Ar antra santuoka sėkmingesnė už pirmą: psichoterapeutės Dianos Wind atsakymas yra ne

Dažniausia mintis po skyrybų skamba maždaug taip: dabar jau žinau, ko noriu, ir kitą kartą nesuklysiu. Tai skamba logiškai, nes patirtis paprastai padeda. Diana Wind laidoje pasakė priešingai, ir pasakė su skaičiais.

„Pirmos santuokos maždaug 50 procentų išsiskiria, antros jau 60, link 70, trečios 70 ir 80. Su kiekvienais santykiais aš jau legalizuoju savo smegenyse, kad aš galiu išeiti: man nepatiks, aš išeisiu."

42:52 laidoje

Dėl skaičių iškart pasakysiu tą patį, ką sakau visada: tai statistika, kuria remiasi svečia, o ne mano patikrintas šaltinis. Bet čia svarbu ne dešimtosios. Svarbu kryptis, kuri prieštarauja sveikam protui: jeigu patirtis padėtų rinktis, antros santuokos turėtų laikytis geriau, o ne blogiau.

Vertingiausia šitame atsakyme yra mechanizmas. Wind nekalba apie tai, kad žmonės antrą kartą blogiau pasirenka. Ji kalba apie tai, kas pasikeičia pačiame žmoguje. Pirmą kartą išeiti yra sunku, nes tai neišbandyta ir neįsivaizduojama. Antrą kartą tai jau ne teorija, o žinomas kelias, kuriuo kartą jau nueita ir išgyventa.

Ji tą patį principą parodo ir kitoje vietoje, kur jis matomas dar aiškiau. Wind sako, kad jeigu žmogus vieną kartą išdavė, tikimybė, kad išduos ir antrą kartą, yra žymiai didesnė, nes viduje tai jau įteisinta. Konstrukcija abiem atvejais ta pati: pirmas kartas nuima vidinę kliūtį, o antram kartui jos jau nebereikia įveikti.

Kodėl tai nėra raginimas likti

Šitą mintį lengva iškreipti, todėl ribą reikia nubrėžti aiškiai. Tai nėra argumentas likti santykiuose, kuriuose kenkiama. Iš tokių santykių eiti reikia, ir jokia statistika to nekeičia.

Naudinga ši mintis kitoje situacijoje: kai išeinama ne nuo žalos, o nuo nuobodulio, rutinos ar jausmo, kad kažkur yra geriau. Tada verta žinoti, kad kartu su sprendimu žmogus išsineša ir nuleistą slenkstį, ir kitą kartą tas pats sprendimas ateis greičiau.

Ir dar viena šito mechanizmo pusė, kurios Wind tiesiogiai neįvardija, bet kuri iš jos logikos plaukia. Jeigu kiekvienas išėjimas įteisina išėjimą, tai kiekvienas pasilikimas ir sutvarkytas konfliktas lygiai taip pat įteisina pasilikimą. Įprotis veikia į abi puses: kartą pamačius, kad sunkų laikotarpį galima praeiti ir likti kartu, kitą kartą tai jau nebus vien teorija. Skirtumas tik toks, kad šitos pusės niekas nefiksuoja statistikoje.

Lūkestis, kuris tą slenkstį pastumia

Wind įvardija ir konkretų lūkestį, kuris, jos praktikoje, paruošia dirvą kitam išėjimui.

„Moteris žiūri į jį priešais ir galvoja: nu, aš tave pakeisiu. Vat kai aš tave pakeisiu, bus tobula."

1:11:43 laidoje

Loginė seka aiški. Jeigu santykiai pradedami su planu perdaryti žmogų, tai jų sėkmė priklauso nuo dalyko, kuris nuo jūsų nepriklauso. Kai planas nepavyksta, o jis dažniausiai nepavyksta, nusivylimas atrodo kaip partnerio kaltė, nors iš tikrųjų tai nepasiteisinusi prielaida.

Praktinį orientyrą ji siūlo tokį, kurį galima pastebėti per pirmą vakarą. Ryškiausias ženklas, pasak Wind, yra tai, kaip žmogus elgiasi su padavėja arba su savo mama, tai yra su tais, iš kurių jam nieko nereikia. Išvaizdą ir aprangą ji vadina kosmetiniais dalykais, kuriuos galima aptvarkyti, o elgesys su tais, kurie negali tau nieko duoti, nemeluoja.

Kas tą slenkstį spaudžia iš išorės

Prie vidinės ribos Wind prideda ir išorinį spaudimą, kuris ją nuolat testuoja. Lyginimasis socialiniuose tinkluose, jos teigimu, kelia lūkesčius į lygį, kurio realybėje beveik nėra, ir tai galioja ne tik išvaizdai, bet ir pajamoms.

„Atrodo, kad čia dabar jau visi turi tiek uždirbti, bet kai pasižiūri Lietuvos maksimalų atlyginimą, samdomoj pozicijoj kokie 8000 yra jau pakankamai link lubų, skyrus vienetus."

37:44 laidoje

Mechanika čia paprasta ir nemaloni. Kai kartelė pakeliama iki lygio, kurio šalyje pasiekia vienetai, kiekvienas realus žmogus atrodo kaip laikinas sprendimas. O laikino sprendimo nesigaili, ir būtent taip išorinis lūkestis susijungia su vidiniu slenksčiu, apie kurį kalbėta pradžioje.

Kas man užkliuvo

Man šitas mechanizmas pasirodė vertingas būtent todėl, kad jis nieko nekaltina. Jis nesako, kad besiskiriantys žmonės silpni ar lengvabūdiški. Jis sako, kad kiekvienas apsisprendimas keičia tai, kas ateityje atrodys įmanoma, ir tai galioja lygiai taip pat ir geriems sprendimams.

Kartu turiu pasakyti, kad ne viską šitame pokalbyje pirkčiau. Dalis jo remiasi procentais, kurių šaltinių nepatikrinau, ir platesne teze apie vyrišką bei moterišką energiją, kuriai aš nepritariu. Todėl straipsnį laikiau prie tos vienos dalies, kuri stovi savarankiškai ir kuriai tų teiginių nereikia.

Ką su tuo daryti

Prieš priimant sprendimą verta atsakyti į vieną tikslų klausimą: nuo ko konkrečiai einu. Jeigu atsakymas yra žmogaus elgesys, tai informacija, ir sprendimas pagrįstas. Jeigu atsakymas yra tai, kad tapo nuobodu, tai pagal Wind logiką kitiems santykiams nuobodu taps greičiau, nes slenkstis jau bus nuleistas. Skirtumas tarp šitų dviejų atsakymų yra visas skirtumas.

Visą pokalbį su Diana Wind galima pasiklausyti čia: https://tapkgeresniu.lt/laida/qGheyncg9Zk