Nėra vyriškumo krizės, yra tradicinio vyro krizė: psichoterapeuto Juliaus Neverausko požiūris

Apie vyriškumo krizę kalba visi. Užsienio podkastuose tai ištisa pramonė: jauni vyrai pasimetę, nebežino, kaip elgtis, ir kas nors būtinai turi juos išgelbėti. Sėdęs priešais gydytoją psichoterapeutą Julių Neverauską, dirbantį medicinoje apie keturiasdešimt metų, uždaviau būtent tą klausimą. O jis pirmiausia pataisė patį klausimą.

„„Aš įvardinčiau, kad yra tradicinio vyro krizė, nes šiuo metu pasirodė tai, kas visą laiką buvo.“"

1:56 laidoje

Skirtumas atrodo kaip žodžiai, bet iš tikrųjų keičia visą pokalbį. Jei krizę patiria vyriškumas, tai kažkas iš vyrų kažką atima ir reikia atsiimti. Jei krizę patiria tradicinis vaidmuo, tai tiesiog nustojo veikti scenarijus, kurį paveldėjome, ir reikia naujo.

Kodėl tos savybės ne vyriškos

Neverausko argumentas yra beveik gramatinis. Jis siūlo įvardinti, kas būtent laikoma vyriškumu, ir tada pažiūrėti, ar tos savybės tikrai priklauso tik vienai lyčiai.

„„Tai, kas yra kalbama apie vyriškumą, kad atsakomybė, disciplina, jėga, galia, ištvermė ir visa kita, tai gali būti būdinga ir moteriai. Ir mes tada kalbam apie stiprų žmogų, apie stiprų sąmoningą žmogų ir asmenybę, bet ne būtent apie vyrą.“"

2:51 laidoje

Sąraše nelieka beveik nieko, kas būtų išskirtinai vyriška. Neverauskas sako, kad realus funkcijų skirtumas yra nėštumas ir kūdikio maitinimas, o visa kita gali daryti abu. Tai nereiškia, kad vyro vaidmens nėra. Jo apibrėžimas kitoks: vyras yra tas, į kurį galima atsiremti, ypač tuo metu, kai moteris nėščia arba augina mažą vaiką.

Stiprus vyras, kuris verkia kas savaitę

Iš to gimsta antras teiginys, kuris viešoje kalboje skamba kaip prieštaravimas. Neverauskas save vadina stipriu vyru ir tuo pačiu sako, kad apsiverkia beveik kas savaitę.

„„Aš praktiškai kiekvieną savaitę apsiverkiu, kartais žiūrėdamas kažkokį filmą arba dirbdamas su savo klientais grupėje.“"

1:05:59 laidoje

Prieštaravimo čia nėra, nes jo stiprumo apibrėžimas remiasi ne tuo, ko žmogus nejaučia, o tuo, ką jis su tuo padaro. Toksišku vyriškumu jis vadina ne emocijas, o agresiją, dominavimą ir empatijos stoką.

„„Stiprus vyras yra tas, kuris leidžia sau būti ir švelnus, ir pažeidžiamas, bet susitvarko, susireguliuoja, įgalina save ir didina savo funkcionalumą, ištvermę, jėgą, kad atliktų savo funkcijas.“"

4:42 laidoje

Kodėl tai ne teorinis ginčas

Galima būtų pasakyti, kad čia tik terminų tikslinimas. Bet pokalbyje nuskambėjo skaičiai, kurie parodo, kodėl senojo scenarijaus gedulas kainuoja realiai.

„„2023 metais buvo nustatyta, kad 63 % vyrų iki 30 metų yra vieni, neturi partnerės. Palyginimui, tas skaičius 2019 metais buvo 51 %.“"

30:59 laidoje

Neverausko aiškinimas šitą sujungia su pagrindine mintimi. Jei vyriškumą apibrėžia vaidmuo, kurio nebėra, tai kiekvienas nepavykęs bandymas atrodo kaip įrodymas, kad tu neatitinki. O jei apibrėžia sąmoningumas ir savivertė, tai nepavykęs bandymas lieka tuo, kas jis yra: bandymu. Atstūmimo baimę jis gydo būtent skaičiais.

„„Mes turim suprasti, kad sėkmingą žmogų nuo nesėkmingo skiria tik bandymų skaičius ir klaidų skaičius.“"

39:26 laidoje

Kaip pavyzdį jis mini, kad Stepheno Kingo antrąjį romaną atmetė apie aštuoniasdešimt leidyklų, o J. K. Rowling apie aštuoniolika. Su savo klientais jis eina į prekybos centrą užkalbinti dvidešimties ar trisdešimties nepažįstamų žmonių, kol atmetimas nustoja reikšti ką nors asmeniško.

Esmė yra antroje sakinio pusėje. Ne pasiguosti ir likti duobėje, o leisti sau jausti ir po to grįžti į savo funkcijas. Tai gerokai sunkesnis reikalavimas nei senasis „vyrai neverkia“, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo švelnesnis.

Su kuo nesutinku

Vienas dalykas man kliuvo visą pokalbį. Jei tos savybės nėra vyriškos, o žmogiškos, tai lieka klausimas, kodėl tada berniukui reikia būtent vyriško pavyzdžio. Neverauskas pats vienišoms mamoms pataria neimti sūnaus vietoj partnerio, o susirasti bent būrelio vadovą ar trenerį, iš kurio berniukas galėtų modeliuoti vyrišką elgesį. Tai reiškia, kad vaidmuo vis dėlto turi lytį, bent jau tol, kol vaikas mokosi jį atpažinti.

Tačiau su pagrindine mintimi sutinku, ir būtent todėl, kad ji nieko neišlaisvina nuo atsakomybės. Dažnai iš vyriškumo temos daroma arba rauda, arba treniruotė būti kietam. Neverausko versija sunkesnė už abi: leidi sau jausti, bet paskui vis tiek kelies ir dirbi.

Ką su tuo daryti

Praktinė dalis čia tokia. Jei sau ar sūnui bandai paaiškinti, ką reiškia būti vyru, pabandyk visas savo paminėtas savybes patikrinti tuo pačiu klausimu, kurį užduoda Neverauskas: ar šito nesitikėčiau ir iš stiprios moters. Kas atlaikys tą patikrinimą, tas ir yra tikras reikalavimas. Kas neatlaikys, tas buvo tik senojo scenarijaus liekana, ir jos gedėti neverta.

Visą pokalbį su Juliumi Neverausku apie vyriškumą, vaidmenis, tėvystę ir vienišumą galima pasižiūrėti čia: https://tapkgeresniu.lt/laida/uZ213MW_dRQ