Kaip padėti neregiui gatvėje: ką pataria paralimpinis čempionas Mantas Brazauskis

Kalbindamas paralimpinių žaidynių čempioną golbolininką Mantą Brazauskį, klausiau apie Brailio raštą ir tikėjausi išgirsti apie taškelius, eilutes ir skaitymo greitį. Vietoj to išgirdau apie temperatūrą. Šaltoje klasėje, kur radiatorius šildo prastai, pirštų pagalvėlės praranda jautrumą, ir taškai po jomis tiesiog dingsta. Perrištas ar įsipjautas pirštas reiškia, kad iš raidės trūksta dalies. Tai buvo akimirka, kai supratau, kiek šito žmogaus kasdienybės dalykų aš niekaip negalėčiau atspėti.

Todėl svarbiausias laidos skaičius man buvo ne apie sportą. Brazauskis sako: iš dvidešimties žmonių, kurie mato neregį prie perėjos, paklausti, ar reikia pagalbos, sugeba vienas. Kiti devyniolika praeina pro šalį. Ir praeina ne todėl, kad jiems nerūpi, o todėl, kad neranda žodžių.

Tai apverčia įprastą aiškinimą. Mes linkę galvoti, kad pagrindinė neįgalaus žmogaus kliūtis visuomenėje yra abejingumas, todėl ir kalbame apie sąmoningumą, empatiją ir požiūrio keitimą. Brazauskio pasakojime kliūtis kita ir daug paprastesnė: žmonės nežino, ką pasakyti, ir bijo pasakyti ne taip. Tai jau ne požiūrio, o elgesio problema. O elgesį išmokti pigiau.

Devyniolika iš dvidešimties

„Iš 20 žmonių, kurie tave mato einantį per perėją, tik vienas moka tavęs paklausti, ar tau reikia pagalbos, o 19, nerasdami žodžių, nueina."

43:43 laidoje

Svarbu, kaip jis tą skaičių pasako. Ne kaip kaltinimą. Brazauskis iš karto priduria, kad matantis žmogus nepažįstamame mieste lygiai taip pat kreipiasi į kitą matantį ir klausia kelio, ir kad čia veikia ta pati logika, tik kelio atkarpa trumpesnė.

„Visada yra verta prieiti ir paprastai, kaip žmogus žmogaus, paklausti: gal reikia pagalbos pereiti, ar viskas gerai. Bet svarbiausia, kad nepervestų per gatvę, jeigu tau to nereikia."

44:31 laidoje

Antroji šio sakinio pusė svarbesnė už pirmąją. Prieiti ir paklausti yra teisinga. Sugriebti už parankės ir pervesti per gatvę, nepaklausus, ar to reikia, yra ne pagalba, o kito žmogaus maršruto sulaužymas. Žmogus ėjo kažkur konkrečiai, ir dabar stovi kitoje pusėje, kurioje jam nereikėjo būti.

Kodėl atspėti neįmanoma

Klausimas yra vienintelis veikiantis įrankis dar ir dėl to, kad iš šalies situacijos neperskaitysi. Tą man geriausiai paaiškino ne pasakojimas apie gatvę, o pasakojimas apie skaitymą.

„Skiriasi jautrumas, kuomet yra šalta ranka ir šilta ranka. Būdavo mokykloje, pavyzdžiui, žiema, šalta, ir gal ne visada radiatorius tinkamai apšildo klasę, tai tą ranką tu jauti skaitydamas, kaip taškų jautrumas mažėja."

13:33 laidoje

Brailio raštas skaitomas pirštų pagalvėlėmis, Brazauskis skaito viena dešine ranka keturiais pirštais ir gali taip skaityti iki valandos be pertraukos. Bet ta pati knyga šaltyje skaitoma lėčiau, po ilgos vonios kitaip, po treniruotės vėl kitaip. Žmogus, stovintis šalia, apie tai nežino nieko. Ir būtent todėl spėjimas yra blogas metodas.

„Brailio raštas mano buvo pirmasis raštas, ir jis man atvėrė tą žvilgsnį į pasaulį."

8:19 laidoje

Beje, iki šešerių metų jis pats net nesuprato, kad mato kitaip nei kiemo bendraamžiai. Pasak Brazauskio, kas dešimtas Lietuvos gyventojas turi vienokių ar kitokių regėjimo problemų, tad tai nėra reta ir tolima istorija.

Ko trūksta ne žmonėms, o miestui

Dalis to, apie ką kalbėjome, nuo praeivių nepriklauso. Brazauskio duomenimis, tik apie 15 procentų knygų yra įgarsintos arba išleistos pritaikytu formatu, nors nemokama ELVIS biblioteka jau siūlo ir filmus su garsiniu vaizdavimu. Rinkimuose Brailio rašto biuletenis atsirado palyginti neseniai; anksčiau tekdavo eiti į kabiną su tėvais ir sakyti jiems, už ką balsuoji.

„Mes irgi turime teisę išreikšti savo balsą."

52:48 laidoje

Jo siūlymai miestui buvo tokie pat konkretūs, kaip ir viskas kita tame pokalbyje: Brailio raštas ant stotelių stulpų, apšvietimas ne tik važiuojamajai daliai, bet ir šaligatviams, ir tvarka su ant tako paliktais paspirtukais.

Mano dalis

Sąžiningai: aš esu tas devynioliktas. Esu praėjęs pro žmogų su baltąja lazdele, nes nežinojau, ar mano pagalba nebus įžeidi, ir pasirinkau nieko nedaryti. Tai buvo patogus pasirinkimas, ir aš jį pavadinau pagarba.

Studijoje su mumis sėdėjo aktorius Giedrius Savickas, ir šitas pokalbis buvo vienas iš nedaugelio, kur aš daugiausia tylėjau. Beveik į kiekvieną klausimą Brazauskis atsakė be jokio patoso, kaip apie techninį dalyką: taip veikia, taip neveikia, štai ką daryti. Man labiausiai užkliuvo, kaip lengvai jis mane paleido. Jokio priekaišto tiems devyniolikai. Tik pastaba, kad žodžių neradimas yra išmokstamas dalykas.

Ką su tuo daryti

Užtenka vieno sakinio: gal reikia pagalbos? Jeigu atsako, kad nereikia, tai irgi yra atsakymas, ir jį reikia priimti be įsižeidimo. Jeigu reikia, tegu žmogus pats pasako, kaip: paprastai pasiūloma ranka, o ne griebiama jo. Ir nekalbėkite garsiau, nes regėjimo negalia nėra klausos negalia.

Visas pokalbis su Mantu Brazauskiu ir Giedriumi Savicku: https://tapkgeresniu.lt/laida/psVbjp-XKPQ