Perdegimas prasideda ne nuo nuovargio: kodėl pirmoji stadija primena medaus mėnesį

Perdegimą įsivaizduojame kaip pabaigą: žmogus nebeatsikelia, nebegali dirbti, viskas sustoja. Kalbindamas psichologę Ugnę Juodytę, kuri rašo knygą apie perdegimą, išgirdau, kad pradžia atrodo lygiai priešingai.

Pirmoji iš penkių stadijų yra ne nuovargis, o pakilimas. Daug energijos, malonu keltis anksti, malonu dirbti iki vienuoliktos ar dvyliktos nakties. Psichologė sako, kad kai kurie šitą etapą vadina medaus mėnesiu.

„Kai kurie tai vadina medaus mėnesiu. Ir kas yra įdomaus, kad šitam etape mes kuo toliau pradedam daugiau tos energijos skirti ir dar labiau įsitraukiam į tą darbinę veiklą."

2:05 laidoje

Iš to seka nemaloni išvada. Ženklas, į kurį vertėtų reaguoti, aplinkoje atrodo kaip pasiekimas. Niekas nestabdo žmogaus, kuris dirba iki nakties ir dar yra tuo patenkintas. Priešingai, jį pagiria ir duoda daugiau darbo.

Kur baigiasi pervargimas ir prasideda perdegimas

Juodytė skiria penkias stadijas, ir riba nėra ten, kur ją patys dedame. Pirmosios trys dar yra pervargimas ir lėtinis stresas, iš kurio galima grįžti atgal. Antroje atsiranda nerimas, jausmas, kad nespėji, ir artimieji ima sakyti, kad pradingai. Trečioje prisideda ciniškumas ir kūno signalai: migrenos, virškinimo sutrikimai, dantų griežimas naktį, nemiga. Tikrasis perdegimas prasideda tik ketvirtoje ir penktoje, kai atsiranda noras pasitraukti iš žmonių, o šalia dažnai eina depresija ir panikos atakos.

Vieną jos sakinį apie tai, kur žmonės atsiduria per vėlai, verta perskaityti du kartus.

„Psichiatrai su perdegimu nedirba, jie dirba su perdegimo pasekmėmis."

6:47 laidoje

Tai ne priekaištas psichiatrams. Tai pastaba, kad iki jų kabineto žmogus ateina jau su depresija ar panikos atakomis, o pati priežastis liko pirmoje stadijoje, kurioje viskas atrodė puikiai.

Kodėl kava nepadeda

Konkretus mechanizmas, kurį iš laidos įsidėmėjau geriausiai, yra apie kavą. Ne apie tai, kad ji kenkia, o apie tai, iš kur ji ima energiją.

„Kava jinai ima vidinius resursus, likusius resursus, juos iškelia į viršų. Trumpam laikui kofeinas suaktyvina tavo energiją, tačiau ta energija jau yra paimta iš vidinių resursų, dėl to po to ateina didelis kritimas ir jaučiamės dar labiau pavargę."

21:58 laidoje

Trečioje stadijoje esančiam žmogui, sako Juodytė, keli puodeliai per dieną dar visai normalu. Svarbu ne kiekis, o klausimas, kurį ji siūlo sau užduoti: kodėl man tos kavos tiek reikia ir kodėl energiją tenka nuolat užsikėlinėti. Kava čia yra ne problema, o matavimo prietaisas.

Kodėl poilsis nepadeda, kai jaučiama kaltė

Antra kliūtis yra ne kalendoriuje, o galvoje. Žmogui, kuris pirmoje stadijoje dirbo iki nakties, laisva popietė ateina kartu su nemaloniu jausmu, kad jis kažką praranda.

„Kaltė ir gėda yra jausmai, kurie yra padovanoti mum socialinės aplinkos."

32:29 laidoje

Juodytė čia turi omenyje, kad tas jausmas nėra vidinis matuoklis, rodantis tiesą apie tave. Kažkas nustatė taisykles, kaip turi būti, ir jų nesilaikant kaltė ateina automatiškai. Pirmas žingsnis, jos siūlymu, yra atpažinti jausmą ir suprasti, iš kur jis kilo, o paskui pajusti, kurioje kūno vietoje jis sėdi, ir simboliškai jį išmesti.

Prie to prisideda pastaba, kuri man pasirodė netikėčiausia visoje laidoje. Naktinių minčių ji nesiūlo išsakyti artimam žmogui. Priežastis praktinė: artimas žmogus arba iškart puola spręsti problemą, arba ją nuvertina. Todėl ji siūlo lapą arba tuščią kėdę priešais save, kitame kambaryje, ir garsiai pasakytą tekstą.

Kas man pačiam užkliuvo

Būnant kambaryje labiausiai užkliuvo, kaip tiksliai pirmoji stadija aprašo tą, ką patys apie save pasakojame kaip apie gerą laikotarpį. Pats esu buvęs tame etape ir tikrai nesijaučiau blogai. Jaučiausi produktyvus. Todėl abejoju, kad kas nors sustos vien perskaitęs, jog pirmoji stadija pavojinga būtent tuo, kad ji maloni.

Praktiškesnė man pasirodė antroji stadija, nes ji turi išorinį ženklą. Tai ne savijauta, o sakinys, kurį pasako kitas žmogus: kad pradingai, kad tavęs nebėra. Savo nuovargį galima paneigti, o pastabą, pasakytą tris kartus iš eilės skirtingų žmonių, jau sunkiau.

Ką su tuo daryti

Juodytė duoda du dalykus, kuriuos galima pradėti šiandien. Pirmas telpa į minutę: einant iš vieno kabineto į kitą įsivardyti, ką girdi, ką matai, ką užuodi, paliesti kažką ranka ir savęs paklausti, kaip dabar jautiesi ir ko reikia. Antras dar paprastesnis. Naktį pabudus nuo minčių, jas iš karto išsirašyti ant lapo. Mintys lieka popieriuje, o ryte, jos žodžiais, maždaug pusė jų pasirodo nereikalingos.

Ir vienas dalykas apie atostogas, kuris paneigia bendrą patarimą tiesiog ilsėtis. Vieno recepto nėra. Vienam resursus atstato gulėjimas prie baseino, o tam, kuris ir gulėdamas negali uždaryti darbo failų galvoje, reikia įspūdžių ar net ekstremalesnės veiklos, kuri priverčia susitelkti į dabartį.

Visas pokalbis su psichologe Ugne Juodyte: https://tapkgeresniu.lt/laida/WmYnQewZaBc