Kodėl atostogos irgi kaupia stresą: streso balų sistema, kurią verta susiskaičiuoti

Sėdėjau prieš profesorių Gediminą Navaitį ir laukiau įprasto patarimo mažiau nervintis. Vietoj to jis pradėjo skaičiuoti. Ne jausmais, o balais, tarsi tai būtų sąskaita už praėjusius metus. Po kelių sakinių supratau, kad didelę dalį gyvenimo apie stresą galvojau neteisingai.

Teiginys toks: stresas matuoja ne tai, kiek tau buvo blogai, o tai, kiek pokyčių teko suvirškinti. Todėl į tą pačią sąskaitą krenta ir laidotuvės, ir vestuvės, ir atostogos. Geri įvykiai nuo streso neapsaugo. Jie tiesiog kainuoja pigiau.

Kiek kainuoja kiekvienas pokytis

Navaitis pateikia konkrečius skaičius, ir būtent nuo jų pokalbis pasidaro nepatogus:

„Jeigu šiais metais palaidojote artimą žmogų, tai 100 streso balų. Jeigu išsiskyrėte, 75 streso balai. Jeigu susituokėte, nes tai irgi pasikeitimas, prie kurio reikia prisitaikyti, 45 balai."

42:36 laidoje

Ties santuoka aš ir sustojau. Juk žmogus pats to norėjo, planavo, laukė. Navaitis paaiškina, kad skalė matuoja ne malonumą, o prisitaikymą: keičiasi buitis, pinigai, vardas dokumentuose, santykiai su abiem šeimomis. Organizmui nesvarbu, ar tu to norėjai. Jam svarbu, kad tvarka, prie kurios jis buvo pripratęs, nebegalioja.

„Atostogos, 10 streso balų. Gyvenimas keičiasi. Arba vienos laidotuvės, arba kas mėnesį atostogos, streso balų bus tiek pat. Jie sumuojasi."

43:07 laidoje

Sumuojasi yra svarbiausias žodis visame pokalbyje. Ne pats didžiausias metų įvykis lemia, kaip jautiesi gruodį, o visų pokyčių suma. Metai, kuriuose buvo naujas darbas, persikraustymas, vestuvės ir dvi kelionės, gali kainuoti brangiau nei metai su vienu tikrai sunkiu įvykiu.

Riba, ties kuria pradeda skaudėti kūną

Toliau Navaitis įvardija ribas, ir čia skaičiai jau nebe apie savijautą, o apie sveikatą:

„Žmonės, surenkantys 150 balų, kas trečias susirgs psichosomatine liga. Surinkę 300, realiai susirgs visi."

44:46 laidoje

Šios skalės Navaitis nesugalvojo. Streso taškų sistema psichologijoje naudojama nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio, o skirtingi jos variantai skiriasi konkrečiais balais, bet ne logika. Ir tai nėra diagnozė. Lentelė nepasako, kada tau bus bloga, ji pasako tik tiek, kad rizika auga kartu su pokyčių kiekiu, o ne su jų nemalonumu.

Skaičiuojant paaiškėja dar viena vieta, kurios nemėgstame prisiminti. Prie asmeninės sąskaitos prisideda ir tai, ko niekas nesirinko. Navaitis įvardija pandemiją, izoliaciją ir karą kaip bendro fono pakėlimą, kuris veikia visus vienu metu. Vadinasi, tie patys asmeniniai pokyčiai per pastaruosius kelerius metus krito ant aukštesnio starto, nei būtų kritę anksčiau, ir žmogui, kuris nesupranta, kodėl pavargęs nuo įprastų dalykų, tai bent jau yra paaiškinimas.

Kodėl savivertė čia svarbesnė, nei atrodo

Laidos tema buvo savivertė, ir streso balai atrodė kaip atskira šaka. Pasirodo, ne. Navaitis stresą apibrėžia kaip organizmo reakciją į būtinybę prisitaikyti, o prisitaikyti galima tik turint išteklių. Tada seka mintis, kuri man ir buvo įdomiausia visame pokalbyje:

„Kada žemai save vertinu, kartu pripažįstu, kad tų resursų neturiu. Tada ir stresas stipresnis."

38:45 laidoje

Tai reiškia, kad du žmonės, patyrę tą patį, sumoka skirtingą kainą. Ne todėl, kad vienas stipresnis, o todėl, kad vienas mano turįs, iš ko prisitaikyti, o kitas iš anksto nurašo save. Žema savivertė čia veikia ne kaip nuotaika, o kaip daugiklis prie kiekvieno balo.

Kas man labiausiai užkliuvo

Aš pats visada laikiau, kad metai, kuriuose daug gerų dalykų, yra lengvi metai. Naujas projektas, kelionės, keli dideli sprendimai iš eilės, ir jeigu paklaustum, ar man stresas, atsakyčiau, kad ne, viskas juk gerai. Klausydamas Navaičio supratau, kad būtent tokių metų į jokį sąrašą ir neįrašau, nes visi tie pokyčiai buvo mano paties pasirinkti.

Su vienu dalyku nesutinku. Tokia skalė lengvai virsta pasiteisinimu nieko nekeisti: susiskaičiuoji balus ir nusprendi, kad šiemet geriau nesituokti, neišvažiuoti ir nepradėti nieko naujo. Navaitis to nesako, jis sako priešingai, kad stresą reikia skirstyti. Bet žinodamas, kaip žmonės naudoja skaičius, manau, kad šitą reikia pasakyti garsiai.

Ką su tuo daryti

Praktinė dalis paprasta. Susirašyk visus praėjusių metų pokyčius, o ne tik nemalonius: darbo pakeitimą, persikraustymą, vestuves, vaiko gimimą, ilgą kelionę, remontą. Jeigu sąrašas ilgas, tai jau atsakymas, kodėl esi pavargęs, net jei nieko blogo neįvyko.

Antra, didelius pokyčius, kuriuos gali valdyti, išdėliok laike. Remontas, darbo keitimas ir vestuvės tais pačiais metais yra pasirinkimas, ne likimas. Trečia, jeigu suprantate, kad metai jau prikrauti, tai ne laikas imtis dar vieno didelio dalyko vien todėl, kad jis geras.

Ir ketvirta, ką pabrėžia pats Navaitis: stresą reikia skirstyti, o ne kentėti kaip vientisą masę. Tarp dviejų didelių pokyčių turi būti tarpas, kuriame gyvenimas atrodo nuobodžiai. Nuobodulys tokiame kontekste yra ne laiko švaistymas, o prisitaikymo darbas, kuris niekur kitur nesimato.

Visas pokalbis su Gediminu Navaičiu apie savivertę, stresą ir vaikystės pėdsakus: https://tapkgeresniu.lt/laida/c-V4R-mw3og