LUKAS RAMONAS: Psichologai su patirtimi NEGERĖJA, net tampa BLOGESNI

Tai veikia mūsų smegenys, kad kuo tu pasakai tikinamesnę istoriją, tuo labiau skambi įtikinamas. Ar tie patys šaratanai visi yra orientuoti į vieną publiką? Manau, jie į pinigus orientuoti. Kur žmonės univerą, profesoriai nusišneka. Kiek žmonių tavęs klausant nesupranta, kad tai yra satyra, o priima kaip tikrą faktą? M kai tu esi internete ir tu komentuoji, tu nematai kito žmogaus ir mes visi automatiškai tą adresatą nužmoginam. esame įkalinti šitam algoritme. Lukas Ramonas, teisininkas, dirbęs kariuomenėje, šiandien komikas, kuris save vadina šantažuotoju.

Jo taikiniai sėdėjo tap geresniu podkasto kėdėje. Šiandien joje sėdi jis pats. Kiek esi mano laidų jau aptaręs pas save? Aš vien iš tavęs gyvenu. Žinok, kas jaučiasi natūraliai, tas ir yra natūralu. Natūraliai jaučiasi pajuokaut, natūraliai jaučiasi pasišaipyt. Aš visada ikį darbą žiūrėdavau kaip į dalyką, kur bet kada mane gali atleist. Ai, tu taip žiūrėjai, ar bus Luko Ramono Substack šito pokalbio dekonstrukcija? Bičiuliai, jeigu turite žmonių savo aplinkoje, kuriems ši tema yra aktuali arba gali būti įdomi, pasidalinkite su jais šiuo video ir spauskite mygtuką prenumeruoti.

Tai padėsite mums augti ir kurti šį prasmingą, nuostabų turinį. O dabar laikas mūsų rėmėjams, kurių dėka ši laida pasiekė jus. Rytas. atsidarai laptopą, o ten 12 langų, 30 žinučių, penkios skubios ir dar kažkas skambina, kur tas telefonas. Pradedi vieną darbą, po minutės jau kitas. Tada kažką greitai atsakai vietoj hello parašai help staiga supranti, kad visą dieną judi. Nu, bet kaip visada nieko iki galo nepadarai. Pažįstamas jausmas. Tiesa, tokiai dienai yra maisto papildas Neurozan. Jis skirtas, kai visko yra per daug, o reikia aiškumo ir susitelkimo, kad mintys nustotų šokinėti ir pagaliau susirikiuotų į vieną liniją.

O kas keičiasi su Neurozan? Tavo kasdienybei uždėtys nebeatrodo kaip chaosas. Lengviau išlaikyti fokusą, pabaigti pradėtus dalykus ir neperjunginėti dėmesio kas 20 sekundžių. Ir svarbu, Neurozan nėra stimuliantas. Jis netempia ir nekelia nervinės įtampos. Tiesiog padeda tavo protui dirbti stabiliau. Viena tabletė per dieną ir viskas. Jei dabar jausmas toks, kad visko per daug, užeik į manoistinė.lt ir su kodu tap geresniu gauk min 40% nuolaidą. Tu a teigi ir kritikuoji tuos, kurie kalbėdami kažką arba darydami kažką nesiremia kažkokiais tai faktais, ane?

O tu nebijai, kad kai tu darai improvizaciją ir pats a savo darai satyrą, tą kritiką, a pats gali pasakyti dalykų, kurie nėra paremti faktais, nes tai nėra pasiruošimas. Tu gali pasakyt tuos dalykus, apie kuriuos tu tiesiog galvoji ir gal tiesiog tavo galvojimas nėra paremtas tikrais skaičiais ar kažkokiais tyrimais ir tu gali klaidą padaryti. Tai aš manau, kad aš pilną klaidų esu pridaręs. Tai čia yra natūralu, žinai. Nu aš kai aš būna pagaunu iš naujo įrašau kažką, būna kartais nepagaunu.

Tada komentaruose parašo, sako: "Kodėl tu šito, žinai, nepaminėjai?" Ir aš toks, nu jo, nepagalvojau arba galvojau, gal čia niekam nebus įdomu arba čia kažkoks labai kraštinis atvejis arba nežinojau to dalyko. Tai aš nuolat tą darau ties tai ir bet čia yra vienintelis kaip kelias per šitą pasaulį. Tu kiek įmanoma pasiruoši ir tada jau darai, nes improvizacija nėra, kad aš visai nesiruošęs. Aš, žinai, prieš tai ir paskaitau. Būna ir knygą perskaitau dėl apie tą dalyką. Kiek esi mano laidų jau aptaręs pas save?

Aš vien iš tavęs gyvenu, žinok. Aš relėjam salyčiai. Vien iš tavęs gyvenau. Aš kažkaip užėjau pas tave, žiūriu vieną, antrą, trečią galvoju, oho. Jo, jo, jo, jo. Gal keturias. Aš nežinau, aš aš realiai stengiuos pavarijuot, kad nebūtų apie tą patį ir tas pats, žinai, nes reikia tiesiog skirtingų temų ištraukt, kad nesikartotų savaitę į savaitę ta pati ten tematika, nes gal ir man pačiam nebus įdomu, bet prie tavęs grįžtu kaip žinai per sausrą gyvūnas, kad atsigertų iš to po.

Oazė. Jo jo jo. Nes žinai, aš galvojau iš kur tu tų aukų kabutėse ieškai, žinai. Tai a įsivertinus atrodo, ar tau pačiam siunčia kažkaip? Tai žmonės būna, kad jau tau rašo, a papasakok kokią istoriją, kur tau, pavyzdžiui, net gal norėjo sumokėti pinigų ir sakė: "Klausyk, padaryk man va čia apie šitą žmogų." Nežinau, šitų nesu turėjęs, bet dar ne ne ne. Nu vis tiek pas mane gana nišinis turinys yra. Aš nemanau, kad kažką reiškia ten, nu, labai smarkiai, kad ir nueina kažkoks postas ten viral.

Ar tai realiai kažką keičia. Facebookas yra tiesiog Facebookas, ten pykčio mašina. Aš stengiuos to per daug pykčio negeneruot, bet realiai aš nemanau, kad a didelį kažkokia, kad aš galėčiau kažkokią įtaką didelę padaryt, ypač kai aš satyrą akivaizdžiai darau ir visą laiką žmogus, kurį atakuoju, nors aš to atakom nevadinu, kurį kritikuoju, gali sakyt: "Taigi čia interneto klounas kažką." Msu kalbu ir nu čia geras būtų kaip atsakymas, nes realiai aš nesu kažkoks autoritetas, kuris gali pateikti autoritetingą kritiką kažkokiu konkrečiu klausimu.

Aš labiau toks satyrikas, generalistas, kur turiu šiek tiek žinių ir aš bandau iš to. O kaip tu galvoji, kiek žmonių tavęs klausant nesupranta, kad tai yra satyra, o priima kaip tikrą faktą ir priima tave kaip žmogų, kuris pasakė va tiesą. Vat, nu ne vienas pašnekovas, kurį kuris sėdėjo šitoj kėdėj, tu jį kritikavai ir gal tie žmonės, kurie klausė tavęs ir net mačiau dalinosi tais įrašais kaip faktu, kad va žiūrėkit, kažkas pasakė tiesą. Mhm. m nepriima tai kaip bajerio.

Tai satira realiai yra m komedijos rūšis, kuri paima realius a m įvykius, realius žmones ir juos taip sušaržuoja a kad parodo absurdiškumą tos situacijos ar to žmogaus a pozicijos ar dar kažko. Tai realiai, jeigu man kažkokio žmogaus pozicija atrodo absurdiška ir aš tą matau ir kiti nemato, tai mano darbas, man atrodo, parodyt kitiem tą absurdą, kurį aš matau. Tai čia yra vis tiek mano subjektyvus požiūris į tą žmogų. Ir tada aš tuo absurdu, kurį aš matau, dalinuosi su kitais.

Ir kiti arba mato, arba nemato. Kiti gali sakyt, ką tu čia? Nu, gali nesutikt. Jo, tipo, kad čia lygioj vietoj prie vargšo žmogeliuko prisikabinai, tada nesutampa ta, ką aš matau ir ką mato žiūrovas. Bet tai, nu, ar klausytojas, bet tai nėra nei klausytojai nėra įpareigoti suprasti, ką aš, ką aš turiu omeny, nei aš pats esu kažkoks objektyvus, ar ne, stebėtojas mūsų visatos. Aš viską perkošiu per save ir aš kaip suprantau, ką aš matau, absurdišku, tą aš ir m nu kaip išleidžiu pasaulį.

Nu dar adekvačiai žiūri į tą, žinai, kritiką, kad ne šiaip iš neapykantos žmogui vidinės tokios, žinai, kai net nepažįsti žmogaus, bet jis tau tiesiog nepatinka. Jo. Ir daugelis mėgsta jau teisti. Tai mes visi turim antipatijų, intuityvių. Kažką pamatai ir kažko iškart nemėgsti. M, bet tai nereiškia, jeigu aš kažkokią jaučiu antipatiją kažkokiam influenceriui, nereiškia, kad aš automatiškai gaunu teisę šaipytis iš tono ar nežinau išvaizdos ar kalbos manieros. ar ką jis daro. Aš manau, kaip tik aš turiu tam tikrus kriterijus, pagal kuriuos žiūriu, ar ar galėčiau šaipytis.

