Kodėl ramus partneris nebūtinai ramus: ką rodo streso matavimai poroje

Beveik kiekviename pykstančios poros pokalbyje yra tas pats pasiskirstymas. Vienas kelia balsą, aiškinasi, reikalauja pasikalbėti dabar. Kitas nutyla, atsitraukia ir atrodo, kad jam viskas vis tiek. Įprastai galvojame, kad antrajam lengviau. Genovaitė Petronienė sako, kad matavimai rodo priešingai.

„Tas nerimastingas grupėje šneka, šokinėja, o šitie žmonės atrodo ramiai sėdi ir nieko jiems nereikia. Bet kai pamatuoja jų odos varžą, organizmo streso lygį, randa, kad jie dar labiau yra įsitempę."

1:27:00 laidoje

Odos varža yra fiziologinis rodiklis, ir jame yra visa šito teiginio vertė. Jis nepriklauso nuo to, kaip žmogus save pateikia, ir nuo to, ką jis pats apie save mano. Ramus veidas ir ramus organizmas gali būti du visiškai skirtingi dalykai.

Petronienė pasakoja ir apie eksperimento formatą, kuriame tai matoma tiesiogiai.

„Pasodina porą, prijungia elektrodus, odos varža rodo streso lygį, nesunku išmatuoti. Ir kažkoks trečias žmogus su jais kalbasi, jie tarpusavy atsakinėja į klausimus, ir matosi, kaip jie vienas kitą veikia."

29:07 laidoje

Tokioje aplinkoje matyti ne tai, ką pora sako, o kaip vienas kito atsakymai keičia antro žmogaus kūno būseną. Tai ir yra priežastis, kodėl tyla per konfliktą nėra abejingumo įrodymas. Ji dažnai yra ženklas, kad sistema perkrauta ir žmogus nebeturi kuo dalyvauti.

Vaidmuo yra santykio, o ne charakterio savybė

Antra pokalbio dalis pakeičia tai, ką su šita informacija galima daryti. Prieraišumo tipai internete paprastai pateikiami kaip asmenybės etiketės, kurias žmogus prisisega visam gyvenimui. Petronienė sako kitaip.

„Visada santykiuose yra diferenciacija: vienas elgsis kaip nerimastingas, kitas kaip vengiantis. Tas, kuris mažiau nerimastingas, pradeda elgtis kaip vengiantis, nors toks bus tik šitame santykyje, o kitame gali elgtis kitaip."

1:08:34 laidoje

Iš to seka labai praktiška išvada. Sakinys aš esu vengiantis yra netikslus. Tikslesnis sakinys yra aš elgiuosi kaip vengiantis su šituo žmogumi. Ir tai reiškia, kad vaidmenys gali keistis, o pati Petronienė aprašo ir tokį variantą: šią savaitę aš tave gaudau, tu bėgi, kitą savaitę aš bėgu, o tu gaudai mane.

Ji priduria ir tai, ko poroje beveik niekada nedaroma. Žmogui, kuris užsidaro, nereikia iškart gilaus pokalbio. Jam reikia tarpinės veiklos, kažko šalia, kas leidžia būti kartu nekalbant apie patį svarbiausią dalyką. Reikalavimas kalbėtis dabar prideda krūvį tam, kurio krūvis jau ir taip didesnis.

Antroje pusėje esančiam žmogui irgi nėra lengva, tik jo sunkumas matomas. Nerimastingas tipas yra nuolat budrus meilės ženklams: jis fiksuoja, per kiek laiko atsakei į žinutę ir ar nusišypsojai penkiems, ar dešimčiai balų. Tai atrodo kaip perdėtas reiklumas, bet iš vidaus tai yra nuolatinis patvirtinimo tikrinimas.

„Partneris tikrai labai daug gali padėti: pasiskirti tuos laikus, kada mes tikrai susitiksim, kad šitas nerimastingas žmogus žinotų, kad niekur nedings ketvirtadienio vakaras mūsų ir visas bus mūsų šeštadienis. Jeigu išvažiavai, tai būtinai reikia palaikyti ryšį."

1:18:11 laidoje

Abiem atvejais veikia tas pats dalykas, tik iš skirtingų pusių. Vienam reikia įrodymo, kad ryšys nedings, kitam reikia įrodymo, kad ryšys jo nesuvalgys. Todėl priemonės irgi priešingos: vienam padeda numatytas laikas ir pastovumas, kitam padeda erdvė ir tarpinė veikla. Sprendimas, kuris tinka vienam, antram atrodo kaip bausmė.

Iš kur tai ateina

Prieraišumo tipai matomi klasikiniame eksperimente su pusės metų kūdikiais, kai mama trumpam išeina iš kambario. Vieni vaikai ima labai nerimauti, kiti atrodo visiškai atsiriboję nuo ryšio, o treti pirma verkia, bet paskui prisileidžia svetimą žmogų ir be mamos jaučiasi saugiai. Petronienė čia pat prideda dalį, kuri man atrodo svarbiausia visame pokalbyje: saugiam prieraišumui susiformuoti pakanka vieno prieinamo žmogaus iki dvejų metų, ir tai nebūtinai turi būti mama. Užtenka, pavyzdžiui, nuolat esančios senelės.

Kas man užkliuvo

Man labiausiai užkliuvo prielaida, kurią pats iki tol turėjau. Ginče visada atrodė, kad pranašumą turi ta pusė, kuri išlieka rami. Pasirodo, ramybė gali būti ne pranašumas, o perkrova, tik ji nesimato iš išorės. Tai keičia ne argumentus, o toną: sunku spausti žmogų, kai supranti, kad jam jau dabar sunkiau nei tau.

Antras dalykas, su kuriuo reikia elgtis atsargiai, yra pačios etiketės. Prieraišumo tipai socialiniuose tinkluose virto horoskopu, kuriuo patogu pasiteisinti. Petronienės formuluotė tam neduoda vietos, nes pagal ją tipas nėra tavo, jis yra jūsų dviejų.

Ką su tuo daryti

Jeigu jūsų poroje kas nors konflikto metu nutyla, nereikalaukite pokalbio tą pačią minutę ir nelaikykite tylos abejingumu. Pasiūlykite bendrą veiklą ir grįžkite prie temos vėliau, kai kūnas jau nurimo. O jeigu tylintysis esate jūs, verta pasakyti tik vieną sakinį: man dabar per daug, grįšiu prie šito po valandos. Antram žmogui tai skamba visiškai kitaip nei tyla, nors tylos trukmė lieka ta pati.

Visą pokalbį su Genovaite Petroniene galima pasiklausyti čia: https://tapkgeresniu.lt/laida/qJdSZKdO0BI