Ar ekranai sukelia ADHD: psichiatrė brėžia ribą tarp sutrikimo ir simptomatikos

Ginčas dėl ekranų ir dėmesio Lietuvoje vyksta dviem stovyklomis. Viena sako, kad telefonai vaikams sukėlė ADHD. Kita sako, kad ADHD yra įgimtas dalykas, o ekranai čia niekuo dėti. Klausiau psichiatrės Ievos Šveikauskienės, ir jos atsakymas nepatvirtino nė vienos.

„Aš manau, kad į priklausomumą ir į ADHD simptomatikos, ne paties sutrikimo, bet simptomatikos vystymąsi per kelis metus turbūt nueinama."

1:05:12 laidoje

Skirtumas tarp sutrikimo ir simptomatikos nėra kalbinis smulkmeniškumas. ADHD, jos teigimu, iš esmės yra neurologinis susirgimas: skiriasi smegenų jungtys ir neuromediatorių veikimas, o genetikai tenka didelis vaidmuo. Ekranai to nesukuria.

Bet jie gali sukurti beveik tokį pat vaizdą iš išorės. Žmogus nebesusikaupia, nebeištveria ilgesnės užduoties, blaškosi. Gydytojos vertinimu, tam pakanka poros metų intensyvaus naudojimo, o kaip greitai tai įvyks, priklauso nuo genetikos ir ankstesnių trauminių patirčių.

Kaip masinį pavyzdį ji nurodo karantiną. Vaikai buvo priversti gyventi prie kompiuterio, ir po jo tai, jos žodžiais, labai pasijautė.

Iš ko ADHD susideda

Kad skirtumą būtų galima pamatyti praktiškai, verta žinoti, iš ko sutrikimas sudėtas. Šveikauskienė vardija du komponentus: nuolatinį judėjimo poreikį ir sunkiai sukaupiamą dėmesį. Antrasis visiems žinomas, pirmasis dažnai pamirštamas, nors būtent jis skiria išsiblaškiusį žmogų nuo žmogaus su ADHD.

Trečias požymis, kurį ji aprašo, netikėtas, nes yra dėmesio priešingybė. Tai hiperfokusas. Žmogus užsidega nauja veikla, susiperka visą hobio įrangą, o paskui tą veiklą išbando vieną vienintelį kartą. Iš šalies tai atrodo kaip nerimtumas ar pinigų švaistymas, o iš tikrųjų yra tas pats dėmesio reguliavimo sutrikimas, tik kita kryptimi.

Ir dar viena vieta, kuri su ekranais susijusi tiesiogiai. Gydytoja sako, kad vaikas gali būti vienišas net pilnoje šeimoje: jeigu su juo nekalbama ir jo nematoma, negauto dėmesio jis ieško ten, kur jo lengviausia gauti, tai yra socialiniuose tinkluose, arba pasitraukia į fantazijų pasaulį. Tada telefonas yra ne priežastis, o pasekmė.

Aštuonios sekundės ir kodėl jos ne visa tiesa

Laidos pradžioje kalbėjome apie garsųjį skaičių: 2000 metais vidutinė dėmesio trukmė siekė apie 12 sekundžių, dabar apie 8. Šveikauskienė šį skaičių pakomentavo ne taip, kaip tikėjausi. Ji sako, kad aštuonios sekundės dar yra visai nemažai, nes tam tikrose amžiaus grupėse, ypač tarp vaikų, realus susikaupimo laikas trumpesnis.

Ten pat ji paaiškina, kodėl blogos naujienos prilimpa stipriau nei geros. Neigiamos mintys turi didesnį adrenalino ir kortizolio užtaisą ir yra susijusios su išlikimu, todėl smegenys jas vertina kaip signalą mobilizuotis. Tai reiškia, kad dėmesį labiausiai vagia ne pramogos, o grėsmės, ir socialiniai tinklai tuo naudojasi.

Telefonas per pertrauką nėra poilsis

Praktiškai naudingiausia laidos dalis man buvo apie tai, ką darome per pertraukas. Įsivaizduojame, kad penkiolika minučių telefone yra atsipūtimas. Gydytoja sako, kad tai apskritai ne poilsis.

„Tai nėra poilsis. Tai yra neilsėjimasis, tai yra pabėgimas nuo savęs."

1:10:05 laidoje

Ji tęsia dar tiksliau, ir šitas sakinys man įstrigo labiausiai visoje laidoje.

„Kai aš esu telefone, aš labai lengvai pasiekiu būseną nejausti savęs."

1:10:20 laidoje

Todėl po tokios pertraukos žmogus grįžta ne pailsėjęs, o tiesiog atitrauktas. Smegenys tuo metu dirbo toliau, o kūnas ir jausmai liko nepastebėti.

„Poilsis tai yra gebėjimas būti savyje, jausti savo kūną, savo poreikius, savo jausmus."

1:11:14 laidoje

Šveikauskienės logika tokia: poilsio reikia ne tam, kad nieko neveiktum, o tam, kad patirtis susigultų. Jeigu diena buvo gera, poilsis leidžia jai įsitvirtinti. Jeigu buvo įtempta, poilsis leidžia įtampai nusėsti. Ekrane nevyksta nei viena, nei kita.

Kas man užkliuvo

Vieną dalyką laidoje priėmiau asmeniškai. Pusantros valandos klausinėjau apie ADHD ir tarp kitko paklausiau, ar man jo nėra. Šveikauskienė atsakymo neskubino ir pasakė jį tik pabaigoje, po viso pokalbio, o ne po dviejų simptomų sąrašo punktų.

Tai buvo geriausias atsakymas į savidiagnozės madą, kokį galėjau gauti. Gydytoja sako, kad dalis besikreipiančiųjų diagnozę jau atsineša pasidėję patys, o už to neretai slypi antrinė nauda: liga leidžia pateisinti tai, ko nesinori daryti. Nuo tikro sutrikimo tai skiriasi iš esmės, o iš šalies atrodo panašiai.

Ką su tuo daryti

Jeigu atpažįstate save aprašyme, tai dar nieko nereiškia nė į vieną pusę. Naudingesnis klausimas yra ne ar man ADHD, o nuo kada. Įgimtas sutrikimas matomas nuo vaikystės. Simptomatika, atsiradusi per pastarąjį porą metų, kalba apie ką kita.

Ir vienas dalykas, kurį galima padaryti šiandien nemokamai: bent vieną pertrauką per dieną praleisti be telefono. Ne dėl produktyvumo, o dėl to, kad tai vienintelis laikas, kai smegenys iš tikrųjų ilsisi.

Visas pokalbis su Ieva Šveikauskiene: https://tapkgeresniu.lt/laida/-k25NDunV7E