Ir tie paprasti kriterijai yra ne kas žmogus yra, o ką jis daro, žinai. Nes aš manau, a, nu, tarkim, e, kad kiekvienas iš mūsų žmogus esam ir mes turim tą žmogiškąjį orumą ir ko tu negali daryt, tai tu negali bandyti to orumo atimti žmogaus, nes kai tu atimi orumą, tu dehumonizuoji ir tu iš esmės a nu kenki tam žmogui, ar ne? Ir aš kaip tik per savo, tarkim, tą satyrą aš niekad nebandau atimt to rūmo. Aš bandau parodyt absurdą.

to dalyko, ką tas žmogus daro, o ne tame, kas jis yra. Ir aš nemanau, kad tai visą laiką gaunasi, ar ne? Nu, neišvengiamai žmogus save susiję su profesija ar su tuo, ką jis daro. Aš ten ir išvaizdos pasyčiuju, ir iš kalbėjimo tono. Man čia yra tokie šalutiniai prieskoniai, kurie nėra esmė, bet aš suprantu, kad galiu pažeist kažkam orumą, bet tai niekad nėra mano tikslas. Ir aš apskritai labiau norėčiau ne tai, kad nieks nepyktų ant manęs dėl kritikos, bet kad tas pyktis nebūtų, jog žmogus jaučiasi tiesiog sumenkintas kaip žmogus.

Tegu pyksta iš tos pusės, kad a mane, tarkim, sukritikavo nepagrįstai, nes tikriausiai daug kas ką kritikuoju, galvoja, kad nepagrįstai sukritikavo ir jie turi savo nuomonę apie tai, ką jie daro. Ir čia yra normalu. Mes gyvenam a laisvo žodžio visuomenėj. Labai faina yra nesutikt ir ginčytis dėl tų dalykų, bet orumas yra tai, ką mes turim saugot vienas kitame. Tu šiek tiek užsiminei apie šarlatanus ir šiaip man įdomu, žinai, pakalbėt apie socialinius tinklus, nes tu esi ten aktyvus, kuri turinį, a tavo aplinkoj yra daug žmonių, kurie yra socialiniuose tinkluose, a pats esi a teisininkas, nors dabar ne aktyvus teisininkas, bet turi tame išsilavinimą.

A ir žinai, socialiniuose tinkluose vat būtent ir atsirado galimybė įkąsti. A žmonės dabar gali drąsiai tą daryti. Anksčiau to nebuvo, dabar tu gali nueiti į komentarus ir kad ir kokio būtų žmogus išsilavinimo, kaip ir mes prieš laidą kalbėjom, kad a šiais laikais labiau madinga yra net po tavo postu, kur aš parašiau užduokite klausimus iš tavo draugų ar tavo pažįstamų atėjo ne tokieakosė atėjo ne ne neprotingi geri klausimai iš svetimų žmonių atėjo klausimai kuriuos man buvo įdomu užduoti iš tavo draugų ar pažįstamų atėjo tokios žinai pašaipos atakosp ir aš galvoju O kodėl kodėl vat tas toksai, žinai, nemalonus prieskis yra kažkoks toksiški žmonės realiai mano nuomone niekad nėra problema bajeris ar satyra ar dar kažkas ar netgi įžeidimas.

Tarkim, jeigu Skirmantas Malinauskas ten pamato, aš ką padariau, ateina, sako: "Tu durnius, tu nieko nesupranti." Čia yra nuomonė. Mes visi turim teisę savo nuomonę. netgi tam tikra prasme čia yra visai argumentuota nuomonė, nes jis sako sudėtingesnis yra klausimas negu tu supratai savo mažytis mažyčiais smegenyčiais, žinai, ir ir viskas yra daug komplikiau ir t tai tarsi paaiškina, kodėl jis net, tarkim, nenori diskutuot su manim, ar ne? Nes nes jis mano, kad čia neverta. Mhm. Ir čia yra OK.

Mes ne nesam kaip įpareigoti diskutuot, ypač Facebooke komentaruose. Galim perskaitę net neatsakyti. Jo jo jo. Tai taip ir mes visi savo laiką turim. Nu šventas yra laikas, ar ne? Nu, tu negali visą gyvenimą praleist su visais ginčydamasis. Nu čia išprotėjimą. Čia veda prie išprotėjimo. Kitas dalykas yra šmeižimas ar ten iškraipymas realybės. Ir šitoj pusėj gal gali kažką ten a kaip tu kalbi, sugriauti ar ar pakenkti. Tai, pavyzdžiui, žmonės, kurie dabar vat tai, ką tu paaiškinai, a sulauktų į savo pusę kažkokių tai tokių vat komentarų, kurie jiems nepatiktų.

kaip tu sakytum jam elgtis, a kokia turi būt reakcija? Nes supranti, kai rašomas yra piktas komentaras a žmogui, kuris jį gauna ir jaučiasi na kad pažeistas jo rumas, ar jisai pažemintas, ar pavyzdžiui, jisai nesutinka ir žino, kad čia yra melas, jam yra noras atsakyti visą laiką ir atsakyti ir tas, kuris rašo, tai supranta ir tikisi tuo atsakymo. Jo, jo, jo. Jeigu tu atsakai per agresiją, agresija sukelia dar daugiau agresijos, ar ne? Tada jis piktai atsakys. Tada tu vėl piktai atsakysi.

Tada tu tris valandas susirašinėji Facebooke su kažkoki troliu, ar tu nori šitaip gyvenimą leisti. Tai arba tu palieki ramybėj ir išeini į lauką ir pasivaikštai, arba jeigu sugalvoji gerą bajerį, parašai. Aš pats šito patarrimo ne tai, kad visą laiką klausau. Aš esu įsivėlęs į kažkokias beprasmes diskusijas. M bet realiai tiesiog čia yra platesniam kontekste a šitie dalykai vyksta. Tai mes dabar esam žmonije. Esame įkalinti šitam algoritme. Mes esam įkalinti bendravime, kurio a tie evoliuciniai procesai, kurie kurie mus formavo, jie niekad nenumatė.

Kai mes bendraujam akis į akį, tu girdi mano toną, tu matai mano veidą, tavo turbūt pastebi akys kažkokius ir mikro signalus, ar ne? Kur ar aš žinai, ar aš agresiją leidžiu, ar aš linksmas, ar liūdnas, tu visą tą jauti. Ir ir mūsų bendravimas yra labai daugiasluoksnis. Netgi kai mes pirmą kart susitinkam, kai kai tu esi internete ir tu komentuoji, tu nematai kito žmogaus ir tu ir mes visi automatiškai tą adresatą nužmoginam, kai mes nematom veido ir negirdim balso.

Labai nenatūralus bendravimas ir jis veda prie tokių ekscesų. Ir aš pats kaltas, aišku, dėl to ir bet dėl to aš visą laiką stengiuos, kai aš vat kaip pažiūrėt video, ar ne, nu bet kokius bet kokiais klausimais, ne antraštę skaityt, o geriau interviu pažiūrėt. E ne, a ne tiktais paskaityt, ką žmogus rašė, bet ir įsijungt, pažiūrėt, kaip jis kalba, nes tada tu šiek tiek daug suriši dalykų. Tai nėra tas bendravimas, kuriam mes buvom sukurti. Ir mum reikia aktyviai siekt grįžt prie to tikro bendravimo.

Mum reikia žiūrėt į daugiau veidų ir klausytis daugiau balsų ir skaityt mažiau žodžių. Ir aš tai sakau kaip rašytojas. Gal tu pr žiąk knygą net parašysi su paveiksliukais. Jo, jo. Aš tiesiog kur aš tiesiog kur taip. A, o pavyzdžiui, jeigu turbūt nesuklysiu pasakęs, kad cancel kultūra Lietuvoje po truputį, na, taip įsismarkuoja, žinai, jinai, jeigu Amerikoj jinai yra labai smarki, tai pas mus jinai po truputį a ateina. A kažkas gal pasakytų, kad jinai jau yra labai gajičia, žinai, bet aš tai taip nesakyčiau.

Gal jinai tiktai prasideda. Na, ir jeigu, tarkim, žmogus yra nukencelinamas nepagrįstai, nu, iš emocijos arba vat iš tų pačių komentarų, žinai, žmonės neįsigilino, perskaitė vieną kitą komentarą ir nuėjo vat ir įsivaizduokim, tai paliečia paprastą žmogų, kuriam gali tai kainuoti, aš nežinau, a, karjerą, šeimos pajamas, gal net santykius. Ką žmogui, kurį nukencelina vat viešai, a, Lukas Ramonas, ane, savo substekę daryti per pirmas 24 valandas. Tai kai mes kalbam apie cancel kultūrą, geriausias mano pavyzdys yra knyga So youve Been Publicly Shamed.

Čia yra 2000 12 ar kažkada labai trumpa knyga ir, pavyzdžiui, pasakoja apie istoriją a kaip moteris a ji ten Londono a marketingo kažkas, kažkas vadovė prieš lipdama į lėktuvą parašo: "Flying to Africa. Hope don't get aids." Cha cha. Just kidding, I'm white. Nu, maždaug ir įsėda. Tai realiai tas yra bajeris apie tai, kad balti žmonės įsivaizduoja, kad tu negali susirikt ait Afrika ar dar kažkas, ar ne? Nu, tai tai yra irgi satyrinis bajeris. Ji pradeda skrist, tas tvytas išsprogsta ir ateina daug reidžo ir heito ir jie ten jau pradeda jin ten devynias valandas skrenda ir nieko ji nemato, kaip žmonės ten supykę ant jos ir ji nusileidžia ir ji išlipa ir j tiesiog mato, kad tiesiog išsprogo viskas, ją atleidžia iš darbo, jin ten metus

kažko ieško, kažką žiūrisi ir po biškį atstato savo gyvenimą. Aš tai manau, kad čia yra absoliuti nesąmonė ir čia yra tas Twitteris pajungtas visiškai nu neprasmingiam dalykam už jokį bajerį. Net net jeigu jis piktas būtų už vieną bajerį ar verta atleist žmogų, bet čia net nebuvo piktas bajeris, jis buvo satyra ir ir bet Twitteris nesupranta satyras, ar ne? Tai tai čia man yra cancel. Aš nežinau, ar mes esam Lietuvoj tokių atvejų turėję. Aš nežinau, gal ir yra buvę, bet aš tiesiog nu nežinau apie juos, kad žmogus prarastų darbą ir metus tada bandytų, ar ne, susirast dar kažko.

