23 kovo 2025
Apie šią laidą
Transkriptas
Darbas tikrai yra tik žaidimas. Technikos. Susikoncentruoti į darbą. Tiesiog suskaičiuoji tr du 1 ir pradedi. Perdega būtent tie, kurie yra entuziastingiausi. Kaip mokėti pasakyt ne ar kur tą ribą brėžti? Žmonės yra linkę nusimest atsakomybę. Su amžiumi mūsų komforto mažėja. Dirba sau nemėgstamą darbą. Čia ne aš susimoviau, jie tenai kažko nepadarė. Darbas, darbas, darbas. Jeigu skauda galvą, mes neinam į darbą. Ne, vaisių išgeriam ir važiuojam. Nepamirškite paspausti prenumeruoti mygtuko, uždėti laiko ir parašyti komentarą. O tuo tarpu tie, kurie nemėgstate tokių intarpų kaip šis ir nenorite matyti reklamos, galite tapti nariais.
Tiesiog paspauskite join mygtuką mūsų YouTube kanale, prisidėkite vieno kavos puodeliu per mėnesį ir matykite visą turinį savaitę anksčiau be jokių reklamų. Labas, Laura. Labas. malonu tave matyti ir manau, kad malonu ir žmonėm bus labai išgirsti, nes mažai kas kalba apie verslo psichologiją, apie darbo psichologiją, žmonės kažkaip užsisukę savo rate, a, darbas, namai, darbas, namai, daugiau kartais net ir darbas darbas darbas viršvalandžiai perdegimai ir kažkaip į šią psichologijos sritį nelabai kas gilinasi, kaip su tuo kovoti. daug kas gilinasi į santykius tenai, kaip poroje bendrauti, bet kaip darbe bendrauti ar kaip valdyti šitus dalykus.
Kažkaip tai atrodo, nu, čia savaime suprantama, taip turi būt. Ir prieš mum pradedant laidą, aš noriu perskaityti vieną mintį ir norėsiu, kad tu šiek tiek pakomentuotum. Gerai. Jeigu penktadienį mirtume, jūsų įmonėje pirmadienį būtų paskelbta darbo vieta, tarsi jūsų niekada nebūtų buvę. Tiek daug žmonių vis dar renkasi savo darbą, savo įmonę, o ne visą kitą, savo šeimą, sutuoktinį ar net savo gerovę. Neįdėkite viso savo gyvenimo į darbą ar įmonę, kuri nedvejodama judės pirmyn ir be jūsų. Jūs mylintys žmonės, jūsų šeima, partneris, jūs pats, jie svarbesni už tai, kad kažkoks viršininkas būtų laimingas.
Gyvenkite dėl jų, o ne tik dėl atlyginimo. Kaip tu galėtum pareflektuoti į tai? A, visiškai sutinku su šita mintima, nes tai kalba apie mūsų tokias esmines vertybes, gal sakykim, arba vertybių prioritetų žmogaus gyvenime. Ir tam tikram etape, man atrodo, kiekvienas turbūt yra buvęs a gyvenimo stadijoj, kur darbą pasistatom į pirmą vietą. Mum atrodo, kad čia yra mano dabar gyvenimo tikslas. Aš turiu susitelkti į tai. A ir mes pamirštam apie tas kitas savo gyvenimo sritis, kurios kaip iš tokių istorijų, kurių galim ir prisiskaityti knygoj, ir girdėti iš žmonių gyvenimo.
Po to tos kitos sritys sugriūna ir žmogus atsisuka, kad aš likau tik su darbu, bet aš ten iš tikrųjų kaip ir, nu, čia tokia butaforija, kaip tu sakai, niekam nesu labai jau reikalingas arba esu pakeičiamas. O be šito mano gyvenime daugiau nieko nėra. Mhm. Tai vieniem šitas etapas ir pamatymas ateina anksčiau, nors sako negalima pasimokyt iš kitų klaidų, bet nu aš vis tikiu, kad galima gal tą padaryti ir tokį atsisukimą į save padaryti, kol nesugriuvo tavo kitos gyvenimo sritis.
Bet dažnu atveju tikrai ir iš asmeninės patirties sakau, aš ne kitu keliu ėjau. Darbas irgi buvo labai ilgai pirmoj vietoj mano vertybių sistemoj, kol sužinojau, kad su sveikata yra grėsmių kažkokių. Tai ir tada gal ta situacija, kuri šiaip nedėkinga iš asmeninės pusės, kai tu sužinai, kad tau reikia tvarkyti sveikatos dalykus, bet jinai buvo labai dėkinga iš tos pusės, kad va tą akimirką tada darbas automatiškai nukrito a žemiau vertybių sistemoj, nes tiesiog pirmą vietą užėmė sveikata. Bet čia, žinai, čia viena pusė, bet dabar yra kita pusė, kuri sakys: "Bet man darbas patinka, man patinka tai, ką aš darau ir aš save realizuojuosi.
Aš tenai kaifuoju ir aš randu to laiko ten kartais su ta šeima pabūti ir sau ten kartais nueinu ten kartą pasportuot ar kažką tai paveikiu ten. Masažą nepamenu kada dariau, bet buvau kartą metuose. Nu ir ne, man nieko neskauda, aš nestresuoju, tai aš gerai jaučiuosi, man veža darbas. A ar yra tokia žmonių kategorija, kurie gali taip visą gyvenimą važiuot tik su darbu ir jaustis laimingi? Ar tai yra kažkokia maskuotė, ar bėgimas, ar vis dėlto jie irgi atsidurs tokioj pačioj situacijoj, kaip ir tu sakei ką tik?
A, aš esu psichologė, tai man vis tiek norisi žiūrėti į tą dalykų kažkokią tai kitą a paslėptą pusę. Ir žiūrint iš psichologo perspektyvos visada atrodys, kad į panirdamas į darbą taip, kad tavo gyvenime daugiau nieko nėra, yra toksai būdas pabėgti nuo kažkokių tai gyvenimo dalykų, kur tu nenori gal kažko spręsti, kur tu nenori skaudintis, gilintis, a, save analizuoti, kažkokias tai gal praeities traumas spręstis. Ir tada darbas yra nuostabus būdas. turėti tokį taip sakykim savirealizacijos jausmą, bet mes tada turime daugybę tyrimų, kurie sako, kad žiūrėk, ilgalaikiam kontekste vis tiek tu išsemsi vidinį resursą.
A perdega arba jeigu kalbėti apie perdegimą darbinį, tai būtent tie, kurie yra entuziastingiausi, kurie labiausiai draivina ir sako: "Jė, mano darbas mane veža, a, aš kaifuoju, save realizuoju darbe." Tai šiti žmonės, jie daug didesnėj rizikoj sudegti. negu tie, kurie sako: "Ai, man čia, žinai, vienodai tas darbas." Mhm. O ką tu turi omeny ilgalaikis? Nes, žinai, a tai labai toks abstraktus a terminas, kas tas yra trys metai ar 30 metų, kas yra ilgalaikis, kiek aš turiu tam darbe jau tenai a mega džiaugtis ir varyti, kad galų gale perdegčiau.
A, nes žinai, gal žmogus tris metus varo ir sako: "Man va trys metai gerai, aš čia galiu ir dar 20 metų varyt, nes va per tris metus nieko nenutiko." Šiaip tu duodi labai tokius ilgus terminus, nes kai aš per mokymus žmonių klausiu, kiek jie galvoja, kad per kiek galima perdegti arba sudegti, tai žmonės duoda kol kas mažesnius šitus laiko a intervalus. Jau ten pusmetis atrodo daug, tų čia nuo trijų iki 30. OK. A tai tu nori pasakyt, jie tik pusę metų mėgaujasi darbu, po to jiems jie jau apskritai sako, nes jeigu aš kalbu apie stresą darbe, kadangi mano viena iš darbinių kompetencijų arba sferų yra padėti žmonėms stiprinti tą psichologinį atsparumą, tai kai aš klausiu, kaip jum atrodo nuo nuolatinios įtampos, a, streso, kurį ten,
tarkim, tu išgyveni nuolat turėdamas intensyvų darbą, per kiek laiko sudegsit, tai daugeliui tai atrodo, nu, kai kuriem būna savaičių klausimas, kad iš viso truputį juokinga, nes mes tikrai turim daug daugiau resurso negu porai savaičių, bet šiaip jeigu imti tuos vidurkius, tai pora metų yra maždaug tas vidutinis a laikotarpis. Aišku, individualūs skirtumai kažkam gali užtrukti ilgiau, kažkam trumpiau. Am prisideda kontekstas, prisideda aplinkybės kitos, ne, nėra vienodo, ar ne, kažkokio algoritmo. Gal ten skyrybos įvyko dar traumos kokios gyvenimo kažkokie kiti dalykai, bet esmė ta, kad dažniausiai žmonės am taip sakykim, jie nepajunta, kaip jie perdega, nes vyksta tokia kaip ir aklimatizacija.
Šitam perdegimo reiškiniui yra naudojamas varlės a palyginimas su tuo eksperimentu, kurio aš nedariau ir kuris man atrodo labai žiaurus. A, bet yra tas pasakojimas, kad jeigu tu įdėsi varlė į šaltą vandenį, į dubenį ir pamažu šildysi iš apačios tą vandenį, varlė visada turi galimybę iššokti, bet jinai to nepadaro ir tiesiog išverda gyva tenai tame vandenyje vien dėl to, kad jinai nejaučia didelio kontrasto arba to didelio temperatūrų skirtumo ir temperatūra pamažu kyla, kyla ir jinai nepajunta, kaip jinai čia kaip žiurkėnas rate, tu taip įs sukti tą ratą, kad tu po to jau supranti, kad tai yra norma.
Ir žinai, a euforija yra tiktai pirmoji stadija, kur taip vadinama medaus mėno. Man atrodo, vau, mano darbas veža, vau, aš gerai a čia taip varau, čia save realizuoju ir taip toliau. Bet vėlesnėse stadijose jau euforija baigiasi. Žmogui, a, po to kyla noras izoliuotis. jau saky susitelkia taip į tuos stikslus, sako: "Nelįskit, netrukdėkit, aš noriu a dirbti." Ir nu jau dauguma kažkaip tai tokį jau pajunta, kad kažkas yra ne taip paskutiniam jau, kai jau viskas, kai pradeda birėti sveikata, kai pradeda birėti emocinė sveikata, kai pradeda birėti santykiai, a, reikalai šeimoje ir panašiai.
Aš, e, žinai, dar besiruošdamas tai prisiminiau tuos žmones, kurie tik pradeda dirbti naujose įmonėse ir dažnu atveju, ką aš esu matęs ir pats turbūt patyręs, nes irgi bandžiau įtikti, a, kuomet pradeda dirbti naujoj įmonėj, visą laiką stengiasi dirbti daugiau, a, kad įtikti, daugiau padaryti, a, geriau padaryti, ilgiau dirbti, virš valandžių neskaičiuoja, bet ilgainiui, kai jie parodo, kad jie Jie tai geba daryti, ta sąlyga tampa norma ir tada iš jų tikisi, kad jie taip dirbs. Kokią žalą tai daro žmogui, kad jisai taip elgiasi ir kaip to nedaryti?
Nu, ta prasme, kaip save suvaldyti toj pradžioj. Čia, žinai, visa tai gal taip sakykim priežastis arba šaknų šaknis, mano manymu, prasideda nuo to jausmo, kad aš nepakankamas. Va toks koks esu. Ateinu, startuoju naujoj pozicijoj ir nesijaučiu pakankamas, kad aš jau geras a kaip specialistas, ekspertas ir man tarsi reikia įrodyti kažką. Ir tas mano nesaugumo jausmas, nesijautimas, kad aš fainas, kad aš galiu kurti pridėtinę vertę šitoj organizacijoj savo kompetencijomis ir savo gebėjimais, jisai mane tarsi stumia iš to vat, kad reikia daryti ekstra žingsnį, daryti daugiau ir vat man reikia pasirodyti geriau negu kad yra iš tikrųjų.
Ir čia yra toksai užburtas truputėlį ratas, nes kaip tu sakai, po to kiti pradeda tikėtis iš tavęs to, kokį tu elgesį parodai tam startiniam momente. Bet čia vat toksai ir gaunasi, kad ta mūsų nuostatos arba mūsų įsitikinimai apie pačius save, kai mes galvojam, nu, kad aš turiu padaryti daugiau, daro įtaką mūsų veiksmam. Mes pradedam daryti daugiau. Tada aplinkiniai žiūri į tai, ką mes darom, ir jie pradeda apie mus galvot, o šitas gali, pasirodo, varyti daugiau. ir jų elgesys arba jų veiksmai tada natūraliai irgi šitą įsitikinimą ima atspindėti, tai jie tada ir duoda mum ekstra užduotis.
Mhm. O aš dabar galvoju, tai ką tu sakai, man tai iš karto dar kitas paveikslas susidėlioja. Jeigu yra kolektyvas, kuriame jau taip yra suformuota tokia praktika, kultūra dirbti daug ekstra dirbti. Ir tada nėra taip kad pavyzdžiui žmogus kuris na, jaučia, kad galbūt per daug dirbame, bet kokią 10, 11 vakaro įsijungia ten kokius, nežinau, Google ar ten Teamsus ar ką ir mato, kad dar va iš jo komandos kažkas susirašinėja ir dirba. Ir jisai tada jaučiasi, bet o aš vat ne, tai kaip aš tipo prastesnis dabar.
Jie tai dirba, jie va jie tai dirba. Ir tada dar įsivaizduok tokioj komandoj, kur va taip va užduotas toks tonas, dar ateina naujokas ir jisai mato, kad šitie žmonės, na, jie šitoj komandoj yra visi ekstra dirbantys, tai jisai tada, nu, tiesiog priverstas turbūt taip elgtis, nes jisai tada gaunasi, kad, nu, jisai neatitinka standartų. A, iš tikrųjų tas socialinis spaudimas daro mum didelę įtaką, bet vėl kuo aš labiau savim nepasitikiu, tuo labiau aš pasiduodu tai socialinei įtakai.
Kuo tvirtesnis mano yra toksai tikėjimas savimi, tuo man lengviau yra aiškiai sau atsakyti, kad produktyvumas arba tai, kiek aš padarau, ne visada tiesiogiai koreliuoja su mano darbo valandomis arba darbo kiekiu, kiek aš tų valandų per parą dirbu. Ir netgi atvirkščiai, mes turim tyrimus, kurie sako, kad nėra taip, kaip mano organizacijos kai kuriais atvejais nėra taip, kaip įsivaizduoja žmonės, kad jeigu aš dirbsiu po labai daug valandų, tai aš a nu vau a performinsiu. Reikalas tas, kad mes pavargstam ir su didėjančiu nuovargiu mažėja mūsų a rezultatas, kurį mes padarom per tą laiką.
Tai žmogus, kuris turi tvirtą tikėjimą savim, jis gali laikyt savo pozicijos mąstydamas per kampą, kad žiūrėk, aš labai saugau ir gerbiu savo poilsio laiką. Tas duoda man galimybę atsistatyti gerai ir tada, kai yra mano darbo laikas, aš galiu performinti arba tiesiog tą darbą padaryti daug a produktyviau, efektyviau, a ir siekti geresnių rezultatų. Bet aplinka, nu kaip tu sakai, jinai aišku ta kultūra, organizacijos, ypač atėjus naujam žmogui, a, nu, sunku po to, žinai, sako: "Nespėju, negaliu, taip toliau."
Ir, žinai, 2019 metais tokį tyrimą radau, kad dirbant daugiau nei 50 valandų per savaitę didina sveikatos problemų riziką 24,5%, ypač trumpą miego trūkmę, depresiją ir nerimą. Tai gal tu galėtum kokių nors strategijų rekomenduoti, kaip išlaikyti darbuotojam tą sveiką ribą tarp darbo ir poilsio? Mhm. m kad tų viršvalandžių dirbti ne per daug. Aš suprantu, kad kartais, nu, tikrai būna etapų darbuose, kai reikia priduoti kažkokius darbus, yra deadlainai ir taip toliau ir viršvalandžiai nėra iš neišvengiami, ypač dideliose korporacijose.
A jau nekalbu apie tai, kai tu turi savo įmonę ir tu dėl savo įmonės pasiruošęs viską daryti, nes, nu, tu supranti, kad nuo tavęs priklauso ir tau kartais porom reikia dirbti. Bet būna tokie etapai, bet kaip vis tiek tą ribą atrasti, kaip brėžti? Tai man atrodo, kad dalykai prasideda nuo labai tokių paprastų smulkmenų. Tai tos smulkmenos, kaip kad, pavyzdžiui, nustatyti sau laiką nuo kada aš neatsidarinėju elektroninio pašto, neatsidarinėju, neskaitau žinučių ir išjungiu notifikeišionus. Mhm. A čia toksai bazių bazė.
