Ar ilga patirtis daro specialistą geresnį: ką rodo tyrimai apie psichoterapeutus

Renkantis specialistą beveik visi remiamės tuo pačiu: kiek metų dirba. Dvidešimt metų patirties skamba kaip garantija. Kalbėdamas su Luku Ramonu išgirdau sakinį, kuris tą garantiją suardo, ir jis buvo pasakytas ramiai, kaip faktas.

„Psichoterapeutai su patirtim negerėja, jie išlieka tokie pat arba biškį net pablogėja."

34:38 laidoje

Ramonas čia nekalba nuo savęs. Jis remiasi dar 1997 metais išleista knyga ir vėlesniais tyrimais, publikuotais Amerikos psichologų asociacijos leidžiamame recenzuojamame žurnale, kurie tą išvadą pakartojo. Pati asociacija, jo teigimu, dėl to svarsto metodus, kaip terapeutus paskatinti tobulėti.

Svarbu tiksliai suprasti, ką tai reiškia ir ko nereiškia. Tai nėra teiginys, kad terapija neveikia. Tai teiginys apie vidutinį rezultatą: didelis priimtų pacientų skaičius pats savaime geresniu specialistu nepadaro, o tam reikia sąmoningo darbo su savimi ir mokymųsi.

Kodėl tada patikime

Iš to natūraliai kyla klausimas, kuo remiamės, jeigu ne rezultatais. Ramono atsakymas yra apie formą, ne apie turinį, ir jis paaiškina, kodėl šarlatanais patiki ir visai protingi žmonės.

„Žmonės, kai klausosi, jie ieško nuoseklumo istorijos, ir jų smegenys aktyviai neanalizuoja, ar faktai toje istorijoje yra kokybiški."

24:58 laidoje

Klausydami mes tikriname, ar viskas sklandžiai susiveda, o ne ar tai tiesa. Todėl veikia klasikinė šarlatano konstrukcija: aš pats sirgau, padariau tą ir aną, dabar sveikas jau dešimt metų ir padedu tūkstančiams. Ta istorija yra nuosekli. Nuoseklumas ir yra visas jos darbas.

Ramonas priduria dalyką, kuris temą pasunkina. Į tokį ratą dažniausiai patenka realiai kenčiantys žmonės, pavyzdžiui, sergantys priklausomybėmis arba onkologiniai pacientai. Ir patarimas kartais net suveikia, tik ne dėl to, kas buvo patarta: pats apsisprendimas ieškoti pagalbos jau yra veiksmas, kuris keičia savijautą.

Kur nueina prarastas pasitikėjimas

Kalbėjome ir apie tai, kas nutinka po blogos patirties ligoninėje. Ramonas sako pasitikintis medicinos sistema, bet iš karto priduria, kad patikima sistema neveikia šimtu procentų. Gydytojai klysta visose šalyse, kaip ir darbo rinkoje niekas negarantuoja, kad tavęs neatleis.

Problema prasideda tada, kai nusivylęs žmogus iš baimės ir vilties ima ieškoti alternatyvos. Ramono pastebėjimu, būtent ten jo laukia šarlatanai, ir ypač onkologijos srityje, nes ten kaina už neteisingą pasirinkimą didžiausia.

Jo siūloma reakcija skamba nuobodžiai, bet yra vienintelė veikianti: konstruktyvus skundas prižiūrinčioms institucijoms, o ne pasitraukimas iš visos sistemos. Nusisukęs nuo sistemos žmogus jos nepataiso ir sau geriau nepadaro, tik atsiduria ten, kur niekas neatsako už rezultatą.

Jis prideda ir grėsmę iš kitos pusės, apie kurią kalba dažnai: viešą gėdinimą. Kaip pavyzdį mini knygoje aprašytą moterį, kuri dėl vieno įrašo prieš devynių valandų skrydį nusileido be darbo. Ramono pozicija čia paprasta: nesutikti ir ginčytis yra normalu, o orumas yra tai, ką reikia saugoti vienas kitame.

Kaip jis tikrina šaltinį

Praktinė laidos dalis prasidėjo nuo to, ko nesitikėjau iš žmogaus, kuris pagal išsilavinimą teisininkas. Jo pirmas žingsnis yra Vikipedija.

„Jeigu pamatau kažkokį straipsnį ir žmogus ten kažką parašė įdomaus, aš pirmiausia nueinu į Vikipediją, pažiūriu išsilavinimą, ką darė, kokie įvertinimai."

38:45 laidoje

Toliau seka kelios minutės paieškos: kokias knygas žmogus parašė, kaip jos įvertintos ir, svarbiausia, kur jis publikuojasi. Ramonas sako, kad leidiniai veikia kaip legitimacija, ir skirtumas tarp New York Times ir New York Post čia nėra smulkmena.

Lietuvoje jis siūlo remtis darbais ir institucijomis. Kaip pavyzdį duoda politologą Mažvydą Jastramskį, nes tas kalba iš duomenų ir nurodo, kur tų duomenų ieškoti. Dėstymas universitete ar darbas patikimoje institucijoje irgi yra požymis, nors ir netobulas.

Kas man čia užkliuvo

Sėdėdamas laidoje pagavau save prieštaraujantį. Iš pradžių pagalvojau, kad jeigu patirtis negarantuoja kokybės, tai kuo apskritai remtis. O paskui supratau, kad Ramono siūlomi kriterijai nėra silpnesni, jie tiesiog patikrinami. Metų skaičių žmogus pasako pats, o publikacijas ir darbus gali patikrinti tu.

Su viena vieta vis dėlto nesutinku. Vikipedija kaip pirmas žingsnis Lietuvoje veikia prastai, nes daugumos mūsų specialistų ten paprasčiausiai nėra. Tada lieka tik antra dalis: darbai, institucijos ir tai, kur žmogus publikuojasi.

Ką su tuo daryti

Renkantis specialistą verta pakeisti klausimą. Vietoj kiek metų dirbate paklausk, kaip matuojate, ar jūsų klientams pagerėjo, ir ką darėte per pastaruosius metus, kad būtumėte geresnis. Atsakymas pasako daugiau nei bet kokia patirtis.

Ir dar viena Ramono mintis, kuri man atrodo svarbiausia visoje laidoje. Kai sistemoje kažkas neveikia, teisinga reakcija yra siekti, kad ji būtų sutvarkyta, o ne iš jos pasitraukti. Pasitraukusieji dažniausiai atsiduria ne geresnėje vietoje, o pas tą, kuris pasakoja nuoseklią istoriją.

Visas pokalbis su Luku Ramonu: https://tapkgeresniu.lt/laida/kY4HyHZN4OY