Kodėl tylėjimas per pyktį yra manipuliacija: psichoterapeutė paaiškina, kas vyksta antram žmogui

Kai poroje kyla konfliktas, tyla atrodo kaip padoresnis pasirinkimas. Nešaukiu, nesakau nieko, ko gailėčiausi, tiesiog nutylu. Terapeutė Asta Asteen šitą vaizdą sugriovė vienu sakiniu, ir tai buvo bene aštriausia visos laidos vieta.

„Supykstu ant tavęs ir tyliu. Viskas, tai yra manipuliacija, nes kitas žmogus jau jaučia kaltę."

56:10 laidoje

Kaltės užmetimas, jos teigimu, yra dažniausia manipuliacijos forma apskritai. O tyla ją perduoda be nė vieno žodžio, todėl vėliau nieko negalima nei pacituoti, nei apginti. Angliškai tai vadinama silent treatment, ir pavadinimas tikslus: tai ne pauzė, o veiksmas, nukreiptas į kitą žmogų.

Kas iš tikrųjų vyksta tam, kuris tyli sulaukia

Įdomiausia dalis prasideda ten, kur Asteen aprašo mechanizmą. Ji sako, kad tylos sulaukęs žmogus nelieka suaugęs.

„Transas tuo pačiu yra ir aptraukianti būsena, į kurią mes įkrentam, tai yra vadinama regresija, ir regresuojam į vaiką."

59:28 laidoje

Būtent todėl, jos teigimu, kaltės jausmas yra ženklas, kad regresija jau įvyko. Suaugęs žmogus tyloje pasakytų sau, kad partneris elgiasi vaikiškai, ir nueitų daryti savo darbų. Vaikas tyloje bando išsiaiškinti, ką jis padarė ne taip.

Asteen tai vadina tuneline realybe. Egzistuoja tik ta viena situacija ir vienintelis klausimas, kaip iš jos išeiti. Žmogus gali eiti į darbą, sportuoti, kalbėtis su kitais, o galvoje visą laiką sukasi tas pats.

Ir čia yra dalis, kuri man buvo netikėčiausia. Ta būsena nesibaigia tada, kai tylėjimas baigiasi.

„Jis gali tęstis dvi valandas, jis gali tęstis dieną, jis gali tęstis savaitę."

1:00:14 laidoje

Kuo tai skiriasi nuo sveiko atsitraukimo

Čia svarbu nesupainioti dviejų dalykų, nes kitaip išeitų, kad per pyktį privalu kalbėti bet kokia kaina. Skirtumas nėra tyloje, o tame, ar antras žmogus žino, kas vyksta.

Kai žmogus pasako, kad jam reikia laiko ir kad jis grįš, tyla lieka pauze. Kai jis tiesiog nutyla neapibrėžtam laikui, tyla tampa priemone, nes kitas paliekamas su neaiškumu, o neaiškumą žmogus beveik visada užpildo kalte.

Man pačiam šitas skirtumas buvo naudingiausias dalykas laidoje, ir pasakiau Asteen tiesiai, kad tylos bausmės pakęsti negaliu labiau nei atviro barnio. Atviras barnys bent jau vyksta tarp dviejų žmonių. Tyloje kalbasi tik vienas, ir jis kalbasi pats su savimi.

Kontrolė, kuri atrodo kaip rūpestis

Iš tos pačios temos yra ir antra praktinė dalis, apie kurią klausiau atskirai. Kaip atskirti sveiką nerimą dėl partnerio nuo kontrolės, jeigu iš išorės jie atrodo panašiai.

Asteen skirtumą mato žeminime. Švelnus nerimas dėl kito nesiekia jo sumenkinti. Dominuojanti kontrolė beveik visada eina kartu su menkinimu, nes tik taip išlaikoma pozicija iš viršaus.

Ji atkreipia dėmesį ir į tai, kad kontrolės motyvai būna skirtingi, nors elgesys panašus. Vienas kontroliuoja iš baimės prarasti, kitas todėl, kad viskas turi būti pagal jį. Antruoju atveju tai jau ne pavydas, o narciziškumo požymis.

Indikatorius, kurį ji siūlo, yra paprastas ir nereikalauja jokios diagnozės. Pyktis rodo, kad riba jau peržengta. Ne partnerio ketinimai, ne jo paaiškinimai, o tavo paties reakcija.

Iš kur tai apskritai atsiranda

Laidos pradžioje Asteen kalbėjo apie tuštumos jausmą ir jo šaknis ankstyvoje vaikystėje, patirtyje su emociškai neprieinama mama. Iš pradžių man atrodė, kad tai atskira tema, o pabaigoje ji susijungė.

Jeigu žmogui vaikystėje ryšys buvo nenuspėjamas ir jį reikėdavo užsitarnauti, suaugusiojo tyla nukelia jį tiksliai į tą pačią vietą. Todėl tos pačios dvi dienos tylos vienam yra nemalonumas, o kitam griūtis.

Ten pat ji pasakė sakinį, kurį įsidėmėjau visai kitam kontekstui: mes perleidžiame vaiką per save į pasaulį, jis ateina gyventi savo gyvenimo, o ne mūsų užpildyti.

Ką su tuo daryti

Jeigu atsitraukti reikia, tai galima padaryti nepaliekant kito neaiškume. Pakanka pasakyti, kad dabar kalbėti negali ir kada grįši. Vienas sakinys keičia visą veiksmo prasmę.

Praktinį įrankį pačiam sau Asteen duoda tokį, kad per laidą net nusijuokiau, o paskui supratau, kad jis nuoseklus. Ji siūlo pliušinį žaisliuką kaip vidinio vaiko simbolį: kai užklumpa saugumo stokos momentas, tai fizinis būdas atliepti tą poreikį čia ir dabar, o ne laukti, kol jį atlieps kitas žmogus. Jeigu problema yra regresija į vaikišką būseną, tai priemonė adresuota tiksliai tam vaikui.

O jeigu tylos sulaukiate jūs, Asteen siūlo eiliškumą: įvardyti ribą, pasiūlyti terapiją, o nesulaukus jokio pokyčio įvertinti, kokia kaina mokama už likimą tokiame santykyje. Tai nėra raginimas išeiti. Tai raginimas bent kartą tą kainą pasakyti sau garsiai.

Visas pokalbis su Asta Asteen: https://tapkgeresniu.lt/laida/Ian05Hm_4Go