Man yra natūralu, kad jeigu yra a jau vakaras, aš savo elektroninio pašto netikrinu ir žinau, kad pasaulis nesugrius. Jeigu kažkas pasaulyje degs tenai mano darbiniam a srity, man paskambins. Aš esu tuo tikra, nes kolegos žino, kad aš paštą paskaitysiu iš ryto. Ir ar tu manai, kad aš sulaukiu daug tų skambučių? Abejoju. Ne, niekas nesudega ir tie dalykai a jie sprendžiami tada, kai ateina tam laikas. OK? Bet žmogui viduje vėlgi reikia to užtikrintumo ir noro arba matymo prasmės, ką aš darau šitu savo elgesių.
A jeigu aš nematau savęs kaip prioriteto arba savo emocinės sveikatos ir fizinės sveikatos kaip prioriteto, man gali atrodyti, kad ar ne tas mano a nuolatinis pašto tikrinimas, atsakymas laiškų ar susirašinėjimas ir problemų sprendimas a vakaro ten valandomis, naktį, kai kurie vat sako: "Negalėjau miegot". Kaip tu sakei, miego sutrikimai, tai atsidariau paštą ir ten atsakiau keletą dalykų, kaip tik susitvarkiau reikalus. Arba, žinai, prieš miegą būtinai turi atsiversti emeilą ar Teamsus ar dar kažką ir perskaityt, kas ką čia susirašė, nes kitaip ramiai neužmiega.
Turi žinoti, ko ryte tikėtis iš darbo. Jo, tai bet tikėtina, kad perskaičius neužmiega toliau, nes tada jau galvoja, kaip spręst reikės rytoj tuos reikaliukus. Taip, nes mūsų smegenys, ar ne? Nes čia toks irgi kitas paradoksas, mes galim išeiti iš darbo, bet galvoje vis dar dirbti. Ir čia toksai, jeigu tu iš tikrųjų nori a išmokti atsijungti, tai tu turi praktikuoti kažką, tai kas labiau tavo dėmesio kontrolę laikys. Tai mindfulness praktikos arba dėmesingumo praktikavimas, mokymasis būti čia ir dabar, susiradimas kvėpavimo pratimų vakare prieš miegą vietoj emailo tikrinimo, pavyzdžiui, yra tie paprasti būdai, kurie tau gali šiek tiek a nuimti mintis nuo darbo.
Tai ką išgirdau, tai reiškia a netikrinti elektroninio pašto, nelįsti į jokius čatus, atsijungti notifikeišionus. Turbūt galima tokius dalykus susireguliuot telefone. A kažkurią valandą nusistatyt ten nuo 6 ar 7 valandų vakaro. Viskas, manęs nepasiekė jokios žinutės. Su sąlyga jeigu kažkas degs, man tikrai paskambins. Taip. Šiaip dar man norisi papildyt, kad kai kurios organizacijos pačios jau matydamos, kad žmonės nesusitvarko su šita pagunda tikrinti paštus, jie patys sutvarko serverius, kad visi vakare, pavyzdžiui, įkrentantys laiškai į tavo pašto dėžutę įkristų tiktai iš ryto prasidėjus darbo valandom.
geras. Tai tokios sąmoningesnės organizacijos, jos kaip ir aš aš tai žinai va čia vat dar grįžtant šiek tiek prie to am įmonės galbūt kultūros aspekto esu girdėjęs, pavyzdžiui, kai CEO vadovai arba tenai, nežinau, valdybos nariai į laiškus atrašinėja trečią nakties ir tada po jais esantys darbuotojai, kažkokie vadovai, na, norėdami, kad juos gerbtų arba kad matytų, kad ir jie dirba po to stresuoja, kad va aš čia kol miegojau, tai man pirmininkas tenai CEO rašė laišką, aš vat tiktai sureagavau 1000 ryto.
Tai tokią dar kažkokį nerimą sukelia, žinai, ar kaip iš vadovo pusės tai yra gerai taip daryti? Taip, žinai, man atrodo, kad Lietuvoje, kiek aš dirbu su organizacijomis, aš, ačiū Dievui, turėčiau sakyti, kad mes gal pamažu nueidinėjame nuo šitos kultūros, tokios darboholizmo kultūros ir vadovai darosi irgi vis sąmoningesni šitu klausimu, kad jie užduoda toną, ar ne, ir kad jie gali kelti nerimą darbuotojam, jeigu jie naktį atsakinės Ilus, rašys žinutes ar panašiai. Tai tikrai a organizacijose vis daugiau kalbama apie emocinę sveikatą ir vadovai patys a man atrodo, kad darosi sąmoningesni ir neužduoda, nu, tokio tono.
Aišku, negali niekada atsakyti už visus, negali atsakyti 100%, bet bet kokiu atveju a mūsų pasirinkimas, mes negalim pakeist kito žmogaus elgesio, nu, daugeliu atvejų, bet mūsų pasirinkimas, kaip aš į tai reaguosiu. Ir čia vėl aš grįžtu prie to, kad mes atsispiriam į pagrindinį tašką. Tai kas yra prioritetas? Ar mano sveikata, ar mano gerovė ir aš kaip harmoningas ir balansuotas žmogus, ar mano darbas. Ir jeigu mano vidinis atsakymas bus darbas, tai nu vargu ar padės vat visi mūsų patarimai kalbami su notifikišų atjungimu, su praktikų kažkokių darymu vietoj to, kad tu ten dirbtum, nes tau iš vidaus eis, kad ten yra svarbiau ir čia viskas nesąmonė.
Kaip tada tą prioritetą sukurti arba priversti save suprasti sąmoningai suprasti, kad a na sveikata, nežinau, dabar daugelis sveikatą tai lygu ten kažkokia mityba, miego higiena, sportas, ane? Ir tarkim žmogus niekada tam laiko neturi. a, visą laiką neturi laiko tam, ane? Ir kaip vat jam sąmoningai suprasti, kad tai yra jo prioritetas? Ar tai ateina savaime, ar yra kažkokios metodikos tuos prioritetus nu pakeisti, nes gali žmogus niekada prie to neprieiti, kol galų gale ligoninėj neatsidurs. Ar įmanoma tą anksčiau padaryti prieš atsirandant palatoj?
A labai priklausys nuo žmogaus sąmoningumo lygio, taip vadinčiau, ir nuo jo noro domėtis savim, gilintis į save ir stiprinti meilę sau, gal kaip tokią bazinę. Kai kurie tą pasidaro a psichoterapijos pagalba. jie pradeda eiti tiesiog į asmeninę terapiją, į asmenines sesijas ir ten labai gražiai, tarkim, su terapeuto pagalba gali susidėlioti, perdėlioti tuos prioritetus ir išsigryninti, kas svarbu. Bet vėl, nors vis daugiau žmonių eina į terapiją, ar ne, arba nežiūri į tai kaip į kažkokią tai problematinį a a dalyką, kaip kad būdavo anksčiau, bet vis tiek tai tikrai irgi ne kiekvienam vis dar a dalykas.
Ir mes turėsim tam tikrą procentą žmonių, kurie taip ir liks prie to, kad kol jiem nesugrius ir nepradės lįsti sveikatos problemos, nu jie aš tikrai juokiuosi, nu čia nejuokinga, čia juokas prošaras, bet jie nesugebės to prioriteto prieš darbą pastatyti save aukščiau. Mhm. Ir nėra stebuklingo kažkokio va metodo vat, kad aš paimu ir perkeičiu. A žmonių žmonėm reikia kartais sukrėtimo, kad jų aplinkoje vat kažkam nutinka, paliečia jų kažkokį artimą, pažįstamą žmogų, kažkokia irgi skaudi tada jau a pamoka, drama.
Tai gali tave truputėlį sukurti. Ar kada jauties, lyg būtum tas perdegęs vienaragis, kuris bando įveikti viso pasaulio stresą. Yra toks dalykas Vita Biotic ultra ašvaganda maisto papildas. Viena tabletė, o jausmas lyg išgėrė visos švagandos plantacijos galią. Net 6000 mg šaknų galios. Ir tie vitanolidai, na, jie kaip superherojai tavo kūnu. O vitaminas B6 grynai kaip tavo asmeninis treneris, kuris padeda nepavirsti į zombį nuo streso. Tai va, jei jauti, kad baterijos išsos, pabandyk. Aš bandžiau ir galvoju, kad čia yra mano nauja supergalia.
Gal ir tavo. O mes grįžtam atgal į pokalbį. A mes, kai kalbėjom apie tuos notifikišionus, tu paminėjai, kad mes galim čia po darbo namuose susitvarkyti tą rutiną ir mažiau kreipti dėmesio į darbą. Bet kaip, pavyzdžiui, esant ofise, a, nu, tarkim, esi darbo vietoj, aš nekalbu apie tokį darbą net kad ir mūsų filmavimas, nu, kiek jisai truks, tiek truks. Mes negalim vidury filmavimo, viskas, man darbas baigėsi, išeinu, žinai, sorry, la, palieku tave vieną, žinai. Bet jeigu tu dirbi kažkokiam, nežinau, ofise, kur a nu 4.00 val.
baigiasi darbas, ane, kaip išmokti užbaigti tą darbą ketvirtą, o ne likti dar iki penkių, šešių, nes ne va kažką prie kompo krapščiausi, nors tą patį galėjau rytoj daryti, bet dabar vat aš čia labai dirbu. Vat labai dabar vat gera dabar nuotaika, geras mūdas, vaibas geras. Va, dabar reik pabaigti būtinai, nors kitą dieną aš taip pat lygiai ateisiu ten 800 ryto į darbą ir tikrai neateisiu 1000, nes aš ką tik dvi valandas ilgiau dirbau a dieną prieš.
Kaip laiku išeit iš darbo? A laiku išeit iš darbo labai padeda hobių turėjimas, ką šiaip man atrodo nemaža dalis žmonių yra pamiršusi, pametusi arba šiaip nežino, ką jie mėgsta arba kokios jų yra tos veiklos. Bet čia vėl grįžtam prie prioriteto. Taip. A ir čia, žinai, nu dar plius prisideda, mes dar skirtinguose gyvenimo etapuose būname. Tai, pavyzdžiui, aš suprantu dar žmonės, kurie turi mažų vaikų, a, bet jie tada irgi išeina iš darbo, nežino, kad maži, maži vaikai namie laukia, bet jie apie hobius nekalba, nes jie sako: "Koks tas laikas sau, aš neatsimenu tokio dalyko ir nežinau, kas tai yra."
Tai aš suprantu, kažkoks būna etapas, bet tie vaikai labai maži, nebūna amžinai arba visą laiką kažkas vaikų dar neturi. Ir čia toksai, žinai, a, mum gerai savijautai arba geram jausmui mum reikalingas balansas tarp laiko sau, tokio, kur aš mėgaujuosi, a, sakykim, savo hobiais, savo mėgiamom veiklom, veikiu tai, kas man teikia didelį džiaugsmą, kur aš prarandu laiko pojūtį, kur man be galo fainai ir čia nesvarbu, nesinori įdėti į kažkokius rėmus, kas tas hobis turi būt. Tada kitas antras komponentas mum yra pasiekimų jausmas.
Tai dažniausiai žmonės tą pasiekimų jausmą gauna per darbą būtent. Ir čia aš turiu irgi tą komponentą turėt, nes jeigu jo man truks, aš irgi jausiuosi nepilnavertis arba man atrodys, kad aš nerealizuoju savęs. M ir tada trečias komponentas yra bendravimas, kokybiški santykiai arba socialiniai ryšiai. Čia nesvarbu, ar tavo gyvenimo partneris, ar tavo draugai, ar tavo šeima, platesnis šeimos ratas, bet aš turiu turėti šitus tris ir turiu turėt harmoniją tarp jų. laiką sau, pasiekimai ir santykiai su kitais žmonėmis, bendravimas, kokie O pasiekimai tiktai darbe ar gali būt pasiekimai už darbo ribų kažkur kažkokioj srity gali būt visose srityse.
Kas aš dabar bandau sugalvot pavyzdį pasiekimai čia kas nu žiūrėk, jeigu aš, pavyzdžiui, sau išsikeliu tikslą, kad aš a noriu išmokti ispanų kalbą, įsirašau dualingo ir varau tą dualingo tikrai sąžiningai kasdieną. Ten pas mane jau keli šimtai dienų nepraleistų pamokų. Man tai gali teikti pasiekimo džiaugsmą, a, kad aš jaučiuosi, kad žiūrėk, aš nuvažiuosiu į kokią nors ispaniškai kalbančią šalį. Jė, čia ne mano darbas, čia nieko su darbu nesusiję, bet aš jaučiuosi kieta, nes žiūrėk, aš išmokau a dualingo sėdėdama.
Ir tada darbe jo neieškosim, ne tiek ieškosim, ar ne? Nors aš nesakau, kad čia blogis arba kad yra kažkas blogai su tuo a turėti savirealizaciją ir pasiekimų jausmą ir profesinėj srity. Tikrai fainai, kai tu gali jaustis, kad aš esu geras ekspertas kažkame, moku daryti kažką profesionaliai. Tas jausmas teikia daug malonumo. Taip. A kaip už kažką gerbiamas profesinėj srity. Taip. Nu ir pats save dar tai pradėkim ne tiktai iš aplinkos tą turiu, bet ir vidinė, kad pats jaustumėsi gerai.
A gal pakalbėkim dar šiek tiek apie žmones, kurie ateina pirmą kartą į darbą. Vat mes kalbėjom, ateina į tą kultūrinę aplinką, kur visi mega labai gerai dirba, daug dirba ir taip toliau ir tu esi priverstas iš karto dirbt višvalandžius norom, nenorom, nors galėtum ten, žinai, savo ribas kažkokias nustatyti, bet a tikrai nemažai žmonių darbinasi. Mhm. Ar galėtum papasakoti šiek tiek ir duoti tokių įžvalgų, kaip sudaryti gerą pirmą įspūdį atėjusį į darbo pokalbį? Juk ten a dar tu tiktai pirmą kartą matai tuos žmones ir jie tave pirmą kartą mato.
matėt kažkokius tai žodžius ant A4 formato lapo iš tavo CV ir vat štai jūs pažindinatės asmenybės, kalbatės, kaip sudaryti teigiamą įspūdį, tą charizmą įjungti visą, kad kuo mažiau pakenkti sau, bet kuo daugiau išgauti naudos ir galbūt net labiau patapti mėgiamu, net jeigu CV buvo ne toks ir geras. Tai čia labai geras klausimas, nes jisai gal toksai irgi susiję su tuo a vidiniu tikėjimu savo verte, nes čia turbūt prasideda visas pamatas, kad eidamas į tą darbo pokalbį pradžių pradžia aš turėčiau jaustis, kad aš einu, nes aš esu vertas šitos pozicijos, tikrai turiu ką duoti arba kuom pasidalinti su šita organizacija, galiu ten kurti pridėtinę vertę.
Ką duoda tas tikėjimas? Nes čia toks nusiteikimo klausimas. Nes jeigu aš einu su mintim, atsikeliu iš ryto, aš žinau, kad šiandien manęs lauks darbo pokalbis ir galvoju šakės, visi pamatys, kad aš nelabai ką moku ir aš sukeliu sau tokį stresą iš nepilnavertiškumo jausmo, tai a man labai bus sunku ten gerą tą įspūdį formuot. Bet jeigu aš turiu vidinį tikėjimą ir požiūrį į save, kad aš vertas šitos pozicijos ir organizacijai bus dovana, aš atėjęs spinduliuoju tai net ne per žodžius, o per visą savo neverbaliką, ar ne?
Per savo kūno kalbą, šypseną, mano, a, ištęsta nugarą, a, pasitikėjimą, bet čia ne nedirbtinai sukelta, nes galima prisiskaičius knygų tiesiog bandyti ten išsitiesinti nugarą, pečiai atgal, krūtin ne į priekį, šiek tiek smakras į viršų ir aš jau turiu tą a pasitikėjimo laikyseną, bet jinai a jeigu viduje yra didelė dvejonė, vis tiek mes išsiduodam. Mhm. Tai kai aš galvoju, kad vat kaip tu man sakei, kai klausiau, ką čia pasiruošt, pasimėgauti laiku. Tai jeigu tu eini į darbo pokalbį kaip pasimėgavimo momentą, kad žiūrėk, aš turėsiu galimybę a pažinti tuos žmones, jie turės galimybę pažinti mane ir mes pamatysim, ar mes tinkam vieni kitiem, tai tas tikėjimas jisai spinduliuos per viską ir bus pagrindinė tavo charizmos gal taip pagrindinis komponentas.
