Kodėl vyrai nebeprieina prie moterų gatvėje: psichologės atsakymas

Pats trejus metus ieškojau partnerės pažinčių programėlėse ir prisipažinsiu, kad jaučiausi kaip prekių kataloge. Kalbėdamas su psichologe Egle Kijevič Zakaraite tai ir pasakiau. Ji atsakė ne apie programėles, o apie tai, ką girdi iš moterų kabinete.

„Pamiršau, kada vyras buvo prie manęs priėjęs gatvėj."

35:28 laidoje

Standartinis paaiškinimas, kurį girdime visur, yra baimė. Vyrai bijo būti apkaltinti, bijo atstūmimo, bijo pasirodyti nemandagūs. Kijevič Zakaraitė sako, kad tai ne baimė. Tai įgūdis, kuris nebeturi kur lavintis.

„Tai kur tas įgūdis užkalbinti kažką, kur jis gali lavintis? Jis nesilavina."

36:40 laidoje

Kodėl šitas skirtumas svarbus

Skirtumas tarp baimės ir įgūdžio nėra semantinis. Jei tai baimė, sprendimas yra drąsa, o drąsos žmogui arba yra, arba nėra, ir apie tai galima kalbėti be galo. Jei tai įgūdis, sprendimas yra kartojimas. Įgūdis, kurio nenaudoji, nyksta, ir tai nutinka bet kuriam žmogui, ne tik nedrąsiam.

Laidoje minima JAV apklausa, pagal kurią 78 procentai vyrų merginas kalbina tik socialiniuose tinkluose, o gyvai prieiti geba tik apie penktadalis. Psichologės aiškinimas paprastas: didelė dalis dienos praleidžiama prie kompiuterio ir su kolegomis, tad situacijų, kuriose galima būtų mokytis, tiesiog nebeliko. Nėra kur suklysti, vadinasi, nėra kur išmokti.

Ką čia padarė programėlės

Apie pusė žmonių šiandien susipažįsta jau tik per programėles. Kijevič Zakaraitė tai sieja su ta pačia vartojiškumo logika kaip ir maisto pristatymas į namus: lengviau atsidaryti aplikaciją nei ieškoti žmogaus gyvai. Tik čia yra vienas skirtumas, apie kurį kalbama rečiau.

Laidoje minimi programėlių skaičiai rodo stiprų disbalansą: apie 70 procentų naudotojų yra vyrai, apie 30 procentų moterys, o maždaug 20 procentų vyrų gauna tiek dėmesio, kiek 80 procentų moterų. Viena mano pažįstama parodė turinti šešis tūkstančius sutapimų ir pasakė nebežinanti, kam apskritai atrašyti. Tai reiškia, kad daugumai vyrų programėlė irgi nėra vieta praktikuotis. Ten jie ne mokosi kalbėtis, o laukia, kol kas nors atsakys.

Kai dingsta ir taisyklės

Kartu su praktika dingo ir bendros taisyklės, o tai matyti iš paprasčiausio klausimo: kas moka už pirmą pasimatymą. Kijevič Zakaraitė sako, kad vienareikšmio atsakymo nebėra. Dalis moterų jai rašė jaučiančios įsipareigojimą arba net tai, kad yra perkamos, jei vyras apmoka. Dalis vyrų neišdrįsta net paklausti. Jaunesnė karta įpratusi mokėti per pusę.

Prie to prisideda ir buitinė aritmetika: jauni vyrai skaičiuoja, kad du pasimatymai per savaitę kainuoja apie penkiasdešimt eurų. Psichologės siūlymas praktiškas ir nuginkluojantis: pirmam susitikimui rinktis neutralią vietą, kur apskritai nieko pirkti nereikia, ir tada niekas nelieka nei įsipareigojęs, nei įsižeidęs.

Prisideda ir tai, ko programėlės išmoko papildomai. Ghostingas, tai yra dingimas be perspėjimo ir be paaiškinimo, kartais net po kelių pasimatymų, tapo normaliu elgesiu. Kijevič Zakaraitės teigimu, savęs nepažįstantis žmogus tai priima kaip savo nepakankamumo įrodymą, nors dažniausiai tai pasako tik apie tą, kuris dingo. Bet pasekmė ta pati: kiekvienas toks kartas dar labiau atbaido nuo gyvo kontakto.

Kaina abiem pusėms

Kita pokalbio dalis buvo apie tai, kas nutinka, kai pažinčių ieškoma pramoniniu būdu. Kijevič Zakaraitė pasakojo apie moterį, kuri po skyrybų pusę metų vaikščiojo į pasimatymus ir galiausiai pradėjo juos vesti kaip darbo susitikimus: be susirašinėjimo, iš karto prie reikalo, kava penkiolikai minučių.

„Aš sugrubėjau, aš jau pradėjau žiūrėti į pasimatymus kaip į darbo susitikimus."

21:21 laidoje

Psichologės vertinimu, toks ratas yra bandymas kuo greičiau užpildyti vidinę tuštumą, o iš tokios būsenos santykių nebūna. Man čia svarbesnė kita detalė. Tai ne charakterio bruožas, o nuovargio pasekmė. Žmogus sugrubo ne todėl, kad toks yra, o todėl, kad kartojo tą patį veiksmą per dažnai ir be prasmės.

Ką su tuo daryti

Jeigu tai tikrai įgūdis, tai ir sprendimas yra įgūdžio sprendimas, o ne charakterio perdirbimas. Praktika prasideda ne nuo bandymo užkalbinti nepažįstamą žmogų gatvėje, o nuo mažų situacijų, kuriose kalbėtis saugu: eilėje, kavinėje, darbe su tais, su kuriais paprastai tik pasisveikini. Tikslas ne rezultatas, o tai, kad pokalbis su nepažįstamu žmogumi nustotų būti įvykis.

Su viena dalimi nesutinku. Įgūdis paaiškina ne viską: rizika irgi tikra, o atstūmimas viešoje vietoje yra nemalonus dalykas, kurio nedera nurašyti į pratybų stoką. Bet įgūdžio kampas man vis tiek naudingesnis už baimės kampą. Su neišlavintu įgūdžiu galima kažką padaryti jau šią savaitę, o su kaltinimu epochai, programėlėms ar priešingai lyčiai nepadarysi nieko.

Visas pokalbis su Egle Kijevič Zakaraite: https://tapkgeresniu.lt/laida/Gg8gQeHrkQ0