Kodėl gerai atliktas darbas nėra argumentas algai kelti

Beveik kiekvienas, kuris ruošiasi prašyti didesnės algos, repetuoja tą patį sakinį: aš gerai dirbu. Verslo psichologė Laura Rimkutė, dirbanti su įmonėmis ir jų vadovais, sako, kad būtent šitas sakinys pokalbį dažniausiai ir sugriauna, ir paaiškinimas man pasirodė nemalonus, bet logiškas.

„Mes iš tikrųjų ateiname ir gauname pinigus ne už tai, kad esame toje organizacijoje, o už tai, kad kuriame vertę."

46:13 laidoje

Logika tokia. Atlyginimas jau yra atsakymas į klausimą, kiek vertas tinkamai atliktas sutartas darbas. Kai žmogus po metų ateina ir sako, kad tą darbą atlieka gerai, jis kartoja sutarties sąlygą, o ne pateikia naują argumentą. Rimkutė nueina dar toliau ir tokį prašymą vadina ženklu.

„Žmogaus reikalavimas, kad tu man turi mokėti daugiau, jeigu aš gerai padariau savo darbą, iš karto gal yra netgi signalas, kad tu neteisingoje mąstymo pozicijoje esi."

46:51 laidoje

Čia svarbu tiksliai pasakyti, ko ji nesako. Ji nesako, kad algos prašyti nereikia arba kad rinkos vidurkiai neturi reikšmės. Ji sako, kad pats gerai atliktas bazinis darbas nėra tas svertas, kurį žmogus mano turįs. Ir kad vadovas žiūri į kitą dalyką.

„Tie, kurie mąsto iniciatyvas, kaip spręsti problemas, rodo savo entuziazmą ir norą padaryti ekstra pastangas, jie paprastai tikrai be problemų gauna bonusus ir paaukštinimus."

47:13 laidoje

Kodėl tai sunku pritaikyti

Teoriškai išvada paprasta: siūlyk sprendimus, ne primink pareigas. Praktiškai tai atsimuša į savivertę, ir šitą dalį Rimkutė aiškina konkrečiau nei bet ką kitą pokalbyje. Ji sako, kad apie 62 procentai darbuotojų, ypač einančių aukštas pareigas, patiria apsišaukėlio sindromą, tai yra baimę, kad tuoj visi supras, jog jie nieko nemoka. Iš tokios pozicijos žmogus neprašo daugiau, jis džiaugiasi, kad jo dar neatleido.

Įdomiausia, kad klaida būna abiejose pusėse. Vadovų pastebėjimu, jaunimas save dažniau pervertina, o vyresni nuvertina, nes bijo netekti darbo ir mano, kad po penkiasdešimties naujo nebesuras. Tai nėra apie tikrąją vertę, tai yra apie baimę, ir derybose ji girdisi iš karto.

Šalia to ji mini kontrolės lokusą, ir tai turbūt praktiškiausia viso pokalbio sąvoka. Klasikinis pavyzdys yra neišlaikytas egzaminas: vienas kaltina dėstytoją, kitas savo pasiruošimą. Rimkutė remiasi tyrimais, pagal kuriuos atsakomybę sau prisiimantys žmonės jaučiasi laimingesni, dirba efektyviau ir uždirba daugiau. Derybose dėl algos tai matosi iš pirmų sakinių: vienas pasakoja, kodėl aplinkybės sutrukdė, kitas pasakoja, ką padarė. Antrojo prašyti nereikia, jam pasiūlo patys.

Antra pusė: kai sutinki su viskuo

Tas pats nesaugumas veikia ir priešinga kryptimi. Žmogus, kuris jaučiasi turįs įrodinėti savo vertę, sutinka su viskuo, ir tai turi kainą. Ruošdamasis laidai radau 2019 metų tyrimą, pagal kurį dirbant daugiau nei penkiasdešimt valandų per savaitę sveikatos problemų rizika padidėja 24,5 procento. Rimkutė į tai atsako ne raginimu labiau savęs mylėti, o technika.

„Ne, paaiškinu, kodėl ne, ir kokias alternatyvas tau siūlau spręsti šitam klausimui."

1:14:58 laidoje

Trys žingsniai: pasakyti ne, pasakyti priežastį ir pasiūlyti kitą kelią. Alternatyva nebūtinai turi būti tavo: gal užduotį galima padaryti ketvirtadienio rytą, gal ją gali padaryti kitas žmogus. Esmė ta, kad atsisakymas nustoja būti konfliktu ir tampa pasiūlymu.

Man labiausiai užkliuvo, kaip tiksliai ji apibūdino manevrą, kurį pats esu daręs. Kai nenoriu kažko daryti, bet negaliu pasakyti ne, pasakau neadekvačią kainą ir tikiuosi, kad atsisakys už mane. Tai ne ribos, tai bailumas su geresne apdaila. Nesutinku su ja tik dėl vienos vietos: kalbėdama apie iniciatyvą ji beveik neužsimena apie vadovus, kurie iniciatyvą priima kaip savaime suprantamą dalyką ir nieko už ją nemoka. Tokių darbdavių yra, ir jokia technika ten nepadės, padeda tik išėjimas.

Praktiškai iš to seka trys dalykai. Prieš prašydami algos pakėlimo pasirašykite ne tai, ką darote gerai, o tai, ką pakeitėte: kokią problemą išsprendėte, ką pasiūlėte patys, ką organizacija dėl to sutaupė arba uždirbo, ir geriausia tai turėti raštu, o ne galvoje. Nusistatykite valandą, po kurios paštas ir pranešimai nebetikrinami. Ir sekantį kartą sakydami ne pridėkite priežastį ir alternatyvą, nes būtent jos paverčia atsisakymą normaliu darbo pokalbiu, o ne konfliktu, kurio paskui gailimasi.

Dėl paties skaičiaus Rimkutė pataria pasidaryti rinkos atlyginimų analizę, bet įspėja, kad ji viena nieko neišsprendžia. Jeigu žmogus pats savyje nepriima, kad yra vertas tos sumos, tai pasigirsta balse, ir derybos baigiasi ten, kur prasidėjo.

Visas pokalbis su Laura Rimkute: https://tapkgeresniu.lt/laida/tqKXNYDrqyY