Nukreiptas žvilgsnis ir nosies trynimas melo nerodo: ką iš tikrųjų sako kūno kalba

Beveik kiekvienas žmogus, su kuriuo kalbėjau apie kūno kalbą, anksčiau ar vėliau pasako tą patį: jis moka atpažinti melą. Nežiūri į akis, dažnai mirksi, trina nosį. Kalbindamas kūno kalbos ekspertę Laurą Šukienę nusprendžiau pradėti būtent nuo šito sąrašo. Iš jo neliko nieko.

Trys ženklai, kurie nieko neįrodo

Pirmas mitas, kurio Šukienė sulaukia dažniausiai, yra nukreiptas žvilgsnis. Jos aiškinimas paprastas: akių kontaktas priklauso nuo žmogaus būdo, charakterio ir nuo temos, o ne nuo to, ar jis sako tiesą. Drovus žmogus žiūrės į šoną kalbėdamas apie visiškai neutralius dalykus.

Antras mitas yra dažnas mirksėjimas.

„Žmogus, kuris dažnai mirksi, yra melagis. Visiškas mitas. Žmogus gali mirksėti dažnai todėl, kad gali turėti alergiją, gali džiūti akys prie kompiuterio."

25:57 laidoje

Trečias yra garsiausias iš visų, nosies trynimas.

„Nosies pasitrynimas, tai yra nejaukumas, nesmagumas. Tai nėra susiję su melu."

28:07 laidoje

Šukienė čia priduria detalę, kuri pokalbį apvertė. Nerimo gestai atsiranda ir tada, kai žmogus jaudinasi iš simpatijos. Kitaip tariant, pasimatyme trinama nosis dažniau reiškia, kad tu jam patinki, nei kad jis meluoja. Tai tas pats gestas, kurį pusė Lietuvos skaito kaip melo įrodymą.

Ką ekspertė stebi vietoj to

Vietoj pavienių ženklų Šukienė stebi du dalykus: greitą reakciją iškart po klausimo ir gestų derinius.

„Jeigu po užduoto klausimo žmogus po tris keturis kartus sumirksi, paskui vėl natūraliai mirksi ir vėl staigiai sumirksi, jis jaučia didžiulį sumišimą."

13:27 laidoje

Skirtumas tarp šito ir mito apie mirksėjimą yra svarbus, nes iš pirmo žvilgsnio jie atrodo vienodai. Mitas kalba apie žmogaus įprotį apskritai. Šukienė kalba apie pokytį: apie tris ar keturis greitus sumirksėjimus, kurie ateina būtent po konkretaus klausimo, o paskui viskas grįžta į normą.

Ir tai net nereiškia melo. Tai reiškia stresą arba sumišimą. Ar žmogus meluoja, sprendžiama iš derinių, o ne iš vieno gesto, ir daugiausia iš to, kas vyksta veide.

Ką iš tikrųjų sunku suvaldyti

Klausiau, ar apskritai įmanoma kūno kalbą suvaidinti. Šukienė sako, kad reikėtų būti agentų agentu, ir nurodo vieną vietą, kurios nesuvaldo niekas: vyzdžius. Jie plečiasi, kai žmogus kažko labai nori arba kažkuo labai susidomi, ir valios pastangomis to sustabdyti negalima.

Todėl pasimatyme vyzdžiai yra patikimesnis signalas nei visa kita, ką žmogus daro sąmoningai. Su viena sąlyga: reikia atsiminti, kad juos plečia ir prieblanda, o restoranuose šviesa būna prigesinta ne be reikalo.

Tas pats principas galioja ir slepiamoms emocijoms apskritai. Nuslėpta emocija, pasak jos, niekur nedingsta, o išlenda kitoje vietoje. Suvaldęs veidą ir rankas žmogus išsiduoda kojomis, ir būtent todėl derybose ji stebi ne tai, kur žmogus žiūri, o tai, kas juda toliausiai nuo jo dėmesio.

Kai paprašiau vieno derinio, kuris tikrai padidina tikimybę, kad žmogus meluoja, ji surinko jį iš trijų dalykų vienu metu: rankos slepiamos po stalu, žvilgsnis krypsta į šoną arba į viršų, o ranka karts nuo karto keliauja prie ausies arba prie lūpų. Vienas iš šitų dalykų nereiškia nieko. Trys kartu jau yra signalas.

Iš čia išplaukia ir praktiškiausia laidos dalis, apie derybas. Šukienė sako, kad pozicija, kurioje derybos vyks, nustatoma dar prieš pirmą sakinį.

„Taip, kaip mes paduodame ranką, tokioj pozicijoj mes ir pradedame derybas."

40:24 laidoje

Ji turi omenyje dominuojantį rankos paspaudimą, kai kito ranka pasukama delnu žemyn. Tai vyksta per sekundės dalį ir dažniausiai lieka nepastebėta būtent to žmogaus, kurio sąskaita tai daroma.

Kodėl tai svarbu

Man šitas pokalbis buvo naudingas ne tuo, ko išmokau, o tuo, ko atsisakiau. Iki jo turėjau tą patį naivų įsitikinimą, kaip dauguma: kad žmogų galima perskaityti iš vieno gesto, jeigu žinai kodą.

Realiai tas kodas veikia priešingai. Žmogus, kuris tiki, kad nukreiptas žvilgsnis reiškia melą, netiki drovesniems ir per daug pasitiki tais, kurie moka žiūrėti į akis. O žiūrėti į akis puikiai moka būtent tie, kuriems tai apsimoka.

Šukienė laidoje gyvai analizavo žinomų žmonių ir politikų vaizdo įrašus, ir ten pat pasakė dalyką, kurio nepamiršau: politiko šypsena dažnai yra ne emocija, o įrankis. Ja sumenkinamas ir klausimas, ir klausėjas, o kartu išlošiama laiko atsakymui.

Ką su tuo daryti

Praktiškai iš viso to lieka viena taisyklė. Vertink ne ženklą, o pokytį. Pirma pažiūrėk, kaip žmogus elgiasi, kai kalbama apie nieką, ir tik tada stebėk, kas pasikeičia, kai klausimas pasidaro nepatogus.

Ir antra taisyklė, kurią Šukienė pasakė pačioje pradžioje: kol tu skaitai kitus, kažkas tuo pat metu skaito tave.

Visas pokalbis su Laura Šukiene: https://tapkgeresniu.lt/laida/KiumcuUgmNM