Kodėl krizių pamokos galioja tik apie 20 metų: verslininko Arvydo Avulio rizikos taisyklė

Arvydui Avuliui pokalbio metu buvo septyniasdešimt. Jis sportuoja kiekvieną rytą ir sako dešimtmečius miegojęs po keturias ar penkias valandas. 1998 metais Goštauto gatvėje jis pastatė pirmą A klasės verslo centrą Lietuvoje, vėliau prisidėjo ir prie pirmojo stiklinio dangoraižio. Klausiau jo, kaip suvaldyti baimę prieš didelį sprendimą, ir tikėjausi istorijos apie drąsą. Gavau aritmetiką.

Jo atsakymas turi dvi dalis, ir antroji yra ta, dėl kurios verta atskiro teksto. Pirma dalis: rizikos nesuvaldo drąsa, ją suvaldo pasiskaičiuotas blogiausias variantas. Antra dalis: rinka pamiršta greičiau, nei žmonės spėja pasimokyti.

„Karta maždaug 20 metų keičiasi, ir po 20 metų jau mažai kas prisimena. 10 metų prisimena, 20 metų yra riba, kada prisimena ar neprisimena, ir tada eina vėl labai drąsiai neįsivertinę."

39:25 laidoje

Tai skamba kaip pastebėjimas, bet iš tikrųjų tai yra grafikas. Jeigu paskutinė didelė krizė Lietuvoje buvo 2008 ir 2009 metais, atsargumo galiojimo laikas baigiasi maždaug dabar. Avulis sako manantis, kad kita krizė paveiktų ženkliai stipriau būtent dėl to: rinkoje jau dirbtų žmonės, kurie ankstesnės savo kailiu nepatyrė.

Trys variantai vietoj vieno

Praktinė dalis pas Avulį suformuluota kaip procedūra, o ne kaip nuostata. Tai nėra patarimas gerai pagalvoti.

„Vienas variantas yra optimistinis, antras yra pesimistinis, trečias yra realistinis. Mes visada turim turėt tris variantus ir pasiskaičiuoti. Pradedam nuo optimistinio, paskui pasiskaičiuojam pesimistinį. O kas bus blogiausiu atveju?"

35:58 laidoje

Kodėl tai ne teorija, matyti iš to, ką jis prisimena apie 2008 ir 2009 metus. Avulio teigimu, tada buvo pridaryta labai daug klaidų būtent todėl, kad žmonės nepasigilino ir buvo suklaidinti, o blogiausias variantas jiems reiškė ne mažesnį pelną, o skolas, iš kurių nebuvo kaip išlipti. Tuo pačiu jis mano, kad tos krizės atmintis Lietuvai vėliau padėjo: pandemiją ir karą šalis atlaikė geriau nei Skandinavija. Būtent todėl atminties galiojimo laikas jam yra ne filosofinis klausimas.

Esminis skirtumas nuo įprasto svarstymo yra tas, kad pesimistinis variantas turi būti skaičius, o ne jausmas. Prie jo Avulis prideda antrą klausimą, kurio dauguma neužduoda: kiek reikia pasilikti tam atvejui, jeigu pasitvirtins būtent šis variantas.

„Kuo žmonės turėtų mažiau baimių ir kuo daugiau turėtų planą B. Nes jeigu tu turi atsarginį variantą, jeigu žinai, kas bus blogiausiu atveju, tu visiškai kitaip viską matai. Tau nereikia bijot, nes tu žinai, kas bus tuo blogiausiu atveju."

43:02 laidoje

Čia jo logika apsiverčia prieš įprastą supratimą. Paprastai galvojame, kad drąsa yra tai, kas leidžia nesibaiminti. Avulis sako priešingai: baimė dingsta ne nuo drąsos, o nuo to, kad blogiausias variantas jau suskaičiuotas ir todėl nebėra nežinomas. Nežinomybė gąsdina, skaičius nebegąsdina.

Kalnai ir tas pats principas

Kad tai ne verslo teorija, matyti iš jo paties pavyzdžio visai kitoje srityje. Dešimt ar penkiolika metų Avulis užsiiminėjo alpinizmu ir yra įkopęs ne į vieną viršūnę. Klausiau, iš kur jo tolerancija rizikai.

„Neturi būt labai drąsus, bet turi būt labai atsargus. Turi labai gerai pasverti, kiek gali rizikuoti ir kiek negali, nes klaida čia gali būti paskutinė tavo gyvenime."

28:40 laidoje

Iš to seka ir jo požiūris į pinigus. Kitoje pokalbio vietoje jis sako, kad finansinis praradimas nėra tragedija, nes didžiausia rizika yra gyvybė, o ne pinigai. Todėl taisyklės paprastos: neinvestuoti va bank, diversifikuoti ir nesudėti visko į vieną vietą. Nekilnojamojo turto klausimą jis irgi dalija į du: jeigu perkate sau naudoti, laikas geras, o jeigu perparduoti, vienos formulės nėra ir reikia žinoti konkretų miestą bei konkrečią vietą.

Kas man užkliuvo

Man labiausiai užkliuvo, kaip nuobodžiai skamba jo receptas. Žmogus, pastatęs pirmus tokio tipo pastatus Lietuvoje, kalba ne apie viziją, o apie atsarginį variantą. Bet kuo ilgiau klausiausi, tuo aiškiau matėsi, kad būtent atsarginis variantas ir leido jam imtis dalykų, kurių iki tol niekas nedarė. Turintis planą B gali rizikuoti daugiau nei tas, kuris jo neturi.

Nesutinku tik su viena vieta. Avulis kalba taip, tarsi pesimistinį variantą pasiskaičiuoti būtų technikos klausimas. Praktiškai dauguma žmonių jo nesiskaičiuoja ne todėl, kad nemoka, o todėl, kad nenori pamatyti atsakymo. Suskaičiuotas blogiausias variantas dažnai reiškia, kad sprendimo priimti negalima, o to niekas girdėti nenori.

Ką su tuo daryti

Prieš didelį finansinį sprendimą užsirašykite tris eilutes: kiek uždirbsiu, jeigu viskas bus gerai, kiek prarasiu, jeigu bus blogai, ir kiek man liks po to. Trečioji eilutė yra ta, kuri pasako, ar sprendimą apskritai galima priimti. Ir atskirai vertėtų pasitikrinti, kada jūs išmokote savo atsargumą. Jeigu 2009 metais, tai pagal Avulio skaičiavimą jūsų kalibravimas jau baigia galioti.

Visą pokalbį su Arvydu Avuliu galima pasiklausyti čia: https://tapkgeresniu.lt/laida/9CoVA3vH8X0