Ar būtina būti lyderiu: profesorė Vita Akstinaitė apie tai, kodėl dalis žmonių sąmoningai renkasi nevadovauti

Kalbėdamas su Vita Akstinaite pasakiau tai, ką girdžiu visur: dabar būti lyderiu yra gerai, o vadovas skamba beveik kaip keiksmažodis. Tikėjausi, kad lyderystės tyrėja šią mintį palaikys. Ji pritarė tik pirmai jos pusei.

„Šiais laikais visi nori būti lyderiais ir nieks nenori būti vadovais."

37:01 laidoje

Prof. dr. Akstinaitė laidoje pristatyta kaip jauniausia profesorė ir prorektorė Lietuvoje. Vienuolika metų ji gyveno Anglijoje ir Australijoje, tyrinėja lyderystę ir dirba su vadovais tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Jos atsakymas turi du sluoksnius, kurie iš pirmo žvilgsnio vienas kitam prieštarauja: lyderiu gali tapti beveik bet kas, bet nebūti lyderiu yra visiškai normalus pasirinkimas.

Lyderis ir vadovas yra arčiau, nei atrodo

Pirma, pati priešprieša tarp lyderio ir vadovo, anot jos, perdėta. Moksle išskirta apie 63 lyderystės kompetencijos, ir daugiau nei pusė jų persidengia tarp vadovo ir lyderio. Skirtumas labiau kryptyje: lyderis judina, skatina ir motyvuoja, vadovas sudėlioja darbus ir paskirsto užduotis. Neretai tai yra tas pats žmogus.

Antra, lyderiu negimstama. Tikėjimas įgimta lyderyste, jos žodžiais, atėjo iš laikų, kai karalius gimdavo karaliumi, o vadovaudavo stipriausi ir drąsiausi kariai. Dabartinės teorijos sako, kad lyderystė yra kompetencijų derinys, kurį galima lavinti taip pat, kaip mokomės užsienio kalbos.

„Atsakymas yra lyderiais tampama, bet žvaigždutė yra šiek tiek genetinio elemento."

37:46 laidoje

Tą žvaigždutę ji paaiškino labai paprastai. Jei esi natūraliai kalbus ir lengvai bendrauji, gerai komunikacijai tau gal reikia paaugti 10 procentų. Jei tai tau sunku, gal 50. Bet įmanoma abiem atvejais. Pati ji bendrauti išmoko pirmame kurse, kai studentus dviem savaitėms išsiuntė į picerijas prie kiekvieno stalo klausinėti žmonių 30 klausimų statistikos užduočiai.

Tada kyla tikrasis klausimas

Jei lyderiu gali tapti beveik bet kas, atrodytų, kad visi ir turėtų stengtis. Čia Akstinaitė pasuko priešinga kryptimi. Paklausiau, kaip jaustis gerai tam, kas nėra lyderis, kai lyderystė tapo trendu. Ji atsakė, kad lyderystė šiandien yra tokia pati mada, kaip ir būti nuolat užimtam.

„Būti lyderiu šiuo metu yra madinga, tai yra mados dalykas."

54:34 laidoje

Tyrime, kurį ji pirmą kartą atliko apie 2012 metus ir neseniai pakartojo, buvo klausiama ir tų, kurie vadovais netapo, kodėl taip nutiko. Daug respondentų atsakė paprastai: jie tiesiog nenorėjo tokios atsakomybės. Savo aplinkoje ji pažįsta žmonių, kurie buvo vadovais, o dabar sąmoningai pasirinko eksperto ar specialisto rolę, nes toks darbas juos labiau džiugina arba turi mažiau atsakomybės.

Trys dalykai prieš norint vadovauti

Vietoj mados ji siūlo tris žingsnius. Pirma, nebijoti ir nesekti mados. Antra, įvertinti, ar šiuo gyvenimo tarpsniu tikrai gali sau leisti vadovauti, nes vadovavimas turi kainą. Tą kainą pati Akstinaitė, vadovaujanti fakultetams, bibliotekai, doktorantūros mokyklai ir tyrimų departamentui, įvardijo be pagražinimų.

„Aš žinau, kad mano pasirinkimas, mano rolė dabartinė reiškia, kad yra dalykai, kurių aš nespėsiu, yra dalykai, kuriems aš skiriu mažiau laiko, yra vakarai, kuriuos aš turiu atiduoti darbui."

56:02 laidoje

Prie tos kainos ji pridėjo ir mažiau matomą dalį. Kalbėdama su labai daug pasiekusiais lyderiais, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, ji dažnai girdi tą patį prisipažinimą: baisiausia, kad nebėra ko paklausti, nes visi ateina klausti jų. Kai kurie pasitaria tarpusavyje, kiti su šeima. Lyderis, jos žodžiais, neturi apsimesti, kad viską žino šimtu dvidešimčia procentų, bet turi būti užtikrintas bent jau kryptimi. Tai irgi kaina, kurią verta žinoti iš anksto.

Trečia, įsivertinti, kiek to nori pats, o kiek tai primesta iš išorės. Tam ji su studentais ir vadovais daro paprastą užduotį: ant lapo išsirašyti viską, kas svarbu, tada braukti, kol lieka dešimt, o paskui penki dalykai. Tie penki yra pamatinės vertybės, ir sprendimai turėtų remtis jomis. Jei viena jų yra šeima, metų projekto Čilėje be šeimos greičiausiai nesiimsi. Jei smalsumas, greičiausiai imsiesi.

Mano kampas

Man labiausiai užkliuvo tai, kad žinia „lyderiu gali tapti kiekvienas“ paprastai skamba kaip įpareigojimas. Jei gali, vadinasi, privalai, o jei netapai, tai tavo kaltė. Akstinaitė tą pačią žinią apvertė: kadangi tapti galima, klausimas yra ne gebėjimai, o noras ir kaina. Tada sprendimas nevadovauti nustoja būti pralaimėjimu.

Kartu tai nėra leidimas išsisukti. Tame pačiame pokalbyje ji kalbėjo apie darboholizmą, kurį apibrėžia ne valandomis, o persvara: problema prasideda tada, kai darbo ir visų kitų gyvenimo sričių santykis tampa nebe 60 prieš 40, o 80 prieš 20 ar 90 prieš 10. Man atrodo, kad greičiausiai į tą persvarą patenka būtent tas, kuris vadovu tapo todėl, kad taip madinga, o ne todėl, kad to norėjo.

Ką su tuo daryti

Jei jums siūlo vadovo pareigas arba jaučiate, kad „jau metas“, pirmiausia pasidarykite tą penkių vertybių lapą. Jei tarp penkių nėra nieko, ką vadovavimas maitintų, o yra keli dalykai, kuriuos jis atimtų, tai nėra silpnumo ženklas. Tai atsakymas.

Visas pokalbis su Vita Akstinaite: https://tapkgeresniu.lt/laida/maIhGDToylk