Kiek narcisizmo iš tikrųjų įmanoma pakeisti: psichoterapeutės atsakymas yra penktadalis

Internete apie narcizus kalbama dviem tonais. Vienas sako, kad toks žmogus nepasikeis niekada ir vienintelis sprendimas yra išeiti. Kitas žada, kad su meile ir kantrybe pasikeis viskas. Klausiau psichoterapeutės Genovaitės Petronienės, kuri su tokiais žmonėmis dirba kabinete, ir gavau trečią atsakymą, kuris netelpa nė į vieną pusę.

„Įmanoma pakeist kokį 15 iki 20 procentų to turimo narcisizmo, bet ir tai jau bus pastebėta ir suteiks viltį tai porai ar tam pačiam žmogui."

1:20:17 laidoje

Petronienė priduria dalyką, kurio nesitikėjau: žmonės tuo penktadaliu dažniausiai būna patenkinti, nes daugiau ir neplanavo. Į terapiją ateinama ne tapti kitu žmogumi, o kad namuose taptų pakenčiama.

Kodėl narcisizmas nėra savimyla

Prieš tai verta susitarti dėl žodžio, nes viešai jis vartojamas beveik visada neteisingai. Žmogus, kuris dažnai fotografuojasi ir žiūri į veidrodį, Petronienės skirstyme dažniausiai yra demonstratyvi asmenybė. Tokiam svarbu išvaizda ir aplodismentai, bet jis dažnai būna geraširdis ir dėl kompanijos padarys viską.

Narcisistinis asmenybės sutrikimas atpažįstamas ne iš to, kiek žmogus savimi žavisi, o iš to, kur nukreipta visa jo motyvacija. Ji susijusi su įvertinimu: pasiekimais, medaliais, pripažinimu. Kitas žmogus tampa arba priemone savo vertei pakelti, arba nuvertinamu. Bendravimas pats savaime nėra vertybė.

Iš to seka detalė, kuri man buvo tiksliausia visame pokalbyje. Empatijos narcizas neturi ne todėl, kad negali. Ją jis turi ir sugeba pademonstruoti, tik beveik nenaudoja. Ji staiga atsiranda tada, kai žmona ar vyras pareiškia, kad išeina.

Iš kur tai atsiranda

Klausiau, ar narcizu gimstama. Petronienė atsakymą randa tėvų šeimoje ir mato du kelius, kurie iš pirmo žvilgsnio yra priešingybės.

Pirmas yra mažasis princas. Vaikas auginamas kaip tėvų prizas: kol neša gerus pažymius ir laimi varžybas, viskas puiku. Bet jeigu jam tiesiog skauda galvą arba norisi pasiguosti, tėvams tai neįdomu, nes tuo nėra kuo pasigirti.

Antras kelias atrodo atvirkščiai. Vaikas nuolat lieka juodąja avimi, negirdi apie save nieko gero ir užauga su viena nuostata: aš jums įrodysiu. Įrodinėjimas paskui tęsiasi visą gyvenimą, tik adresatų vietoje jau būna kolegos, partneriai ir svetimi žmonės.

Bendras vardiklis abiem atvejais tas pats: nėra vaiko pamatymo ir priėmimo tokio, koks jis yra. Todėl ir suaugęs žmogus jaučiasi vertingas tik tada, kai kažką pasiekia. Kai tai supranti, penktadalis nustoja atrodyti mažai: keičiama ne nuomonė, o savivertės pamatas, kuris statytas dešimtmečius.

Petronienė čia mini ir tarpinį variantą. Narcisizmo gali būti dalimis: žmogus su 20 ar 30 procentų narcisizmo dar nėra sutrikęs. Ji pasakoja apie profesorių, kuris namuose buvo šiltas kaip meškutis, o gatvėje ir su bendradarbiais arogantiškas.

Yra ir sveikas narcisizmas

Petronienė kalba apie skalę, kurios viename gale yra altruizmas, o kitame narcisizmas, ir aiškiai pasako, kad blogas yra ne tik vienas jos galas.

„Jeigu tu toj skalėj esi jau altruistiniam gale, tai reikia pasakyt, kad tau narcisizmo smarkiai trūksta ir būtų gerai įgyti."

4:14 laidoje

Sveikas narcisizmas jai reiškia gebėjimą kažkiek save sureikšminti, mylėti ir įvertinti. Žmonės, kurie visiškai to neturi, aukojasi, graužia save ir pasiduoda. Tai reiškia, kad žodis narcizas viešojoje kalboje veikia kaip keiksmažodis ten, kur iš tikrųjų reikėtų klausti, kurioje skalės vietoje žmogus stovi.

Demo versija, kuri laikosi metus

Kodėl tada narcizą taip sunku atpažinti iš anksto? Petronienė tai vadina demo versija. Santykių pradžioje rodoma versija, kuri gali laikytis metus, o psichoterapeutui, jos teigimu, kartais ir pusę metų ar ilgiau.

Po jos prasideda, jos žodžiais, važiavimas nuo kalniuko. Po trejų metų partneris gauna tikslią pradžios priešingybę: tas pats žmogus, kuris viskuo žavėjosi, dabar viskuo nepatenkintas. Būtent todėl ji, įtarusi narcisizmą, į konsultaciją būtinai kviečia ir antrą pusę.

Ir dar viena vieta, kurią verta žinoti tiems, kas mano, kad narcizas nemyli:

„Niekas taip greit neįsimyli kaip narcisistas, kuris neturi kur gyventi."

50:58 laidoje

Kur yra silpnoji vieta

Narcizo Achilo kulnas yra nesėkmė, ir čia pokalbis pasidaro rimtas. Tai, kas kitam žmogui būtų tiesiog skaudu, atleidimas iš darbo ar partnerio pasitraukimas, narcizui reiškia pažeminimą visų akivaizdoje. Petronienė sako, kad tokia nesėkmė gali baigtis labai gilia krize, iki savižudybės, ir mini duomenis, kad prestižiniuose universitetuose dažniau žūva gabiausi, o ne vidutiniai studentai.

Man tai apvertė vieną įsivaizdavimą. Iš šalies narcizas atrodo kaip žmogus, kuris jaučiasi geriau už kitus. Iš arti tai atrodo kaip žmogus, kurio savivertė laikosi tik ant išorinio įvertinimo, todėl bet koks jo praradimas yra ne nemalonumas, o griūtis.

Ką su tuo daryti

Praktinis Petronienės patarimas yra kalbos taisyklė. Santykyje narcizas dažnai narcizu vadina kitą, tad klausti reikia ne kaip žmogus vadinamas, o ką jis konkrečiai daro. Elgesys tikrinamas, etiketė ne.

O jeigu lieki tokiame santykyje, verta žinoti realų mastą. Penktadalis nėra daug, bet tai ne nulis, ir tai vienintelis skaičius, kurį šioje temoje kas nors išdrįso pasakyti garsiai.

Visas pokalbis su Genovaite Petroniene: https://tapkgeresniu.lt/laida/cRU4vO9Djag