Pas mus labiau būna, kad kažkas kažką pasako ten atsiranda tas malūnas. Taip, taip. Ir visi ten pykstasi, bet galbūt yra natūralu turėt tą malūną. Aš manau, kol mes neturim dar to, kad atimkim darbą iš šito žmogaus, sunaikinkim jį, tą orumą, sunaikinkim jo, nes jis kažką blogai pasakė vieną kartą. M o kaip manai, jeigu tą ribą prieitume, a kokie būtų veiksmai sustabdyti tai? Ar tai yra jau tas traukinys, kuris jeigu pradės važiuot, mes jo nesustabdysim? Nežinau, aš manau, aš aš, žinai, nenoriu spėliot.

Man rodos, kad šiek tiek atsitraukia gal, tarkim, JAV nuo, nu, tokių, ar ne? E, e, JAV kultūra galbūt atsitraukia nuo to kencelinimo, nes iš esmės tai yra tam tikras m raganų teismas, ar ne, internetinėj erdvėj, kuris aukas renkasi, teisingas ir neteisingas ir jie jau biškį šiek tiek praėjo. Aš nemanau, kad būtinai į Lietuvą viskas ateis. O kai ate o jeigu ateis, aš nežinau, ką daryt. Reikia stengtis vėlgi bendraut kaip žmonė su žmonėm. Jie prastai bendrauja ne internete, bet realybėj.

Ne ne tvytą ar Facebooko postą paskaityt, bet ir pažiūrėt interviu, kur tas žmogus kalba ir suprast, kas jis yra per žmogus ir ką jis turi omeny. Šiaip labai įdomią tu temą palieetei. Žmonės pradeda raganų medžioklę, ane, ir nusprendžia teisus ar neteisus. Kitoj knygoj you been publicly shamed. Aš nenoriu čia vogti gerų idėjų. Tai šitoj knygoj realiai ir aprašo tą visą asociaciją tarp tarp šeiminimo, nu, gėdijimo lietuviškai, e, kenclinimo ir ir tų raganų teismų ir realiai kaip veikia tas a mob justice, tai yra tos, a, kaip gaujos teisingumas.

Ar man tik įdomu, kaip kaip gauja nusprendžia, kad jų nuomonė yra teisinga, žinai, tai kas nusprendžia vat kad ta nuomonė yra teisingesnė negu kita. Tai čia jau kaip e veikia tie kaip ir susiformuoja realiai e gauje su eina su fakelais Frankenšteino monstro nužudyt ir kai tu esi minijoje a vien minčių tu turi tą spaudimą pritarti ir tapti tuo, žinai, kuris čia man priminei dabar a kai buvo visas šitas LRT dalykas a su tuo mitingu prie Seimo ir imi interviu ir kažkur tai žmog Žmogus prie upės stovi, žinai, toli toli tenai, žinai, bet su visa chebra, žinai, prie jo prieina per žinias ir sako: "Tai ką jūs palaikot?"

Jis toksai: "Nežinau." O tai ko jūs čia atėjot? Nežinau. O tai kodėl jūs čia esat? Nu tai visi čia yra. Tai kai kodėl? Nežinau. Aš su visais prie upės paim tiesiog va su visais, žinai. sako, kad 13 yra nelaimingas skaičius, bet rugpjūtį tikrai ne MRBEs klientams. MRBEs švenčia 13ąjį gimtadienį ir kaip priklauso per gerą gimtadienį, dovanas gauna gimtadienio svečiai. Visą rugpjūtį lojalumo programos nariams grįžta ne penki, o net 13% pirkinio vertės MR Biceps euris. Taip, šį kartą 13, tikrai geriau nei penki.

Jeigu mėgsti gerus pasiūlymus iš karto, gimtadieniu metu tavęs laukia nuolaidos net iki 67% ir galimybė laimėti auksinį papildų rinkinį. Bijoti reikėtų tik vieno, ne 13, o nespėti. Viską ir dar daugiau rasi mrbiceps.lt. Mes turime mūsų rėmėjo Wolf Engelmone alkoholinio klausimą, a, kuris ypatingai tinka tau. A ir jie klausia, kaip išmokti nebijoti užduoti kvailo klausimo. Mhm. nebijoti atrodyti kvailai ir pasijuokti iš savęs. Mhm. A tai pirmiausia manau reikia suprast, kad didžioji mūsų dalis, žmonės nėra, kad mes esam labai rimti, ar ne?

Mes vis tiek nesąmonę visi padarom, tiktais ne visuose kontekstuose tas nesąmones darom. Tai reikia tą savo pripažinti esminį nerimtumą viduj, kurį kiekvienas turim. Ir jeigu tu pripažįsti, kad tu iš esmės nesi visada rimtas, tai kai su tavim kartais nerimtai elgiasi ir ir šaiposi, tą reikia priimt kaip irgi natūralią mūsų žmogiškumo būklę, nes man pasityčiot iš draugų, man tai patinka pasityčiot iš draugų. Nebent tu matai, kad draugui bloga diena yra ir jis jam ir jam nereikia patyčiot.

Čia jau reikia perskaityt, bet bendrai paėmus tai yra tiesiog a aš nemanau, kad grįžtant ten 300.000 metų atgal žmonės prie laužo kai kai kai valgė elnieną, aš nežinau, ką ją valgė, kad nesityčiodavo viens iš kito. Tyčiavo, sakė: "Šit šitas nebėgo. Tipo aš aš bėgu." Jis tipo užkliuvo už medžių. Mhm. Užkliuvo. Trečią savaitę iš eilės užkliuvai. Mhm. Ir tada visi žvengia, kad a žodžiu, juokas, tas toksai noras kitam įgelti yra mūsų natūrą. Nu man taip atrodo, kad kad jeigu paprastai kas jaučiasi natūraliai, tas ir yra natūralu, tai natūraliai jaučiasi bendraut su žmogum, natūraliai jaučiasi pajuokaut, natūraliai jaučiasi pasišaipyt.

Bet jeigu mes dabar, žiūrėk, duotume kažkokį tai patarimą žmonėm, kurie sėdi, žinai, būna auditorijose arba netgi vaikai klasėse, studentai paskaitose, dažnai turime klausimą savo galvoje, bet bijome jį užduoti, nes galvojame, blemba, nu bet šitas klausimas tikrai durnas. Dar visi juoksis čia, kad tokį klausimą paklausiau. žinai, labai dažnas save stabdo pasidomėti tuo, kas jam nuoširdžiai įdomu, bet tik dėl to, jog jisai bijo užduoti klausimą. Kaip nugalėt šitą baimę? Man rodos, kad klausimas negali būt per durnas, jis gali būt per ilgas.

Nes yra tie klausimai, žinai, kur atsistoja žmogus: "Sveiki, aš čia". Ir tada tris minutes kalba, kur maždaug ne, tai tu norėjai parodyt, kad tu žinai šitą dalyką. Ir visiem yra nuobodu dabar tavęs klausytis, nes mes susirinkom kito žmogaus klausytis. Bet jeigu tai čia mes kalbam apie tą įsivaizduojam auditoriją, ar ne, kur tu atsistoji ir sakai, e, bet jeigu tu užduod durną, bet žiauriai trumpą klausimą, tu niekam laiko nesugadinai, jie pažvengs ir nu ir tada ir jie pamirš tave, nes didžioji dalis mūsų galvoja apie save visą laiką ir šiek tiek apie kitus žmones ir jie pamirš tave, kaip jie viską pamiršta, kas nėra apie juos.

Čia irgi žmogiškumas. Aš irgi tik apie save galvoju ir ir ne apie kitus. Bet manau, tu irgi daugiau galvoji, kaip man segas, o ne kaip kitiem. Šiaip geras čia gera mintis, ką tu dabar pasakei. Netgi kai kalbėjom apie tuos neigiamus kažkokius tai komentarus arba tuos pašaipinius tokius klausimus, net žmogus, kuris įkando komentare kažkur, kaip tu sakai Facebooke, nu, jam neatrašęs vieną dvi dienas, jisai jau net pamiršo apie tą komentarą. Jo, kokį nors ten savo seną postuktuką, žinai, atsiverčiau ten paskaitau, nu gal kažką reikia prisimint ar ten dar kažką.

piktas komentaras ir aš ten susikapoju su kažkuo ir aš tada skaitau, žinai, tom blaiviom akim išsiblaivęs nuo tolaivęs nu ir toks aš čia ginčiaus su kažkokiu žmogum komentaruose. Šeši mano komentarais, šeši jo. Aš ten jau matau vietose, kur parašiau ten tu tada ištryniau, nu aš vos neprisimenu, kur čiau čia čiau. Ir aš toks, kaip nesvarbu, man dabar yra šitas ginčas ir šitas komentaras. Ir tada reikia stengtis, kai pamatai tą komentarą, žiūrėt jį ne dabarties akim, bet akim po trijų mėnesių, kai tu pažiūrėsi tą komentarą, ar tau jis tikrai rūpės.

