Kodėl melagienų palaikymas atrodo didesnis, nei yra: taisyklė dalyti iš dviejų

Kai atsiveri komentarus po melagienos ir matai tūkstantį pritariančių reakcijų, sunku nepagalvoti, kad šalis pasikeitė. Dominykas Kubilius, kuris tokį turinį dekonstruoja profesionaliai, sako, kad tą skaičių pirmiausia reikia sumažinti perpus.

„Realiai dabar, žiūrint bet kokio melagio postą, aš sau sakau, net neidamas į vidų, nes jau tai dariau 100 kartų: 50 procentų aš braukiu iškart."

38:05 laidoje

Tai nėra nuojauta. Kubilius sako patikrinęs tai apie šimtą kartų: nueini į patinkų sąrašą, pažiūri, kas ten iš tikrųjų yra, ir randi botus bei trolius. Skirtumą tarp jų jis brėžia aiškiai: botai yra kompiuterinės programos, o troliai fiziniai žmonės.

Kokia iš to praktinė pasekmė

Įdomiausia ne pati aritmetika, o tai, ką ji padaro su mūsų savijauta. Kubilius sako, kad tikroji vienybė Lietuvoje niekur nedingo, o dingo tik jos matomumas.

„Socialiniai tinklai iškreipia šitą vaizdą ir atrodo, kad tos vienybės nėra."

37:23 laidoje

Vadinasi, dirbtinai išpūstas palaikymas veikia du kartus. Pirmą kartą tada, kai įtikina abejojantį, kad melagio pusėje stovi minia. Antrą kartą tada, kai visus kitus įtikina, kad jie likę vieni. Antroji pasekmė man atrodo pavojingesnė, nes ji demobilizuoja žmones, kurie iš tikrųjų yra dauguma.

Kubilius tą demobilizaciją mato ir už ekrano ribų. Protestą, jo vertinimu, lietuviai vis dar linkę laikyti kažkuo neigiamu, nors demokratijoje tai brandos ženklas, ir priežastį jis mato sovietiniame pavelde, kuris tebeveikia kaip giliai įlindęs kodas. Kaip pavyzdį duoda mokesčių kėlimą, kurį, jo žodžiais, tiesiog suvalgėme be reakcijos, nors socialiniuose tinkluose pykčio netrūko.

Kodėl melas renkasi pyktį

Klausiau, kodėl dezinformacija beveik visada eina per neigiamas emocijas. Kubiliaus atsakymas buvo be jokios paslapties: pyktis ir pavydas paprasčiausiai kabina labiau nei pozityvas, ir tai žinoma reklamos agentūrose jau seniai.

Bet jis nesustoja ties platintojų kaltinimu ir tą man pasakė gana tiesiai.

„Kiek neigiamo turinio, taip, jo tiek ir yra, kiek jūs norit, kad jo būtų. Tai čia yra labai paprasta aritmetika."

11:32 laidoje

Kalba apie paklausą ir pasiūlą. Portalai ir televizija, išskyrus vieną, yra komercinės įmonės, todėl neigiamo turinio bus tiek, kiek jo spaudžiama. Tai nepatogi pozicija, nes ji dalį atsakomybės grąžina skaitytojui, bet ji nuosekli.

Kodėl tas turinys atrodo profesionaliai

Vienas dalykas, kurį Kubilius pabrėžia, paaiškina, kodėl melagienos taip gerai renka reakcijas ir be botų pagalbos. Jos daromos ne mėgėjiškai.

Naudojamos tos pačios komunikacijos technikos, kaip reklamos agentūrose: paprasta kalba, viena aiški emocija ir griežta taisyklė auditorijos nemoralizuoti. Prie to prisideda antras sluoksnis, kurio atsitiktinis žiūrovas net nepagauna. Kubilius sako, kad dalis tokio turinio kalba tarp eilučių, ir kartais reikia perklausyti penkis kartus arba žinoti istorinį kontekstą, kad suprastum, į kurią pusę lenkiama.

Iš to seka nemaloni išvada. Žmogus, kuris tokį įrašą peržiūri paviršutiniškai, mato tik emociją ir skaičių po ja. Abu dalykai yra suprojektuoti, o vienas iš jų dar ir pripūstas.

Ko jis net nebando daryti

Antra vieta, kur Kubilius laužo nusistovėjusią nuostatą, yra tikslinė auditorija. Jis nebando perkalbėti tų, kurie jau įsitikinę. Sako, kad tamsiajai pusei nekreipia dėmesio ir jam net nesvarbu, ar jie pyksta.

Jo taikinys yra dvejojantys, o įrankis yra abejonė. Ne įrodymas, ne faktų lentelė, o abejonė, kurią jis lygina su detektyvu: kai nežinai tikslaus atsakymo, pradedi ieškoti pats. Jei žmogui, peržiūrėjusiam trisdešimt melagienų iš eilės, po vieno vaizdo įrašo kyla abejonė, Kubilius tai jau laiko rezultatu.

Ir vienas dalykas, kurio jis sako niekada nedaryti.

„Jeigu tu vaiką mokai ir moralizuoji, jis tiesiog praleidžia pro ausis arba išeina į kitą kambarį. Tai čia yra lygiai tas pats."

7:17 laidoje

Su kuo aš nesutinku

Man kliūva vienas dalykas: dalyti iš dviejų yra patogu, kol dalija tas, kuris jau žino atsakymą. Tas pats metodas kitose rankose leidžia bet kokį nepatogų palaikymą nurašyti botams. Pasakiau tai per laidą, ir Kubilius su tuo iš esmės sutinka, tik pabrėžia skirtumą: jis kalba apie patikrintus sąrašus, ne apie jausmą.

Su antra jo mintimi sutinku be išlygų. Spėlionės, kas kieno finansuojamas, atitraukia nuo vienintelio klausimo, į kurį apskritai galima atsakyti, tai yra meluoja žmogus ar nemeluoja. Fondai ir pinigų pėdsakai yra žurnalistų darbas, o skaitytojui lieka paprastesnis testas.

Ką su tuo daryti

Kitą kartą, kai po įrašu pamatysi didelį skaičių, atsimink, kad jis yra dalis turinio, o ne jo įvertinimas. Nueiti į patinkų sąrašą užtrunka dešimt sekundžių, ir tai vienintelis būdas pamatyti, kiek ten tikrų žmonių.

Ir antra, jeigu bandai ką nors perkalbėti: moralizavimas neveikia niekada. Veikia klausimas, į kurį žmogus turi ieškoti atsakymo pats.

Visas pokalbis su Dominyku Kubiliumi: https://tapkgeresniu.lt/laida/cyr_swVoWKE