Kada pornografijos žiūrėjimas tampa priklausomybe: psichiatro atsakymas nėra apie kiekį

Klausimas, kurį žmonės užduoda apie pornografiją, beveik visada yra apie skaičių: kiek yra per daug. Psichiatras ir psichoterapeutas Mindaugas Jasulaitis, su priklausomybėmis dirbantis beveik dvidešimt metų, į tą klausimą atsako kitaip, ir jo atsakymas man pasirodė kur kas naudingesnis nei bet kokia norma.

„Kol tai nesukelia žalos, tai nėra problema."

1:04:33 laidoje

Riba, kurią jis naudoja, yra ne dažnis, o pasekmės. Žala darbui, mokslams, santykiams, sveikatai, reputacijai arba finansams. Žmogus gali žiūrėti retai ir jau turėti problemą, o gali žiūrėti dažniau ir jos neturėti. Toks matas nepatogus tuo, kad neleidžia nusiraminti palyginus save su kitais, bet jis vienintelis kažką pasako apie konkretų gyvenimą.

Kodėl tai dažnai apskritai ne apie seksą

Antra pokalbio dalis apvertė tai, ką maniau žinąs. Jasulaitis skiria du visai skirtingus dalykus, kurie iš šalies atrodo vienodai.

„Pornografijos žiūrėjimas tai yra tikrai ne vien tiktai apie seksą."

10:50 laidoje

„Man nuobodu sėdėti prie kažkokio projekto, ir gal aš truputį pasižiūrėsiu porno. Šitas momentas turi visiškai kitokį poveikio aspektą. Čia mes kalbam ne apie lytinį susijaudinimą."

14:49 laidoje

Vienu atveju veikia lytinis potraukis. Kitu atveju veikia nerimas, nuobodulys arba atidėliojimas, o vaizdas yra tiesiog greičiausias būdas tą būseną nutraukti. Jasulaitis sako, kad būtent antrasis mechanizmas ir yra tas, kuris veda į kompulsyvumą.

„Tyrimai rodo, kad kompulsyvus pornografijos žiūrėjimas visų pirma yra psichoemocinio reguliavimo įrankis."

1:09:07 laidoje

Iš to seka labai praktiška išvada. Jeigu žmogus bando mesti, o kovoja su lytiniu potraukiu, jis kovoja ne su ta problema. Klausimas, į kurį reikia atsakyti, yra kitoks: kokią būseną aš tuo momentu bandau nutraukti. Dažniausiai atsakymas būna nuobodulys arba nerimas prieš darbą, kurio nesinori pradėti.

Mastas ir amžius

Skaičiai, kuriuos jis vardija, paaiškina, kodėl tema apskritai iškilo. Bent kartą gyvenime pornografiją žiūrėjo apie 90 procentų vyrų ir apie 60 procentų moterų, bet reguliariai vartoja apie 30 procentų. Per pastaruosius dešimt ar penkiolika metų žiūrėjimas išaugo maždaug 300 procentų, ir Jasulaitis tai sieja ne su morale, o su prieinamumu.

Nemaloniausia dalis yra apie vaikus. Vidutinis amžius, kada pirmą kartą pamatoma pornografija, yra vienuolika iki trylikos metų, o anksčiausias jo fiksuotas atvejis yra devyneri. Tokio amžiaus vaikas neturi nei kritinio mąstymo, nei lytiškumo suvokimo, o apie 45 procentai turinio turi skausmo elementų. Suaugęs supranta, kad tai vaidyba. Vienuolikametis mokosi iš to, kaip atrodo sutikimas.

Jasulaitis mini ir tai, ko prieš penkerius metus dar nebuvo. Apie 98 procentai deepfake turinio internete yra seksualinio pobūdžio, ir apie 99 procentai jo nukreipta prieš moteris. Tai jau nebe klausimas, ką žmogus žiūri, o klausimas, kieno atvaizdas panaudojamas be jo žinios.

Vyrai ir moterys žiūri skirtingai

Paklausiau, ar tai vienoda abiem lytims, ir atsakymas buvo ne. Jasulaitis sako, kad vyrams svarbesnis pats vaizdas ir aiškus dominavimas, o moterims kontekstas ir istorija. Skiriasi ir motyvas: moterų atveju dažniausiai tai smalsumas ir savęs pažinimas, o ne emocijų malšinimas.

„Pornografija kaip tokia iš tikro yra vyrų žaidimų aikštelė, ir ilgą laiko tarpą pornografija buvo kuriama vyrams."

39:42 laidoje

Tai paaiškina, kodėl tas pats turinys dviem žmonėms reiškia skirtingus dalykus, ir kodėl poroje šita tema taip greitai virsta ginču. Vienam tai nuobodulio užpildymas, kitam tai atrodo kaip pasirinkimas vietoj jo paties.

Kodėl ne valios klausimas

„Iš esmės visų priklausomybių pagrindinis mechanizmas yra tas pats."

1:03:54 laidoje

Limbinė sistema siūlo malonumą čia ir dabar, o už sprendimus ir malonumo atidėjimą atsakinga prefrontalinė žievė veikia tik tada, kai žmogus budrus ir pailsėjęs. Todėl vakare, pavargus, pasirinkimas praktiškai nevyksta. Tai nėra pasiteisinimas, bet tai paaiškina, kodėl pažadai sau duodami ryte, o laužomi vienuoliktą vakaro.

Man labiausiai užkliuvo, kaip retai apie tai kalbama be dviejų kraštutinumų. Viename gale sakoma, kad tai visiškai nekenksminga, kitame, kad tai naikina viską. Jasulaitis nesako nei vieno, nei kito, ir būtent todėl juo lengviau patikėti. Nesutinku su juo tik dėl vieno akcento: jis daug kalba apie individualų reguliavimą ir mažai apie tai, kad turinys sukurtas taip, kad išlaikytų dėmesį. Atsakomybė čia nėra tik žiūrinčiojo.

Praktiškai iš pokalbio lieka trys dalykai. Vietoj klausimo, kiek yra per daug, atsakyti į klausimą, kam tai kenkia mano gyvenime. Sekti ne kiekį, o momentą: kas vyko prieš penkias minutes iki. Ir jeigu namuose auga vaikas, susitvarkyti prieigą anksčiau nei vienuolikos metų, nes vidurkis rodo, kad tada jau būna vėlu.

Visas pokalbis su Mindaugu Jasulaičiu: https://tapkgeresniu.lt/laida/c-BDqYPoalo