Čia ką girdžiu, tai toksai, žinai, kai būna m yra tokia situacija, žinai, pavyzdžiui, vat aš prisimenu, kviečia tave kokį ten seminarą vesti, tu esi nu žiauriai užsiėmęs ir tu žinai, kad nu nežinai, nu kaip negali pasakyti ne, bet galvoji, nu kokią nors ten neadekvačią kainą pasakysiu, žinai, ir maždaug ir su tokia ramia tokia sąžine, tipo, numeti tą kainą, galvoji, nu tikrai pasakys ne. Nu, tipo, ir tada gerai. Toksai galvoji, o jeigu būčiau labai norėjęs ir dar būčiau žemesnę kainą pasakęs, tai dar ir būtų nesutikę.
Ir kai tu su tokiu atsipalaidavimu ten į tą ragelį pasakai, tai visai kitokį įspūdį sudarai. Va būtent tas vidinis atsipalaidavimas. Vidinis atsipalaidavimas. Ir žmonėm labai patinka autentiškumas. Tikrai žmonės vertina autentiškumą. Tai mano manymu kartais kandidatai, nu tie, kurie eina, jie prisiskaito, žinai, tų knygų, prisiskaito tų patarimų ir jie tada stengiasi būti kažkuo, ko jie patys nėra. O tai mum kainuoja labai daug resursų. Nu, aš kai startavau irgi savo darbinėj srity mokymų vedime, man vis atrodė, kad aš kažkaip ne taip tai darau ir reikia daryti kaip kažkas kitas va mačiau, kad gerai daro.
Ir tai yra išgręžianti patirtis, nes tu tada nei pats jautiesi savim, nei tu atsipalaidavęs bendrauji ir dar tas jausmas, kad nepakankamai gerai, nes tu vis tiek nesi tas kitas, nes tu darai du darbus. Tu turi ištransliuot savo mintį, bet dar tuo pačiu turi ir vaidinti kitą personažą. Būtent. Ir va čia ateina toksai irgi tai nėra taip gal lengva iš karto padaryt, bet tai yra mūsų tikslas siekti būti savim. Ir čia nereikėtų gal bijoti, kad aš nepatiksiu, vat tas tikrasis, aš nepatiksiu šitos organizacijos vadovam, kurie mane pasikvietė į pokalbį.
Kartais yra didelė dovana nepatekti į tą darbo poziciją, į kurią tu aplikuoji, jeigu žmonės mato, kad tu tikrai esi netinkamas tai būtent tom pareigom, nors tau atrodo, kad man dabar mirtinai reikia šito darbo, bet kartais, nu, vat mes dažnai tai pamatom jau kai praeina kažkiek laiko ir galvojam, ačiū Dievui, tenai nepasirinko. Tai nežiūrėti į tai, kad čia yra nesėkmė. Gal kaip tik yra didelis laimėjimas. Jeigu aš buvau savimi, atsiskleidžiau tokiu žmogum, koks aš esu iš tikrųjų, parodžiau save tokį bet per daug apsauginių kaukių.
Ir jeigu jie sakė ne, nu tai ve OK, man būtų buvę sunku tame darbe. Bet jeigu jie sako: "Taip, tu mums tinki ir netgi patiki." Va čia yra didelė dovana, nes tada būna geras paprastai labai mečas arba organizacija ir darbuotojas sutampa kultūriškai, vertybiškai ir tada nebūna tų vat iššūkių. kad aš patekau į darbą, kur man viskas yra svetima, ne pagal mane ir aš dabar kankinsiuosi, nes man kaip ir reikia šitos darbinės patirties, reikia pinigų, čia mano karjeroje gerai nu dėliojasi, bet man kančia ir tada man kiekvienas ten sekmadienio vakaras jau galvos skausmas, nes rytoj pirmadienis.
Tai aš kaip suprantu, jeigu mes ateinam su personažu, kurį esam apsiskaitę koučerių knygose, kad aš turiu daryti taip ir taip ir taip, aš suvaidinu, tai iš esmės aš sau pats padarau šuns paslaugą dėl to, kad mane priima ne mane, o personažą ir tada aš jau negaliu būt autentiškas darbe ir aš visą laiką turėsiu vaidinti tą kažką ir aš tada susidvejinu. Tokios dvi asmenybės gaunasi darbe, aš vienoks, kur man nepatinka tokiu būti, bet, nu, koučeriai taip sakė, gyventi, o aš gyvenime visai kitoks.
Ir čia atsiranda konfliktas, vidinis net konfliktas, ane? A kitas dalykas, tai va tu labai gerai paminėjai sekmadienį aš a jau drebu dėl pirmadienio ir aš tikrai žinau labai daug žmonių, kurie sekmadienį jau stresuoja, rytoj pirmadienis. Nu, rytoj pirmadienis. Eina sau kaip nenoriu pirmadienį dar, kad greičiau savaitgalis. gyvena nuo savaitgalio iki savaitgalio. Kaip kaip išvengti šito jausmo? Ta prasme, ką padaryti? Čia kas yra? Netinkamas darbas ar tiesiog būna, kad ir darbas geras, bet tiesiog čia jau žmonės tą sekm t sekmadienį, pirmadienį tą naktį vertinam taip neigiamai.
Yra žmonių, kurie tikrai a jaučiasi ne savo vietoj. Jiem yra tai aišku. Jie žino, kad čia nėra jų svajonių darbas, bet dėl kažkokių aplinkybių jie renkasi ten būti. Tai jiem natūralu, ar ne, kad jie tada nu ir žiūri į tai kaip į tokį kančios kažkokį katorgos a kelią. Ir tada, nu, visas kūnas įsitempia. Iš tikrųjų mūsų kūnas netgi bando pasakyti: "Žiūrėk, aš tau padėsiu, jeigu tau ten blogai, tai gal temperatūrą biškį pakeliam ar ten galvą šiek tiek padarysim, kad skaudėtų, kad tu neitum ten."
Tiktai tiek, kad mes ką, jeigu skauda galva, mes neinam į darbą. Ne, vaistų išgeriam ir važiuojam. Tai va, būtent kavos. Ir tada organizmas sako: "Gerai, ieškom kitų sunkesnių būdų, kaip atjungti, kad nebūtum ten, kur tau taip nefainai." Ir tokiu būdu iš esmės mes visi į rimtesnes ir rimtesnes galim nuvaryti save problemas, kur jau išjungs taip, kad jau tikrai tu į tą darbą nebenueitum. Ir tada atrodys kaip ir sergu ir kodėl aš čia taip dažnai pradėjau sirgt ir taip toliau.
Bet priežastis gali būti vien tiktai tai, kad aš taip nemyliu to savo darbo ir man toks stresas būti jame apskritai. Bet tai čia tie, kurie sąmoningai supranta, kad jie pasirinkę yra darbą dėl galbūt finansinių kažkokių tai a naudų dirbti sau nepatinkamą darbą. Bet jeigu, tarkime, žmogus kaip ir sakom normaliai tam darbe, bet nu vis tiek tie pirmadieniai, negaliu. Tai gal čia yra kažkoks paslėptas pasąmoninis ženklas, kad tu ne tą dirbi, ką reikia? Ne visada, gal net ne tą.
Kartais žmonės pameta fokusą arba susitelkia į labai daug dalykų. Kartais pamiršta prasmę, kodėl aš rinkausi šitą būtent darbą, kas mano darbe kuria man prasmės, jausmą. Ir kartais mes užsisukdami tokiuose smulkmenose, neatsakytuose laiškuose ir mažuose dalykuose, mes pamirštam tą savo didįjį klausimą, kodėl aš čia iš viso gal priminimas arba atsisėdimas ir sau atsakymas, o kodėl aš rinkausi šitą profesiją, a jeigu tai nebuvo, kad atsitiktinai įstojau ir tiesiog nuvažiavo mano traukinys, jo, šitu keliu. Bet jeigu tenai buvo prasminis dalykas, tai tos kartais žmonėm reikia tokios pauzės ir truputėlį atsisukimo į save ir priminimo, o kame yra prasmė, nes a kartais reikia tiesiog sužadinti arba atgaivinti tai, ką tu po dulkių tokiu sluoksniu pamiršti per bėgimą ir užsižaidimą su smulkmenomis, mažomis problemomis ir kitais dalykais.
O gali būt, kad, pavyzdžiui, pati darbo vieta nebekuria tos tavo vertės. Nu, kaip pavyzdys, aš bandau suprasti, nežinau, tu pataisyk, jeigu aš ne taip suprastau. A įsivaizduokim, aš atėjau dirbti į korporaciją, kur aš matau a galimybę mokytis ir ten man sakė, kad bus naujų projektų, vis kažką naujo darysim, taip toliau, kad čia bus galimybė augti, mokytis ir taip pirmi metai viskas judėjo. čia po metų atlyginimą padidino. Neatlyginime esmė, nes man patinka augti, mokytis, mokytis ir ten praeina trys, keturi metai.
A ir tarp tų emailų, visų darbų, projektų jau, kurie tempiasi tenai nuo prieš du metus pradėtų, jau tu žiūri, kad visi metai praėjo, bet nieko naujo tu nesimokėi, nieko naujo neatsirado ir tu tiesiog stovi vietoj. eina antri metai, tu vėl stovi vietoj ir tada tu tiktai dirbi, dirbi, dirbi, dirbi, dirbi, dirbi, bet jau tai dėl ko tu atėjai, tu pamiršai, nes tu tiesiog esi toj rutinoj. Čia aš taip supratau, ane? A matai, čia yra tokie gal du dar skirtingi kampai, nes tai, ką tu dabar kalbi, yra toksai kampas labiau, kad aš jaučiuosi, kad išsiėmiau jau viską šitoj pozicijoj.
Mhm. Tai yra, a, išmokau viską, ką čia galėjau išmokti ir man tarsi norisi daugiau, bet šita pozicija man daugiau neduoda. Tai čia toks nuobodulio truputį atsiranda elementas, kad man nuobodu, nes aš jau per gerai viską čia moku. O kur iššūkiai, kur čia yra kažkas naujo? Tai čia yra vienas kampas. Bet kitas kampas, kad jeigu aš į organizaciją ir man, pavyzdžiui, prasmę gal duoda mūsų paslaugos teikiamos, gal mes sprendžiame kažkokį tai pasaulyje aktualią problemą, gal aš galiu matyti, kad per dėl to, kad aš gerai darau savo darbą, daugybė žmonių laimingų pasaulyje yra nuo to, ar gyvūnų, ar tenai dar sužiūrėjimas ir įžiūrėjimas tokio vizijos, misijos, kaip atliepiu savo darbų kažkokį didesnę prasmę.
Yra dar kitas niuansas. Mm, augimas gali būti didelė motyvuojanti paskata ir matymas irgi a kad šitoj šitam darbe aš gaunu galimybę augti, tikrai palaiko žmonių didelį a aistrą arba norą daryt savo darbą. Ir problema vėlgi kartais būna su tais pačiais, kurie a jaučia dabar, kad jau viskas, aš čia išmokau, nieko naujo nebedarau, viskas nustojau augti. Dažnu atveju problema yra ta, kad žmonės nedrįsta komunikuoti savo vidinės savijautos ir nešneka su savo vadovais, kaip jie jaučiasi. Tai yra jie nepaprašo arba neišreiškia noro, kad žiūrėk, aš jau jaučiuosi, kad šitą darau gerai, duok man kokį nors iššūkį.
Gal aš galėčiau save išbandyti kažkokioj papildomoj pozicijoj, gal galėčiau gauti a Timlydo vaidmenį ten nu vėl bet įvairiausios gali būt situacijos, bet problema dažnu atveju yra ta, kad aš tik mintyse sau pamąstau su niekuo nebasidalinu, nesidalinu su savo a organizacijos žmonėmis, kurie tu turi įtakos, ar ne, ir gali man duoti kitų tų iššūkių. Ir po to nusivylę sakau: "Viskas, man laikas keisti darbą, išeinu iš čia, nes čia aš negaunu tų galimybių." Bet ar aš tą žinutę tikrai iš savo pusės ją transliavau, ar aš gražiai be kaltinimų arba be reikalavimų, o individualių pokalbių metu išdėsčiau, kaip a kaip aš jaučiuosi ir ko aš noriu, ar aš Mhm.
ar aš pasakiau tą, nes čia yra dar kita problema. Žmonės ne nekalba nekalba. Mhm. Šitą tikrai esu irgi girdėjęs. A turiu klausimą nuo mūsų laidos rėmėjo vieną sąskaitą. A ir būtent apie pinigėlius. A tu šiek tiek užsiminei apie tą finansinę naudą. Tai būna, žinai, darbo pokalbiuose dažnai toks kyla klausimas apie atlygį ir gal tu galėtum pakomentuoti, kas yra sąžiningas atlygis, nes yra situacijų, kai bijoma pačio žmogaus, kuris atėjo darbintis, a įvardinti suma, kurios jisai nori, nes bijo, kad jo nepriims, nes bijo, kad gal per daug paprašysiu arba čia gal nepatogiai taip, čia atrodo visi uždirba mažiau.
Aš čia kaip galiu pasakyti tiek, kiek aš noriu. Tai kas tas yra a sąžiningas atlygis ir kaip nebijoti pasakyt savo norų? Šitoj vietoj yra labai normalu pasidaryti rinkos analizę, ar ne? Ir pasižiūrėti, koks yra šiuo metu Lietuvoje vidutinis rinkos atlyginimas šitos pozicijos. Tai nėra sudėtinga atlikti. Kitas klausimas, ar aš viduje išdrįsiu priimti, kad aš esu vertas to atlyginimo? Nes jeigu man nėra jausmo, kad aš vertas šitų pinigų, jie man atrodo kaip labai dideli, man bus be galo sunku paprašyti.
Man tada ir bus tos baimės, kad manęs nepaims darbą, nes aš per didelio atlyginimo paprašiau. O kaip tu vertini Lietuvoj situaciją kokia? Kad žmonės labiau bijo paprašyti ir labiau jaučiasi neverti to atlyginimo ar atvirkščiai pervertina save? Lietuvoj yra, man atrodo, situacija, aš tikrai galiu sakyti iš bendravimo su organizacijomis ir vadovais, kad jie sako, kad tai yra kartų klausimas, kad mes turim didžiulį skirtumą tarp jaunimo ir vyresnių žmonių. Jaunimas, jeigu klausyti organizacijų vadovų, yra labai dažnai linkęs pervertinti neturėdami dar sukauptos darbinės patirties ir įvaldytų kompetencijų, kur jie būtų meistrai kažkame, ką jie daro.
Jie kartais turi ir dažnai turi per daug užkeltą lūkestį. O kai kuriais atvejais vyresni žmonės, a, kaip tik turėdami kaip ir ilgą darbo stažą, būdami labai geri kažkame, bet jie turi tokį nuvertinimą savęs ir jie bijo, kad jie neteks darbo, jeigu paprašys daugiau. A arba nesijaučia vertingi tiek, kad paprašytų daugiau. Ar jus, kaip ir mane, vargina kiekvieną mėnesį jungtis prie įvairių komunalinių portalų ir atlikti skirtingus pavedimus? Viena sąskaita, kad viskas būtų paprasta, saugu ir jūsų namų finansai suvaldomi vienu prisijungimu.
Įsivaizduokite, vienoje paskyroje galite susieti visų savo bankų sąskaitas ir matyti jų bendrą suvestinę arba jei norite filtruoti kiekvieną atskirai. Geriausia viso to dalis, sistema automatiškai išskirsto jūsų išlaidas į skirtingas kategorijas. Tad akimirksniu matote, kam ir kiek pinigų išleidžiat. Geras, ane? Be to, viena sąskaita suteikia galimybę nemokamai kaupti visus svarbiausius dokumentus saugykloje. Taigi, išblukusių čekių ar pamestų sutarčių problema jau yra praeitis. Viena sąskaita įrankis prieinamas tik už 2,99ent per mėnesį, o saugykla visiškai nemokamai. Tad nuo šiol visus savo finansus tvarkykite vienoje vietoje tiek svetainėje vienaskaita.lt, tiek naujoje mobilioje programėlėje.
