Koks realiausias grėsmės Lietuvai scenarijus: ne tankai, o tai, kas neaktyvuoja NATO

Kai kalbamės apie grėsmę Lietuvai, galvoje beveik visiems sukasi tas pats vaizdas: siena, technika, data. Karo istorikas Valdas Rakutis sako, kad būtent tas vaizdas ir yra didžiausia klaida, nes jis nukreipia dėmesį nuo to, kas iš tikrųjų tikėtina.

Jo vertinimu, realiausias scenarijus yra hibridinis karas. Kibernetinės atakos ir provokacijos, kurios yra pakankamai skausmingos, bet sąmoningai suplanuotos taip, kad neaktyvuotų NATO penkto straipsnio.

Loginė šito išvada nemaloni. Jei priešas renkasi būtent tokį veiksmą, tai reiškia, kad kariuomenės atsakas nebus paleistas iš karto, o pirmoje linijoje atsiduria ne kareivis.

„Tam reikia ruoštis ne tiktai kariuomenei, ne tik vidaus reikalų sistemai, bet tam reikia ruoštis piliečiam, šaulių sąjungai."

1:07:59 laidoje

Kodėl Rusija nekapituliuoja

Kad suprastum, iš kur tokia prognozė, verta žinoti, kaip Rakutis vertina patį karą. Rusija prarado daugiau nei milijoną karių. Tai skaičius, kuris jau peršoko Vokietijos Pirmojo pasaulinio karo ištvermės ribą.

Tokiu atveju istorija paprastai rodo perversmą arba visuomenės lūžį. Čia to nėra, ir Rakutis nurodo dvi priežastis. Pirma, tauta daugiau nei dešimtmetį buvo ruošiama šventajam karui, tad nuostoliai turi paaiškinimą. Antra, Putinas yra teisėtai išrinktas caras, išravėjęs artimąją aplinką, o perversmui reikėtų populiaraus vado, kuris jam pasipriešintų.

Tokio vado nėra, ir tai nėra atsitiktinumas. Būtent dėl to laukti, kad karas baigsis iš vidaus, jo vertinimu, nerealistiška.

Karas, kuriame pranašumas trunka kelis mėnesius

Antra dalis, kuri keičia supratimą apie visą konfliktą, yra dronai. 2026 metų kovą buvo surengta 115 smūgių per dieną, o 95 procentai dronų gaminami pačioje Ukrainoje.

Bet svarbiausias skaičius čia ne 115 ir ne 95. Svarbiausia yra tai, kad technologinis pranašumas trunka tik kelis mėnesius, nes rusai greitai mokosi ir kopijuoja.

Tai reiškia, kad šitas karas nėra ginklų karas. Tai gamybos ir mokymosi greičio karas, kuriame laimi tas, kas greičiau pakeičia tai, ką darė vakar.

Geležies amžius po ilgos taikos

Platesnė Rakučio tezė yra ta, kad baigėsi visa epocha. Liberalizmo laikotarpis, kuriame augome, jo vertinimu, pasibaigė, ir įžengėme į kažką kito.

„Tai labai gali būt, kad mes dabar ateinam geležies amžium po ilgos taikos."

33:53 laidoje

Į tą patį paveikslą jis įrašo ir Trumpo politiką. Vakarų pasaulio skaldymasis Rusijai naudingas, ir tai jis vadina susisiekiančiais indais. Bet tas pats sukrėtimas, jo manymu, gali ir sumobilizuoti Europą, tad ženklas nėra vienareikšmis.

Atskirai jis mini JAV strategiją kontroliuoti pasaulio sąsiaurius: Hormuzo, Malakos, Panamos, plius Grenlandiją. Tai, pasak jo, primena XIX amžiaus britų imperijos modelį, o ne pastarųjų dešimtmečių Ameriką.

Teorija, pagal kurią Rusijai nereikia laimėti

Kad suprastum, kodėl karas gali tęstis be aiškios pergalės, Rakutis siūlo pažiūrėti į Aleksandro Dugino geopolitiką. Jos esmė ta, kad Rusijai nereikia laimėti karo. Jai užtenka išlikti stabiliai ir laukti, kol Vakarai sugrius patys.

Rakutis pabrėžia, kad tai ne ateities būrimas, o strateginės linijos, pagal kurias priimami sprendimai. Jei tavo tikslas yra ne užimti, o ištverti, tai nuostoliai nustoja būti argumentu sustoti, ir kariauti galima daug ilgiau, nei atrodo logiška iš šalies.

Man tai pasirodė svarbiausias paaiškinimas visame pokalbyje. Mes vertiname karą pagal tai, kas laimi mūšius. Kita pusė jį vertina pagal tai, kas pirmas pavargsta.

Kiek Lietuva už tai moka

Praktinė pokalbio dalis buvo apie pinigus. Lietuva gynybai skiria 5,38 procento BVP. Tai daugiausiai visoje NATO po Jungtinių Valstijų.

Skaičius atrodo didelis, kol neišgirsti argumento, kodėl jis toks.

„Mūsų geografinė padėtis ir mūsų istorinė patirtis mums sako, kad jeigu mes dabar neinvestuosim į gynybą, tai labai greitai, reiškia, investuosim į Sibiro gamtą."

43:31 laidoje

Ką su tuo daryti

Iš viso pokalbio praktinė išvada yra viena ir ji nėra apie geopolitiką. Jei tikėtiniausias scenarijus yra tas, kuris neaktyvuoja penkto straipsnio, tai pasiruošimas, kuris turi prasmę, yra civilinis.

Tai reiškia paprastus dalykus: žinoti, ką darytum dingus elektrai ir ryšiui, mokėti atpažinti dezinformaciją ir nesitikėti, kad pirmą parą kažkas atvyks ir viską sutvarkys. Nė vienas iš tų dalykų nereikalauja nei ginklo, nei leidimo.