Apie ką komikas negali juokauti: Vita Žiba apie temas, kurios dar per arti

Yra nusistovėjęs pasakojimas apie komikus: juokingas esi tada, kai tau skauda. Kuo daugiau žaizdų, tuo geresnis stand-up. Kalbindamas Vitą Žibą paklausiau, ar iš tikrųjų galima juokauti apie viską. Tikėjausi diskusijos apie politkorektiškumą ir įsižeidusią publiką. Gavau kai ką tikslesnio.

„Aš negaliu šnekėt tom temom, kurios man skaudžios, nes aš su pykčiu rašysiu, o ne su bajeriu. Tai nebus bajeris."

17:47 laidoje

Vita Žiba yra viena pirmųjų Lietuvos stand-up komikių moterų. Į sceną ji išėjo maždaug prieš trejus metus, o vien iš komedijos gyvena apie metus, kai paliko etatinį darbą. Jos atsakymas yra ne apie tai, kas leidžiama, o apie tai, kas paprasčiausiai neišeina.

Riba eina ne ten, kur ją įsivaizduojame

Klausimas apie komedijos ribas beveik visada užduodamas kaip klausimas apie leidimą: kokias temas visuomenė dar pakenčia. Žiba į jį atsakė iš kitos pusės. Pirma, ji sako, kad kurią nors žmonių grupę įžeisi beveik neišvengiamai, nes juokas visada remiasi palyginimu, o palyginime kažkas visada atsiduria apačioje. Antra, tikroji riba yra ne auditorijoje, o pačiame autoriuje.

Kaip pavyzdį ji nurodė priekabiavimą prie moterų. Tai tema, kuri jai kelia pyktį, ypač kai girdi teisinimus apie tai, kuo moteris buvo apsirengusi ir kiek išgėrusi. Ji bandė iš to parašyti numerį ir tiksliai įvardija, kodėl neišėjo: rašėsi per piktai, o šaltu protu to padaryti nepavyko.

Čia ir yra kontrintuityvi vieta. Ne skausmas gamina humorą. Humoras atsiranda ten, kur skausmas jau šiek tiek atitolo ir tapo medžiaga. Kol jis dar karštas, iš jo išeina pamokslas arba išsiliejimas, bet ne bajeris.

Tai kodėl komikai vis dėlto juokiasi iš sunkiausių dalykų

Iš pirmo žvilgsnio tai prieštarauja kitam dalykui, kurį ji pasakė toje pačioje laidoje. Paklausiau apie dažnai minimą ryšį tarp komedijos ir depresijos, ir apie tai, ar komedija nėra pabėgimas nuo tikro gyvenimo.

„Mes dėl to visi ir traumuoti. Tu juokauji, nes tavo smegenys ant tiek žiaurių patirčių turėjo, kad pasiima tiesiog per tą komedijos prizmę, nes negali susivirškinti kitaip."

1:09:12 laidoje

Ji pridūrė juokaujanti net per šarvojimus, nes kitaip jai per sunku suvokti, kas vyksta. Sėdi tame kambariuke ir šaudo bajerius, nes kitaip iš karto pradeda verkti. Tai skamba kaip tiesioginis prieštaravimas ankstesniam sakiniui: tai komedija iš skausmo ateina ar ne.

Prieštaravimo nėra, jei įsiklausai, kur kiekvienas sakinys taikosi. Juokas kaip apsaugos mechanizmas veikia iš karto, privačiai, tame pačiame kambariuke. Juokas kaip parašytas numeris scenoje reikalauja, kad jau galėtum į temą pažiūrėti iš šono ir pamatyti jos formą. Pirmasis yra išgyvenimo būdas. Antrasis yra amatas. Jie ateina iš to paties šaltinio, bet ne tuo pačiu metu.

Kai kalbėti reikia, bet juokauti nereikia

Iš to nedarau išvados, kad apie sunkius dalykus reikia tylėti, kol praeis laikas. Žiba daro kaip tik priešingai. Apie savo depresiją, kuri susiklostė iš persidirbimo dviejuose darbuose, prarasto socialinio gyvenimo ir netikėtai užgriuvusio hate'o, ji kalba viešai ir sąmoningai.

„Jisai vargina, bet aš jį išnaudoju geriems tikslams: aš einu per laidas, kalbu apie depresiją, kalbu apie ligas, apie moteriškas ligas."

1:14:20 laidoje

Skirtumas yra formos. Viešas kalbėjimas apie depresiją nėra numeris ir neturi būti juokingas. Numeriui reikia atstumo, pokalbiui jo nereikia. Būtent todėl ji gali tame pačiame pokalbyje pasakyti, kad apie skaudžias temas rašyti negali, ir tuo pačiu metu apie jas ramiai kalbėti.

Mano kampas

Man šitas skirtumas pasirodė naudingas ne tik komikams. Mes dažnai raginami paversti skausmą turiniu ir papasakoti, kol dar skauda, nes tada esą autentiškiau. Žiba, žmogus, kuris iš to gyvena, sako priešingai: kol dar skauda, išeina ne kūryba, o išsiliejimas.

Aš pats tai matau podkaste. Pokalbiai, kuriuose svečias pasakoja apie tai, kas jau baigėsi, beveik visada būna tikslesni. Pokalbiai apie tai, kas vyksta dabar, dažniau virsta gynyba. Ne todėl, kad žmogus nenuoširdus, o todėl, kad iš istorijos vidurio jos formos tiesiog nesimato.

Nesutinku su Žiba tik dėl vieno niuanso. Ji sako negalinti rašyti apie tai, kas skauda. Man atrodo, kad tikslesnė formuluotė būtų: dar negali. Priekabiavimo tema jai vieną dieną gali tapti geriausiu numeriu, kai pyktis nusės. Bet tai jos, ne mano, sprendimas, ir ji kol kas pasirinko to nedaryti.

Ką su tuo daryti

Jeigu bandote apie savo patirtį parašyti tekstą, įrašą ar kalbą, o jis vis išeina piktas, tai nėra ženklas, kad nemokate rašyti. Tai ženklas, kad tema dar per arti. Padėkite ją į šalį ir grįžkite po pusmečio. Tekstas dažniausiai pats pasitaiso, nes pasikeičia jūsų atstumas, o ne jūsų įgūdis.

Ir atvirkščiai: jeigu norite apie tai pasakyti dabar, sakykite tiesiai, be formos ir be pastangos padaryti įdomiai. Tam laukti nereikia.

Visas pokalbis su Vita Žiba: https://tapkgeresniu.lt/laida/ebX0nVYHZ5o