Kaip narkotikai pasiekia vaikus: guminukai, pleistriukai ir koordinatės parke

Dalius Mackela policijoje praleido daugiau nei 25 metus, dirbo specialiosios paskirties būryje ir policijos mokyklos instruktoriumi. Klausiau jo apie daug ką, bet viena pokalbio dalis buvo tokia, kad apie ją verta parašyti atskirai.

Ji apie tai, kokia forma narkotikai šiandien pasiekia vaikus. Ne apie tai, kad pasiekia, o būtent apie formą, nes ji ir yra visa problema.

„Tai yra saldainiai, tai yra guminukai, tai yra pleistriukai, tai yra kvapukai, tai yra čiulpinukai, tai yra purškiamas skystis į burną."

24:37 laidoje

Mackela sako, kad tai pasiekia jau ketvirtokus ir penktokus. Tai yra maždaug dešimties ar vienuolikos metų vaikus.

Vaikas dažnai net nežino, ką vartoja

Svarbiausia detalė šitoje istorijoje nėra pavadinimai. Svarbiausia yra tai, kad vaikas dažnai nežino, ką vartoja.

Kai medžiaga atrodo kaip guminukas ar kaip snusas, klausimas „ką tu vartoji“ vaikui apskritai neiškyla. Jam tai ne narkotikas, o skanėstas, kurį pasiūlė pažįstamas. Sintetika mirkyti snusai atrodo lygiai taip pat, kaip ir tie, kurių pilna mokyklos kieme.

Pasekmės matomos ligoninėse. Mackelos duomenimis, kasdien į gydymo įstaigas atvežami trys apsinuodiję jauni žmonės. Jonavoje vaikinas mirė po penkių parų kovos Kauno klinikose, ir medikai net neatpažino medžiagos, kuri buvo veipe.

Šitas faktas man buvo sunkiausias visame pokalbyje. Ne todėl, kad kažkas nusprendė rizikuoti, o todėl, kad net gydytojai neturėjo ko gydyti, nes nežinojo, su kuo dirba.

Kaip tai perkama

Schema, kurią jis aprašo, paaiškina, kodėl seni patarimai apie įtartinus žmones prie mokyklos nebeveikia.

Pinigai pervedami iš anksto per Telegram. Vadinamasis dropas paliekamas parke pagal koordinates, paštomate arba parduotuvės saugojimo skyriuje. Pirkėjas ir pardavėjas niekada nesusitinka.

Vaikui tai atrodo kaip įprastas užsakymas internetu. Nėra tamsios gatvės, nėra svetimo suaugusiojo, nėra nė vieno iš tų ženklų, kurių tėvai mokė ieškoti. Yra telefonas ir koordinatės.

Kodėl jis apie tai kalba

Mackela turi asmeninę priežastį, ir ji paaiškina toną, kuriuo jis apie tai kalba. Būdamas 16 metų jis pats pasirinko policiją vietoj rajono chebros.

„Augau tokiam rajone, kuriuose chebrose mąstymas buvo, kad rinktis blogus dalykus yra populiariau ir madingiau, ir garbingiau."

6:09 laidoje

Vėliau jam teko dalyvauti beveik visų tų vaikystės draugų laidotuvėse. Jie mirė sulaukę 20 ar 30 metų. Tai nėra statistika, kurią jis kur nors perskaitė.

Kas dar buvo pokalbyje

Iš praktinės dalies verta įsidėmėti du dalykus, kurie naudingi kiekvienam, ne tik tėvams. Pirmas: skambinant 112 informacijos švelninti nereikia. Nuo pirminių žodžių priklauso reagavimo kategorija, o nuo jos atvykimo laikas. Sušvelninęs situaciją tu ne mandagesnis, o lėtesnis.

Antras: patrulio lenkti bijoti nebereikia, jei nedarai pažeidimo. Tai smulkmena, bet ji kasdien sukuria eiles keliuose.

Buvo ir apie tai, ko iš šalies nesimato. Tikra 12 valandų pamaina gali prasidėti nuo automobilio traukimo iš duobės ir baigtis nužudymu tą pačią dieną. Po sunkių iškvietimų pareigūnai likdavo darbe.

„Tu su kolegom sėdėdavai dar ilgokai darbe, pasėdėdavai, pakalbėdavai, apsitardavai, paverkdavai, pasiguosdavai, nusiramindavai ir tada po truputį skirstydavaisi namo."

1:01:14 laidoje

Kiek kartų iš tikrųjų panaudojamas ginklas

Vienas skaičius pokalbyje visiškai neatitiko to, ką matome filmuose. Per metus pareigūnai šaunamąjį ginklą panaudoja maždaug penkis ar šešis kartus prieš automobilių padangas, kelis kartus prieš gyvūnus ir vieną kartą arba nė vieno prieš žmogų.

Tai reiškia, kad visa profesijos dalis, apie kurią daugiausia kalbama, realioje kasdienybėje sudaro beveik nulį. O tai, kas sudaro daugumą, į ekranus nepatenka niekada.

Buvo ir sunkesnė tema: kur baigiasi teisėtas sulaikymas ir prasideda smurtas. Mackelos taisyklė paprasta ir tinka bet kuriam pareigūnui: į savo veiksmus reikia žiūrėti iš teismo salės perspektyvos, tai yra klausti savęs, kaip tai atrodys įraše. Beno sulaikymo Kaune atvejis, jo vertinimu, būtent tai ir parodė.

Ką su tuo daryti

Jei augini vaiką, iš viso šito lieka viena praktinė mintis, ir ji nėra apie kontrolę. Senas pokalbis apie tai, kad narkotikų negalima imti iš svetimų, nebeveikia, nes situacija atrodo kitaip: siūlo pažįstamas, medžiaga atrodo kaip saldainis, o pirkimas vyksta telefone.

Vadinasi, pasikeisti turi ir pokalbis. Ne apie tai, kaip atrodo narkotikai, o apie tai, kad šiandien jie gali atrodyti bet kaip, ir kad nežinoti, kas yra viduje, yra pati rizika.