Ar tikrai rūpės? Tavo darbas yra visgi vat ieškoti tų, žinai, mūsų m lietuviškų šarlatanų internete. galvoju persipina tie žmonės, kurie stebi, a ta prasme, ar tie patys šalatanai visi yra orientuoti į vieną publiką ar ne? Vat kai kaip tu įsivaizduoji, jeigu taip į pinigus orientuoti. Čia nėra nėra a kažkas a kaip stebuklingo iš iš jų, bet realiai tai a šarlatanas jis iš esmės a turi mokėti tikinamai kalbėti, nes a tai veikia mūsų smegenys, kad kuo tu pasakai tikinamesnę istoriją, tuo labiau skambi įtikinam įtikimamas.

E, nes žmonės, kai klausosi ir čia nėra žmonių bėda, mūsų taip smegenys buvo sukarti. Žmonės, kai klausosi, jie ieško nuoseklumo istorijos ir jų smegenys aktyviai neanalizuoja, ar faktai toje istorijoje yra kokybiški, kiekybiškai kokybiškai patikrinti. Jie žiūri, ar čia viskas nuoseklu, ką tu papasakojai. Tai Šarlatanas ateina ir jis pasako, jis pasako istoriją įtikinamą. Pavyzdžiui, aš visą gyvenimą gėriau, bet tada padariau X Y Z. Dabar nebegeriu, jau 10 metų ir padedu žmonėm šito velnio lašų išvengt ir aš padėjau tūkstančiam žmonių savo patirtim, savo įžvalgą negėrimo ir ir jis kalba ne mano balsu, o tuo storu, žinai, to ir jis turi ne mano veidą, o tokį labiau įtikinamą veidą, nes mano veidas yra, nu žinai, vaiko labiau veidas, kur aš negaliu būt šarlatanas.

Žmonės, kai klausosi, jie ieško nuoseklumo istorijos ir jų smegenys aktyviai neanalizuoja, ar faktai toje istorijoje yra kokybiški.

24:56

Jau tiesiog gimei ne šarlatanų. Jo, jo, gimiau ne šarlatanų ir tiesiog papasakoja tą įtikinimamą istoriją ir ir žmonės ateina, kurie iš tikro patiria, na, tarkim, skausmą, nes alkoholizmas yra liga ir ir tikrai tie žmonės nusipelno ir ir gydymo, ir palaikymo, bet jie papuola tada į tą ratą ir juos tada moko savo dalykų ir kartais padeda, va tas ir yra, kartais padeda šarlatano patarimai, nes juk pats žmogus a kai jie ieško sau pagalbos, jis jau kažką daro, ar ne?

Tai vien tas ieškojimas pagalbos pas šarlataną jam rodo, kad jis a imasi aktyvių veiksmų ir tas imimasis aktyvių veiksmų realiai jau sukuria jam tą geresnį jausmą savo viduj. Taip, bet gal čia, žinai, a jeigu kalbėt apie žalą, tai dabartinis pavyzdys, ką tu pasakei, patarimai, kaip mesti, gerti, mesti rūkyti, gal jie nėra žalingi. Gal gal blogiau yra tie šarlatanai, kurie parduoda kažkokius tai kripto signalus, žinai, ir ima pinigus. A, kai mes kalbam apie kažkokius tai, žinai, gyvenimiškus patarimus ir taip toliau, nu čia dabar labai daug ką vardint nenoriu, bet a galima dar skirstytą šarlatanizmą į kažkokias kategorijas, kurios nėra kenksmingos ir kurios kenksmingos, gal nereik visko sudėt į vieną, žinai, kur yra visiškas, nu, akivaizdus skemas, taip, ir kur vat ką tik tu dabar pasakei, nu,

gal kažkam tikrai padeda. Ir gal tas žmogus turi tokią patirtį, nereikia gal diplomo, bet gal jis turi tokią patirtį, kuri žinai, a taip, bet bet aš tiesiog žinai, tai tas yra padeda, bet tada gydytojai sako, kad tie žmonės, kurie eina pas, tarkim, koduotojus alkoholio, mm jie tai ne visą laiką būna ilgalaikis sprendimas, bet taip pat mes nežinom visų istorijų, ar ne? Gydytojai žino tik tas istorijas, kurios blogai baigėsi ir kai pas gydytoją, žinai, daugiau nuėjo. Jie nežino tų istorijų, kai žmogus ten užsikodavo ir visą likusį gyvenimą galbūt buvo užkoduotas ar dar kažkas.

Tai tas ir yra problema su su žmonėm. Mus yra labai sunku tirti ir yra gali surinkt labai daug prieštaringų tų empirinių duomenų ir iš jų sudaryt visokias tokias, žinai, a a teorijas ar dar kažką. Tai lygiai taip pat aš ir skirstyt, aš tai neturiu pakankamai žinių, kad galėčiau skirstyt, žinai, į, e, naudingus, pusiau naudingus, nenaudingus skemerius, šarlatanus. Aš labiau einu prie to, ar tai, ką tu sakai, yra teisybė. Tai galim šitą aptart, tada galim aptart, ar tai vis tiek padeda žmonėm, nu, ar ne?

Ir ir kai ir kaip tada mum susiderinti tą a pasaulėžiūrą į tave. Noriu dar su tavim aptarti vieną fenomenalų dalyką Lietuvoj, tai PR, ane? Ir tai yra šiek tiek susiję galbūt su žmonių kritiniu mąstymu, nes šarlatanizmas jisai šiek tiek liečia žmonių kritinį mąstymą, viltį. A ir mes ką tik turime pusę metų ypatingo piaro Lietuvoje, a kuris buvo daugeliui kritiškai mąstančių akivaizdus. Tai oksanos pikul ir Dirsčio istorija. Kaip tu galvoji, kodėl šitie dalykai vis dar veikia? Ir tai nuėjo taip toli, kad aš vieną dieną įsijungęs portalą radau septynis straipsnius tik šia tema.

Tai yra daugiau negu apie karą Ukrainoj, apie politiką, apie bet ką kitą. Tai yra septyni straipsniai tik apie tai. Aš manau, kad pirmiausia reikia tada pagalvot, kodėl, nes čia nėra pirmas atvejis, ar ne, kai ten, tarkim, nu čia galbūt PR buvo kažkokia akcija. A ne, aš nežinau, kiek ten, nu, aš tai nebuvau jų santykiuose, žinai. Aš aš nežinau, a, bet kodėl žmonėm yra šitie dalykai įdomūs, ar ne? Tai aš manau, kad čia irgi tas yra žmogiškumas domėtis kitų kitų žmonių reikalais.

Nes aš manau, kai mes gyvenom mažose gentyse, e, ten iki 100 žmonių, 50, tu turėjai žinot visų visas, žinai, šeimas, šitą patikimą, šitą nepatikimą ir mes tarsi automatiškai zonduodavom ir skanuodavom ir žiūrėdavom, šitie išsiskirs, ar ne? Bet šita moteris reiks apsėklint, turėsim atžalų gerų. Tai tai čia buvo tas gentinis gentinė būtis. Ir mes dabar esam perkelti į gerokai sudėtingesnę civilizaciją ir mūsų vis dar protas ieško tų a ar ne signalų, kurie jam yra įdomūs. Tai vat pavyzdžiui, ar čia tikra pora?

Ir žiniasklaida yra m irgi tų klikų mašinos vergia, įkaitė ir jeigu žmonėm yra įdomu, jie pumpuos vieną po kito straipsnio apie šituos dalykus. Aš nežinau, ką reikia daryt. O gal čia, kaip tu sakai, kad yra šarlatanai naudingi ar nenaudingi, e, pusiau žalingi. Galbūt čia yra kažkokia PR akcija, kuri niekam ir nepadarė didelio, a, didelės žalos, žinai, paskaitai, pažvengi, papyksti, kaip jie drįso arba arba aš tai tikiu, jų meilė vis dar dar kažkas, tai pakomentuoja ir praeina.

Gal čia iš esmės kaip nepakeičia žmogaus nei vieno gyvenimo. Čia yra tiesiog a triukšmas. A ok. A mes turim mūsų partnerio Apolo kino a klausimą, kuris labai čia tinka. A ir beje žiūrovai, rašykite komentarus po šio video ir vienam iš jūsų atsisieks du bilietai į kiną. Tai klausimas yra apie du filmus. Tavo tekstuose yra daug satyros ir a tokią sutiksi Trumano šou. Mhm. m kur žmogus visą gyvenimą gyvena realybės š dekoracijose ir apie tai nežino, o visi aplinkiniai yra samdyti aktoriai.

Ir yra kitas filmas Idiokrasi. Mhm. Kur visuomenė sukvailėjo tiek, kad prezidentu tampa imtynininkas, o laukai laistomi energetiniu gėrimu, nes jame yra elektrolitų. Ar teko matyt abu filmus? Mačiau, mačiau abu. A kuri filmo istorija arčiau Lietuvos tikrovės? Dabar nežinau, bet apie idiokrasį tai jau nuo to laiko, kai išėjo tas filmas, ar ne, daug 2006. Jo, jo. Sakė, nu va čia bus šitaip. A, a, Trumono Show yra mks visai faina fantazija tam tikra prasme, nes tai patvirtina, tarkim, kad tu esi visatos centras, ar ne?

Nes nors tu ir esi įkalintas tam šou ir tu pats nežinai, bet viskas apie tave. Visi žmonės yra apie tave. Kai tave, kai tavęs nėra, jie jų nėra, ar ne? Jie, jie dingsta kaip veikėjai ir išnyksta. Tai ir čia galbūt kartais kaip mes galim į savo gyvenimą žiūrėt, ar ne? Nes atrodo, kad tu esi vienintelis veikėjas, o kiti tie NPCs tiktais tau padėt ar pakenkt gali. Tai Trumono Show turbūt ir yra tas filmas, kuris į tą įeina įsivaizdavimą.

