Ar depresija praeina savaime: kodėl būtent tai yra blogiausia žinia

Abu kartus aš laukiau. Po mamos netekties ir po skyrybų išgyvenau du depresijos epizodus, ir abu kartus dariau tą patį: pakeičiau veiklą, atsirado kitų žmonių, praėjo. Kalbėdamas su psichologe Aušra Mockuviene supratau, kad būtent tas praėjimas ir buvo problema.

Mockuvienė vadovauja Depresijos įveikimo centrui ir šioje srityje dirba apie penkiolika metų. Paklausiau jos apie populiariausią mitą: kad depresija yra tik etapas, kuris savaime praeis. Tikėjausi, kad ji jį paneigs. Ji jį patvirtino, o tada pasakė antrą sakinio dalį, kurios paprastai negirdime.

„Bet kas yra su depresijos epizodais, jie yra linkę kartotis."

25:45 laidoje

Epizodas iš tiesų dažnai baigiasi be jokio specifinio gydymo. Pasikeičia aplinkybės, sumažėja stresas darbe, žmogus pradeda daugiau sportuoti arba bendrauti, ir po kelių mėnesių jis sako, kad viskas praėjo savaime. Iš šalies tai atrodo kaip įrodymas, kad laukimo strategija veikia. Mockuvienė sako, kad tai įrodymas tik apie vieną epizodą, o ne apie žmogų.

Tikslių procentų ji sąmoningai nevardijo ir pati pasakė, kad statistika nėra jos sritis. Bet kryptis, apie kurią ji kalbėjo, yra aiški: jeigu epizodas buvo vieną kartą, tikimybė, kad bus antras, išauga, o po antro ir trečio ji auga toliau.

„Nesigilinti į savo priežastis ir laukti, kol praeis, truputį reiškia, kad šitas praeis, bet tada kitas ateis."

26:16 laidoje

Kodėl pusė atvejų taip ir lieka nepamatyti

Pasaulio sveikatos organizacija skaičiuoja daugiau nei 300 milijonų sergančiųjų, o nuo 2005 metų jų padaugėjo 18 procentų. Laidoje paminėjau Jungtinių Valstijų ir Jungtinės Karalystės statistinius modelius, pagal kuriuos maždaug pusė atvejų apskritai nenustatoma. Jeigu taip, tikrasis skaičius artėtų prie 600 milijonų, tai yra maždaug kas dešimtas planetos žmogus.

Mockuvienė paaiškino, kodėl tie žmonės nepatenka į jokią statistiką. Lengvą depresiją nesunku maskuoti: nebedžiugina tai, kas džiugindavo, atsiranda pilkumo ir nuovargio fonas, bet žmogus keliasi, dirba ir atrodo tvarkingai. Jos apibūdinimas man buvo tiksliausias visame pokalbyje.

„Depresija vis tiek yra tokia būsena tarp gyvybės ir mirties."

43:52 laidoje

Ji sakė, kad valingi ir užsispyrę žmonės tokioje būsenoje gali toliau varyti ir šeimoje, ir darbe, o jaučiasi kaip robotai. Todėl aplinkiniai dažnai nieko nepastebi, o pats žmogus neturi ko pasakyti gydytojui: darbas dirbamas, vaikai vežami, gyvenimas iš išorės nesugriuvęs.

Kūnas skaičiuoja kitaip nei kalendorius

Antra priežastis, kodėl laukimas nėra neutrali strategija, yra fiziologinė. Viena iš depresijos kilmės hipotezių, apie kurią Mockuvienė kalbėjo, yra uždegiminė teorija: dėl mažo judėjimo, pakitusios mitybos, šviesos ir miego trūkumo organizmas gyvena lėtiniame uždegime, o depresija yra viena iš jo išraiškų.

Jos palyginimas buvo paprastas ir todėl įsiminė. Kūnas yra pritaikytas maždaug trims dideliems stresoriams per savaitę su sąlyga, kad kitu metu gyvename ramiai. Šiandien jų būna apie trisdešimt per dieną, ir nebūtinai didelių: vėluoju, kažko nespėjau, žinios, karas, skubėjimas. Tam kūnas nėra paruoštas.

Aš pats tą pamačiau labai buitiškai. Tuo laikotarpiu nuolat peršaldavau, ir tik pradėjęs gerti vaistus supratau, kad tie peršalimai baigėsi kartu su epizodu. Paminėjau laidoje ir tai, kad genetika, pagal mano skaitytus šaltinius, lemia 30 iki 40 procentų atvejų. Tai reiškia, kad likusieji 60 procentų yra tai, ką gyvename patys.

Ką supratau apie savo paties du kartus

Man labiausiai užkliuvo ne statistika, o tai, kaip tiksliai jos aprašytas mechanizmas atitiko mano patirtį. Aš buvau įsitikinęs, kad su abiem epizodais susitvarkiau. Pasikeitė veikla, atsirado žmonių, problema užsimiršo. Ir tada, kai jau viskas gerai, ateina viena diena, kai grįžta ta pati nuotaika, tarsi iš giedro dangaus.

Sėdėdamas studijoje supratau, kad tai nebuvo žaibas. Tai buvo antras epizodas, kurio pirmą kartą tiesiog neužbaigiau. Praėjo ne todėl, kad sutvarkiau priežastį, o todėl, kad pasikeitė aplinkybės. Priežastis liko laukti.

Ką su tuo daryti

Vienintelis praktinis dalykas, kurį iš šito pokalbio išsinešiau, yra pasikeitęs matavimo būdas. Klausimas nėra, ar praėjo. Klausimas yra, ar žinau, kodėl prasidėjo. Jeigu atsakymo neturiu, epizodas nesibaigė, o tik pasitraukė.

Ir antras dalykas, dar konkretesnis: antras kartas jau yra signalas. Ne trečias, ne penktas, ne tas, po kurio nebeatsikeli iš lovos. Mockuvienė sako, kad į terapiją žmonės dažniausiai ateina po trečio, kai patys pamato dėsningumą. Iki to laiko praeina metai, kurių niekas negrąžins.

Šis tekstas nepakeičia specialisto ir nėra diagnozė. Bet jeigu skaitydamas atpažinai save antrą kartą, tai jau ir yra ta informacija, dėl kurios verta paskambinti. Visas pokalbis su Aušra Mockuviene: https://tapkgeresniu.lt/laida/N-Xyt57BGv8