O mes grįžtam atgal į pokalbį. Čia, žinai, gal ir kartu, bet ir tuo pačiu pačio amžiaus gal klausimas, kad tu, kai tu esi vyresnis, tu jau suvoki ir ypač nu susidariusio toks stereotipas, kultūra, kad kuo tu esi vyresnis, tuo sunkiau šiaip yra darbą susirasti. Na, tu 50 55 metų praradęs darbą, tu jau ne taip ir lengvai susirasi kitą darbą. Čia nuostata, manai? Manau, kad čia yra, nes aš bent jau žiniasklaidoj, kiek skaitau, žinai, kad a lengvesne ranka priima jaunimą, jie jie greitesni, jie greičiau mokosi, jie supranta technologijas, a ir taip toliau.
Gal ta baimė įvaryta, žinai, tai to tos pačios žiniasklaidos baimė įvaryta žmonėm, tiem vyresniem, kad jie taip paprastai nesusiras kito darbo. Dėl to jie griebiasi a šito darbo ir jie save nuvertina, kad tiktai gauti jį. A sutinku, čia dar turbūt daug yra veiksmiau priklauso, ar tu gyveni regione, kiek tenai dideliame mieste, kiek ten tų pozicijų, ar ten iš tikrųjų nežina turbūt Vilnius kita situacija, turbūt visa Lietuva kitaip. Taip, tai mes turim dar tą įvairovę, bet šiaip kodėl kodėl tiek daug žmonės šneka apie dabar apie tas kartų skirtumus?
Mano manymu, mes dar čia turime šiaip giluminius dalykus, kad skirtingai buvo auginami tie, kurie yra dabar vyresni ir a jie po sovietikus tokie, taip a ten viena buvo ankstyvųjų vaikystės patirčių įtaka iš savo tėvų ir po to jau tie jaunimas, kurie jau laisvoje Lietuvoje gimė ir buvo jau auginami kitaip. Jie dažnu atveju tą pervertinimą savęs irgi turi dėl to, kad daugybė tėvų jau buvo atsisukę ir pasidomėjo tenai ta raidos psichologija ir jau čia visi perdėtai buvo pradėję girti tuos vaikus.
Tu gal taip tu geriausias ir tas geriausias ne už tavo pastangas, o tu tiesiog gauni tą etiketę, kad esi. Tai va tu dėl to geriausi. Taip. Ir va čia, žinai, man iš karto dar vienas klausimas su pinigais, nes, a neseniai skaičiau verslo žiniose ir ir vieną video žiūrėjau YouTube, kur buvo diskutuojama apie tą sąžiningą atlygį ir žmogus, verslininkas a bando pasakyti žinutę, jog žiūrėkit, mes esame sutarę atlygį už tinkamai ir gerai atliktą darbą, kurį jūs turite padaryti, bet darbu darbuotojai, a jie po kažkurio laiko ateina ir sako: "Žiūrėk, aš gerai dirbu, tu man privalai pakelt atlyginimą."
Sako, bet mes ką tik pasirašėme sutartį už tai, kad tu šitą darbą atlikęs ir turi gauti šitą atlyginimą. Aš tau neturiu kelti atlyginimo tik dėl to, kad tu jį gerai padarai. Tai kaip vat su ta darbo vert ir tuo atlygiu, kur va čia balansas? Kaip sąžiningai taip paskirstyt tarp vadovo ir darbuotojo, kad ir vadovas nesijaustų, žinai, kad aras per mažai ar per daug iš jo reikalaujama? Ar čia dabar to darbuotojo pozicija teisinga, ką jisai sako ar ne?
Mano supratimu neteisinga, nes mes iš tikrųjų ateiname ir gauname pinigus ne už tai, kad esame toje organizacijoje, o už tai, kad kuriame vertę, kad mūsų darbas generuo Oja organizacija irgi kažkokiu tai kampu susideda į bendrą paveikslą ir mes padedam organizacijai uždirbti pajamas, nes atlyginimas nenukrenta a iš dangaus ir vadovams. Tai natūralu, kad vadovas turi lūkestį, kad tu darysi savo darbą. Ir čia a gal taip sakyčiau žmogaus reikalavimas, kad tu man turi mokėti daugiau, jeigu aš gerai padariau savo darbą.
jis a a iš karto gal yra netgi signalas, kad a nu tu neteisingoje mąstymo pozicijoje esi, nes žmonės, kurie nemąsto, kaip aš dabar turėčiau išsireikalauti arba išsišanuoti daugiau pinigų, o tie, kurie mąsto iniciatyvas, kaip jie galvoja, kaip spręsti problemas, rodo savo entuziazmą ir norą padaryti ekstra pastangas, jie paprastai tikrai be problemų gauna bonusus. aukštinimus, nes vadovas mato tavo nuoširdų a gal taip sakykim įdėjimą papildomų pastangų ir tada vadovui yra noras tave motyvuoti už tai, kad tu darai daugiau.
M, bet aš netikiu, kad motyvacinė sistema turėtų būti už tai, kad tu padarai tiesiog tai, kas yra tavo baziniai dalykai, kuriuom tu atėjai į šitą poziciją. Tai nes tai yra bazė, taip? Mhm. Ir čia yra gal toksai tampanti, nu, retenybė, nu taip, tai nėra gal retenybė, bet tai iš tikrųjų didelis brangakmenis, kai ateina žmogus ir jisai sako: "Aš nežinau, kaip išspręsti, bet aš galvosiu, aš ieškosiu būdų, aš darysiu papildomus veiksmus." Tai va čia yra tas didysis entuziazmas, kuris kaip auksas atrodo tiek darbo pokalbyje žmonėms, kurie ieško darbuotojo.
Tu sakai, kad tai yra retenybė, ane? Dabar žmonės tiesiog padaro savo darbus, kad a tiesiog nusimesti. Va, padariau, viskas, o ekstra nelabai nori daryt. Reta. A aš matau iš darbo su daugybe komandų, kad žmonės yra linkę nusimest atsakomybę, kai mes turime blogą rezultatą. A, komanda susėdusi, žinai ką? Pirmiausia pradeda šnekėt. Jeigu kažkas pavėjo ne taip ir susitikome dabar va visi aptarti tos problemos, tai pirmas dalykas, ką visi pradeda šnekėti, tai čia ne aš susimoviau, čia vat anas departamentas, anas skyrius kažko nepadarė, jie tenai kažko nepadarė.
Ir noras taip va nusimesti nuo savęs, vadamas net kartais futbolą žaidžiam, kas numesim, perspirsim kamuolį, kieno kaltė, tai čia ir yra tas blogasis a blogoji gal tokia nuostatinė pozicija, kad aš neieškau, kaip aš galėčiau dabar ekstra žingsnius padaryti, kad šitą problemą išspręst ir kas priklauso nuo manęs a ir ką galėčiau siūlyti ir daryti pats. O kad aš žiūriu, kaip apsaugoti čia savo imidžą, prestižą, a, savo poziciją ir kam čia suversti kaltę. Tai čia gal tokie ir kaip a toksiški a kolektyviniai santykiai tada vystosi jau komandoje, jeigu taip, a, per team buildingą visi nusimetinėja kaltę nuo savęs ir tiktai rodo pirštais, kas kitas kaltas.
A tai yra gal toksai giluminis mūsų a psichologai turi sąvoką kontrolės lokusas. Tai vat, ar tu esi linkęs tą atsakomybę sau pasiimt, ar ją tu esi linkęs atiduoti nuo tavęs nepriklausantiem veiksniem? Ir, nu, paprastas primityvus pavyzdys, tai jeigu studentas neišlaiko egzamino ir po egzamino sako: "Čia dėstytojas kirvis, nemėgo manęs, sukirto, klausimus ne tuos davė". Tai va čia yra mąstysenos pavyzdys, kad ne aš atsakingas už tą rezultatą. Ir šiti žmonės, jie tada ir ieško kaltų. Ir mum gali atrodyt iš pirmo žvilgsnio, kad jie yra laimingi, nes jie patys tai kaip sau geri atrodo, bet tiktai aplinka bloga.
O iš tikrųjų tyrimai sako visiškai atvirkščiai, kad mūsų laimės jausmas, kaip ir daugybė, kaip ir pasitenkinimas darbų, efektyvesnis darbas, geresni darbo rezultatai ir net aukštesnis atlyginimas yra pas tuos žmones, kurie linkę tą atsakomybę prisiimt sau ir galvoti, tai ką aš dabar šitoj situacijoj galiu padaryti, kad aš išsispręsčiau. Tai čia tas studentas, kuris po neišlaikyto egzamino sako: "Per vėlai atsisėdau mokytis, paskutinės nakties neužteko." Jam atsiranda tada jausmas, kad ok, man nepatinka mano dabartinis rezultatas, bet aš žinau, kad nuo manęs priklauso, kad aš galiu padaryt, kad mano rytojus man patiktų.
Ir va čia a tai duoda tau ir motyvacijos daryti daugiau. Ir tu a į teisingus dalykus sutelki dėmesį. Kitiem žmonėm maloniau su tavim dirbti. krūva naudų atkeliauja per šitokią mąstyseną. O kaip tu vertini a tą šiuolaikinį žmonių jautrumą, tą tokį paryškintą jautrumą, a kuomet na įmonėse ar darbuose į viską labai jautriai reaguojama. Na, dažnai tai girdžiu vėlgi jeigu taip kartom skirstyti iš jaunesnės kartos, ten mažai mane mažai giria, aš mažai pagirų gaunu, viską aš darau blogai.
A turbūt gal irgi tekę tai girdėti. A kodėl taip situacija pasikeitė? Iš kur tas toks jautrumas atsirado kiekvienam aspektui? Iš kur tas noras, kad visą laiką girtų? Čia vėl tas pats, kad tėvai sakė, kad tu geriausias ir dėl to visi tikisi, kad jie, kad ir blogai darbą daro, vis tiek juos už tai turi girti. Yra įvairių hipotezių šitu klausimu. A tikrai esu skaičiusi, kad jaunesnioji karta yra tiek pripratusi prie kompiuterinių žaidimų, kur tas gratification yra labai greitas.
akimirksniu tu gauni tenai a visus fejerverkus, bonus, prizus ir visą ką už kažkokį atliktą dalyką ir tai tave jau tarsi išmokina tikėtis to a paskatinimo, greito įvertinimo ir tai tarsi priskiriama prie vienos iš priežasčių, kodėl jaunimas toks a priklausomas nuo to pozityvaus grįžtamojo ryšio. Bet šiaip iš tikrųjų, jeigu kalbėti, mano manymu, nesvarbu kokios kartos žmogus, a nemačiau tokių, kurie labai lengvai priimtų kritiką, kurie sakytų: "Taip, taip, sakykite viską, ką aš blogai padariau ir" tikrai nuoširdžiai sakytų: "Ačiū, kad pasidalinai, aš va matau galimybę turiu paaugti."
Žmonėm vis tiek įsijungia gynybos. A žmonėm kyla noras sakyti: "Čia nesąmonė, tu pats blogai čia viską padarei" arba tu nežinai mano aplinkybių ir nežinai kokiom sąlygom. Aš tą turėjau daryti ir todėl čia viskas taip gavosi. Tai natūralu, kad mum kyla noras teisintis, mum kyla noras sakyti atmetimo ta reakcija, sakyti, kad ne, kai mes sulaukiam kritikos, nes mes pajuntam grėsmę savo, a, grėsmę savo ego, grėsmę savo savivertėj. Ir jeigu vėlgi aš jaučiuosi, kad aš kaip žmogus turiu įrodinėti tą savo vertę savo rezultatais, tai tuomet bet koks a bet kokia kritika man yra pavojus tam mano savęs vaizdui.
Ir aš jaučiuosi nevertingas, kad susimoviau. Ir trūkumas pozityvaus, grįžtamojo ryšio, jis man va tarsi nepalaiko to, neduoda man užtikrinimo, kad aš tikrai gerai varau. O kaip tada vadovui? A nežinau, čia gal nebūtų vadovas. Nu paimkim paprastą darbą. Nežinau, ten a darbų vadovas, kuris statybose dirba ir pas jį yra tenai betonuotojas, ten, nežinau, plytelė, nu kokie statybininkai stato namą, nu jis ateina patikrinti darbo, nu jie statė namą, ateina langas kreivai, a plytelėse tarpas ten, nežinau, kranas neprisuktas, o čia jau reikia vakare rodyt klientam namą.
Ir jisai sako: "Žiūrėk, čia blogai, čia blogai, čia blogai, nu kaip jūs čia padarėt, nu kaip tu vat nu visą laiką kaip tu čia padarei. Vakare gi ateina žmonės, reiks parodyt, langas kreivas, ką darysim čia, dieve, numuštas parketas, tai kaip?" Ir tada a sako viską ir darbuotojas kaip reaguoja: "Viską aš blogai darau." Tai bet vadovui tokiu metu, kai va jau po keturių valandų ateina klientai, jam tuo metu ką daryt darbininką? Dieve, kaip tu gerai viską padarei.
A tai super, aš dabar per tave negausiu atlygio. Tu uždirbsi, bet mane atleis iš darbo. A kaip vat čia šitoj vietoj to tokiam a tokioj situacijoj a ar čia girti, ar čia pasakyti, ar gal kažkaip tinkamai pasakyti, kad ir tas neįsižeistų ir jo ego nepažeisti, bet ir tuo pačiu pačiam nenukentėti ir iš darbo nebūt išmestam už tai, kad darbai blogai atlikti. Čia, žinai, vienas niuansas, kad tas vadovas anksčiau truputėlį turėjo ateiti žiūrėti ir bet tada išeina, kad jis turi visą laiką būti, ane?
Ir ir čia priklausomai nuo to, kokios brandos darbuotojus juos turi. Ir jeigu jis dar nepažįsta tų žmonių, tai taip, pradžioje jis tikrai turėtų daugiau monitorinti, taip sakykim, stebėti, šešeliuoti, kol jis įsitikintų, kad tie žmonės yra pajėgūs savarankiškai, kokybiškai padaryt tą darbą. Tai čia kartais yra vadovo klaida, jeigu jis paleidžia gal taip sakykim a žmogui, kuris nemoka dėl kažkokių priežasčių, nenori gerai daryti savo darbo ar panašiai, tu gali savarankiškai palikti dirbti savo žmones tik tada, kai tu žinai, kad jie turi pakankamai asmeninės brandos kaip žmonės.
Jie turi tą atsakomybės jausmą ir jiem rūpi rezultatas. Ir kai jie turi kompetencijų jų arba geba tai padaryti, tai ten jau gal truputėlį palaiko tas grįžtamasis ryšys. Bet bet kokiu atveju, jeigu aš matau, kad žmogus susimovė, aš aišku, kad turiu kalbėti apie tuos dalykus, ką jis padarė blogai. A, nes kitu atveju tas žmogus niekada nepadarys gerai, ar ne? Tai a apsimesti arba girti, kai nėra gerai atliktas darbas, nėra ta strategija, kuri mane atves prie gero rezultato.
Tai turbūt čia labai svarbu išgirsti tiem žmonėm, kurie kažkur dirba ir jiems būna pasako jų klaidas, kad nu nebūkite tokie jautrūs, tiesiog supraskite, kad a kas jums tai sako, jo irgi a užpakalis dega dėl to, kad jūs blogai padarėt, nes jisai irgi taip pat gaus velnių. O jeigu tai yra įmonė, tai greičiausiai klientai nebus patenkinti ir greičiausiai jūs po kurio laiko ir darbo neteksite, nes a ta įmonė tiesiog neuždirbs, nes klientų neteks. Tai čia toks užburtas ratas.
Be to, e, darbuotojas šiaip jisai turėtų nepamiršti, kad jis ne tiktai gauna grįžtamąjį ryšį, jisai irgi gali suteikti grįžtamąjį ryšį savo vadovams. Ir tai yra labai normalus procesas organizacijoj ir jis turėtų vykti, kad mes keičiamės grįžtamuoju ryšiu. Aš nesu žemesnėj pozicijoj, tu viršesnieji ir tiktai tu man sakai dalykus. Tai jeigu man nepatinka forma arba laikas, kada vadovas man grįžtamį ryšį sutikia, aš irgi jam galiu apie tai pasakyt. Ir tai žmogui duoda truputėlį daugiau tokio, ar ne, pilnavertiškumo jausmo arba neuždarymo save į poziciją, kad viskas, aš esu kažkokiam a mažiau negu jis ir va dabar tada labai nemalonu bet kas tikrai ką gauna.