Bet jeigu kalbam apie visuomenę, tai aišku idiokrasy yra arčiau. Aš nebūčiau tiek, aš labiau optimistas šiaip esu. Aš manau, kad mes su viskuo susitvarkysim, bet reikia turėt omeny, kad daugiau kvailų idėjų patenka į viešumą dėl dabar dėl socialinių medijų idiokrasija. Ten turėj omeny, kad tiesiog vaikų prigimdys kvaili žmonės. Man rodo šitas buvo jų tai čia yra tiktai 30 metų a laikotarpis, per kurį pasikeitė viskas. Jeigu žiūrėti taip kaip idiokrasis, žinai, ten 2500 metai, tai koks tai gali būti virsmas, mes net negalim pagalvoti.

Jo, tai aš tiesiog renguos būt optimistas. Aš manau, kad viskas bus gerai galiausiai, bet nereiškia, kad bus lengvas kelias. kitu girdžiu ir šiaip girdžiu komunikacijoj tokius dalykus, kad yra žmogus, kuris, pavyzdžiui, ten o jis to nebaigęs, jis nepatikimas, ane? Ten a labai dažnai vertina žmogų tiktai pagal diplomą, bet ne pagal a galbūt jo patirtį, ane? Nes patirtį nepamatuosi. Labai sunku yra pamatuoti patirtį. Ar tikrai a diplomas lemia patikimumą informacijos, ką žmogus kalba? Aš vat žinau šitoj vietoj visai visai galvojau, nu aš nežinaua ko manęs klausė, bet aš bandžiau nuspėt, ką apie ką kalbėsim ir ta knyga, kur aš rėmiausi, kai ten kalbėjau apie Ražauską, tavo svečią, mini apie tai, kad ji 97 metais buvo išleista ta sena knyga.

apie tai, kad psichoterapeutai su patirtim negerėja, jie išlieka tokia pat arba biškį net pablogėja. Kaip įdomu. Jo. Ir tai čia sena knyga ir išėjo dabar keli tyrimai. E išleido m žurnale, kurį leidžia Amerikos psichologo asociaciją. Tai tai jis ten a kaip rimtas žurnalas Pier Reviewed ir buvo replikuotas tas tyrimas, e kad taip pat rodė, kad terapeutai negerėja su patirtim ir kartais biškį pablogėja, bet tas pabliggėjimas nėra žymus, ta prasme, nu žinai, ten keli keli procentai, keli punktai.

Psichoterapeutai su patirtim negerėja, jie išlieka tokia pat arba biškį net pablogėja.

34:38

Ir tada aš galvočiau, kad mūsų intuityvus protas sakytų, kad su patirtim tu gerėjai, bet pasirodo, kad ne visur tu gerėjai su patirtim. Ir, pavyzdžiui, Amerikos psichologų asociacija netgi galvoja apie naujus metodus, kaip priversti psichoterapeutus a gerėti. Galbūt reikia kažkaip aktyviai užsiimti savo tobulinimu. Neužtenka turėti labai daug klientų, ar ne, pacientų. Tai yra ir tu iš jų galbūt neišmoksti būt geresniu terapeutu, bet galbūt tu turėdamas kažkokius kursus ir nuolat save tobulintas, galbūt tu tapsi geresniu terapeutu. Tai jeigu mes turim dabar tokį sudėtingą dalyką kaip 40 metų terapeutas, kuris negerėja, nors turi tūkstančius pacientų, kaip mes tada dar galim grįžt atgal ir pasakyt, ar diplomas žmogų padaro ekspertu, ar nepadaro, ar ne?

Tai yra tiesiog viena dedamoji. Tai yra žmonių be diplomo, kurie yra a kaip absoliučiai stulbinantys savo protu. Ir pavyzdžiui, man rodos yra Elizier Jutkovski, kuris yra tiesiog a bičiukas, kuris kalba apie Aajjų daug, apie jo žalą galimą egzistencinę. Jis apie tai kalbėjo dar prieš visus LL modelius ir man rodos, jis net neturi kažkokio išsilavinimo ten profesūros ar dar kažką. ir jo idėjos kartais yra labai nestandartinės, bet labai įdomu paklausyt ir tu matai tą protą žmoguje. Ir aišku yra žmonės baigia univerą, profesoriai nusišneka, a yra nu aš neklystu, kad tu esi kažką tai kokį esi paskutinį žmogų, kuris girdėjęs, kad būtų diplomuotas koks profesorius, bet taip riebiai nusišnekėjęs.

A apie profesorius Ai, aš ten apie tarptautinių santykių ten bičiuką vieną variau. Jis ten apie Iraną kalbėjo, kur mano nuomonė buvo visiškai nu, nes Iranas šiais metais jo režimas 35.000 žmonių iššaudė galbūt daugiau, galbūt mažiau, mano nuomone, tai yra blogai. Skirdynės civilių. A, po to tas karas prasidėjo ir prasidėjo kažkoks to režimo balinimas ir gynimas, kur aš sakiau, kad tai gali kritikuoti kažkokį karą, jeigu nori, bet tu negali sakyti, kad kadangi karas blogas, režimas geras, tai gali būt ir karas blogas, ir režimas blogas, ar ne?

Nu, nes režimas, kuris žudo savo civilius, man niekad nebus geras. Ne tam ir es kurta aš valstybė, kad savo civilius žudytų. Tai ir ten profesorius sėdi ir jis ten porina, kad Iranas yra teokratinė demokratija ir ar dar kažkas. Tai nu man tai sukėlė pykčio, žinai. Aš nu reiškia yra pavyzdžių, kai ir diplomas nėra a tas dalykas, kuris kelia pasitikim. Visi esam žmonės, visi klystam. Galbūt tas profesorius kitose srityse yra labai geras profesorius, galbūt jis prieš 10 metų buvo geras profesorius.

Aš gal po 20 metų būsiu visiškai, žinai, a kvtelėjęs ir sakys, kada jis kada jam kada kas jam nutiko. Gerai, bet dabar žiūrėk, vat mes iš tikrųjų atrodo kaip ir bandėm rasti atsakymą, bet vis tiek taip paini, ane? Taip. Ir tada kaip žmogui, kuris, tarkim, nu, nelabai, žinai, jis tenai gilinasi ir nelabai žino, kas ten tas, nežinau, X ir Y, žinai, žmogus perskaito, nežinau, tenai inžinierius arba ten profesorius, daktarus. Ir dabar kaip suprasti, pasitikėt jo galima ar ne?

Kaip atsirinkti informaciją, kurie tikėti, kurie ne? A kaip kaip tu patartum, kokius šaltinius gal tikrint? Koks tas procesas pasitikėjimo įvertinimo turėtų būti? M aš tai labai banaliai žiūriu, tarkim, jeigu pamatau kažkokį straipsnį, ten skaitau ir žmogus ten kažką parašė įdomaus arba man pyktį kelž dar kažko, aš pirmiausia nueinu į Vikipediją, pažiūriu išsilavinimas, ką darė, kokie įvertinimai Ir tada bandai iš to Vikipedijos pradžios susidaryti kažkokį platesnį vaizdą apie tą žmogų. Paresečini, pažiūri, pažiūri, ką, ką kur jis rašė, ką rašė, kokias knygas parašė, kaip jos įvertintos, ar jis New York Times rašo, ar ten New York Poste, ar Wall Street Journale ar nu ta prasme tos yra institucijos, kurios tarsi legitimizuoja.

Nu nesakykit, visi svajojame, kad mūsų namai atrodytų taip, kaip matėme Pintereste ar įsivaizdavimo savo mintyse. Tačiau tinkamų baldų paieška dažnai virsta tikru maratonu. Viena parduotuvė, antra, trečia. Dien baigėsi, o rezultato vis dar nėra. Grįžti namo pavargęs ir vakarienę vėl ant grindų, ant pleduko. Sofos taip ir nėra. Su baldai1.lt lt viskas paprasčiau, nei galėjai pagalvoti. Visų pirma, platus asortimentas nuo klasikos iki Japandi stiliaus, nuo minimalistinės kėdės iki erdvės spintos. Čia kiekvienas, tu ir tu ir netgi tu, ras sprendimą pagal savo skonį ir biudžetą.

Išsamūs aprašymai, tikslūs matmenys, realūs klientų atsiliepimai, visa informacija vienoje vietoje, kad galėtum rinktis ramiai ir užtikrintai. Ir, beje, nemokamas pristatymas visoje Lietuvoje. Nesvarbu, ar gyveni Vilniuje ar atokiau, bet kokių išmatavimų baldus pristatys ten, kur reikia ir pabaigai. Lanksūs atsiskaitymo būdai. Mokėk iš anksto arba pristatymo metu kortele arba grynais. Žodžiu, baldų užsakymas dar niekada nebuvo toks paprastas. baldai1.lt lt patogiam gyvenimui. Bet tu dabar kalbi apie užsienį. O kaip Lietuvoj, pavyzdžiui, kas kas Lietuvoj yra tie patikimi šaltiniai, kurie patvirtintų a na žmogaus tą pasitikėjimo kažkokį tai laipsnį?

Nes tu išvardinai tuos, kur nu retas lietuvis patenka. Taip. Tai Lietuvoj tu gali realiai žinot žmones vien pagal jų darbus. Tai, pavyzdžiui, jeigu aš noriu apie politiką pasiskaityt, tai aš Mažvydui Jastraimskiu pasitikiu, nes jis paprastai kalba iš faktų, iš duomenų ir jis daug skaito ir daug rodo, a, kur galime surasti daugiau duomenų apie tai ir jis kalba apie tuos tyrimus ir duomenis ir kaip juos reiktų interpretuoti. Tai tas šiaip labai gražus darbas ir labai patikimas, mano nuomone, pas mus Lietuvoj išeina pasitikėjimą galima žiūrėti per institucijas, jeigu dirbo valstybinėse institucijose, a, patikimose valstybinėse institucijose, nes šiaip sau nepatektų tada ar dėsto, ar ne.

