Kaip poroje dalytis pinigus: kur proporcinga dalyba tampa nesąžininga

Klausimas, kurį uždaviau Astai Klimavičienei, buvo beveik buhalterinis: kaip poroje teisingiausia dalytis išlaidas. Tikėjausi atsakymo apie procentus ir bendrą sąskaitą. Gavau atsakymą apie tai, kur ta pati teisinga taisyklė vieną dieną apsiverčia.

Pradžia atrodo lengva. Kai abiejų pajamos panašios, dalyba per pusę problemų nekelia. Kai jos skiriasi kelis kartus, per pusę jau nebeveikia.

„Jeigu uždarbiai skiriasi kartais, tai tada viena pusė gali jaustis ne visai teisingai."

17:49 laidoje

Todėl logiškas ir dažniausiai siūlomas sprendimas yra prisidėti proporcingai pajamoms. Kas uždirba daugiau, tas įneša daugiau. Juolab kad ir bankas paskolą poroms suteikia pagal daugiau uždirbančiojo pajamas. Iki šios vietos viskas skamba švariai.

Kur taisyklė apsiverčia

Apsiverčia ji gimus vaikams. Vienas žmogus išeina iš darbo rinkos, jo pajamos krenta, ir proporcinga taisyklė ima veikti automatiškai: mažiau uždirbi, mažiau ir turi. Klimavičienė čia sustoja ir pasako, kodėl to daryti negalima.

„Jeigu pora apie tai nekalba ir sako: nu va, tu dabar grįžai į darbą, tu dabar uždirbi mažiau, tai mažiau ir savų pinigų turėsi, tai tada jau nebūtų sąžininga, nes sprendimas susilaukti vaikų buvo bendras."

26:37 laidoje

Šitas sakinys ir yra visa mintis. Sumažėjusios pajamos nėra vieno žmogaus pasirinkimas ar nesėkmė. Tai bendro sprendimo kaina, kurią proporcinga dalyba tyliai užrašo ant vieno žmogaus sąskaitos. Taisyklė lieka ta pati, o teisinga būti nustoja.

Kiek ta pauzė sveria

Ekspertė nurodo ir mastą. Jos teigimu, pašalinus motinystės pertrauką vyrų ir moterų atlyginimų skirtumo beveik nelieka.

„Atrodo, kad vyrai uždirba daugiau, nes moterys padaro tą motinystės pauzę ir dėl to tas vidurkis yra mažesnis. Bet jeigu jie abu dirbtų tolygiai, tai to skirtumo tokio nėra."

25:37 laidoje

Dviejų ar trijų vaikų pertrauka gali reikšti šešerius ar devynerius metus ne darbo rinkoje. Tai ne tik prarastas atlyginimas tomis dienomis. Tai ir nepakeltos pareigos, ir mažesnė pensija, ir tas pats pajamų skirtumas, kurį paskui paaiškiname charakteriu arba profesijos pasirinkimu.

Raudona vėliava

Kita vieta, kurios nesitikėjau, buvo ne apie sumas, o apie slėpimą.

„Jeigu kažkas kažką sąmoningai pradeda slėpti, net yra toks terminas: finansinė neištikimybė."

27:25 laidoje

Kalba ne apie dovaną gimtadieniui. Kalba apie nuslėptą premiją, paslėptas santaupas ar nutylėtas skolas. Klimavičienė remiasi skyrybų advokatų patirtimi: kartais taip iš anksto ruošiamasi skyryboms, dar prieš tai, kai apie jas kalbama garsiai.

Tuo pačiu ji sako priešingą dalyką, ir tarp jų prieštaravimo nėra. Kiekvienam poroje reikia asmeninių pinigų, už kuriuos nereikia niekam atsiskaityti. Kaip orientyrą ji mini penkiasdešimt, trisdešimt, dvidešimt taisyklę, kurioje apie trisdešimt procentų pajamų skiriama norams, o dalis jų yra asmeniniai. Skirtumas paprastas: sutarta suma nėra slėpimas.

Kodėl atidėti nepavyks

Klausiau ir to, ką daryti, kai vienas nori investuoti, o kitas bijo. Atsakymas buvo ne apie įtikinėjimą, o apie skaičių, kurį galima pasižiūrėti tą patį vakarą.

„Gali būti tiesiog nueiti į Sodros puslapį ir pažiūrėti, kokia ta prognozuojama pensija, arba pažiūrėt, kokia dabar yra vidutinė pensija."

53:44 laidoje

Klimavičienė tai vadina realybės pasitikrinimu. Ne argumentu, o skaičiumi, kurį pamatęs žmogus pats atsako sau, ar su tokia suma išgyventų. Ji priduria, kad Lietuvoje ši karta yra pirmoji, kuri apie investavimą apskritai kalba, todėl pavyzdžio iš tėvų ar senelių dauguma neturi.

Mano kampas

Laukiau pokalbio apie biudžetą, o gavau pokalbį apie galią. Man labiausiai užkliuvo tai, kad taisyklė, kuri poroje atrodo pati sąžiningiausia, gali veikti nesąžiningai vien dėl to, kad jos niekas neperžiūri pasikeitus aplinkybėms.

Su vienu dalyku ginčytis norėčiau. Klimavičienė siūlo pokalbį apie pinigus pradėti ne nuo eurų ir excelio, o nuo bendrų svajonių ir tikslų. Skamba gražiai, bet svajonės yra ta vieta, kur susitarti lengviausia. Sunkumai prasideda ties konkrečia suma, kurią kiekvienas gali išleisti be paaiškinimų, ir ties tuo, kas nutinka pajamoms nukritus.

Ką su tuo daryti

Vienas praktinis dalykas, kurį iš šito pokalbio pasiimu. Susitarimas dėl pinigų nėra vienkartinis. Jį reikia peržiūrėti kaskart, kai keičiasi aplinkybės: gimus vaikui, pasikeitus darbui, pasikeitus pajamoms. Susitarimas, sudarytas kai abu dirbo, po metų namuose reiškia jau visai ką kita.

Ir antras. Verta iš anksto pasakyti sumą, kurią kiekvienas gali išleisti niekam neatsiskaitydamas. Ne todėl, kad tai smulkmena, o todėl, kad būtent iš tokių smulkmenų prasideda slėpimas.

Visas pokalbis: https://tapkgeresniu.lt/laida/zUUu9uH8z4I