Nebūna, kad pažiūrit į veidrodį ir galvojat, kur dingo mano plaukai. Aš to savęs klausiu kiekvieną rytą. Žinau, tai nelengva, bet nesinervinkite, yra mokslų pagrįsta išeitis. Kreščina. Galiu jus nuraminti, į Turkiją vykti nebereikės. Tai yra neinvazinis sprendimas, skirtas naudoti namuose. Šveicarų mokslininkų išradimas, turintis net aštuonis JAV patentus bei atskiras formules vyrams ir moterims leis susigrąžinti viešus plaukus bet kurioje retėjimo stadije nuo pradinės iki pažengus. Šitos ampulės yra tikras plaukų atgimimo šansas, kuris stabdo įsisenėjusį plaukų slinkimą ir skatina išretėjusių plaukų ataugimą.
Beje, klinikiniai tyrimai rodo 100% veiksmingumą visiems dalyviams. Taip, rezultatai užtruks bent kelis mėnesius, bet jie bus akivaizdūs. Tešūs ir sveiki plaukai dėl jūsų. Apsilankykite labobšnelisboltic.eu vienintelio atstovo Lietuvoje svetainėje įveskite kodą tap geresniu ir gaukite 5% nuolaidą. Žinai, aš esu dar girdėjęs Elono Masko būdą, a, kaip jisai a su su darbuotojais susitikimus daro. Ir man labai patiko jo mintis, kad jisai sako: "Žiūrėkit, jeigu jūs ateinat į susirinkimą ir jūs netorit, neturit ką pasakyti, tai jūs tiesiog neateikit."
sako, man nereikia, kad jūs būtumėt tiesiog, kad būti, nes man reikia, kad kai jūs ateinat į susirinkimą, jūs kalbėtumėt. Jeigu jūs atėjot ir tylite, tiesiog sėdit ir žiūrit ir neturit nė vienos naujos idėjos, taupykit visų laiką ir savo ir net neteikit. Kaip tu vertini, čia geras ar blogas požiūris? A, nes taip gali, žinai, susidaryti, kad ai, nieko neturiu ką pasakyti, tai ir neinu į tuos susirinkimus. Ar tai atvirkščiai skatina žmones a daugiau galvoti ir vis atnešti kažko naujo į susirinkimą?
A čia aišku taip, kaip pasakyta, gal skamba labai kraštutiniškai, a truputėlį provokuojančiai tuos žmones, bet labai daug logikos arba tikroji priežastis, kodėl šita frazė skambėjusi, jinai labai akivaizdi, nes daugybė organizacijų švaisto daug laiko neproduktyviem susirinkimam, kur žmonės yra įtraukiami į daugybę mitų, kuriuose turi turi dalyvauti, bet neaišku, ką ten veikia, nes nelabai ten pakvietė, nes taip, nes nelabai turiu vat ką pasakyt, nes nelabai žinau šito arba panašiai. Tai va čia yra tokia gal irgi abiejų pusių atsakomybė.
Sakyčiau, kad turėtų organizacijai pasidalinti tiek vadovas, kuris organizuoja susirinkimą iš jo pusės atsakomybę, jeigu jau kviečiu tave, tai aš turiu būti tikras, kad žinau, a kodėl tu čia dalyvauji ir tau iškomunikuoju žinutę. Nu, netgi galiu prašyt, kad tau reikės pristatyt, pasiruošt arba prašysiu tavęs tokių tokiu klausimų įžvalgų, tai pasikviesti tik tuos žmones, kurie reikalingi tikrai susirinkimui ir iš žmogaus pusės, kad jau jeigu aš einu ir dalyvauju, tai taip aš tada turiu tenai a dalintis nuomone, dalintis savo ekspertiškumu, pasakyti savo poziciją, matymą, pasiūlymus, a ir taip toliau.
O čia nėra COVIDo pasekmė, tie pertekliniai myai, susitikimai, Zoomai, kur ten visus po defoltų, žinai, kviečia, kad tik pakviesti ir kad visi tiktai ateitų. Tada gaunasi, kad tu visą dieną mytuose, bet savo darbo neturi kada daryti, nes tu visur prikviestas esi. N atrodo iki COVIDo tokios kultūros nebuvo. Nieks ten, kai ofisuose dirbo, a nebėgiodavo po skirtingus a konferencijos kabinetus į skirtingus mytus. sėdėdavo savo darbo vietoj ir žinodavo, kad ten komandos susitikimas kartą į savaitę arba dar keli ten susitikimai ir turėdavo.
O čia dabar labai lengva visus pakviesti, žinai, vieno mygtuko paspaudimu, bam, į Zoomą armus būtinai prisijunk. Ir tada visi žiūri, o dieve, jau septyni mytai šiandien, ką ten, nu, bet reikia, pakvietė gi vadovas, tai reik turbūt. Ir tada gaunasi, kad tu ne darbą dar dirbi, o mytuose dalyvauji. A čia žinok geras tavo pastebėjimas. Aš nežinau vienareikšmiško atsakymo, ar taip, ar ne. Man atrodo, kad būdavo ir anksčiau ta problema ir prieš COVIDą, kad a nes mes seniai turime gal taip sakykim verslo darbo psichologijoj turim šitą dalyką, kad kaip efektyvinti susirinkimus.
Tai čia nėra kažkokia visiškai nauja tema arba naujas topikas. Tai reiškia, kad ir anksčiau buvo poreikis, bet tu teisus, gal tas, kad dabar nusikėlėm į nuotolį, tai truputį palengvina ir pakvietimą, ir dalyvavimą, ir gal bus paskui kuriuose ir išaugęs kiekis dėl to, kad tiesiog labai paprasta būti visose iš eilės. Čia dar, žinai, iš karto tu esi reikalingas, a, tu jautiesi, kad tavęs reikia, va manęs reikia, aš kažkaip tai nu svarbus jaučiuosi. Vat kiek mytų mane kviečia, tai manęs nori tenai, kad aš dalyvaučiau ir matytų mane.
A tai čia ir noriu pereit šiek tiek prie perfekcionizmo ir to ryšio su perdegimu. Ką galėtum apie tai papasakot? Kiek perfekcionizmas ir perdegimas sąveikoje turi rizikos? Nu vat tu dabar labai gražiai lieti tokį visą perdegimo spektrą, nes jeigu žiūrėti perdegimą kaip problemą, tai mes negalim vienareikšmiškai sumest visos bėdos, ar ne, ar atsakomybės vien tik organizacijai, kad joje yra neteisinga kultūra ir žmonės čia, nes mato pavyzdį, vat jie skatinami persidirbti. Tai taip, dalis įtakos ateina iš organizacijos skulptūros, bet dabar jau tu labai gražią darai sąsają su tuo, kad vis tiktai ir priklauso ir nuo asmenybės.
Ir perfekcionistai, tie žmonės, kurie siekia tobulybės, tie, kurie nori viską padaryti labai labai gerai, tie, kurie nori viską kontroliuoti, tie, kurie turi labai aukštus standartus ir sau, ir tada natūralu, ir kitiem, tai, žinoma, kad jų yra daug didesnė rizika perdegti. Ir kai mes dar gaunam tokį kombinaciją, kur asmenybė plius organizacijos aplinka dar tai palaikanti sutampa, nu tai tada jau a laikykis. Atrodo tinkamoj vietoj perfekcionistas susiradų, bet iš tikrųjų taip nuversim kalnus. Jo, iš tikrųjų tas kalnas virs tikriausiai pats, kaip mes šnekėjom po kokių dviejų metų žmogus a sakys viskas.
Tai tai reiškia ryšys tarp perfekcionizmo ir perdigimo yra labai artimas, ane? Labai. O žinai, aš perskaičiau irgi vieną tyrimą, kad 62% a darbuotojų patiria imposterio sindromą, ypač aukštose pozicijose. Gal galėtum žmonėm, kurie nežino, kas yra imposterio sindromas, papasakot šiek tiek? Mhm. imposterio sindromas arba apsišaukelio sindromas lietuviškai. Tai kai mes a būdami jau su tam tikrais karjeros pasiekimais, dažniausiai tai yra karjeros srityje, bet gali būt ir kitose, aišku, mes jaučiamės, kad čia kažkaip pasisekė. Aš nelabai ką čia moku, bet čia taip sukrito aplinkybės ir va dabar čia visi mane giria, bet jie tuoj tuoj pamatys, kad aš nieko nemoku, kad čia aš nieko vertas ir bus šakės, įvyks va tas jiem tiem žmonėm didžiulis stresas arba didžiulė baimė yra, kad va dabar visi sužinos, kad aš
tai iš tiesų nemoku. Čia tiktai kiti apie mane per gerai galvoja. Tai nes 62% pagal Amerikos tyrimus tokius. O žinok, aš esu kalbėjusi šita tema per vieną "Labas rytas" laidą ir man buvo, žinok, šokas, kiek žmonių iš mano pažįstamų tarpo pamatė tiesiog a reportažą apie tai. Jie man rašė, kad oh my god, kokia aktuali tema. Aš taip ir jaučiuosi. Mane žinok išmušė iš pusiausvyros. Kiekji, kiek žmonių, kurie man atrodo šiaip vau su pasiekimais, a, ekspertai, a, vat, kaip sakai, aukštose pozicijose, tai ten su laipsniais, moksliniais laipsniais padarė didžiausias karjeras.
Viduje yra kamuojami arba plėšami tokio abejonės, jausmo, baimės, kad, nu, iš tikrųjų tai aš nieko nemoku. Oh my god. Ir dabar visi tą tuoj sužinos. Tai dabar išeina taip, kad čia ir ir rašys tarp to ir persidirbimo, ane? Nes, nu, jeigu tu jautiesi, kad tu nevertas to, ką pasiekei, tai tu dar daugiau nori dirbti, kad dar labiau įrodyt kitiems, kad tu vertas. Jo, čia gali būti sąsajos su tuo, a, bet iš esmės sąsajos su dideliu stresu, sąsajos su tokiu pergyvinimu, nerimo būsena, su, nu, su tuo, kad mes, a, pavargstam, stresuojam toj būsenoj.
Mhm. ir pagyrimas arba pastatymas tavęs a į tą ten tarkim vietą, kur atrodo keti, kad nusipelnei. Tau gali būti kaip didžiausias a kankinimas tam tikra prasme, nes tu galvoji, kad ai tai tu viduj galvoji, kad tu nesi vertas to, o tau dar sako, kad koks tu šaunuolis ir tu iš karto tada dar labiau save nuvertini, tai čia kažkoks yra nu kaip duobėj kažkokie. Kaip iš to išeiti? Tu šneki taip, lyg niekad nesi patyręs šito jausmo. Na, žinai, aš irgi kartais, pavyzdžiui, jeigu taip į save a atsisukus, tai dar dabar vat vakar sutikau pažįstamą a M1 radijo vedėją, kuris daug metų turi patirties tame, tikrai veda laidas ir mes su juo susitikom, kalbamės ir sako: "Labai noriu tave pagirti už tavo laidas."
Sakau: "Rimtai, ačiū, labai malonu." Sako, nu žiauriai geros laidos. Sako, tu taip fainai, gerai vedi laidas. Sakau, baik tu, sakau, aš čia, nu, aš gi ne koks žurnalistas, dar mokausi, sakau, ten tą, baik tu, sako, gerai viską darai. Ir aš toksai ne. Ir save bandau ir aš vis negaliu priimti to, kad galbūt man sekasi. Aha. Ir irgi va čia yra panaši situacija, ane? Tai yra kažkiek sąsajos. Aš irgi save pagaunu, kad a kartais taip jaučiuosi ir gerai.
Tai kaip aš dar šitoj vietoj noriu įsiterpti tiktai, kad tai ką mes šnekėjom prieš laidą, kad tau sunku kartais rasti pašnekovų, tai irgi susiję tikrai su apsišaukelio sindromu, nes daugybei žmonių eiti prieš kameras ir kalbėti yra didžiulė baimė arba stresas ir jie nenori to daryti, nes kas bus, va tada visi pamatys, kad aš iš tikrųjų nieko nemoku. Ir jie tada yra linkę aukoti galimybę viešumo pripažinimo, kas jiem galbūt padėtų kažkur tai karjeros srityje kaip tik, kad tave, bet ta baimė, kad o jeigu aš pasakysiu kažką ne taip kvailo, susimausiu ir va dabar visi tą ir matys, aš manau, kad tavo problematikai su pašnekovais, tai va čia yra didelė didelė sąsaja, todėl, kad daugybė žmonių ir vaikšto su tuo jausmu.
Tai gal tu galėtum kažkokias konkrečias priemones įvardinti, kaip pavyzdžiui, na, vat mano situacijoj, ane, suvokti, kad o gal aš visai ir neblogai viską darau, gal ir gerai aš čia tuos vedu laidas ir galbūt va tas žmogus, kuris irgi gal ir visai neblogai būtų nueiti į tą laidą ir pakalbėti. A juk aš tiek daug metų tuo dirbu, gal aš ir nenusišnekėsiu, aš turiu savim pasitikėti. Kokių priemonių yra, kad sukovoti su imposterio sindromu ir šiek tiek tos savivertės į save įpūsti ir ir jaustis gerai?
Tai vat pirmas žingsnis, ar ne? Mes jau jį darom su tavim čionai. Mes kalbam apie tai, viešinam ir žmonės jau gali sau įsivardint galbūt šitą dalyką. Tai vienas suvokti, ar ne, kad gal aš neadekvačiai matau situaciją apie save ir tas mano mąstymas dabar, kuris sukasi mano galvoje, jis ne visai objektyviai atspindi tikrovę, kad gal ta tikrovė yra truputį kitokia negu man taip dramatiškai arba baisiai atrodo. Ir suvokimas ir sąmoningumas turbūt visuose procesuose yra pradžių pradžia ir tuomet resursai pas kiekvieną gali būti kitokie.
Vienas, mes turim išorinius resursus, tai aš galiu visada pasitelkti aplinkoje palaikančius žmones, plausti, apsupti save su tais, kurie man gebaoširdžiai. Ne tai, kad tiesiog aš tave girsiu, nes a mhm už nieką, bet kurie geba vat argumentuoti, kaip tau tas tavo bičiulis gražiai susako dalykus ir tu girdėdamas iš kito gali sau pradėti vat priimti tą, ar ne, pamažu pratintis prie tos minties, kad gal klausyk, aš gaunu tokio grįžtamojo ryšio iš kitų, tai gal jie vis tik mato teisūs ir aš galiu sau jau šitą mintį įsileisti.
gali taip galvot, žinai, gal kokia jam nauda būtų pataikauti. Galbūt nėra naudos jam, gal jis tikrai nuoširdžiai sako būtent. Ir jeigu tada dar tavo aplinkoje būtų kažkas kitas, kuris a kitam kontekste vėl tau pasakytų trečias, tai tau pamažu su inercija vis darytųsi lengviau tą priimti, a nes tu jau prisipratintum, ar ne, prie to. Kitas dalykas, tai čia tai čia aplinkiniai mūsų resursai ir pozityvūs žmonės, palaikantys žmonės. Yra tikrai svarbu kiekvienam turėti juos, kurie mum geba palaikančius dalykus mums sakyti gražius dalykus.
Aišku, bet čia tas, kuris turi labai stiprų ne, jisai sakys ne, nesąmonė, netikiu. Čia galit kalbėt kaip norit, aš viduj taip nesijaučiu. Pas žmonės kartais yra tokia mintis, aš taip nesijaučiu. Tai gal yra koks stebuklinga priemonė šitą jausmą psichoterapija. vėlgi sakyčiau, priemonė jau, jeigu tikrai tau yra labai stiprus tas jausmas, bet kitas yra vėlgi darbas su savimi arba tokio, nu, a stiprinimas to jausmo, kad aš esu pakankamas net ir būdamas netobulas. A, žinai, elementari technika, tiesiog paprastas pratimas užsirašyti pasiėmus lūpdažyas, nežinau, ar nuvalkiotas, man jau atrodo gal truputį nuvalkiotas metodas, bet vonioj ant veidrodžio su lupdažiu savo ar kažkieno kito, jeigu vyras neturi lupdažio, galima nusipirkt kokį nors pigų.
Aš esu pakankamas I am enough. Angliška frazė, tam, kad tu matytum ją nuolatos prieš savo akis. tiesiog priminimas, kad net darydamas klaidas, klaida nėra kažkokia tai pasaulio pabaiga ar drama. Gerai, kažkur nepadarysiu visko tobulai, bet visi klysta. O kodėl mes taip bijom klysti? Todėl, kad a jaučiuosi priklausomas, kad aš nesu vertingas ir tiktai tobulai darydamas viską vat savo vertę čiaizmas sustatysiu. Mhm. Tai tokios mažos praktikos, kaip vat sau priminimas, kad aš esu pakankamas, kaip kad pokalbis su savimi, kad a klaida neveda į nesėkmę.
