Baimė prarasti partnerį: kodėl kontrolė pati pagreitina išsiskyrimą

Kalbindamas Tomą Levulį tikėjausi pokalbio apie baimes, kurias lengva atpažinti: aukštį, uždaras patalpas, viešą kalbėjimą. Įdomiausia laidos dalis pasirodė ten, kur baimė net nesivadina baime. Ji vadinama meile, rūpesčiu arba tiesiog charakteriu.

Levulio teiginys paprastas ir nepatogus. Baimė prarasti žmogų neišsaugo santykių. Ji sukuria elgesį, kuris santykius sunaikina greičiau, nei būtų nutikę be jos.

„Baimė reikalauja kontrolės, nes baimė susijusi su ateitim."

17:43 laidoje

Iš pradžių tai skamba kaip žodžių žaismas, bet mechanizmas visai konkretus. Baimė visada nukreipta į tai, ko dar nėra. Kadangi ateities patikrinti neįmanoma, žmogus pradeda tikrinti tai, ką gali: kur partneris yra, su kuo, kodėl neatsako. Taip atsiranda tie skambučiai, kuriuos Levulis vardija konsultacijose: paskambink, įjunk vaizdą, parodyk, su kuo esi.

Kur mechanizmas apsiverčia

Svarbiausia dalis yra ne pati kontrolė, o tai, ką ji padaro antram žmogui.

„Ir tas išvargina kitą pusę, sekina kitą pusę, nes tada ta kita pusė nori vis tiek atsitraukti."

19:03 laidoje

„Kuo tu labiau bandai prie to žmogaus eiti, tas žmogus labiau traukiasi. Labiau paleidi, pats žmogus ateina."

19:12 laidoje

Čia ir yra visa esmė. Žmogus, bijantis būti paliktas, elgiasi taip, kad partneriui darytųsi vis sunkiau likti. Ne todėl, kad partneris blogas, o todėl, kad nuolatinis tikrinimas yra darbas, kurio niekas nesutiko dirbti. Baimė ne apsaugo nuo scenarijaus, kurio bijoma. Ji jį paskubina.

Klausimas, kurį jis užduoda konsultacijose

Levulis pasakojo, ko klausia žmogaus, atėjusio spręsti santykių. Klausimas skirtas ne tam, kuris bijo, o tam, kuris gyvena šalia.

„Ar tu nesijauti nuolat meldžiamas?"

18:54 laidoje

Man tai pasirodė tiksliausias visos laidos žodis. Meldžiamas žmogus nėra mylimas žmogus. Jis yra tas, iš kurio nuolat prašoma įrodymo, ir kiekvienas duotas įrodymas galioja tik iki kito karto. Levulis sako, kad tada vis reikia patvirtinimo, vis reikia patvirtinimo, ir būtent šitas kartojimasis, o ne pats jausmas, žmogų išsekina.

Iš kur tai ateina

Levulis šito nekildina iš partnerio elgesio. Jo teigimu, perdėtas prisirišimas dažniausiai auga iš sveikos savivertės stokos, kai žmogui vienam su savimi yra nepakankamai gerai.

„Gebėjimas būti vienam, tai yra tam tikra meno forma."

6:52 laidoje

Šitas sakinys man laidoje užkliuvo labiausiai, nes jis apverčia įprastą matavimą. Paprastai poros stiprumą matuojame tuo, kiek laiko praleidžiama kartu. Levulis siūlo matuoti tuo, ar abu gali būti atskirai ir dėl to nesugriūti. Jo žodžiais, tai rodo lankstų charakterį: žmogus gali būti ir vienas, ir su kažkuo.

Pridėsiu tai, ko jis pats nesakė, bet kas iš pokalbio plaukia. Sveikas pavydas jam niekur nedingsta ir yra normalus. Skirtumas tarp pavydo ir kontrolės yra ne jausmo stiprumas, o tai, ar iš jo kyla reikalavimas.

Kas galiausiai išeina

Levulis pastebi vieną dalyką, kurį girdi beveik iš visų pas jį atėjusiųjų. Žmonės sako, kad išsiskyrė, tarsi tai būtų nutikę abiem vienu metu.

„Mes neišsiskirsim, o kažkuris kažkurį paliks."

33:15 laidoje

Sudėjus tai su ankstesne dalimi, gaunasi gana negailestinga išvada. Tas, kuris labiausiai bijo būti paliktas, dažniausiai ir yra tas, kurį galiausiai palieka. Ne dėl likimo ironijos, o dėl to, kad jis pats visus tuos metus mažino kito žmogaus norą likti.

Priešpriešą Levulis apibrėžia paprastai: sveikame santykyje partneriui suteikiama sveika laisvė, o pavydas išlieka, tik nevirsta sekimu. Laisvė čia nėra atlaidumas ar abejingumas. Tai vienintelis būdas nesukurti to, ko bijai.

Kur aš su juo nesutinku

Visą laidą galvojau, kad šis paaiškinimas per lengvai perkelia visą atsakomybę tam, kuris bijo. Būna santykių, kur tikrinimas kyla ne iš savivertės stokos, o iš to, kad žmogus tikrai buvo apgautas ir šito nepaneigsi savivertės darbu.

Levulis tokį atvejį mini, bet mini trumpai: sako, kad prieš tai gali būti nutrūkę santykiai ir nesėkminga patirtis, kuri užsifiksavo. Man atrodo, kad būtent čia yra riba, kur savipagalba baigiasi ir prasideda darbas su specialistu. Bet net ir tada mechanizmas lieka tas pats: praeities patirtis nepateisina elgesio, kuris sekina žmogų šalia.

Ką su tuo daryti

Paprastas savęs patikrinimas: kai kitą kartą norėsis paskambinti ir paklausti, kur žmogus yra, atsakykite sau, ką konkrečiai darysite su atsakymu. Jeigu atsakymas yra nusiraminsiu penkiolikai minučių, tai ne informacijos poreikis, o nerimo malšinimas, ir jis grįš.

Ir antras, sunkesnis: susiplanuokite vakarą, kurį praleisite vienas, ne todėl, kad partneris išvyko, o todėl, kad taip nusprendėte. Pagal Levulį, tai ne atsitraukimas nuo santykių, o vienintelis būdas juos atlaisvinti.

Visas pokalbis: https://tapkgeresniu.lt/laida/hOK_PGTFOv8