Ar užtenka vieno žmogaus, kad santykiai pasikeistų: ką rodo emocinio intelekto tyrimas

Klausiau Arno Markevičiaus paprasto dalyko: koks jo patarimas žmones supykdo labiausiai. Tikėjausi išgirsti kažką apie seksą arba pinigus. Išgirdau sakinį apie tai, kas iš tikrųjų keičia santykius, ir supratau, kodėl jis erzina.

„Užtenka vieno žmogaus santykiuose, kad santykis keistųsi. Ir čia yra labiausiai pykdantis patarimas."

13:17 laidoje

Erzina jis todėl, kad skamba nesąžiningai. Jeigu partneris nieko nedaro, kodėl visą darbą turėčiau nešti aš? Pats Markevičius pripažįsta, kad būtent taip dažniausiai ir reaguojama, ir ten pat paaiškina, kodėl reakcija remiasi neteisinga prielaida.

Ką parodė tyrimas apie emocinį intelektą poroje

Argumentuodamas jis remiasi 2005 metų tyrimu, kuriame buvo tikrintas didelio skaičiaus porų emocinis intelektas. Dvi išvados buvo nuspėjamos: kai abiejų partnerių įvertis žemas, jie deklaruoja prastesnį pasitenkinimą santykiais, o kai abiejų aukštas, deklaruoja didesnį.

Nustebino trečia grupė. Poros, kuriose vieno partnerio emocinio intelekto įvertis buvo aukštas, o kito ne, rezultatais ne tik nenusileido, bet kartais net viršijo poras, kuriose aukšti buvo abiejų įverčiai.

Markevičiaus paaiškinimas mechaniškai paprastas. Konfliktui neišsprogti reikia ne dviejų save valdančių žmonių, o vieno, kuris tinkamu momentu sustoja.

„Užtenka, kad vienas žmogus arba nežemintų kito, brėžtų ribą, arba sustotų, kad bendra situacija nepavirstų chaosu."

14:48 laidoje

Tai nėra prisitaikymas

Čia ir slypi vieta, kurioje daugelis šį patarimą supranta atvirkščiai. Girdėdami žodį darbas, žmonės mato nusileidimą: aš tylėsiu, aš praleisiu, aš atleisiu, o kitas gyvens toliau kaip gyvenęs.

„Emocinis intelektas arba tas gebėjimas valdyti visą situaciją, konflikto valdymas, nėra tik prisitaikymas, jis yra ir ribų brėžimas."

16:01 laidoje

Skirtumas esminis. Prisitaikantis žmogus po metų atsiduria santykyje, kuriame jis vienas neša viską. Ribas brėžiantis žmogus tokios situacijos neleidžia atsirasti, nes pasako, kas jam nepriimtina. Antrai pusei tada irgi tenka dirbti, tik tas darbas būna nepasirinktas.

Konfliktas nėra įvykis, kurį būtina išspręsti

Iš to seka antra pokalbio dalis, kuri man buvo dar naudingesnė. Markevičius sako, kad dalis nesutarimų poroje nebus išspręsti niekada, ir tai normalu.

„Problema, kad mes į konfliktą žiūrim kaip įvykį, kurį reikia išspręst."

30:19 laidoje

Jeigu barnio tikslas yra nustatyti, kas teisus ir kas pirmas pradėjo, ryšys griūva net tada, kai formaliai laimi. Jeigu tikslas yra išlaikyti ryšį, pats nesutarimas gali likti neišspręstas ir nieko baisaus neatsitinka.

Kaina, kai ryšys vis dėlto sugriaunamas, matuojama nepatogiu santykiu. Markevičius mini Gotmano instituto tyrimus, kur vienam neigiamam epizodui atsverti nurodoma apie dešimt teigiamų, ir priduria, kad jo paties patirtis rodo dar didesnį skaičių, arčiau dvidešimties.

Kaip atrodo to vieno žmogaus darbas

Iki šios vietos viskas skamba gražiai, bet neaišku, ką konkrečiai daryti. Markevičius čia duoda tris dalykus, ir visi trys yra vienpusiai, tai yra tokie, kuriems partnerio sutikimo nereikia.

Pirmas yra atsitraukimas su sakiniu. Tylėjimas per barnį jis vadina viena stipriausių manipuliacinių priemonių, tačiau pačiam atsitraukimui neprieštarauja. Skirtumas tik toks, kad iš pokalbio išeinama garsiai.

„Jeigu tu nori atsitraukti, į tą tylą tu gali išeit su kažkokiu sakiniu: kad man reikia laiko, aš grįšiu."

1:28:09 laidoje

Antras yra frazės, kurios barnį sprogdina. Ryškiausios dvi: „tu niekada“ ir „tu visada“. Markevičius sako, kad tokiais apibendrinimais pulama jau nebe elgesys, o pati asmenybė, ir iš tos vietos grįžti sunku.

Trečias yra ankstyvas ženklas, kurį jis mato pirmiausia, kai stebi poras iš šono. Ne barniai ir ne balso tonas, o menkinimas. Jo pozicija čia kategoriška: jeigu poroje atsiranda vienas kito menkinimas, tai nepraeis be pasekmių, net jeigu abu tai vadina juokais.

Kas man užkliuvo

Su viena vieta nesutinku, ir pasakiau tai per laidą. Man tas patarimas vis tiek turi ribą: jeigu vienas metų metus brėžia ribas, o kitas jų nepastebi, tai jau nebe santykių darbas, o vienpusis projektas. Markevičius su tuo iš esmės sutinka, tik jo akcentas kitoks: klausimas ne kiek tu neši, o ar tu apskritai turi įgūdį, kurio dauguma porų niekada nesimokė.

Būtent tai laidoje man įstrigo labiausiai. Mes ginčijamės, ar partneris tinkamas, ar pakankamai panašus, ar priešingybės traukia. O žmogus, kuris tai daro darbe kasdien, sako, kad panašumas ir skirtingumas nesvarbu. Svarbu, ar bent vienas nori įgūdžių.

Ką su tuo daryti

Praktinė išvada trumpa. Kitą kartą pykstantis pabandyk pastebėti savo tikslą. Jeigu bandai įrodyti, kad esi teisus, tu jau dirbi prieš ryšį, net jei faktai tavo pusėje.

Ir antra: nelauk, kol partneris pradės. Vienas sustojęs žmogus statistiškai duoda tokį patį rezultatą, kaip du. Tik ta ramybė turi būti su ribomis, o ne su tylėjimu.

Visas pokalbis su Arnu Markevičiumi: https://tapkgeresniu.lt/laida/2r7p0NIWwgs