Ką iš tikrųjų reiškia atleisti: kunigo Ričardo Doveikos atsakymas

Kai kunigo klausi apie atleidimą, pasiruoši girdėti apie gailestingumą. Ričardas Doveika pradėjo nuo darbo. Ne nuo sprendimo atleisti, ne nuo maldos, o nuo to, kiek reikia savyje pereiti, kad žodis apskritai kažką reikštų.

Jo teiginys prieštarauja beveik viskam, ką apie atleidimą girdime kasdien. Atleidimas nėra sprendimas, kurį gali priimti šiandien. Ir jis nėra pamiršimas.

„Žodis atleidžiu gali nuskambėti su savo turiniu tik tada, kada aš pereinu didžiulį darbą su pačiu savimi."

17:13 laidoje

Įdomiausia, kad tą darbą jis išvardija ne kaip dorybių sąrašą, o kaip visai neevangeliškai skambančių būsenų grandinę.

„Pereinu visus tuos procesus, kurie natūraliai žmogiškoj prigimty įvyksta: pyktis, poreikis keršyti, išsižadėti, nuskriausti, nebendrauti."

17:38 laidoje

Tai reiškia, kad noras atkeršyti nėra atleidimo priešingybė ir nėra ženklas, kad žmogus daro kažką ne taip. Tai vienas iš etapų, per kurį reikia pereiti, o ne peršokti. Kunigo lūpose tai skamba netikėtai, nes įprastai to laukiama iš psichoterapeuto, o iš dvasininko tikimasi raginimo atleisti iš karto.

Žaizdos vieta niekur nedingsta

Antra teiginio dalis man buvo dar svarbesnė, nes ji išlaisvina nuo pareigos apsimesti.

„Net jeigu nueičiau pas specialistą ir man tiesiog labai gražiai visai panaikintų net žaizdos vietą, bet visą laiką, pažvelgęs į tą vietą, aš matyčiau: va čia buvo žaizda."

18:09 laidoje

Dažnai atleidimą matuojame tuo, ar nustojo skaudėti. Pagal tokį matavimą beveik niekas nėra atleidęs, nes prisiminimas lieka. Doveika siūlo kitą matą.

„Bet jeigu aš ir matydamas tą žaizdą galiu šypsotis ir toliau kurti savo gyvenimą laisvas nuo neapykantos, nuo keršto, nuo nemeilės."

18:17 laidoje

Skirtumas praktinis. Klausimas nebėra, ar prisimeni. Klausimas yra, ar tas prisiminimas vis dar tvarko tavo sprendimus: su kuo bendrauji, kur neini, apie ką negali kalbėti ramiai.

Tas pats galioja ir žodžiui atsiprašau

Doveika tokį patį matą taiko ir antrai pusei. Nuoširdus atsiprašymas jam nėra pokalbio pradžia, o jo rezultatas.

„Pasakyti žodį atsiprašau yra jau didysis pokyčio rezultatas tokio žmogaus gyvenime, jeigu tai nėra neįpareigojantis žodis."

16:35 laidoje

Kitaip tariant, abu žodžiai gali būti ir tikri, ir tušti, ir skiriasi jie ne intonacija, o tuo, kas įvyko prieš juos. Tai paaiškina, kodėl kartais atsiprašymas nieko nepataiso, nors pasakytas taisyklingai.

Praktinis patikrinimas, ar procesas baigtas

Laidoje jis pasiūlė ir matą, kurį galima pritaikyti sau per vieną vakarą.

„Tu kiek turi priešų? Va čia yra vidinė laisvė, neturėti priešų."

19:20 laidoje

Doveikos logika tokia: tai, kad kažkas laiko tave priešu, yra jo sprendimas ir tavęs neliečia. Klausimas, kiek priešų turi tu pats. Ir jis pastebi, kad kartais užtenka ištiesti ranką žmogui, kuris tavęs vengia, kad pamatytum, koks jis iš tikrųjų silpnas. Tai ne moralas, o gana šaltas savęs patikrinimas.

Kodėl tai svarbu ir netikinčiam

Doveika kalba iš savo pozicijos ir jos neslepia, bet šitoje vietoje jokio tikėjimo nereikia. Jis aprašo procesą, ne pareigą. Ir netgi sako, kad žodis atsiprašau, ištartas be to paties darbo, lieka teisiniu arba mandagumo žodžiu, kuris nieko neįpareigoja.

Man tai atrodo naudingiausia dalis visai pasaulietiškai auditorijai. Mes gyvename tarp labai greitų atsiprašymų: viešų pareiškimų, žinučių, komentarų. Doveikos matas leidžia juos atskirti nuo tikrų be jokios teologijos.

Yra ir antra priežastis, kodėl šitas pokalbis man atrodo vertas dėmesio. Doveika niekur nesako, kad atleisti privalu. Jis aprašo, kaip atpažinti, ar tai jau įvyko. Skirtumas tarp pareigos ir mato yra didžiulis: pareiga verčia meluoti sau, matas tiesiog parodo, kur esi.

Kur man buvo sunkiausia sutikti

Nesutikau dėl tempo. Iš pokalbio galima suprasti, kad procesas eina savaime ir kada nors pasibaigia. Iš to, ką matau aplinkui, jis lygiai taip pat dažnai užstringa metams ar dešimtmečiui, ir žmogus lieka viduryje, ties keršto etapu, įsitikinęs, kad dirba.

Doveika turi atsakymą ir tam, tik jis pasakytas kitoje laidos vietoje: kvietimas nueiti į kapines ir pažiūrėti, kiek metų telpa tarp gimimo ir mirties datų. Jo paties mama mirė sulaukusi keturiasdešimt devynerių. Tai ne argumentas skubėti atleisti, bet gana tikslus priminimas, kiek laiko turime tam procesui.

Ką su tuo daryti

Jeigu bandote kam nors atleisti ir nesigauna, pirmiausia patikrinkite, ar nebandote peršokti etapo. Pyktis ir noras atsilyginti nėra jūsų nesėkmė, tai proceso dalis, kurią pripažinti lengviau, nei nuolat sau prikaišioti.

O rezultatą matuokite ne skausmo nebuvimu, o vienu klausimu: ar tas žmogus vis dar priiminėja sprendimus už jus.

Visas pokalbis: https://tapkgeresniu.lt/laida/1o7er76kf4o