Tai irgi universiteto tas dėstymas yra įrodymas, nes šiaip universitetą turbūt šarlatanas nedėstytų. Nu vėlgi sakiau, yra tas profesorius, kur dėst tai nes nu nėra tobulų institucijų ir nėra tobulų žmonių. Bet tai bet dažniausiai tu per eidamas per institucijas pataikysi ant patikimo žmogaus. Dažniau pataikysi negu nepataikysi. Yra tokia mano nuomonė. Ir tikėtis, kad tu visą laiką 100% tinkamai atsirinksi šaltinį, nu nereikia turėti tokių iliuzijų. Mes visi ten ant kažko papulsim, paskaitysim, m susiparinsim. Galiausiai kartais tie patikimi žmonės nesąmones padaro.

Tai reikia tą turėt omeny, kad ne tu negali turėt autoriteto, kuris visais klausimais a bus teisus. Neišvengiamai žmonės yra klystantys ir ir netgi tie autoritetai pasakys kažką, kas yra netiesa. Mhm. A gal dar pakalbėkim apie tave, nes mes taip kalbėjom daug dalykų, kurie, manau, labai daug naudingi žmonėm, bet šiek tiek apie tave noriu pakalbėt ir tu jau užsiminei a man vienu metu apie tai, kad tu išėjai iš savo darbo ir išėjai a kurti tam, kad turėtum laiko rašyti knygas.

Taip. Ar tu gali prisiminti tą 2024 metų pirmą dieną, kai visą gyvenimą atidirbęs nuo 9 iki penkių staiga palieki savo darbus ir išeini, kaip sako, dirbti ant savęs. Koks tas jausmas buvo, kai tu, kai tu pajautei tą laisvę, žinai, kai tu gali planuotis dieną pats, keltis kada nori, a, daryt ką nori, viskas nuo tavęs vieno priklauso. Jo, nu aš dabar keliuos 8ą kasdieną ir ir darbo dienom tiesiog dirbu nuo 9 iki 6. Tai grafikas išliko vis tiek.

Jo, jo. Nes aš kitaip manau, tai aš realiai ir tam ir išėjau, tam kad būtų laisvo laiko, bet aš išėjęs ne tai, kad laisvę jaučiau, aš labiau jaučiausi ai, kada viskas sugrius, nu, maždaug kada kada baigsis. O kada reiks grįžt atgal, kada reiks kažko žiūrėt. Ir tai dėl to aš pasidariau, nu, aš turėjau planą pirmiausia, kaip kaip dirbsiu. Tie planai griuvo, žinai, nes a ir ten kažko nepaskaičiuoji, nepažiūri, vis tiek naujas ritmas. Bet po to per kurį laiką jau dabar išsigryninau savo tą visą tvarkaraštį ir aš, nu, realiai žinau, ką darysiu kasdien, atsikelsiu, ką tas ar anas, a, kuri diena kam paskirta.

Tai aš tiesiog stengiuosi tą šitą savo frylansinimą žiūrėt kaip į eilinį darbą. Mhm. m kur aš kiekvieną darbo dieną turiu kažką padaryt, nes ir jeigu nepadarysiu šiandien, tai aš rytoj daugiau turėsiu daryt ir aš ar noriu rytoj daugiau daryt? Kartais taip nesutingiu. Tai aš tiesiog stengiuos gyvent tą ofisinuko gyvenimą be ofiso. Man visą laiką įdomu a kalbėt su žmonėm, kurie išdrįsta dirbti sau, nes nu iš tikrųjų tai yra labai labai atsakingas momentas, nes tu visą laiką esi tokioj nežinomybėj, nesijauti taip, kad nu vis tiek tai yra nepastovios pajamos.

Nu dabar, pavyzdžiui, turi prenumeratorių, ane, nu tiesiog pusė jų dingsta, tai tavo pajamos krenta per pusę, žinai. Nu kažką tu ten sakai dviračiu rašai, dar kažkur darai, bet tai yra irgi nestabilios pajamos. Kaip tu kiekvieną dieną vat dabar žiūri į savo pajamas, kaip tu planuoji darbus? Nėra to tokio vidinio, žinai, nerimo kartais, kad tu nežinai, kas bus po pusės metų, po metų, nes kai tu dirbi a institucijoj, tu aiškiai žinai, kad ten kitų metų liepos mėnesį mes su šeima jau rezervavom Palangą, žinai, aš ta prasme aš nežinau, ką aš spalį veiksiu, o žmonės jau kitų metų ten liepos užsiplanavę atostogas.

Nu kaip tave aš gal niekad aš visada ikį darbą žiūrėdavau kaip į dalyką, kur bet kada mane gali atleist. Ai tu taip žiūrėjai? Jo, jo, jo. A, nu aš mėgstu galvoj, nors sakiau esu optimistas, bet aš visą laik turiu omeny galvoju, nu ir žinai, yra blogiausi atvejai, kas gali nutikt ir ten ne, tai gali būt, žinai, etatų mažinimas, gali būt ten dar kažkas, nu, visą tai t aš niekad į darbą nežiūrėdavau kaip į kažką, ką aš visą laik turėsiu užtikrinta.

Ir ir realiai, kai aš jau nuspręsdavau išeit iš darbo, aš labai greit išeidavau. Nu, ta prasme, aš jau kitą dieną vos ne toks aš aš išeinu, nes ten užvakar gal nebuvau nusprendęs, kad kad išeisiu. Vakar nusprendžiau ir tada jau ateini ir sakai: "Ne, viskas jau viskas ne nebe nebe". Mhm. Tai kai mano toks visą laik požiūris buvo a į darbą, tai ir panašiai dabar į tą dirbimą sau požiūris, kad nieks nėra garantuota, bet kažkaip išgyvensiu. Tiek metų išgyvenu.

Kai vėlgi man beveik pensija, tai aš praktiškai man nedaug liko. Kažkaip prasisukai. Man reikia labai nedaug iki ne ne nu rimtai, praktiškai ne tiesiog reikia iki pensijos ir tada jau viskas. Bet tu buvai iš tų vaikų, kuris atvažiavo į Vilnių ir tu pats nuo nulio viską pradėjai, ane? M pats kabinaisi ar ar padėjo tau tėvai kažkiek tai? Ne. Nu tai kaip tai aš dirbt pradėjau tiktais ten paskutiniam kurse, tai tai tėvai man aišku labai daug padėjo iš tos pusės, nors patys jie ne tai, kad turėjo daug pinigų, bet bet kažkaip a a norėjo, kad sūnus gautų išsilavim.

Bet taip pat man buvo visai geras laikas, nes ten ir universitetas nemokamas buvo didžiąją laiko dalį. Jo. Ir Tai tu moksliukas? Ne, ne, tais laikais buvo. Ai, tiesiog buvo nemokamas. Nu kaip, nu ten rej nebuvo labai lengva į ta nemokama. Nu gerai. Dar stipendiją biškį esu gavęs, bet po to nebegaudau. Žodžiu, tai visai iš tos pusės man pasisekė, nes vat valstybė pasirūpino manim. Tavo gyvenime buvęs dar vienas įdomus toks įvykis, a, apie kurį aš perskaičiau ir čia šiaip ir išgirdau.

Vienas momentas buvo, kai tu mamos biopsijos tyrimus vežei, vežei pats autobusu ir ne tik savo, bet dar ir kitų ten močiučių kartu, man rodos. Jo, bet jau seri buvo čia 20 metais. Tai ne, tai žodžiu, tai mano mama ten susirgo autoimunine liga ir ten tokia buvo biškį hauso serija, bet žinai, ne su haoso resursais. Tai jie kol išsiaiškino, kas jai, kas jai yra, tai ji neteko inksto abiejų. M ir tai dabar turi transplantuotą trečią inkstą. Tai a žodžiu, aš už transplantaciją.

turi donoro kortelę? Aš man rodos aš kažkur nuėjau pasižymėjau, kad ten viską atsiuntė. turi atsiųsti š atsiųst, ar ne? Nu, aš gal pasitikrinsiu iš naujo, nes aš tiesiog pasižymėjau ten kažkur ir pamiršau. Tai gal reikia, aišku, čia irgi mano visiška mano nuomone, bet aš irgi esu donoras, pasidaręs donorystės kortelę, tai ir kažkaip turbūt ir kitiem palinkėčiau to paties, nes jo gerai, aš aš pabandysiu susirast, nes turbūt tada reikia Tai žodžiu ir tai mano mama pirma Šiauliuose bandė gydyti, tada į Kauną išvežė ir Kaune sako: "Tai gerai, darysim ankstų biopsiją, bet mes negalim ištirt Kaune.

Reikia Vilniuj ištirpt ištirt." E santarose. So, bet mes kurieriais nepasitikim, nes yra pradingi. Sako, tai mes pasitikim labiau šeimos nariais. Tai pati ligoninė net neturi savo kažkokio tai kurjerio vietinio, kuris galėtų nuvežt. Tai čia 20 metų man rodos dabar jau nesulyginama nu sistema. Tai aš dabar prie Santariškių malūnsparnio aikštelę jau padarė. Taip, taip. Tai tai nu mes vis tiek ten buvom, žinai, Europos Sąjungoj keturi metai ir dar kažkas. Juk dabar tas mūsų Lietuvos tas augimas j buvo pastaruosius 10- 15 metų, tai neįtikėtinas, bet tuo metu nu jo buvom šiek tiek skrudesnis kraštas ir nu tai gaunu skambutį iš mamos, sako, reikia, kad nuvežtum, žinai, tą tą biopsiją.