Neklysta tik tie, kurie nieko nedaro. Klysti yra normalu, mokytis svarbiausia iš savo klaidų ir kalbėjimas su savimi, atjauta sau. Čia tokie maži, mažos praktikos, kurios tą vidinį jausmą keičia. Kai keičiasi vidinis jausmas, lengviau priimti išorinį palaikymą. Bet jie susiję. Išorinių palaikymas kartais padeda ir vidinę vidinį monologą užsukt. Nu jo, sako, žinai, klaidas daro visi, tiktai tie, kurie jau yra ekspertai, profesionalai, jie tiesiog tų klaidų daro mažiau. Jie vis tiek jas daro ir iš jų vienareikšmiškai. Taip.
A, žinai, dar būna tokia žmonių kategorija, kurie darbuose m gal nesakyčiau, kad yra perfekcionistai, bet jie nori būti visiems geri. A žinai, nemoka pasakyti ne. Nu, tokie altruistai, darbo altruistai, a pas juos ateina paslaugė, gali padėti. Ir jie savo darbus nustumia, kur ten atrodo deadlainas dega, bet jie vis tiek nu atėjo manęs, gal kada man padės su ta viltim, kad gal kada man padės, nors pats niekada nepaprašys, bet vis tiek tą tokią viltį turi, kad nu neatsakysiu ne kaip išmokti pasakyt ne ar gal čia ir gera strategija taip darbo vietoj visą laiką visiems padėti ir visiem aukotis ar vis dėlto turėt kažkokias ribas, kaip mokėti m pasakyt ne ar kur tą ribą brėžti a ir nesistengt būt visiem geriems.
Aš nežinau, kaip tu šitą vat situaciją matai. Tai vienareikšmiškai jau tu turbūt žinai atsakymą. Nėra čia kažkoks geras elgesys visiems sakyti taip ir stengtis visiem įtikti, nes tai kainuoja. Mes vėl keliaujam į persidirbimą pervargimą nesusitvarkymą su savo užduotimis ir taip toliau. Yra iš techninės pusės strategijos, kaip sakyti ne. Mes turime man patinkanti techniką, vadinamą NBA metodas. Labai lengva atsiminti, daug kam asocijuojasi su krepšiniu ir iš tikrųjų po tuo akronimu yra sukoduoti trys angliški žodžiai: no, because ir alternative.
Tai lietuviškai, jeigu šnekant, tai kai tavęs kažkas prašo ir tu tuo metu tikrai neturi laiko tos užduoties griebtis, tu turi užtikrintai ir drąsiai sakyti ne, paaiškinti kodėl aš tau sakau ne, nes šiuo metu dabar sprendžiu prioritetinę, mano ten darbas yra kitas. turiu ten a susitvarkyti su užduotimis. Žodžiu, net pasakyti, kad mano poilsis man yra didesnis prioritetas ir aš šiandien vakare galbūt esu susiplanavęs nueiti į sporto salę. A tai gali būti pakankama priežastis, kodėl tau dabar sakau ne ir davimas alternatyvos.
Tai žiūrėk, gal tau tiktų, jeigu aš rytoj iki 11 ar iki ketvirtadienio ryto padaryčiau tą užduotį. Aš duodu alternatyvą, kaip ir nepalieku žmogaus ant ledo arba tą alternatyvą nebūtinai aš turiu. Gal tau gali kažkas kitas padaryti, gal tu gali susitvarkyti kažkokiu kitu būdu ir aš tau tą būdą pasiūlau. Tai ne, paaiškinu, kodėl ne ir kokios alternatyvos tau siūlau spręsti šitam klausim. Aš tai matau čia vieną tokią problemą, kad pasakyti tą NBA ne ir kodėl. A tai reikia savivertės aukštos sugebėti ir išdrįsti pasakyti ne pasipriešinti, nes jeigu aš tos savivertės neturiu ir man sako: "Ateik 700 nusifilmuot į laidą" ir aš ten a dieve mane pakvietė.
Nu kaip aš negaliu atsakyt? Nu gerai, ateisiu. O jeigu turi savirtį, sakai: "Ne, aš vakarais neinu, aš ilsiuosi. A galiu pasiūlyti ketvirtadienį, penktadienį 11.00." Matau puikiai šitą technika. Tai a bet kaip žmogui prieiti prie tos savivertės, kad jisai suvoktų, kad jis gali tai padaryti? Vat kaip tą vat žingsnį pasiekti? Čia mes kaip su tavim pradžioj pradėjom nuo persidirbimo, kaip nu pradėti brėžti ribą, kad man ne tiktai darbas užimtų visą gyvenimą. Tai taip ir su sakymu ne.
Turbūt jau kai žmogus pajunta, kiek tai kainuoja, jis jie pradeda kelti klausimą, kad man reiktų išmokti brėžti ribas ir man reiktų išmokti sakyti gyvenimą ne. Tai dažnai žmonės, kurie nesusitvarko su darbų srautais, kurie a vėlgi artėja prie perdegimo kažkokios tai ribos, jie jau tada šitą klausimą sau pradeda kelti ir kai jie turi motyvaciją, kad aš noriu susitvarkyt, jiem tada jau yra noras eksperimentuoti, bandyti ir nu gerai, nepavyks 100% pasakyt ne, bet jeigu man pavyks kas antram, nu gerai, kas trečiam pradžioj pasakyt, jau pasijus pasijus progresas ir tada, žinai, atsir atsiranda toksai mūsų patirtis mum formuoja įsitikinimus.
Tai jeigu aš pasakysiu sėkmingai bent vieną kartą ne, pamatysiu, kad neišmetė iš darbo, kaip ir nesusigadinau čia, nesusipykau su niekuo, viskas kaip ir toliau nesugriuvo, žodžiu, pasaulis ir žmonės išsisprendė dalykus net ir be manęs. Tai sėkminga patirtis man duos impulsą, kad ok, gal čia ne viskas taip dramatiška, man antrą kartą jau bus lengviau tai daryti. Tai čia toksai kartais mum reikia pirmą žingsnį žengti, kol aš gausiu savo elgesi patvirtinančių va tų pozityvių patirčių. Ir su kiekviena pozityviom patirtim man po truputėlį lengvės jau tą dalyką daryt.
Bet pradžioj aš turiu arba man turi labai skaudėt jau ir aš žinosiu, kad nėra kito kelio, turiu daryt arba turi būt va tokios mąstysenos, kad ok, aš turiu eksperimentuot, čia tik žaidimas. Darbas tikrai yra tik žaidimas. Viskas, kas vyksta darbe, gyvenimo kontekste, nu, žiūrėkim į tai, kaip žaidimą bus lengviau. Ir čia va, nu, jo, jeigu jeigu taip pasižiūri, žinai, darbas yra įrankis. a uždirbti pinigus, kas yra įrankis gyventi gyvenimą, kurį ir turėtume gyventi. Tiktai mes kažkaip atvirkščiai viską sudėliojame, žinai, ir tada tai tampa esmė, o tada gyvenimas tampa įrankiu ir gyvenimas žaidimas, o darbas kažkokios šventovės, žinai, kur tipo aš bijau ten į kairę, į dešinę kažką padaryt, eksperimentuot, nes neduok Dieve, kažkas nutiks.
A bet žinai, yra kita kategorija žmonių. Čia mes visą laiką kalbėjom dabar apie tuos žmones, kurie tiktai nori dirbti, dirba, dirba, viršvalandžius varo, žinai. E, bet taip norėčiau nukrypti vienam kitam klausimui, žinai, kaip daryti tiem, kurie m galbūt neatranda laiko ar noro dirbti, nu, žinai, vat niekaip neprisiverčia dirbti, žinai, atsikelia ryte ir dirba iš namų. Dabar labai daug kas dirba nuotolių. Taip. Tai vat kava, žinai, pusryčiai įsijungia tą kompą, tai kažkaip čia vat telikas ten, žinai, dieną prigulė, primigo, oi, atsikėlė ir taip tie darbai nedarom, žinai, a čia reikia projektą padaryt.
Nu ai šiandien galilą parašysiu, ne, rytoj pradėsiu. O šiandien nuotaika ne tą galvą skaudu, nu tai dar rytoj pradėsiu. Kaip smegenis sufokusuoti, kad vis dėlto reiktų pradėti dirbti? Yra kažkokios technikos, a, ir būdai susikoncentruoti į darbą, nebandyti jo nukelninėti? Yra technikos arba būdai. A iš mano patirties žmonėm labiausiai patinka NASA metodas. A, NASA metodas sako, kad tiesiog suskaičiuoji tr du 1 ir pradedi. Čia kaip raketa paleidinėja į kosmosą. Kodėl šitas metodas šiaip yra geras metodas? Todėl, kad mum a kad atsirastų noras daryti darbą, mum organizme turi išsiskirti dopaminas.
Dopaminas tai yra tas motyvacijos hormonas ir va dopamino turiu kraujyje, noriu eiti, šita užduotis dravina mane, noriu varyt. Bet žmogus atsikėlęs, jis sako: "Ai, čia kažkaip, ypač dar jeigu blogai miegojo, nes dopamino resursai prisipildo mum šiaip miego metu." Ir jisai sako: "Ne, nieko nenoriu, nieko nedarysiu ir va čia lauksiu, kol man ateis įkvėpimas, ten eisiu tada kažką kitą." O įkvėpimas ateina pradėjus daryti. Todėl NASA metodas iš tikrųjų veikia, kai tu padarai kažkokią užduotį. Gerai, susi tada am susiskaidyk į mažesnius žingsnelius, jeigu tau atrodo tas darbas labai didelis ir kartais smegenys nenori jo imtis, nes jis atrodo grandiozinis kaip dramblys.
Tai tas tas išskaidymas, kad dramblį dramblį valgom gabaliukais lygi iš tikrųjų veikia motyvuojančiai, nes tu paimsi a vieną mažą elementą, nu gerai, atsidarysiu paštą. A man nieko nereikia daugiau daryt, aš tiktai perskaitu. Jo, turiu atsidaryt. Vat pradėkim. Ir tada, kai tu sau iškeli tokį mažą tikslą, tu jį pradėjęs daryt, jau staiga pad, nu gerai, jau atsidariau, tai gal ir ką nors tenai paskaitysiu arba atrašysiu vieną vieną. Ir tada pradėjus užsisuka mum iš tikrųjų dopamino gamyba nuo veiksmo atlikto ir mes darom.
Tai skaičiuoju kartais tr du vi ir tiesiog be jokio noro imu ir per tokią nedidelį savęs pastūmimą darau kažką mažo, paprasto ir per tai tikiuosi užsukti tą savo motyvaciją ir rimtis dalykų. O kiek, kiek, pavyzdžiui, rutina padeda visiem šitiem dalykam? Padeda. rutina yra nuostabus dalykas, jeigu aš susistatau a kažkokius tai nuolat besikartojančius veiksmus, ar ne? Jeigu aš žinau, kad va čia dabar yra mano tos valandos, kai aš darau konkrečias užduotis ir nuostabu, jeigu žmonės turi motyvacijos ir susideda nemaloniausius darbus pradžioje, jie tada sako: "Viskas, aš žinau, kad aš nenoriu čia šitų dalykų, bet aš žinau, kad padarysiu ir va tada jau bus nuostabi diena, nes aš jau būsiu išsisprendęs tą ne tuos nemaloniausius savo klausimus."
Man atrodo Arnas, ane, jis tu ryte sportuoji visą laiką 500 ryto dėl to, kad sako aš pasportuoju, tada grįžtu namo ir aš žinau, kad aš galiu dirbti ir jaučiuosi ramiai. Šiaip Arno metodas lygiai toks pat kaip ir aš buvau jo amžiaus. Aš pradėjau sportuoti. Lygiai taip pat, žinok, darydavau. 600 ryto keldavausi, eidavau į sportą, pasportuodavau ir aš žinodavau: "Viskas, šitą nustūmiau ir tada visą dieną aš laisvas, dirbu, ką noriu veikiu, vakare kažkur einu, man ta sporto našta nebekaba, žinai, kad aš po darbo, dar turėsiu eit sportuoti."
Dėl to aš geriau anksčiau keldavausi, pasportuodavau ir tada ramiai jausdavausi visą dieną. Man tai būdavo metodas toks rutininis, žinai, rytinis sport. yra super dalykas, nes plius sporto metu išsiskiria dar tas tie patys a geros savijautos hormonai. Mes jaučiamės energingesni ir po to jau visai dienai turim kitą visiškai emocinę būseną, iš kurios startuojam. M tai čia a čia šiaip tobula ir ir tuo pačiu mes taip sakykim gaunam naudas iš to, kad ateina pasididžiavimas savim. Aš jaučiuosi, kad vat šiandienos tą vieną dalyką, sportą jau padariau ir tas džiaugsmas duoda toliau.
Mokėjimas pasidžiaugti irgi užkuria dopaminą. Tai čia tas pats ir su tais sunkiausiais darbais, ane? Jeigu aš labai sunkų darbą ryte atsikėlęs padariau, automatiškai man visi kiti atrodo kur kas paprastesni. Viskas kita atrodo. Oi, tai jeigu šitą sugebėjau čia padaryt ryte, tai jau kiti jau man easy. Būtent. Žinai, man dar kas veikia? A, pavyzdžiui, kuomet reikia man sėstis redaguot laidą, ane, ar peržiūrėt kažkokią tai medžiagą tiek savo laidų, tiek klientų, aš visą laiką einu kavos puodelį pasidarau.
Pasidarau kavos puodelį tokį amerikietišką, žinai, didelį. Ir tada atsisėdu prie kompiuterio, man ta kava kaip koks ritualas. Mhm. Ir aš tada atsisėdu, įsijungiu ir būna pirmos minutės visą laiką, nes aš žinau, kad va dvi valandos pokalbio, kurį reiks redaguot, peržiūr toliau, tai yra dvi valandos, bet su kava atsisėdus pirmos penki 10 minučių ir aš po to jau žiūriu, žiūrėk, jau valanda praėjo, jau valand 30 praėjo ir jau žiūrėk pabaigiau ir kavą pabaigiau. Ar man va toksai, žinai, kažkoks am ekstra a dalykas šalia darbo atrodo irgi kaip mane motyvuoja.
Aš žinau, kad ypač tie, kurie dirba iš namų, jie, pavyzdžiui, savo smegenims suininkuoja aprangą tam tikrą, kad yra drabužiai apsirengia, kuriuos aš apsirengiu ir va tada einu, atsisėdu ir mano smegenys jau gauna signalą: "Tau kava, o gal man kažkokie tai marškiniai yra mano mano jau ai darbinė tokia." Taip. Ir va čia yra mano tas ta būsena, kad aš žinau, apsirengiau šitus rūbus, aš įeinu į tą savo darbinę būseną, užbaigiau, aš einu persirengt, nes namuose kažkaip nėra, ar ne, kaip išjungti daug.
Nu, nu taip, čia labai sudėtinga. O kaip su muzika? Muzika a gali būti mano užkuriantis, ar ne, draiveris, bet čia yra daug diskusijų, nes yra tyrimai, kurie sako: "Tai turėtų būti tada ne tavo mėgstamiausios dainos, kad tu geriausia šiaip be žodžių arba kad tu negirdėtum arba kita kalba, kad tavo smegenys ne nedirbtų kartu." Bet yra daugybė žmonių, kurie sako: "Ne, aš užsidedu savo fainiausias dainas." Ir muzika šiaip irgi skatina dopamino išsiskyrimą. Tai aš galiu susikurt darbinę tą save užturbinti, kad man nuo muzikinio fono atsiras.
Jė, einu padarau ir va jaučiuosi nugalėtoju ir galiu džiaugtis. Nu, bet turbūt televizorius fone a žaidžiantis, grojantis, tai ne pats geriausias variantas. Ten žinai, kokias žinias užsileidęs ir čia tuo pačiu metu dirbu. Man tai tikrai ne, bet daug žmonių, man atrodo, tą televizorių šiaip laiko kažkodėl fone. Jie tiek įpratę turėti. Nu čia žinai, turbūt tas jausmas, kad kažkas su tavim namuose yra, kad aš ne vienas gal jaukiau. Jo, čia gal kita problema, kad žmonėm žmonės tyloje bijo pabūti.
