadino tai svyravimu, o ne korekcija. Logika ta pati: jei mechanizmas veikia su keturių mėnesių vėlavimu, tai ir sprendimai, priimti per vieną blogą savaitę, beveik visada priimami ne tuo metu.

Visą pokalbį galima pažiūrėti čia: https://tapkgeresniu.lt/laida/2wV-ghHepYg