Kas yra socialinis tėvas: kodėl DNR testas neatleidžia nuo pareigos išlaikyti vaiką

Advokatė Rasa Vaičekauskytė per metus dalyvauja daugiau nei tūkstantyje teismo posėdžių. Kai paklausiau, kuri byla jai pačiai netelpa galvoje, ji papasakojo apie vyrą, kuris gerą dešimtmetį augino vaiką, o paskui sužinojo, kad vaikas ne jo.

Tą dalį dar galima įsivaizduoti. Netikėta yra tai, kas nutiko toliau.

DNR testas bylos nebaigia

„Tas vyras augino ne savo vaiką, jis jį išlaikė, išleido krūvas pinigų, ir negana to, vieną dieną sužinojęs šitą faktą, jis buvo šoke."

17:11 laidoje

Byloje, pasak advokatės, buvo duomenų, kad vaiko motina žinojo visą laiką ir sąmoningai tylėjo. Teisme ji sugebėjo įvardyti kelias vyrų pavardes, kurie potencialiai galėtų būti biologiniai tėvai. Nė vienas netiko. Ir čia prasideda dalis, kurios beveik niekas nežino, kol pats į tokį procesą nepatenka.

„Jeigu mes nenustatom tėvo, vyras tampa socialiniu tėvu pagal aukščiausio teismo praktiką."

18:04 laidoje

Vaičekauskytės aiškinimu, teismas negali palikti vaiko be tėvo. Jeigu biologinis tėvas nenustatomas, tas, kuris vaiką augino, lieka teisiniu tėvu su visomis pareigomis. Jis toliau moka išlaikymą. Išlieka ir paveldėjimo teisės. DNR tyrimas atsako į klausimą, kas yra biologinis tėvas, bet neatsako į klausimą, kas privalo vaiką išlaikyti.

Tai tiksliai priešinga tam, ką dauguma žmonių mano žiną. Įprasta prielaida paprasta: pasidarai tyrimą, tyrimas parodo, kad vaikas ne tavo, ir pareigos baigiasi. Šitoje byloje nutiko atvirkščiai. Tyrimas įrodė tiesą ir nepakeitė nieko, išskyrus santykius.

Kodėl teismai taip sprendžia

Logika, dėl kurios rezultatas toks, nėra kvaila, nors ir atrodo neteisinga. Ji sudėliota ne apie suaugusiuosius, o apie vaiką: vaikas negali likti be išlaikymo dėl to, kad du suaugę žmonės vienas kito neinformavo. Kai biologinio tėvo nustatyti nepavyksta, vienintelis likęs asmuo, galintis tą pareigą nešti, yra tas, kuris vaiką augino.

Pati Vaičekauskytė šito nešvelnina. Ji sakė, kad tokie dalykai jai galvoje netelpa, ir uždavė klausimą, į kurį pati kaip teisininkė gero atsakymo neturi: kodėl kentėti turi tas, kuris nieko nepadarė. Tai retas dalykas pokalbyje su specialistu. Paprastai specialistas gina sistemą, kurioje dirba.

Ji taip pat svarstė, ar ilgus metus sąmoningai slepiamas faktas apskritai negalėtų būti vertinamas kaip sukčiavimas. Bylos baigties tai nepakeitė, bet klausimas lieka atviras: teisė turi labai aiškų atsakymą, kas vaiką išlaikys, ir beveik jokio atsakymo, ką daryti su dešimtmečiu tylos.

Ko šitoje istorijoje niekas neklausė

Man labiausiai įstrigo ne vyras ir ne moteris, o vaikas. Sužinojęs tiesą, jis atsisakė toliau bendrauti su tuo, kurį dešimtmetį vadino tėvu. Sakė, kad tai ne jo tėvas ir kad jam nesuprantama, kodėl jis apskritai turi tai daryti.

Vadinasi, procese, kuris formaliai baigėsi tuo, kad vaiko išlaikymas apsaugotas, iš tikrųjų neliko nieko. Pinigai teka, o ryšio nebėra. Vaičekauskytė laidoje kelis kartus grįžo prie tos pačios minties: didžiausią kainą tokiose bylose sumoka ne tas, kuris pralaimi, o tas, kurio niekas neklausė.

Ką su tuo daryti

Praktinės išvados čia dvi, ir abi nemalonios. Pirma, jeigu abejonė dėl tėvystės yra reali, ją reikia spręsti kuo anksčiau, o ne po dešimtmečio: kuo ilgiau trunka faktinė tėvystė, tuo sunkiau ją teisiškai išardyti, o vaikui tuo metu jau susiformuoja ryšys, kurio joks sprendimas neatstatys.

Antra, namuose atliktas tyrimas nėra teisinis veiksmas. Jis pakeičia tai, ką žmogus žino, bet nepakeičia to, ką jis privalo. Tarp šitų dviejų dalykų gali praeiti metai teismuose, ir per juos į bylą, kaip šioje istorijoje, būna įtraukiami tretieji asmenys, kurie apie nieką nenutuokė.

Trečia išvada ne teisinė, o žmogiška, ir ji buvo pagrindinis Vaičekauskytės patarimas visiems, kurie skiriasi. Paklausiau, ką reikia padaryti, kad procesas praeitų oriai, ir ji pradėjo ne nuo dokumentų.

„Jeigu buvo tartasi kažkada vienaip, to žodžio reikia laikytis, net jeigu jisai nebuvo parašytas."

1:34:12 laidoje

Jos praktikoje, sako, būna bylų, kuriose ginčas baigiasi vienu sakiniu: atsimeni, kaip tarėmės. Ir jeigu žmogus tą prisimena, susitarti pavyksta dėl visko, ir dėl turto, ir dėl vaikų. Ji atskirai perspėja nesispirti iš ambicijų: reikalauti pusės namo, kuriame negyvensi, arba pusės įmonės akcijų, nežinant, kur yra jos biuras. Tokie reikalavimai bylą ilgina metais, o laimi juose tik advokatai.

Ir dar viena mintis, kurią iš viso pokalbio pasiimu sau. Advokatė daug kalbėjo apie tai, kad didžiausią žalą daro ne pats konfliktas, o į jį įtraukti vaikai. Šitoje byloje vaiko į konfliktą niekas specialiai netraukė. Užteko dešimtmečio tylos.

Visas pokalbis: https://tapkgeresniu.lt/laida/DplgsoyPZLc