Mhm. Tai tokio kažko bėgimas irgi nuo nuo savęs ir nuo vidinių dalykų. Pakalbėkim šiek tiek apie karjerą ir karjerizmą. Am, nes labai man įdomu būtų išskirti žmonių tipus, charakterius, šiaip jų braižus, kodėl vieni geba, kiti ne. Ir dažnai karjeristus jiems taip prilipdo tokią etiketę, kad jie lipa per galvas bet kokią kainą. Ir žinai, pas juos yra vienas tikslas, tiktai darbas, tikslas, sėkmė. A padaryti, pasiekti. Jeigu sako moteris karjeristė, tai šeima ten išvis kažkur tai pamiršta, žinai, nes jinai tiktai mato vat ten vyras, žinai, jeigu karjeristas, tai irgi pamiršta ir namo grįžti, ir ten vaikas auga tiktai su mama ir jis tik pinigus atneša, sako, ir tik karjeroj.
O yra tokių, kurie iš viso net santykių neturi, nes tik darbas, darbas, darbas, darbas. A kuo tas charakteris kar kur vat ta pradžia a šaknis to, kad žmogus tampa tokiu karjeristu ir jam tai yra labai svarbu. A ar mes galime šitą žmogaus būdą, braižą atpažinti kažkokioj ankstyvoj stadijoj? Žinokit, gal patys atpažinti, nes nesu skaičiusi tokių tyrimų, kurie va taip va karjerismo geną vos ne įvardintų arba nusakytų. A kas yra įdomu, kad karjerizmas arba ar ne noras padaryti tą karjerą iš tikrųjų koreliuoja su tuo, ką mes jau irgi analizavom, tai yra su viršvalandžiais, pertekliniu darbu ir tam tikra prasme nusivarymu savęs nuo kojų.
A, neseniai konferencijoj, kurioj dalyvavau, kaip tik buvo pranešimas apie perdegimą darbe, apie papildomas darbo valandas ir ten kalbėjo, kad, deja, bet žmonės, kurie dirba labai labai daug ir tikrai vat kaip tu sakai, ne veltui tas įsivaizdavimas ateina, kad nebėra laiko šeimai, nes iš tikrųjų yra moksliniai tyrimai, kurie tai sako, kad deja, bet sąsaja yra, karjerą padaro dažniau tie, kurie dirba labai labai daug ir deda savo aukoj. A čia yra lygybės ženklas, ane, kad kuo jau jų dirbu.
tuo geresnę karjerą padarau. Statistika yra tokia, kad taip įvyksta. Kokią kainą už tai sumoku, čia jau yra kitas klausimas, bet realiai, jeigu aš sėdžiu tuos viršvalandžius, mano vakarai leidžiami prie darbų, mano savaitgaliai leidžiami prie darbų, taip, tam tikra prasme padeda, nes žmonės a pasidaro tas karjeras geriau. Bet priežastys arba šakninė problema arba klausimas, kodėl aš iš viso išsikeliu sau tą tikslą ir ką kodėl vieni turi tokį didžiulį draivą, ar ne, tą daryti, o kiti ne. Nu čia turbūt labai kompleksinis yra klausimas.
Nežinom dar toki vieniem yra gal pabėg vieniem yra pabėgimo strategija vėl nuo kažko. A matai, nereikia daugybė emocinių dalykų spręsti. Kai tu vien tiktai dirbi, tu pabėgi nuo tiek daug reikalų. Čia kaip su tuo televizorium tas triukšmas tau tave apsaugo nuo buvimo tyloje, nes tyloje gali tau išleisti kažkas nemalonaus, minčių kažkokių, tai būtent jausmų, a, nuo emocijų žmonės dažnu atveju bėga. Darbas lygiai taip pat yra pabėgimo strategija. Gali būti pabėgimo strategija, bet mes negalim išrašinėti diagnozės, kad jeigu tu dabar va dirbi arba tau gerai sekasi daryt karjerą, tai jau turi problemų, eik terapintis.
Nu, būtų nesąžininga. Aha. Bet gerai, a negalim griežtai pasakyt, kad tai yra jau diagnozė, bet dabar klauso mūsų a koks nors žmogus, a kurio antra pusė vyras, žmona am yra nu paskendę darbuose. Dirba, dirba, dirba, dirba ir jie tik ir tu sakai, kad tai yra pabėgimas nuo kažko. Tai tai gali dabar jie pasijausti, kad kažkas su santykiais yra blogai, kad nuo jų bėgama, kad žmogus ten darbuose skendi nuo ryto iki vakaro, savaitgaliais, tai gal čia su santykiais kažkas blogai ir tada tas žmogus pradės kaltint save, gal čia su manim kažkas blogai, jisai nuo manęs bėga, pas mus, reiškia, santykis blogas, jisai tik darbuose.
A neišgąsdinsim mes taip čia tų žmonių, žinai. A jeigu jie tik išgirdę tai pagalvos, nu mūsų pokalbį klausosi ir dabar kils tokia mintis, aš nemanau, nes dažniausiai tie partneriai, kurių a sutuoktinis ar draugas ar tiesiog partneris dirba nuolatos, jie jau žino, kaip būna su santykiais, ne labai gerai. Tai čia ne mes nenustebinsim ir tai neturėtų būt kažkoks naujas Discovery atradimas, a, ar staigmena ir oh my god, tai gal čia su manim problema. Paprastai poroje tai būna aišku, tai būna jaučiama.
Nebūtinai apie tai būna kalbama, tai gali būti nutylėti dalykai, bet aš nemanau, kad mes sukursim čia kažkokį vau efektą su tuo. Mhm. A reikalas tame, kad e kartais, jeigu taip jau būtumėm vėl labai a nardytume giliau, kartais mes netmoningai pasirenkam partnerį, su kuriuo, kuris bėgs nuo mūsų emociškai, kuris dirbs daug, nes mūsų smegenim tai yra pažįstama būsena. Jeigu mes imtumėm savo vaikystę, galbūt kažkokiam vaikystės etape mūsų auginantys tėvai ar globėjai neturėjo galimybių suteikti, patenkinti mūsų kažkokių poreikių.
Ir mes a mūsų smegenys, va čia tokia problema, jos išmoksta, kad pažįstamas, kad ir blogas dalykas yra geriau negu neapibrėžtumas ir kažkas naujo. Nu tai didžiausia baimė arba nežinomybė. Būtent. Ir jeigu aš jau augau aplinkoje, mano mama, tėtis buvo man emociškai neprieinami, tarkime, tai aš galiu jaustis netgi labai, nu, mano smegenys va mano žmogus, nes aš jau jos žino. Čia, žinai, kaip atsitinka? Čia labai drastiškas pavyzdys, bet mes sakom, vat, jeigu augo alkoholikų šeimoje, a, didelė tikimybė, kad partnerį gali susirasti vėlgi su tokia pačia problema ir atrodytų paradoksas, kaip tu jau matei visą tą juodąją pusę, bet tu vėl pastatai save į tokią situaciją.
lygiai taip pat su darboholizmu ir pabėgimu į darbą, kad aš galiu išsirinkti partnerį būtent dėl to, kad jisai daug dirba, bet, nu, žmogus sau sąmoningai dažniausiai to neįsivardina. Arba mes neieškom gal partnerio, kuris leis savaitgalius ir vakarus darbe ir neturės man laiko, bet kažkur giliai a yra visa teorija, kuri netgi sako, kad mums seksualinė trauka partneriui smegenis sukuria visą trauką, nes jos sako: "Va, tu šitą jau žinai, žiūrėk, koks jis fainas." Bet iš tikrųjų jisai trigerina mūsų tą skaudžią vaikystės patirtį, nepatenkintą tą a emocinio artumo poreikį.
Ir mes tada sakom, nesvarbu, kad skauda, bet aš noriu su juo būt, nes aš žinau jau šitą, nes tai pažįstama. A mes, žinai, visą laiką tai tą dabar karjerą kaip blogį kokį įvardinam, bet pagalvokim, kad, pavyzdžiui, yra žmonių, kurie sako: "Man nesvarbu, gerai, aš vienas, aš esu vienas, aš neturiu santykių. O jeigu ir turėsiu, nesvarbu, aš noriu, aš noriu pasiekti, aš noriu būt milijonierius, aš noriu uždirbti. Aš noriu, kad mane vertintų. Aš noriu, kad mane žinotų visi.
Aš noriu būt kitas Elonas Maskas. Aš noriu būt Bezosas. Aš noriu būti va žodžiu, ar visi gali būt karjeristai? Jeigu žmogus va taip, kaip tu nupasakojai, taip aistringai jaučia tą draivą, aš aš manau, kad mum tikslas kyla. Jeigu kyla didelis noras ir sakom: "Šitą padarysiu, vadinasi, mumyje yra vidinis resursas." Mhm. Ir mes turim galimybę, bet žinai, yra daug žmonių, kurie kaip tas ir net anekdotas ne šiaip sau atsiradę sako: "Dieve, dieve, ir vėl aš nieko nelaimėjau."
Tai sako Dievas atsisuka ir sako: "Tai tu bent galotelijos bilietą nusipirk, žinai." Tai čia lygiai tas pats, žinai, gal jisai viduj tenoj labai nori, bet jisai net bet jokių veiksmų nedaro, iš pašalpos gyvena, žinai. Tai yra ir dėl tokių žmonių, kurie viduj tai labai nori. Jo, bet yra daugybė žmonių, kurie nenori, jiem nekyla, a, kurie sako: "A gerai, aš padarysiu ten tą, ką reikia minimaliai, kad aš gaučiau tą atlyginimą, bet jiem nekyla vidinis draivas pasiekimų." Ir tai yra susiję su mūsų asmenybės tipažu, iššūkiai, aukšti tikslai, nu ten paimkim pagal diską arba pagal spalvas, dominuojantis tipažas arba raudonas.
Jeigu skaitė kas nors knygą aplink mane, vieni idiotai tenai spalvomis gražiai išdėstyta, taip tą asmenybę draivins. Jisai sakys: "Duokit man visus čallendžus, aš noriu varyt, padarysiu viską." Ir va taip va kaip tu sakai. Ir tie žmonės a varys, jiem rūpi rezultatas. Bet ar galima save priversti tokiu tapti? Nu, tarkim, tu esi tas vat tinginys Mhm. kuris neturi to, bet tu pasvajoji šiek tiek, ane, blogai skamba. Nu taip, bet nu tarkim tu tingi, tu ten žinai kur pašalpą gauni, supranti, kad nu nėra gerai tiktai pašalpą gauti ir supranti viduje, kad nu dirbti būtų gerai ir galėtum uždirbti tris kartiau, bet nu taip yra patogu Netflixą žiūrėti.
Ir vat kaip priversti save pakeisti mindsetą ir tarkim, nu aš čia jau drastišką tokį kontrastą paėmiau, bet na tarkim tiesiog dirbi paprastą darbą, tu galbūt uždirbi pakankamai gerai ir tau sako: "Eik, būk vadovas. Tu visus turi skilsus, tu gali vadovauti. Uždirbsi X2, eik būk vadovas. Viduj galvoju, blemba, gerai būtų X2 uždirbti. Aišku, galėčiau mašiną geresnę nusipirkt, vaikus į geresnę mokyklą leist ir namus pagaliau galėtume didesnius, bet m bet čia mes atsikuriam į tai, kad pinigai retu atveju yra iš tikrųjų tikrasis mūsų motyvacijos šaltinis.
Mum taip atrodo, kad dėl pinigų mes iš tikrųjų einam dirbti, bet šiaip ne dėl pinigų. Mhm. Mes priprantam labai greitai prie to atlyginimo. Jis jau tas yra per kiek laiko nustatyta, kada mum pinigai tampa atrodo per maži. Maks trys mėnesiai arba greičiau. Tai čia yra a per tris mėnesius mes suvokiam, kad mes pakeliam tiesiog savo išlaidų ribą. Mes greitai vat kaip sakei, susidėliojam vaikai į geresnę ten į privačią mokyklą, geresnė mašina, tas anas, čia tą sau leisiu ir viskas.
Aš žiūriu, kad taip norma. Ir tada galvoju, blemba, būtų geriau dar dvigubai. Taip. Ir jeigu tai nutiktų dėl iš kažkokių galimybių po trijų mėnesių, trys mėnesiai, tai čia iš viso žiemos va nuo naujų naujų metų jau viskas jau jau va dabar kalbam jau viskas. Čia vat žinok yra labai žmogaus kaip būtybės yra toksai grožis, žmogus yra labai adaptyvus ir mes labai greitai prisitaikom tiek prie gerų aplinkybių, tiek prie blogų aplinkybių. Ir čia yra mūsų ir stiprybė, nu, iš tikrųjų tai stiprybė kaip rūšies, taip sakykime, bet tuo pačiu mes nešamės tokiu pavojų, kad vidinis laimės jausmas ir pasitenkinimas gyvenimu irgi ne nuo tų išorinių aplinkybių priklauso.
Tai reiškia, kad jeigu aš esu nelaiminga šiaip kasdienybėje nuolatos, tai nei pakeltas atlyginimas, nei naujas automobilis ilgam mano laimės nepakels. Taip, bus trumpalaikės pakilimas, bet aš greitai grįšiu į savo tą bazinę normą. Lygiai taip pat, kai mum nutinka kažkokios tai a gyvenimo tragedijos, sunkūs a gyvenimo krizės etapai, nutikimai, ne netektys, a mirtys, ligos ir panašiai, žmonės iš savo adoptyvumo irgi grįžta į būseną. Mes turim tuos mūsų tautai skaudžius pavyzdžius, ar ne, kad įtremti, išvesti žmonės, ten tragedijos apskritai, ar ne, jie sugebėdavo vis tiek mėgautis, džiaugtis ir surasti, kaip išgyventi visą tą.
Tai žmogus adaptyvus, pinigai dėl to a nemotyvuoja ilgą laiką. Ar galiu save, jeigu grąžinu dar prie to klausimo, užsinorinti siekti daugiau būt karjeristu? Taip, taip galiu, nes iš tikrųjų aš galiu išmokti elgsenų. nepakeisiu gal savo prigimtinio tipažo, asmenybės tipažo, bet jeigu aš sau sudėliosiu, kad a įprasminį kontekstą, ką man viso to reikia, aš galiu išmokti netgi skirtingų asmenybių elgsenų. Nu, tarkim, pavyzdys būtų, kurį pati mačiau savo akimis, kaip pardavėją a su pardavėjui reikalingomis savybėmis daro karjerą organizacijoj, tampa pardavimų vadove ir po kažkiek metų tampa tos įmonės vadove.
Ir tada tas žmogus sako: "Aš įsivaizduoju, kad vadovui reikia tai kitų savybių negu kad pardavėjui." Ir ką tu manai? Labai tikslingai siekdama jinai susistato visą profilį, ją testuoja dabar testai. sako, jūs visas va tas ten to a dominuojančio tipažo savybes turit. Bet kas atsitinka, kai žmogus atsipalaiduoja vakarėlio metu pavartoja, tarkim, alkoholio, kaip man į kokios elgsenos išlenda? Tos prigimtinės natūralios, jos niekur nedingo. Žmogus atsipalaidavo, grįžo į tą tokią visišką nekontrolės būseną ir viskas. tavo ta a bendraujanti a linksma ta ekspresyvi natūra, jinai veržiasi per kraštus, nes jinai ten pagrindas nepasikeitė.
Aš dar šiek tiek apie baimes norėjau pakalbėti. Pavyzdžiui, gal yra kokių, žinai, patarimų, kaip įveikti baimes, a, susijusias su kažkokiais tai, nežinau, iššūkiais naujais arba rizikom, nes, nu, žinai, yra ta patarlė, kas nerizikuoja, tas negeria šampano. A ir vis tiek tas iššūkis būna darbuose, tau duoda naują projektą ir tu turi prisiimt atsakomybę sugalvot kažkokių tai naujų idėjų ir pateikti tą projektą, žinai. Ir a kai kurie vat ir pavyzdžiui, kad ir su atėjimu į laidą tu sakei, vat žmonės galbūt atsisako dėl to, kad jie nepakankamai jaučiasi a gerai tą turi imposterio sindromą.
Kaip tas baimes įveikti? E gerai, gal jau šiaip pašnekėti per tą prizmę, kokią prasmę man atneša baimės emociją, nes čia dar šiaip klausimas, ar žmonės bijo, ar jie labiau nerimauja, nes ta baimė, jeigu jį imti, tai yra apie čia ir dabar vykstančius dalykus. Aš bijau kažką daryti, kas yra dabartyje. Kai aš galvoju apie ateitį, o dažnu atveju mes galvodami apie ateitį pradedam jausti tą emociją, tai jau čia mes turėtumėm vadinti, kad aš nerimauju. Ne tai, kad bijau, bet labiau išgyvenu nerimą.
