Intravertas ir ekstravertas poroje: sunkiausias derinys, kurio pasitaiko dažniausiai

Paklausiau psichoterapeutės Genovaitės Petronienės paprasto dalyko: kokia pora susiderina lengviausiai. Atsakymas buvo aiškus. Lengviausia dviem ekstravertams, antroje vietoje yra du intravertai.

O tada atėjo sakinys, kuris paverčia visą temą įdomia.

„Blogiausia, aišku, intravertas ir ekstravertas, bet tokių porų daugiausia, nes yra didžiausias skirtingumas."

26:51 laidoje

Vadinasi, sunkiausias derinys yra ir dažniausias. Ne dėl nesusipratimo, o būtent dėl skirtingumo, kuris pradžioje traukia. Tai paaiškina, kodėl tiek daug porų atpažįsta tuos pačius konfliktus ir kodėl jiems taip sunku rasti kaltininką: kaltininko nėra, yra du skirtingi nervų sistemos nustatymai.

Iš kur tas skirtumas

Petronienė pradeda ne nuo charakterio, o nuo biologijos. Jautresni žmonės turi didesnį migdolinį kūną. Tai nėra trūkumas, kurį reikia taisyti, ir evoliucijoje tai buvo nauda: jautrieji bandos nariai pirmieji pastebėdavo pavojų ir išgelbėdavo visus.

Lietuvoje, jos vertinimu, yra apie 70 procentų ekstravertų ir 30 procentų intravertų. Bet čia yra svarbi išlyga. Dalis ekstravertų yra netikri: tai save prisivertę intravertai, kurie per COVID karantiną netikėtai pražydo, nes pirmą kartą gyvenime gavo tiek tylos, kiek jiems reikia.

Ji sako, kad mažiausiai 30 procentų žmonių save įvardija neteisingai. Tai svarbu, nes visi tolesni patarimai remiasi tuo, kad teisingai atpažinai, kas esi.

Trys požymiai, pagal kuriuos atpažįsti

Vietoj testų Petronienė siūlo tris paprastus klausimus. Pirmas: koks tavo polinkis bendrauti su svetimais žmonėmis. Antras: kokio pobūdžio yra tavo veiklumas. Trečias, ir jos akimis tiksliausias: kokia tavo draugystė su vienatve.

Paskutinis klausimas atskiria drovumą nuo intravertiškumo. Drovus žmogus vienatvėje kenčia. Intravertas joje atsistato.

Konfliktas, kuris kartojasi kiekvienoje mišrioje poroje

Tipiškiausias scenarijus atrodo taip. Kažkas nutinka, ekstravertas nori išsiaiškinti čia ir dabar, o intravertas traukiasi apgalvoti. Ekstravertui pasitraukimas atrodo kaip abejingumas. Intravertui spaudimas kalbėtis atrodo kaip užpuolimas.

Petronienės patarimas čia yra konkretus ir jį galima įsivesti tą patį vakarą: susitarti dėl bent dviejų valandų pauzės prieš pokalbį. Ne dėl to, kad kas nors atvėstų, o dėl to, kad abu ateitų pasiruošę.

Antras susitarimas yra apie socialinį gyvenimą, ir jis nuima daug tylios įtampos.

„Intravertas neturėtų ribot ekstraverto socialinių ryšių. Tiesiog nepatinka intravertui nuolat bendraut su ekstraverto tėvais, tai tegu eina ir bendrauja vienas."

52:33 laidoje

Pasimatymas, kuriame abu žaidžia skirtingus žaidimus

Įdomiausia pokalbio dalis buvo apie tai, kaip tas pats skirtumas atrodo pačioje pradžioje, kai apie jokį tipą dar niekas negalvoja.

Ekstravertui ankstyva žinutė po susitikimo yra natūrali. Intravertui ji gali reikšti spaudimą, tad jis dažnai nerašo, nors susitikimas patiko. Tylos pauzė pokalbyje ekstravertui yra nesėkmės ženklas, o intravertui gali būti pati maloniausia vieta vakare.

Petronienė mini net patiekalo pasirinkimą: kaip greitai apsisprendžiama ir ar apskritai norima to sprendimo priimti garsiai. Iš šalies visa tai atrodo kaip charakteris arba kaip susidomėjimo lygis. Realiai tai dažnai tik nervų sistemos nustatymas.

Praktinė išvada čia paprasta ir taupo daug klaidingų išvadų: jei žmogus po pasimatymo neparašė, tai dar nereiškia atsakymo. Kartais tai reiškia, kad jis ilsisi.

Kodėl atviri biurai kainuoja

Darbe tas pats skirtumas turi kainą, kurią galima suskaičiuoti. Intravertai, pasak Petronienės, dirbdami vieni yra iki 50 procentų produktyvesni.

Tai reiškia, kad privalomas grąžinimas į atvirus biurus įmonei nėra neutralus sprendimas. Jis kainuoja, tik ta kaina niekur nefigūruoja kaip eilutė.

Vadovui ji siūlo vieną paprastą įprotį: sąmoningai suteikti intravertui žodį. Pats jis jo dažniausiai nepasiims, ir tada susirinkime girdima ne geriausia mintis, o garsiausia.

Ką su tuo daryti

Verta įsidėmėti ir vieną patikslinimą, kuris apsaugo nuo pigių išvadų. Intravertiškumas nėra dorybė.

„Kartais intravertai lygiai tiek pat nemotyvuoti atidėliotojai ir nesusivaldę būna kaip ekstravertai."

1:13:15 laidoje

Jei augini vaiką, praktinė dalis yra tokia. Intravertiškam vaikui reikia ne gėdinimo dėl nedrąsumo, o konkrečių instrukcijų, ką pasakyti ir kaip pradėti pokalbį. Ekstravertiškam vaikui reikia aiškių ribų, bet neįteigiant, kad su juo kažkas negerai.

O jei esi mišrioje poroje, iš viso pokalbio lieka viena mintis: jūs nesiginčijate dėl to, kas teisus. Jūs deratės dėl to, kiek kiekvienam reikia žmonių ir kiek tylos. Tai klausimas, kurį galima išspręsti susitarimu, o ne pergale.