Aš ten, žinai, nevairuojantis sėdu į tą traukinį, nuvažiuoju iki mamos ligoninės Kaune, paimu tą biopsiją, man rodos ir jo močiučių jos kambario palačiokių. man tiesiog duoda seną tą dėžutę vaistų, sako: "Taip, laikyk ir rodyklę nubrėže į viršų." Ir aš tada ir tu taip visą kelią ne nu kažkur įsidėjau. Man į kukrinį neįdėjau, kad kad stačiai stovėtų, bet tiesiog ir ir tada ten po to baladojaus, po tas santaras ten įsiveržiu į kažkokią kabinetą, sako: "Ai, rezidentas." Aš toks ne, aš inkstus priduodu.

Ir tada ten ir kažkur žodžiu ten nuėjau į kažkokį rūsį biopsijoj pridavimą, pridaviau tą biopsijas biopsijas ir ir ir viskas. Bet tiesiog aš tai tą istoriją pasakoju ne dėl to, kad čia pasiskūsčiau institucijom. Tuo labiau, kad tai pakankamai seniai buvo. Tai čia aš manau viskas tikrai pagerėja. Tiesiog tas yra, nu čia absurdas. Čia yra absurdiškumas, kurį aš mėgstu. Čia visiškai yra skamba kaip kvailai, bet tuo pačiu O ką dar daryt ligoninėj? Nu, kūieriai pradangina, tai pasitiki šeimos nariais.

Šeimos nariai tikrai, nu tikrai nepradangins. Šeimos nariai. Tai tai lyg ir viskas į žmogiškumo pusę suprantama. Bet žinai, va čia toks įdomus kampas dabar, a, nes yra žmonių, kurie, pavyzdžiui, tom ligoninėm iki šiol nepasitiki dėl tokių įvykių, nes, nu, įsivaizduokim, jeigu žmogus 20is taip jam įvyko ir jisai, tarkim, 15 metų nebuvo ligoninėj, jisai gali gyventi tais atsiminimais. Jo, ir kai žmogui yra blogai, a, arba žmogus a yra nukentėjęs nuo sistemos, jis tada pradeda ieškoti įvairių variantų iš baimės, iš vilties ir dažnai vat užkliūna už tų tokių šarlatanų, žinai, kurie tą viltį parduoda arba kažkaip tai reklamuoja, ypač čia su vėžiu, kas susiję, žinai, gerkit tuos kremus čia kažkokius ten eliksyrus, dar kažką, žinai, suplak šitą kremą ir išgerk.

Taip. Žmonės, žmonės renkasi tuos dalykus, nes, a, nu, tiesiog imasi kaip čia paskutinio šiaudo, žinai. Taip, kaip tu pats žiūri vat į visą šitą rinką? A kaip tiem žmonėm atsirinkti, ką daryti, ko nedaryti, kai yra tokia situacija? Tai, nu, realiai tai aš tai aš tai sistema pasitikiu, a, bet tai, kad sistema yra patikima, nereiškia, kad sistema veikia 100% visur. Tai nu apie tą ir vėlgi niekad mes ne nesam garantuoti, kad kažkas veiks 100%. kaip tu negali būt garantuotas, kad tavęs neatleis rytoj iš darbo.

Dėl to nereiškia, kad darbo rinka yra visa bloga. Nu tiesiog taip tau tau nepasisekė. Taip pat ir ir gydytojai daro klaidų ir tai yra natūralu ir žmogiška, ir visur jie daro klaidų. Visose šalyse kažkas nesuveikia, kažko nekompensuoja. nu neišvengiama a nutiks kažkam kažkas blogo sistemoj, institucijose, bet a reakcija į tai, kad kažkas neveikia sistemoj, turi būt siekis tą sistemą sutvarkyt. Nu, jeigu tu esi paprastas žmogus, tikriausiai per konstruktyvius skundus prižiūrinčiom institucijom, o ne nusivylimas visa sistema.

Reakcija į tai, kad kažkas neveikia sistemoj, turi būt siekis tą sistemą sutvarkyt.

52:07

Nes jeigu pas tave yra tokie aukšti kriterijai, kad tavęs niekad negali apvilt sistema ir kai apvilė, tu tuč tuo jau išeini iš jos ir ieškai alternatyvių kažkokių sprendimų, tai galbūt tu niekada per daug sistemoj ir netikėjai, nes tikėjimo sistema yra ir supratimas jos trūkumus. Yra supratimas, kad ji yra lūžtanti. Yra supratimas, kad ji sudaryta iš žmonių, kurie yra klystantys. Ir realiai, nu, vis tiek tu turi, kai eini į operaciją, kuri yra visiškai nepavojinga, tu turi suprast, kad ji gali nepavykt.

Ir būna, kad žmonėm būna kažkas blogai, bet tai būna, žinai, iš 10.000 atvejų vienas atvejis ar dar, nu, žinai, kažkokia komplikacija ateina. Mes turime mūsų klausytojo a Tito Norkūno klausimą, kuris gali tau nepatikt, bet jau turėsi, žinok, jau toks klausimas yra, turėsi, turėsi padaryt. Ir jisai gauna dovanų neurozan maisto papildą. Eikite į mano profilį ir kitam pašnekovui užduokite klausimą gerą ir įdomiausio klausimo autorius irgi gaus dovanų. Tai Titas Norkūnas, ar bus Luko Ramono substack šito pokalbio dekonstrukcija?

Turėtų būti, kad išliktum nešališkas ir kritikuotum abi puses. Ne save ir save. Ačiū, Titai. Šiaip Titas mano mano prenumeratus irgi yra tai linkėjimai. Tai tai jis to klausė savanaudiškais motyvais. Žodžiu, norėjo išgirsti tavo paties apie tave. Aš nežinau, aš man reiks pagalvot, nes tai skamba kaip pirma visai gal nedaug darbo, nes tiktais vienas pokalbis paanalizuot, bet ir ir gal juokinga būtų iš savęs iššaipyt, bet aš nežinau, ar įmanoma tai juokingai padaryt, nes žinai, tai gali būt arba visai juokingas turinys, kur, na, sveiki, čia Lukas Ramonas, o jis varo ant Lebedenko, ar ne?

Vos pakviečia, nubėgo į podkastą, kaip apgailėtina ir ką jis darė, net nekonfrontavo, draugiškai pakalbėjo. O, nu, koks skystuzis, dar kažką ir tada, žinai, per šitą vest ar per kokią kitą liniją vesti. Kad kai tu darai vien bajerį iš a žinai, kai tu turi vieną konceptą ir tu iš to bandai padaryt 40 minučių bajerio, kai kuriem gali labai greit pabuost, nes žinai, čia pirmos penkios minutės gal juokingai aš šaipaus iš savęs, bet jeigu žmonės 40 minučių klausosi, jie 37 minutėj ir aš ten kažką, a, žiūrėk, Luko koks veidas yra, žinai, susiraukęs ar dar kažką, gali jau atrodyt taip biškį pritempta.

Tai aš pagalvosiu, ar čia yra komedijinis turinys, kad nebūtų kaip pasiteisinimas, kaip savęs teisinimas. Jo, tai čia tai visai nesąmonė būtų. Reiktų tada, jo, reiktų apskritai bandyt išvengt tų tokių, tai čia vos ne nebandyt įdėt kažkokių pasiteisinimų, kad aš čia ne taip pasakiau ar galėjau geriau išsi, nu, žodžiu, bus bus apsvarstyta, bet nemanau, kad aš manau, kad Lukas galėtų padaryti dekonstrukciją ne vienos šitos laidos. Tu visai neseniai buvai pas Andrių Tapiną dar kažkur tai ir galėtų susidėti vašom.

Šiaip jo, ten galima būtų kažką pririnkti. Taip. Tai va, a, kūdas man substekė užidėj. Labai, labai puikus patarimas. Dėkui. Mes dabar kalbam apie satyrą ir apie tai, kad šiaip vat žmonės kuria turinį iš to tokio neigiamo a sakyčiau kampo, ane, vat visur pasijuokt, įžeist, a kažkaip tai pajuokt. O galima netgi tam pačiam a turbūt portalų visam straipsnių lavinoje mes matome daug tokių neigiamų a antraščių. Ar galima Lietuvoj žmones užkabinti per teigiamą turinį? Kaip tu galvoji? Mes galim su teigiamu turiniu padaryti pokytį.

Mes galime teigiamą turinį padaryti efektyvesnį negu neigiamą. Tai a ne, aš tai manau, kad neigiamas turinys, jis turi pranašumą a sklaidos prasme, nes a pyktis, agresija, komentarai ir visa kita, tai jis turi tą a pranašumą skleidimo, bet visą laiką tu gali ir reikia eit per nu per visą spektrą emocijų: pozityvą, negatyvą, satyrą, a ir ir žiūrėt, ką iš to gali padaryt įdomaus, juokingo arba naudingo. Dar žinai, kai tu pačioj pradžioj sakei, kad tu kai darai substeką, improvizuoji, aš pagalvojau, kad mano kėdėjai čia svečiai irgi improvizuoja.

Taip, nes niekada jie negauna klausimų. Tai taip, taip, taip. Kaip vis kiekvienas pokalbis improvizacija. Tu šiandien irgi nieko nežinojai, apie ką mes kalbėsim. Nu, aš matai biškį pasiruošęs buvau. Atspėjau kažką, bet tai ne, tai apskritai, kai mes kalbam apie mūsų kalbos dovaną, kas yra įdomu, juk mes nepagalvojom, ką dabar sakysim. Aš dabar sakau žodžius. Aš nieko nežinau, kad va šitas žodžius sakysiu dabar. Kažkas dabar vyksta. Anywayai, tai tas yra a kalba yra intuityvi, mes jos nevaldom, mes pasakom ir tada toks būna: "O šitą pasakiau."