Toks pojūtis ant krūtinės slegianti kažkokia jo našta. Ir nerimas geriausiai yra įveikiamas per veiksmą. Iš tikrųjų čia šiaip jeigu mes pažiūrėtume, laikydavo anksčiau studentai egzaminus žodžiu, ten po vieną į kabinetą pasidėto klausė, visi koridorių laukia. Reikėjo pamatyti, ar nors vienas ramiai sėdi ir laukia savo eilės. Nėra nei vieno ramiai būnančio. Visi vaikšto, juda, kažkaip bandom išveikti, nes ta emocija prašosi veiksmo. Tai lygiai taip iš tikrųjų yra ir su tom mūsų vidinėm baimėm, tarkime, ar su nerimu, kad jeigu aš pasiūlysiu kokią iniciatyvą, galiu susimauti, prastai pasirodysiu arba va čia ta klaida man brangiai kainuos.
A pagalvoti, ką ta baimė, nuo ko jinai mane bando apsaugot. Baimė visada yra ta emocija, kuri, nu, per ilgus mūsų evoliucijos laikus mum padėjo išgyvent, nes, nu, jeigu žmogus nejaustų baimės, jis tiesiog labai greitai mirtų, nes per daug darytų dalykų, kurie, nu, jo gyvybė gali kainuot. Tai čia šituo atveju a pokalbis su savimi. Ar šita klaida, net jeigu man nepavyks, ar aš liksiu gyvas, ar yra grėsmė mano, sakykim a gyvybei ir funkcionavimui? Dažniausiai, aš nežinau, koks jūsų darbas ar ko kiekvieno besiklausančio ten kokia skirtinga, ar ne, yra situacija, bet aš manau, kad nei vienas mes realiai grėsmės gyvybei iš to nepatirsim, kad ir kur susimautume, kad ir ko mes, a, kad ir ką blogai tenai savo profesinėj srity padarytume ir sau priminimas, kad aš prarandu
daugiau a nedarydamas negu kad a vienas, du ir imu ir padarau ir žiūriu, kur jau toliau mane nunešas kelias, kad šita baimė, aš sakau ačiū jai, a bando čia nuo tų apsijuokimų mane apsaugoti, bet tuo pačiu jinai mane sustabdo nuo labai daug. Aš prarandu nedarydamas daugiau, negu kad aš rizikuoju prarasti padarydamas ten kažkokią tai klaidą. O kaip, pavyzdžiui, a tada kitą baimę įveikti, am baimę keisti darbą? A aš nežinau, ar tai yra irgi ir kartų klausimas.
A gal tai yra kartų klausimas, nors iš jaunimo gal aš girdžiu, kad jie lengviau viską keičia. Dabar iš viso madinga, kas metus vos nekeisite. Aš anksčiau pats aš dirbau vienoj įmonėj 11 metų. A ir man buvo atrodė, nu dirbsi gerai, kam čia keisti dabar. Aš žiūriu, ten tas keitimas kas metus kai kurie keičia kas du ir jeigu jau tris metus dirba vien jau per ilgai tu čia užsisėdėjai. Yra tos tendencijos. Yra tos tendencijos, ane? Nu, darbdavi tai yra labai blogai, nes, nu, tu išmok išmoksta tavo darbuotojas dirbtuji.
Tu jį investuoji laiką, viską ir jisai iš karto keičia darbą. Tai darbdaviam tai yra labai blogai. A bet yra ta kategorija, kur tikrai bijo keisti darbą. Ir aš įsivaizduoju galbūt net tokių prastesnių darbų. Pavyzdžiui, aš esu skaitęs straipsnį a kaip viena m atrodo Maksimos kasininkė. Jos buvo paklausta, kodėl jinai nekeičia darbo, nes Lidlas siūlo dabar ten ženkliai didesnius atlyginimus ir jisai viešai tą skelbė ir tikrai ten buvo nu ženklus skirtumas ir jos atsakym. Tai kažkaip nežinau, nu kaip čia dabar kaip čia paliksi, nu bijau.
Nors gi darbas tai tas pats, nu ta prasme ten kompetencijos kažkokios kitos nereikia. ta pati kasa tiktai kitoj darbo vietoj ir atrodo žmogus vat nedrįsta pereiti iš vieno į kitą darbą, kur žinai gaus ženkliai didesnį atlyginimą, o tokioj kategorijoj atlyginimas nu tikrai daug keičia. A tai kaip su ta baime sukovoti, nebijot keisti darbo, kai tau jau čia nėra gerai arba netenkina atlyginimas, ar tu jauti kažkokią tai, žinai, toksišką aplinką ar panašiai gauti tos drąsos? A šitu atveju aš būsiu labai tokia praktiška.
Man atrodo, kad sukauptas pinigų buferis, taip sakykim, turim santaupos labai nuima daug įtampos su tuo, kad jeigu man nepavyks, tai aš žinau, kad ten, tarkim, jeigu aš turiu santaupų pusei metų, kad aš netgi galėsiu gyventi, jeigu mane atleis, aš pakeičiau darbą, išėjau vat į tą a kitą įmonę, nu kažkas tenai nepaėjo. Jeigu aš turiu tą finansinį saugumą ir turiu sau užsitikrinimą, kad OK, aš turėsiu laiko, manęs dar taip niekas neįspaus į kampą ir aš turėsiu galimybę kažką ieškoti kitų variantų ir sprendimų, žmogui yra mažiau to streso.
Kai aš sėdžiu ant nulio arba minuse savo balanse, sakykim, tai tada viskas labai didelės svarbos klausimas pasidaro. Aš tarsi neturiu sau galimybės leisti. Tai čia tokia bazių bazė, nes daliai žmonių tai yra a priežastis, ar ne? Nes piniginiai dalykai, taip? Nes piniginis saugumas, jisai duoda mum tokio daugiau a pasitikėjimo, kad nu vat išgyvensiu, nes čia toksai grėsmė, ar ne, mano išgyvenimui jau tarsi. Jeigu tai yra ne pinigų bet pavyzdžiui nepatinkamo darbo tas a žiurkėno ratas, žinai, kur aš nežinau, aš ne dabar tiksliai nepamenu, bet esu skaitęs Amerikos kažkokį tai tyrimą, kur buvo pasakyta, kad net 80 viršų žmonių pasaulyje dirba sau nemėgstamą darbą.
Jie dirba tiesiog dėl to, kad gauti atlyginimą, bet jie nekenčia to darbo ir eina į tą darbą kaip tiesiog, kad nu vat atidirbti. Tai ir jie gi turi, kiekvienas iš jų turi galimybę pradėti tai, kas juos veža, atrasti save kažkur kitur. Ir tikrai kiekvienas gali rasti sau mėgstamą darbą. Nu, visi mes turime kažkokias veiklas, kur mes kaifuosime, kur net kaip vat mano bičiulis yra pasakęs, sako, tai aš nedirbu ir aš pirma nesupratau, sakau, ta prasme nedirbi?
Nu, sako, aš nedirbu. Ai, sakau, tai tu kaifuoji? Taip, sako, aš visą gyvenimą kaifuoju nuo to, ką aš darau. Tai aš net nevadinu tai daro. Aš ten kaifuoju, sako, tai ką ar man sako namie a knygą skaityt, ar man tenai darbe dirbti? Sako, man vienodai fainai. Mhm. Aš niekaip nesijaučiu blogai. Pirmadienį ar sekmadienį ar antradienį sako, man visos dienos vienodos. Kaifas. Tai vat aš aš tikiu, kad kiekvienas gali atrasti tokį darbą. Bet kaip iš to rato va tiem 80 ar kiek ten procentų, kad ir koks jis bebūtų, išlipti iš jo ir nebijoti a ieškoti keisti.
Tai čia jau aš manau, kad nėra labai tik finansinis daliai vis tiek manau, kad yra taip šiek tiek, bet mes čia vėl grįžtam prie to paties, kur kalbėjom truputį, kad santykį kartais susirandam tokį, kuris mum gal ne pats geriausias, bet smegenim jis pažįstamas, ar ne? Ir mes tada laikomės įsikibę. Aš manau, kad toks didelis procentas žmonių darančių vėlgi savo nemylimą dirbančių darbą irgi yra susiję su tuo, kad jū mūsų smegenys jau per daug metų, jos tiek gerai žino čia viską, o baimė atsidurti neapibrėžtume ar arba kažkame naujo a tiesiog mum kelia per didelį stresą ir dėl to mes sakom: "Ne, ačiū, aš geriau kentėsiu, bet kentėsiu čia mažiau, nes šitas kentėjimas man jau gerai žinomas, pažįstamas.
Aš čia jaučiuosi, saky, šitoj kančioj jaučiuosi komforto zonoj, o čia lipti iš tos zonos, kur gal atsivers galimybės, ne, man yra per daug. Mhm. Ir čia gal toksai apskritai a nu ta frazė suvokimas, kad jeigu tu nori turėt kitą rezultatą, tu turi pradėt kažką daryt kitaip, nes jeigu tavo veiksmai yra kiekvieną dieną tie patys, tie patys veiksmai veda prie to paties rezultato, ką tu turi. Ir nu viskas yra pokalbis su savim. Mes iš tikrųjų kaip kažką darom, mes su savim šnekamės mintyse.
Tai jeigu aš sau sakau, e, kad ok, gal atėjo laikas arba aš noriu nugyvent savo gyvenimą, nu, vat, išbandydamas, ką aš iš tikrųjų galiu, tai aš galiu savo smegenis nie ten nekelti ten, tarkim, per didelio iš karto tokio a kontrastinio dalyko. Aš galiu sau mažais žingsneliais mokintis, pratintis, kad, a, aš galiu išgyventi ir neapibrėžtume, kad nenutinka dramos. A, galiu įsikelti tikslą kasdienybėje susirasti vat naują veiklą. Gerai, aš nueisiu kokį nors pradžioj naują sportą, į naują hobį, pabandysiu kažką ir žiūrėk, jeigu nepatiks, nepatiks, galėsiu mest nuo mažesnio, kuris man atrodo, nu, tarkim, ne toks grandiozinis, nes darbas mum dažnu atveju atrodo, nu, nu, grand, nu, trečdalis gyvenimo, taip, čia tokia didelė išvis.
Taip. Ir tada mažais žingsneliais, tai jeigu išbandžiau čia ir matau, kad visai pavyksta ir gerai funkcionuoju kažkame mažesniame, jeigu nu gerai, hobis per didelis, nu ten tie elementarūs, maistą kitokį išbandyk, pradėk kitus patiekalus gamint į darbą važiuok kitu keliu, negu visada važiuoj, jaukintis nežinomybės tokias taip truputėlį save išvedinėti iš komforto zonos, nes kokia yra problema su amžiumi? Mūsų komforto zona mažėja. Tai kas dar man atrodė prieš porą metų komfortiška, aš jau po kelių metų jaučiuosi nedrąsiai.
Nenoriu a a galbūt vat anksčiau nevairuodavau su autobusu važiuodavau į kitą miestą, o po to praėjo kažkiek laiko, žiūrėk, man jau ir su tuo autobusu nekomfortiška, gal aš geriau pasėdėsiu savo mieste, neįsiimsiu tų kelionių, nes o jeigu bloga pasidarys kelionė, o jeigu į tualetą užsimanysiu, nebus kaip nueiti, nu žodžiu, gal aš čia ir taip žmonės užsidaro, jie apskritai nustoja tyrinėti, nustoja būti tose būsenose. Čia su kelionėm labai pastebima ir nedažnai būna patarimai tokie, kad tas tokias tolimesnes, įdomesnes, nu įdomesnes, tai yra turistiškesnes, ten, kaip, nežinau, tarkim, imkim Japonija, ten perų kalnai kokie viską sako: "Darykit kuo jaunesni."
Aišku, ne pas visus yra galimybės, finansai, o po to tos galimybės, finansai atsiranda 40, 50, bet jau tu tokiam amžiuj esi patyręs tokią jau pasiekęs tokią komforto zoną, kur tau jau į kalną kopti, tai jau galvoji, kaip čia į tą kalną kopti, nežinau, 20 būčiau gal ir būčiau kopęs, bet dabar tai ne. Dabar gal šiaip kažkur tai ten į kokią, nežinau, Paryžių nuvažiuoti ir tada apsikeičia viskas, bet taip ir nenukopei. Bet viduj kažkur yra tas mažas vaikas, kuris norėtų užkopti, bet komfortas yra jau stabilizavęsis ir jau tave tu kažkaip sąmoningai bandai prieštarauti tam.
Tai va, čia yra tokio, ar ne, noras, save pažadinimas įvairiuose dalykuose, nu, eksperimentuot, bandyt ir kažką, kas nėra tavo komforto zonoj. Mažuose dalykuose sėkmė vėlgi didina pasitikėjimą ir didina drąsos kiekį, kad aš gal nu galiu pabandyti ir kažkame didesnio. Gal čia dar kitas toks klausimas, žinai, o kas gali įvykti blogiausio? Nu, tarkim, kopsiu į kalną, kas gali įvykti blogiausio? Juk tenai bus su manim žmonės, juk tenai kils turbūt koks medikas, viskas, nu, kas gali būt blogiausia, nu, tai jeigu ką, tai nusileisim greitai ir man padės su sveikata ir taip toliau, bet mes prikuriam sau to nerimo, kaip ir vat sakei.
Taip. A, bet o gal ir ne visiem reikia to mėgstamo darbo. Gal kai kuriem užtenka ir to nemėgstamo darbo ir plaukia per gyvenimą ir viskas gerai. Čia tik žmogus gali atsakyt. Aš nemanau, kad mūsų pokalbis čia padarys revoliuciją Lietuvoj ir staiga visi jums mesti darbus ir ieškoti svajonių darbų. Bet tie, kurie bus ant ribos, kuriem jau bus atėjusi mintis, kuriem bus dvejonės, akimirka ir tas vidinis klausimas, kad gal sau neleidau. Šiaip žmonės, a, iš kur atėjusi ta frazė amžiaus vidurio krizė.
Dažnu atveju žmonės kažkuriu etape prisimena, kad jie yra mirtingi, pradeda mirti ten aplinkoje tėvai. A, mhm. A, ir tada tau ateina suvokimas, kad palauk, ir aš vieną dieną mirsiu. Ir aš norėjau visą gyvenimą padaryti dar šitą į tuos kalnus sulipti, a, pradėti veiklą, kuri man teiktų džiaugsmą, bet dėl kažkokių priežasčių aš sau gyvenime šitų dalykų neleidau ir nedariau. Ir va tada kartais tas mirtingumo suvokimas ar prisiminimas, kad, nu, suskaičiuotas tas mūsų laikas kaip resursas, būna žmonėm didelis impulsas imti padaryti tą pokytį.
Tai aš tikiu, kad jeigu mūsų klausosi tokie, kurie yra ant ribos, kuriem reikėjo spyrio ar paskatinimo, tai va jiem tai gali būti tas impulsas, kurio reikėjo ir kurioje sakysi: "Viskas, durys atsidarė, man baisu, bet aš žengiu tą žingsnį, nes iš tikrųjų baimė tiktai darymo būdu. Man nereikia, nereikia sau kelti, kad aš neturiu bijot. Bijot yra OK, bet daryti tai, ko tu bijai, yra vat čia yra visas grožis žmogaus arba visas tas iššūkis. žodžiu, nebijoti iššūkių ir juos priimti ir tiesiog eiti su jais kovoti.
Nes neturim kito pasirinkimo apskritai, nu, jeigu iš tikrųjų gyvenime neturim galimybių pasakyt, kad prašom pateikti man tokias gyvenimo aplinkybes ir sąlygas, kad aš gyvenčiau tik komforte, man nieko gyvenime nenutiktų, neturėčiau jokių a trigerių, kurie man, jeigu neklystu, astrosren knygoje brolį liutaširdžiai yra frazė parašyta a kad A jeigu tu ne negebi įveikti a baimių ar sunkumų, tai tu ne žmogus, o šlamštas. Tai nebūkim šlamštas. Tai ačiū tau labai. Ačiū, kad atėjai ir papasakojai tiek daug įdomaus apie verslo psichologiją.
Tikiuosi, kad patiko ir mūsų žiūrovams. Tad nepamirškite uždėti laiko, paspausti mygtuko prenumeruoti ir aišku parašyti komentarų. O mes su jumis susitiksime jau kitą savaitę. Iki. y