Būstas visam gyvenimui: kodėl statistiškai tai yra septynerių metų pirkinys

Lietuvoje yra sakinys, kurio niekas netikrina: plytos yra saugiausia. Būstą perkame ne kaip turtą, o kaip gyvenimo pirkinį, ir būtent tas žodis gyvenimas viską ir sujaukia. Kalbėdamas su finansų konsultantu Aleksandru Lukjanovu išgirdau skaičių, kuris tą žodį panaikina.

„Statistiškai žmonės keičia būstą kas septynis metus. Tai reiškia, kad tavo tas gyvenimo pirkinys iš principo yra septyniems metams ir kiek ilgiau negu automobilis."

2:27 laidoje

Lukjanovas yra investuotojas ir platformos „Financial Lithuanians“ bendraįkūrėjas, pats valdantis portfelį iš akcijų, sutelktinio finansavimo ir kriptovaliutų. Jo pastaba nėra apie tai, kad būsto pirkti nereikia. Ji apie tai, kad sprendimas priimamas pagal neteisingą laiko horizontą: mokame taip, tarsi liktume ten visam gyvenimui, o realiai išsikraustome maždaug tada, kai paskola dar tik įsibėgėja.

Kiek kainuoja tas įsitikinimas

Skaičiai, kuriuos jis skaičiavo laidoje, yra buitiniai ir todėl nemalonūs. Šimto tūkstančių eurų paskola trisdešimčiai metų prie maždaug 4,5 procento metinių palūkanų reiškia apie 85 tūkstančius eurų vien palūkanų. Pridėjus privalomą turto draudimą ir remontus, nominali suma pakyla iki maždaug 220 tūkstančių eurų. Įvertinus pinigų nuvertėjimą, realia perkamąja galia tai atitiktų apie 140 iki 160 tūkstančių.

Bet stipriausiai nuskambėjo ne eurai. Lukjanovas tą pačią kainą perskaičiavo į laiką.

„Aš 10 darbo dienų iš 20 dienų atidirbinėju tik už butą, kuriame gyvenu, ir 10 dienų dirbu tam, kad uždirbčiau atostogoms, maistui."

10:26 laidoje

Pusė kiekvieno darbo mėnesio nueina vienam daiktui. Ir tai daiktui, kuris tau priklauso tik dalinai: jeigu po dvidešimties metų mokėjimų netenki pajamų ar sveikatos, bankas žiūri į likutį, o ne į tai, kiek jau sumokėjai. Tas pats atsitinka ir nuomojantis, tik nuomojantis niekas neapsimeta, kad tai tavo.

Prie finansinės kainos jis prideda ir tai, ko lentelėje nematyti. Perkant per jauną amžių, į būstą sueina ne tik didelė pajamų dalis, bet ir emocinės pastangos: žmogus prie objekto prisiriša, o paskui jį parduoti tampa sunku net tada, kai skaičiai sako, kad reikėtų. Taip septynerių metų pirkinys virsta dvidešimties metų sprendimu, priimtu nebe dėl finansų.

Dažniausią klaidą jis įvardija labai konkrečiai: perkama ne pagal savo galimybes, o virš jų, pagal principą kiek bankas davė, tiek ir paėmiau. Jo paties riba yra 25 iki 30 procentų pajamų. Nuo dviejų tūkstančių eurų į rankas tai reikštų penkis šimtus, daugiausia šešis šimtus eurų įmokos, o ne tą maksimumą, kurį rodo banko skaičiuoklė.

Butas nuomai irgi nėra tai, kuo jį laikome

Antra vieta, kur lietuviškas įsitikinimas neatlaiko, yra investicinis butas. Perkame jį su paskola ir vadiname pasyviomis pajamomis. Lukjanovas su tuo pavadinimu nesutinka.

„Aš tai vadinčiau, angliškai yra toks terminas, forced savings. Tu pastatai save į padėtį, kur priverstinai taupai pinigus."

24:13 laidoje

Skaičiai jo teiginį atlaiko. Bruto nuomos grąža Lietuvoje, taip pat ir pagal Lietuvos banko duomenis, yra apie 6 iki 7 procentų per metus. Atėmus remontus, mokesčius, bendriją ir tarpininkus lieka maždaug 3,5 procento. Tai nėra blogas rezultatas taupymui, bet tai nėra ir tai, ką žmonės įsivaizduoja sakydami, kad butas juos išlaikys.

Ta pati pusė mėnesio kitame gale

Kad būtų aišku, kodėl tas laiko perskaičiavimas apskritai svarbus, Lukjanovas laidoje padarė ir priešingą skaičiavimą. Šimtas eurų per mėnesį, investuojami keturiasdešimt metų su septynių procentų reine grąža, virsta maždaug 264 tūkstančiais eurų dabartinės perkamosios galios. Palyginimui, keturiasdešimties metų stažas nuo 1400 eurų vidutinio atlyginimo duoda apie 582 eurus valstybinės pensijos.

Įdomiausia ne pati suma, o tai, kaip greitai ji tirpsta. Išmetus iš to skaičiavimo penkerius metus, tai yra tiesiog pradėjus penkeriais metais vėliau, rezultatas sumažėja maždaug perpus. Ne penktadaliu, o perpus.

Jis tai apibendrino sakiniu, kuris tinka ir paskolai, ir investavimui: žmonės labai pervertina tai, ką gali padaryti per metus ar dvejus, ir labai nuvertina tai, ką gali pasiekti per dešimtmetį. Būsto paskola veikia lygiai taip pat, tik priešinga kryptimi.

Kur aš su juo nesutinku

Vienoje vietoje mūsų pozicijos išsiskyrė. Lukjanovas skaičiuoja, kad iki 150 tūkstančių eurų pirkti dažniausiai apsimoka, o brangesniame segmente apsimoka tik nuomotis. Finansiškai tai teisinga, bet lentelėje nėra vieno stulpelio: kiek kainuoja jausmas, kad tavęs iš čia niekas neišprašys.

Aš pats žinau, kad tas stulpelis egzistuoja ir kad jis ne visada iracionalus. Skirtumas tik toks, kad jį reikia įsirašyti sąmoningai, o ne slėpti po žodžiu investicija. Emocinį sprendimą priimti galima. Vadinti jį finansiniu nebe.

Ką su tuo daryti

Prieš pasirašant vertėtų pasidaryti du skaičiavimus, kurių banke nepasiūlys. Pirmas: kiek darbo dienų per mėnesį atiduodu vien už šitą būstą. Antras: kokia bus mano padėtis, jeigu po septynerių metų reikės parduoti ir persikelti.

Jeigu abu atsakymai tinka, sprendimas yra tavo, o ne banko skaičiuoklės. Visas pokalbis su Aleksandru Lukjanovu: https://tapkgeresniu.lt/laida/FuRyMwxStd4