Mhm. Šiaip a koks tavo tikslas yra su tavo pačia pačio kūryba? A ką tu nori tuo pasiekti? Vis tiek, nu žinai, a mes kiekvienas turbūt kažką pradedame daryti, kaip ir knygos rašymas, ane? Tu rašai dvi knygas. A tu esi net vien jau vieną jau parašęs. A tai tu turi kažkokius užslėptus vidinius tikslus, kurių tu nori pasiekti. Turbūt tai nėra peržiūros. A bet kas tai yra? Mhm. Nu aš, žinai, kažkaip aš visą laiką gal, kaip sakiau, tokiu kūrybininku, bohemiku ar kažkuo jaučiausi, a, ne ta bohemos prasme, bet tipo, kad atrodo, kad aš kažką norėčiau sukurti ir ir aš turiu tą ir aš vis grįžtu prie kažkokios istorijos, galvoju, ar ne, kad u gal šita man istorija yra įdomi ir aš vis grįžtu prie jos ir aš

aš buvau vieną knygą jau išleidęs pats kaip savilaidą 2016 Jo, jo, ten aš angliškai, žodžiu, parašiau ten per Amazoną savilaidą išsimečiau, bet labai buvo sunku tą knygą rašyt. Aš pavargau, perdegiau ir toks, a, gerai, neberašysiu. Per sunku, per daug yra įdėt pastangų į tai. Ir tada aš pradėjau netyčia rašyt dar dvi knygas taip gavosi. Tai turbūt tiesiog yra many kažkoks noras nu viduj kurti tą dalyką ir nėra, kad aš jį galiu paaiškinti visiškai normaliai, racionaliai ar logiškai, bet gal čia palikti po savęs kažką tai kažkokią tai antspaudą, kažkokias savo mintis.

Jo, bet žinai, žinant statistiškai, kiek tų rašytojų po savo mirties, žinai, išlieka aktualūs rašytojai, nu nemanau, kad didelė dalis žin niekada negali žinot, tai negali žinot. Tai yra tas, bet tuo pačiu, kai tu rašai, tu negalvoji apie tai, kas bus po 50 metų, žinai. Tu paprastai rašai, nes tau reikia dabar kažką išleist. Tai turbūt aš turiu tą kažkokį impulsą kūrybos ir pats rašymas man yra kančia, bet kai jau parašau gerai tekstą ir jį skaitau, aš toks, nu gerai, čia gerai buvo.

Galbūt ir verta buvo tiek kankintis ir galvot ir žiūrėt. Tai o kaip įvertini tu čia gerai buvo? Kas kas yra tavo įvertis? A tai yra atsiliepimai, tai yra tavo vidinė būsena. Aš tol skaitau tekstą, kol neturi kur akis nebeužkliuvo nieko man šiam, nes aš tai labai savikritiškas esi, man rodos. Nežinau, kiek rašyme. Stengiuos būt savikritiškas ir realiai aš save išmokiau tol taisyt tekstą, kol nebeužkliūs akis. Tai aš kartais parašau, galvoju, gerai, gana. Nueinu, tada grįžtu, vis dar kliūna akis.

Ir aš tada bandau perrašyt ir tada tu kartais paskaitai kokį skyrių ar pastraipą ar dar kažką, kur niekur nekliūna akis ir tu papuoli į tą flowitą, kai skaitai savo tekstą ir jau viskas puikiai susideda ir toks tu išeini ir tu galvoji: "Gerai, čia daug dirbau ant šito, bet yra labai malonu skaityt." Tai vat aš šito turbūt ieškau jausmo. Ar tą patį darai ir su postais savo Facebooke irgi taip pat, ane? Tai nėra, kad atsisėdau, beleką parašiau ir paspaudžiau.

Aš labai tingiu rašyt, nes žinau, kad parašysiu aš. Paraštai parašau, tada nueinu kažką padaryt ar indus išplaut, ar į dušą, ar dar kažkur ir grįžtu ir tada ant viršaus perrašau ir tada vėl stengiuos nueit ir grįžt ir vėl perrašyt, kol viskas susideda į tokį. Tai ten, tarkim, būna 200 žodžių, kas nėra daug, bet jie užtrunka pakankamai, nu, ten kelias valandas parašyt, bet jeigu reiktų ant greičio, aš galiu per 15 minučių, žinai, sukalti. Tai nebus daug blogesnis postas, bet neatitiks mano to standarto, kurį kurį aš noriu.

Čia žinai turbūt va ta iliuzija, jog žmonės galvoja, o tai Lukas arba ten kažkoks kitas žmogus, kuris gerai rašo, žinai, kai paskaitai tekstus, galvoji, dieve, tai turbūt atsisėdo papa, parašė ir viskas, žinai. O vat girdėti kiek kiek tai yra pasiruošimo, a kiek įdėta darbo, kad ir į tuos 200 žodžių, tai kad nėra tiesiog čia, žinai, penkių minučių darbas. Taip, bet gero teksto darbas yra neatkreipti į save dėmesio, kai skaitai, tarkim, gerą tekstą, tu neturi galvot, žinai, turbūt daug kartų perrašė autorius.

Tu turi, tu turi tą galvot, kad uvai skaitosi, turbūt ir lengvai pasirašė, ne, žinai, viskas liejasi, kaip visi žodžiai ten, kur turi būt sudėti, tai jo, tu taip ir sudėtum šitą sakinį. Ir čia yra išdirbto teksto gražumas. Kuo daugiau tu įdedi darbo, tuo labiau jis atrodo visiškai be pastangų parašytas. Ar tai visose srityse taip yra? Neįsivaizduoju. A nu žinai, kai ten tas krepšininkas pataiko tritaškį, pašokęs į orą labai aukštai, atrodo, kad lengva ranka. Jo, jo, jo.

Tai už ką mes jam mokom tiek pinigų? Jis pažiūrėk taip lengvai daro. Bet jie ten lieka tada po po treniruočių ir mėto tuos titriškius po 1000, žinai, į dieną ar kažkiek. Tai kad turėtų tą metimą. Tai turbūt turbūt tas tas darbas visur. Apie ką niekada nerašysi substek? Kas tau kainuotų brangiau? A ar nu yra tokia kategorija, nežinau, o gal žmogus, o gal a partija, jo jo. Apie kurią nerašytum, nes tai kainuotų per brangiai, ne? Oi ne, apie partijas visas.

Nu, pavyzdžiui, aš esu ne kartą tyčiojęs iš konservatorių ir patinka žmonėm, kai tyčiojas iš konservatorių. Nepaisant to, kad chebra galvoja, kad aš esu, nu, ten labai jų pusėj, aš visiškai ne, nu aš esu rašęs satyros apie konservatorius gana nemažai ir bet tu pastebi, kad Lietuvoj kažkaip tai yra tai, kad a apie visas kitas partijas daugiau tokių patyčių yra. Apie konservatorius kažkaip taip su rezervu visi kalba. Jo, nes nu jie juk turi daugiausiai tų raštingų a ir iškalbių pasekėjų.

Nu yra intelektualinis, manau. Aš vėlgi aš nesu toj partijoj ir ir aš esu prieš juos balsavęs ir už juos balsavęs, tai aš turiu daug jausmų konservatoriams, bet jų ratas ir jų gerbėjų ratas yra tikrai vien labiausiai apsišvietusių žmonių, mano nuomone, ir jie turi tą labai didelį potencialą intelektualinį ir tas matosi ir ta ir ir viešoj erdvėj, kiek kie turi tų iškalbingų palaikytojų, tai tas jiem įeina į naudą. Tikrai m manau tikrai būtų gerai, kad ir kitose partijose gerą turi nu aš norėčiau, kad ir kitose partijose būtų žinai daug stiprių intelektualių žmonių m nes balanso tai reikia.

Apie ką kitą a substeką klausysim? Tai tai dabar Odisėja, kas tau ten užkliuvo? Ne, tai aš poemą paskaičiau ir filmą pažiūrėjau ir man juokinga bus palygint kaip ten tokį labai paprastą, nu žinai, ten pats matai filmą, ane? Jo jo jo. Nu šiaip įspūdingas, įspūdingas labai. Nu, aš nuolano fanas ir ir tiesiog pagalvojau, gal čia yra visai rasiu komedijos, nes labai juokingai yra aprašyta kai kurios vietos, kur filme Odisėjas yra toks šiuolaikinis modernus herojus, kuris reflektuoja į tą karą, kurį išgyveno ir jaučia gėdą ir skausmą dėl to, ką ką turėjo padaryti Trojoj.

Oisėjos poema yra, kai iškapojom mes tuos trojėnus, kai aš nukapojau tas galvas. Eik tu sau. Kaip faina buvo. Žodžiu, visiškai senovės graikas, žinai. visiškai ne mūsų moralės žmogus. Ir labai įdomu pamatyti tą Homero odisėją ir Nolano odisėja ir kaip jie skiriasi ir kuom jie yra panašūs. Dar laukiam tada Elono Masko. Odisėjos, nes sakė kaip tik skiria dabar pinigų ir kurs trečią versiją. Galėsi dar vieną sukurt. O tikimės, tikimės. Gerai. Ačiū, Lukai, ačiū tau labai, kad atėjai.

Ačiū visiems, kurie žiūrėjote. Nepamirškite uždėti laiko, paspausti mygtuką prenumeruoti ir parašyti komentarus. Su jumis susitiksime jau kitą savaitę. Iki. Bye.